Sąmonės evoliucija

Evoliucijos psichologija teigia, kad žmonija tapo inteligentiškesnė, bet ir gerokai agresyvesne rūšimi gamtoje. Kokiu būdu formavosi ir plėtėsi žmogaus sąmoningumas? Žmogaus evoliuciją galima suvokti kaip vystymą jame tų galimybių, kurios niekada nesivysto savaime. Ji būtina pačiam žmogui , kai jis suvokia, kokioje yra padėtyje ir supranta savo galimybę pakeisti tą padėtį. Galima sakyti, kad žmogus yra savo evoliucijos priežastis, priemonė ir tikslas.

Žmogus turi sugebėjimą mąstyti, jo evoliucija yra jo sąmoningumo evoliucija, o sąmoningumas negali vystytis nesąmoningai. Kaip gi įvyko esminis šuolis žmogaus sąmoningume? Tyrinėtojai teigia, kad kvantinis šuolis žmonijos vystymosi eigoje įvyko todėl, kad mūsų protėviai pradėjo jungtis į vieną būrį, kompleksiškai ir visiems naudingai tarpusavyje bendrauti.

Ekonominė vystymosi, sąmoningumo pažanga buvo pasiekta ne išstumiant, sunaikinant ar pergudraujant konkurentus, o sukuriant stabilius ir patikimus tarpusavio santykius, praktikuojant darbo pasidalijimą, vykdant lygiaverčius mainus. Tik bendruomenės ir socialinės grupės išgyveno ir sėkmingai vystėsi toliau. Tai buvo svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas.

Karai, rasizmas, pavergimas, išnaudojimas, nėra tikrosios žmogaus prigimties savybės, tai tik nepavykusių susivienijimų pasekmės – teigia evoliucijos psichologas H.Emnst. Laikui bėgant ir didėjant gyventojų prieaugiui, nepakako gamtos išteklių, prasidėjo karai. Žmonija evoliucijos eigoje pasiekė neįtikėtinai komplikuotų ir diferencijuotų santykių sistemos. Žmogus tapo kovojančia ir maištaujančia būtybe.

Bet.. anatomiškai “modernios“ smegenys pradėjo sėkmingai funkcionuoti būtent žmonijos vienijimosi periodu. Archeologas R.Vait teigia, kad kultūrinis šuolis įvyko maždaug prieš 40000 metų, nes vienijimasis tapo egzistencine būtinybe, garantuojanti išgyvenimą. Žmonės išmoko derėtis ir pasiekti kompromisą, pasidalinti patirtimi ir laimėjimais, vystė bendravimo įgūdžius. Todėl socialinė kompetencija yra pats svarbiausias mūsų protėvių palikimas.

Evoliucijos psichologija rekonstruoja realius praeities scenarijus, įrodančius bendruomenės gyvenimo strategijos privalumus. Toks gyvenimas skatino vystymąsi, kompromisinius sprendimus, taiką. Bendruomenės programos egzistuoja ir šiandien, tačiau šiuolaikinis vartotojiškas idealas baigia išstumti bendražmogiškumo principus, gimdo konkurencinę kovą ir susvetimėjimą. Tai socialinės struktūros erezija, stabdanti žmogaus sąmoningumo vystymasi. Todėl, kaip teigia tyrinėtojai, tai aklavietė..

Kad sąmoningumas augtų ir žmonija tobulėtų visomis prasmėmis, turime grįžti prie bendruomeniškumo idėjos.Tai būtų pagrindas sekančiam šuoliui žmogaus sąmonės brandos ir plėtimosi eigoje. Susipriešinimas, susiskaldymas žadina žemiausius žmogaus egoistinius bruožus ir ambicijas. Žmonija tarsi grįžta atgal dvasine prasme.. “ Ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos tautos demonstruoja trimečio vaiko elgesį, – sako psichologas D.Stivensas, – tiktai šiuo atveju frazė: “aš su tavim nežaisiu, nes tu mane erzini“, virsta įvairiomis prekybinėmis sankcijomis dėl nenusisekusių diplomatinių santykių“ ..

Evoliucijos psichologai išskiria esminius žmonijos principus ir primena tai, kas mums yra svarbiausia:
1) Mus visus vienija kultūrinis, kalbinis ir etninis pagrindas.
2) Bendruomenimė strategija sujungia atskiras grupes ir leidžia joms drauge sėkmingai vystytis.
3) Priešų iš esmės nėra.
4) Protėviai mums lėmė dabartį, o mes esam atsakingi už ateitį.
5) Turime atsižvelgti ir pasinaudoti per tūkstantmečius sukauptomis protėvių vertybėmis.

Evoliucija yra judėjimas į priekį, tai neišsemiamos galimybės. Ką pasirinksime mes – turime spręsti kiekvienas asmeniškai.Tik teigiamos nuostatos veda mus link bendruomeninės programos, kuri jau mums gyvybiškai svarbi. Žmogus, praradęs bendrumo jausmą, tampa atskirtas nuo kitų, labiau pažeidžiamas, susipriešinęs. Prisimenat: visi mes esame viena 🙂 ..

Reklama

Mylėti ar turėti?

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Santuoka: pasiseka ar darbo rezultatas?

