Jis gali būti kitoks…

Šiuo gilaus susiskaldymo, susisluoksniavimo, agresijos, konflikto, neišmanymo, egocentrizmo ir visaapimančios tamsos laiku, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, neša savo širdyse ramybę, taiką, vienybės pojūtį, šviesą, meilę, Kūrėją, Kūrėjo meilę, yra aukso verti. 

Pasaulis laikosi jų dėka. Būtent jų vidinės išminties ir sąmoningumo šviesa persveria išorinės tamsos svarstykles, kuri užvaldė daugelio širdis ir protus.

Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų šviesuolių gretose. Rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę vėl ir vėl, kol tai jau nebus pasirinkimu, bet taps natūralia ir nuolatine vidine būsena.

Tai galima daryti visada, kokios sunkios aplinkybės bebūtų. Visada!

Pasaulis gali būti kitoks (aš net patikslinčiau, kad turi būti kitoks, bet pradėkime bent jau nuo “gali“)!

Bet prasideda nuo kiekvieno iš mūsų!

Nuo taikos mumyse.

Nuo kiekvieno iš mūsų vidinės taikos.

Tegul tavo vidiniame pasaulyje visada bus meilė!

Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sielos šypsena

Siela taip pat moka šypsotis, ji daro tai akimis.

Kartais žiūri į kitų žmonių akis, o ten šviesa.

Ir gali nepažinoti žmogaus, o jo vidinė šviesa šypsosi tau, ir tu supranti, kad prieš tave neįtikėtino vidinio grožio siela. Ypatinga, sauganti savyje ištisą visatą.

Tai išskirtinė savybė, jos neįmanoma nei imituoti, nei dirbtinai sukurti. 

Gebėti šypsotis akimis, tiesiog šviesti iš vidaus – tai gilių sielų menas.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenimo kelrodis

Vis labiau įsitikinu, kaip svarbu pasitikėti tuo, kaip vystosi situacijos. Ir jei ketinimas, planas reikšmingas, tuomet jis bus lengvai įgyvendinamas.

Prieini prie eilinio gyvenimo “šviesoforo“, o ten žalia šviesa. Netikėtai pasirodo nuostabūs žmonės, naujos galimybės…

Ir atvirkščiai. Kartais kažko labai norisi, ir, rodos, viskas tam yra, bet vos tik pradedi veikti – ir visur raudona šviesa, uždarytos durys.

Ir kiek kartų vėliau įsitikindavau, kad nereikėjo man ten eiti – tuo laiku, ta kryptimi, su tais žmonėmis… Durys uždarytos – reiškia, man ten tikrai nereikia. Apskritai nereikia, arba dar ne laikas.

Taip svarbu pasitikėti viskam, kas vyksta. Girdėti ir jausti Tėkmę, Gyvenimą, Kūrėją, Šaltinį, Aukštesnįjį Aš – kaip bepavadintum, esmė ta pati.

Pasitikėti, ir tuo pačiu daryti viską, ką gali.

Ir tuomet tu jau nekeliauji per gyvenimą sunkiu žingsniu, kovose ir nusivylimuose. Nesistengi spausti situacijų, kurios dar nepribrendo, arba kurios apskritai ne tau. Nesilauži į uždarytas duris.

Pasitikėjimas – ne apie tai, kad gyvenimas kaipmat pasidaro lengvas ir nerūpestingas. Tai apie sąveiką su savo Aukštesniuoju Aš, Kūrėjo dalele tavyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O jis jau atėjo…

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kam reikalingi namai. Kaip namuose šilta ir jauku – mes tai įvertinsime. Kaip gera namuose, iš kurių mes taip veržiamės vasarą – kur nors.

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kaip reikalingas artimas žmogus, kurį galima apkabinti ir prisiglausti prie jo peties. Ir tiesiog kalbėtis apie šį bei tą. Arba tiesiog tylėti drauge. Ir daugiau niekas nereikalingas. Ir mes ypatingai kažkam nereikalingi. Tiesiog buvo vasara. Ir buvo geri laikai, štai ir atrodė, kad reikalingi…

O iš tiesų reikalingi namai ir artimas žmogus. Tai iš tiesų reikalinga.