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?

Nuotaika

Nuo ko ji priklauso? Būna taip, kad, rodos, nereikšminga smulkmena sugadina nuotaiką visai dienai. Ir, atvirkščiai, sunkios situacijos suvienija ir pakelia ūpą, pasitikėjimą savimi.. Galime niurgzti dėl oro – karšta, šalta, lyja, susierzinti dėl kreivo žvilgsnio, intonacijos. Ir.. džiaugtis smulkmenomis. Nuo ko tai priklauso? Netinkama diena ar netokia nuotaika?

Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartais įsivarome save į tokį skubėjimą, bėgimą, kad nepastebime gražiausių dalykų šalia. Tuomet laikas bėga.. ir viskas erzina, nes viskam trūksta laiko. Kartais turime sustoti ir įvertinti, ar neįsisukome į bėgimą dėl bėgimo, ar tai, ką darome, yra tikrai svarbu. Sustokime kartais.. Verta..

Kaip rašė R.Šarma vienoje savo knygų – suorganizuokime kartais sau dieną, visai mums nebūdingą. Padarykime tai, kam ilgai neradome laiko.. Paskambinkime žmogui, kuriam seniai norėjome paskambinti. Nuvažiuokime į vietovę, kurią taip norėjom aplankyti, bet vis nesusiruošdavome. Perskaitykime knygą, kurią vis atidėliojome. Arba.. tiesiog išsimiegokime, pabūkime ramybėje.. Labai veiksmingas ir neįprastas būdas atgauti pusiausvyrą – išeiti iš vadinamo “voverės rato“ ..

Ir.. patikėkite, niūrumas – dažniausiai prastas įprotis. Mes įpratome reaguoti į viską per prizmę “ne“ – iš pradžių paneigiam ir tai keičia mūsų pačių nuotaiką. Pastebėjote – tai įėjo į mūsų kalbą – sakinį pradėti žodeliu “ne“? Ką po jo besakytume, bet tuo neigimu jau kuriame nuotaiką..

Taigi – viskas mūsų rankose, o mūsų nuotaika tai tikrai.. Kai susiraukiame, nepastebime gražiausių dalykų, kurie šalia. Siūlau šmaikščių posakių iš A.Blocho knygos – “Merfio dėsniai“. Jie parodo, kad ir iš sunkių padėčių yra mažiausiai dvi išeitys, o į smulkmenas, gadinančias nuotaiką, galim pažiūrėti su jumoru – tuomet jos ir lieka smulkmenomis 🙂 Saulėto, šilto visiems savaitgalio ir geros nuotaikos! 🙂

ARISTOTELIO POSAKIS:
Visada turėtum teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

RUDNICKIO NOBELIO PRINCIPAS:
Tik tas, kuris ką nors puikiai supranta, gali tai paaiškinti taip, kad niekas kitas to nesuprastų.

RICHARDO NUOSAVYBĖS PAPILDOMOS TAISYKLĖS:
1. Jei ką nors saugai labai ilgai, tai jau gali išmesti.
2. Kai tik ką nors išmeti, tuoj pat to prireikia.

GLATUMO MATERIALINIO GODUMO DĖSNIS:
Vos daiktą nusiperki, įsivaizduojama jo nauda tampa atvirkščiai proporcinga tikrajai.

FLUGGO DĖSNIS:
Kai tau prireikia medžio pabelsti ir pasakyti: tfu, tfu, tfu..“, tu supranti, kad pasaulis sudarytas iš aliuminio ir plastmasės.

ROMĖNŲ TAISYKLĖ:
Sakantis, jog kažko neįmanoma padaryti, neturėtų trukdyti darančiajam.

PETERIO PLACEBO:
Įvaizdžio gramas vertas kilogramo darbo.

DRAZENO ATSTATYMO DĖSNIS:
Situacijai pataisyti laikas yra atvirkščiai proporcingas tam, kurio prireikė ją sugadinti.

BALANSO DĖSNIS:
Blogi įpročiai naikina gerųjų pasekmes. Jeigu pakeliui į darbą jūs surūkote cigaretę ir suvalgote šokoladą, tai jie suryja visus per pusryčius išgertų apelsinų sulčių vitaminus.

ANDERSONO AKSIOMA:
Jaunas gali būti kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą.

KAMBARIO DRAUGO TAISYKLĖ:
Knarkiantis užmiega pirmas.

ESQUIRE’O KOMENTARAS:
Kuo greičiau užmezgi santykius, tuo greičiau jie nutrūksta.

PARDO POSTULATAS:
Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

CAMPBELO AUTOMOBILIO REMONTO DĖSNIAI:
1. Jei gali pasiekti sugedusią detalę, tai neturi įrankių ją išimti. 2. Jei gali detalę išimti, tai neturi atsarginės detalės. 3. Jei turi atsarginę detalę, tai nieko neprireikia keisti.

OLIVIERIO DĖSNIS:
Patirtis – tai, ką įgauni, kai jau nebereikia.

HOFFERIO DĖSNIS:
Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Ir.. MAŽAI ŽINOMAS SEPTINTASIS NIUTONO DĖSNIS:
Paukštis rankoje geriau, nei paukštis virš galvos 🙂 ..