Bet tai supranti tik šaltą rudens vakarą. Tiesiog pavasarį ir vasarą atrodo, kad jis niekada neateis. Na, arba ateis po tūkstančio metų.

O jis jau atėjo. Ir gerai, kad yra namai. Ir tas, ką galima apkabinti ir prisiglausti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Išsaugoti širdies šilumą…

Kai širdyje trūksta to lašelio šilumos, kad sutikčiau rytą su šypsena… Kad apkabinčiau po nesutarimų… Kad neužsidaryčiau nuo rūpesčių ir problemų tūkstančiais užraktų…

Aš įsivaizduoju, kaip viduje, širdies srityje, užgimsta kažkas labai šilto. Kartais tai maža auksinė saulutė, kartais puodelis šiltos aromatingos arbatos, minkštas šalis arba gintarinio lipnaus medaus saldumas…

Mintyse paskleidžiu savyje šią šilumą, jausdama jos malonų švelnumą… Ji lėtai sklinda per kūną, sušildydama, atpalaiduodama ir atgaivindama. Aš pradedu jausti, kad kažkas atitirpsta sieloje. Išeina dygus šalčio gumulas, užleisdamas vietą šildančiam švelnumui…

Ir staiga vėl norisi apkabinti po nesutarimų, neužsidaryti nuo šurmulio ir problemų, ir, sušilus, sutikti naują rytą su šypsena… Įsivaizduok ir pabandyk tai tiesiog dabar 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Reikšmingas sustojimas

Užstrigti tambūre – tarp dviejų durų. Taip kartais nutinka prieš pereinant į naują gyvenimo pakopą.

Tu užėjai, uždarei duris į praeitį, o durų į naująją erdvę dar neatidarei. Todėl ir sėdi tambūre – mažoje blankioje erdvėje. Keisti pojūčiai. Nesupranti, kas vyksta. Lyg ir atlikai viską taip, kaip reikia. Ir rezultatai buvo. O čia staiga viens – ir viskas užstrigo. Sutrikimas, pyktis, apatija, nepasitenkinimas savimi…

Pasitaiko, kad pereini į naują lygmenį nesustodamas. Bet dažniau, o ypač dabar – per sustojimą tambūre. Manau todėl, kad didelių permainų laikais žmonės keičiasi labai greitai. Atlieka kažką svarbaus, o “detalės“ lieka neužbaigtos. Ir va tokie sustojimai kaip tik tam, kad jas galima būtų “subrandinti“. Atlikti ne tik tai, kas svarbiausia, bet ir kitus būtinus veiksmus.

Jei tu supranti, kad esi “tambūre“, nepanikuok – tai normalu. Nebėk į praeitį.  Daugelis galvoja: “Jei nėra judėjimo į priekį, tai bent jau judėsiu nors kažkur, kad tik judėčiau.“

Nesilaužk į kol kas uždaras naujos erdvės duris. Reikia atsisėsti, nusiraminti ir pagalvoti, kas liko neužbaigta, nesuvokta, nepadaryta. Ramybės būsenoje ateina daug vertingos informacijos.

Daryk viską, ką dabar gali. Dažnai tokie sustojimai byloja apie pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę dabartyje. O galbūt, tu kažką stipriai laikai kumštyje, nenori paleisti, nors žinai, kad seniai reikėjo.

Pabūk tyloje su savimi, su savo vidiniu vaiku. Apkabink jį. Atidaryk “laimės lagaminėlį“, pažiūrėk, kokie instrumentai jame yra. Pritaikyk juos, kurk, pasidžiauk…

O ten, žiūrėk – ir durys į naują erdvę atsivers.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (75)

Mūsų sąžinė – tai dorovinis orientyras, kuris padeda judėti gyvenime teisinga kryptimi, ji perspėja, jei kažką padarėme neteisingai. Sąžinės balsas skamba ne tam, kad mes patirtume baimės ar kaltės jausmus, bet tam, kad nenuklystume nuo dorovės pagrindų.

Dažniau klausykimės sąžinės balso, tai Kūrėjo dovanotas “kompasas“ mūsų gyvenimo kelyje.

************

Kaip dažnai tam, kad apsisaugotume nuo išorinio pasaulio smūgių ir negandų, mes užsiauginame kietus abejingumo šarvus… 

Tačiau laikui bėgant pastebime, kad tie šarvai atitolina mus ir nuo to, kas mums gyvybiškai reikalinga – susitikimų su draugais, nuoširdaus bendravimo, jaukių pokalbių su artimaisiais….

************

Kančiai reikia labai daug jėgų. Štai kodėl dauguma žmonių atrodo tokie pavargę… Nuolatos kentėti iš tiesų labai sunku, nes žmogus priverstas daryti tai, kas prieštarauja jo prigimčiai.

Todėl net tuomet, kai iš tiesų sunku, negalima prarasti vilties, reikia būtinai persijungti į tai, kas sugrąžins ir jėgas, ir gyvenimo prasmę – mylėkime, kurkime, eikime į gamtą, pabūkime su gerais žmonėmis…

************

Yra penki žodžiai, kuriuos sunkiausia ištarti:

– sinchrofazotronas;

– fenolftaleinas;

– dichlordifeniltrichloretanas;

– tetrahidrokanabinolis;

– atleisk.

…paskutinį žodį ištarti – dažnai sunkiausia iš visų…

************

Pirmoje gyvenimo pusėje labai daug laiko užima įvairiausios aistros. Taip pat daug laiko atima darbas, kurio dažnokai net nemėgstame, bet dirbame, nes reikia juk kažkaip uždirbti pinigus.

O paskui… ateina toks laikas, kai viskas, kas nereikalinga arba slegia, vienaip ar kitaip “atsisluoksniuoja“, ir tu žvelgi į šį pasaulį ir supranti: “koks šaunus Kūrėjas, kad sukūrė štai tokį dangų, tokius medžius, tokius ežerus, upes, vandenynus… ir tave….“ 

************

Pasaulis laikosi ant tų žmonių, kuriems nereikia nieko aiškinti, jie viską mato ir supranta patys be žodžių… Jie visada vietoje ir laiku – visada ten, kur tikrai reikia.

Atėjo. Padėjo. Išklausė. Atnešė. Išgelbėjo. Įgyvendino. Sukūrė. Pataisė. Suteikė viltį. Išėjo…

Jiems nieko nereikia – nei pripažinimo, nei pinigų, nei liaupsių, nei šlovės…

Jie pasiryžę gerinti pasaulį, ir jie tai daro. Tai ir yra tikras brandumas. Žmoniškumas. Tai tikras žmogaus sielos grožis…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ruduo

Rugsėjis – talentingas dailininkas. Meistriškai ir neskubėdamas piešia jis rudenį. 

Vakar vos paauksavo seno klevo vainiką, o šiandien drąsiais potėpiais paskleidė ant asfalto geltonus beržo lapus ir į besivejančią ant tvoros laukinę vynuogę įdėjo šiek tiek raudonų atspalvių.

Nuspalvino pilka migla dangų. Tvarkingai ir dailiai nupiešė įvairiaspalvius lietsargius. Gražu… 

Štai taip palengva ir susidėlios neįtikėtinas rausvai-auksinis ruduo. Rugsėjis padovanos jį savo broliui – spaliui. O šis surinks lapus į puokštes, paukščius į būrius. Ir nuplaus rugsėjo spalvas savo lietumis krentančių lapų sūkuriuose, palikdamas pilkame peizaže tik raudonas šermukšnio uogas.

Ruduo…

Padėka autorei! Pagal A. Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ačiū…

Dažniau sakykite “ačiū“ tiems, ką mylite. Pastebėkite kiekvieną mažmožį, kurį jums padaro.

“Ačiū“  – stebuklingas žodis. Jis byloja: “Aš pamačiau tavo gerumą. Aš vertinu tavo pastangas“.

“Ačiū“ išryškina kiekvieną smulkmeną, padarytą mums. Mus apgaubė šiluma, tegul ir nedidele, o “ačiū“ išdaugins ją, tarsi veidrodis saulės zuikučius. Ir visiems bus šilčiau.

Žmogus, nesulaukęs savo “ačiū“, jaučiasi kaip ligonis, kuriam trūksta jėgų. Jis nuožmus, liūdnas ir niūrus. Padovanokite jam “ačiū“. Padėkokite tyrai, iš širdies. Ir šie sielos vitaminai padarys jį geresniu, švelnesniu, paskatins dažniau šypsotis…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !