Niekada neišduoti savęs…

Kartais tam, kad pradėtume naują gyvenimo etapą arba nustotume lieti ašaras dėl nepraeinančio kartėlio, reikia tiesiog susitvarkyti namuose, užvirti šviežią arbatą, iškepti pyragą ir ta tiesiogine prasme išplauti galvą, išvalius ją nuo blogų minčių.

O paskui atsisėsti tyloje ir švaroje… Įpilti į puodelį karštos arbatos. Atpjauti didelį gabalą pyrago. Su pasimėgavimu skanauti ir vieno, ir kito… Ir priimti labai svarbų sprendimą:

Niekada neišduoti savo gyvenimo!

Niekada, mielieji. Kas benutiktų. Kaip beprilenktų prie žemės. Kas mus bepaliktų. Kas mus beįžeistų, O paskui kartą ir visiems laikams pažadėti sau būti tik su tais, kas mūsų nelaužo ir nežemina.

Neiti ten, kur mums nėra ką veikti.

Nesiprašyti į tą gyvenimą, kur mūsų nekvietė.

Netikėti tiems, kas gyvena vien pažadais.

Nelaikyti įsikibus tų, kas nuo mūsų sparčiai bėga, nei tų, kas palengva nutolsta.

Ir tiesiog gyventi taip, kad patiems nebūtų gėda dėl savo gyvenimo, kuriame mes išduodame pačius save.

Kai tai padarysite – pabaikite valgyti pyragą, gerti arbatą ir keliaukite gyventi naujai!

Tai paprasta, net jei dabar jums taip ir neatrodo…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems:) !

Pasakėlė “Ne tokie jau ir skirtingi“

Žinoma, mes visi skirtingi. Su savo interesais, norais, problemomis ir net dygliais ir spygliais. Mes turime savo įsitikinimus ir stereotipus. Savo stiprybę ir savo silpnybes. Tai nekelia jokių abejonių. 

Ir mes visą laiką ieškome “savų“. Tų, kurie nors truputį panašūs į mus, truputį tokie, kaip ir mes patys. Ir kartais atrandame.

Bet ieškodami “savų“, mes dažniau pastebime ne panašumus, bet skirtumus. Ir vietoje to, kad tuos mūsų skirtumus sudėtume į darnaus bendravimo ir vieningo gyvenimo paveikslą, mes ištraukiame juos iš vientiso audinio ir pabrėžtinai sureikšminame. Na taip, juk būtent kito akyje šiaudas išauga iki neįtikėtinų dydžių…

Todėl ir gaunasi, kad mūsų gyvenimo paveikslas vis labiau išretėja. O juk reikėtų mums dažniau ne savo skirtumais matuotis, bet pabandyti suprasti – kas gi tarp mūsų yra bendro. Ir, kaip nekeista, kaskart pasirodo, kad būtent to bendro tarp mūsų yra žymiai daugiau… Juk visi esame žmonės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tie indai jau perpildyti

Aš praradau bet kokį norą vertinti žmones ne todėl, kad tai yra gerai ar progresyvu. Ne todėl, kad aš “gera ir sąmoninga“. Ne todėl, kad “dievulis neleidžia“. Ne todėl, kad kažkas mane to išmokė.

O tik todėl, kad laikui bėgant aš pamačiau, kaip visiems sunku ir be manęs. Niekas negalvoja apie save: “Ach, koks gi aš nuostabus! Koks nepakartojamai puikus!“ Visi graužia ir baksnoja save ištisomis dienomis. Už kiekvieną nesėkmę, už raukšles ant veido, didelį pagurklį, retus plaukus, kiekvieną viršsvorio kilogramą, už kiekvieną barnį su tėvais ar draugais, už kiekvienus nesėkmingus santykius, už savo nuovargį arba skausmą, už tai, kad “nelabai gražus, nelabai protingas, neuždirbu milijonų“.  

Kiekvienam šito pakanka per akis ir be kitų žmonių pagalbos. Šie nepasitenkinimo indai perpildyti, ten nėra ko pridurti.

Jei jūs manote, kad kažkas neišgyvens be jūsų kritikos ir vertinimų, kurie, žinoma, yra paskutinės instancijos tiesa, tuomet užduokite klausimą sau: “O ar man reikalinga kažkieno kritika ir vertinimai?“

Žinoma, ne! Tuomet ir kitiems – ne.

Kiekvienas ir be manęs turi ką sau pareikšti. O jei ne – tai ir ačiū Dievui!

Dar kartą priminsiu: “Nepasitenkinimo savimi indai perpildyti, ten visiškai nėra ko papildyti dar ir iš išorės“.

Viskas, kas mums belieka – sakyti vienas kitam meilės ir palaikymo žodžius. O jei to negali – geriau patylėti.

Padėka autorei! Pagal N. Ložkinos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mes tai jau žinome…

Kartais išminčiaus žodžiai sukelia jumyse tokį atgarsį, kad jūs pagalvojate: “Bet visa tai aš jau žinau.. aš tai žinojau… aš tai jau kažkur girdėjau… ir kaip aš galėjau tai pamiršti?..“

Jūs tai pamiršote todėl, kad ilgai klaidžiojote aplinkiniais keliais, ir tų kelių dulkės palaipsniui uždengė nuo jūsų tas tiesas. Bet jos visada jumyse, jos gali būti paslėptos, užmigusios, ir reikia, kad kažkas jas pažadintų. 

Ir tas kažkas beldžiasi į jūsų duris, siunčia jums keletą šviesos spindulių – ir jūsų giliai užslėpti prisiminimai išplaukia į paviršių. Vieniems šis pabudimas įvyksta labai greitai, kitiems – tenka palaukti ilgiau.

Todėl jei mes klausomės išminčių žodžių, tai tik tam, kad vėl atrastume tai, ką mes jau žinome. Taip, išminčiai kalba mums tik tai, ką mes jau žinome, tačiau tos žinios dar snaudžia mūsų pasąmonėje.

Pats Kūrėjas iš pat pradžių suteikė mums tas prigimtines tiesas, o išminčių žodžiai tik pažadina mumyse jų aidą.

Mintys iš O. M Aivanchovo knygų, parengė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kad tu tiesiog būtum…

Kuomet tau sako: “ačiū, kad tu esi“ – tai iš tiesų be galo vertinga. Išgirsti tokius žodžius iš draugo arba mylimo žmogaus – tikra laimė.

Tu iš karto pajunti, kad gyveni ne veltui, kad tavo egzistavimas kažkam labai svarbus, toks svarbus, kad jis pasiryžęs pateisinti net tavo ydas.

Žinojimas, kad pasaulyje yra kažkas, kas tiesiog džiaugiasi dėl to, kad tu šalia, kas priima tave tokį, koks esi, ir tavo buvimas jo gyvenime suteikia jam daug laimės – paskatina tave tapti geresniu, kad pateisintum jo pasitikėjimą, nenuviltum, neišduotum jo tikėjimo tavimi.

Toks beveik absoliutus tavęs priėmimas suteikia tau daug jėgų, kad galėtum kažko pasiekti, įgyvendinti daugiau, net jei nieko ypatingo iš tavęs ir nelaukia.

Žinojimas, kad yra šiame pasaulyje kažkas, kam iš tavęs viso labo tereikia, kad tu tiesiog būtum, kvėpuotum su juo vienu oru, suteikia tau sparnus, su kuriais norisi aplėkti visą pasaulį, sukaupti savyje visą grožį, koks tik yra šiame pasaulyje, ir padovanoti tai su dėkingumu tam nuostabiam žmogui!

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jaukios šilumos metas…

O man patinka rudens pradžia. Tai jau ne vasara, bet ir ne gilus ruduo. Tai kažkoks penktasis metų laikas. Šilumos, grožio ir ypatingo jaukumo metas.

Laikas, kai gamta atsipalaidavo po vasaros, dosniai apdovanojusi mus savo gėrybėmis, tačiau ji dar visai nesiruošia žiemai. Skraidančių voratinklių ir šokančių po kojomis lapų metas.

Tai laikas, kai saulutė vis dar šildo. Tai prinokusių vaisių ir šermukšnių karolių metas. Tai karštos kakavos ir obuolių pyragų matas. Spalvotų lietsargių ir gražių guminių aulinukų metas. 

Tai laikas, kai žvaigždės danguje šviečia dar ryškiau, ir galima aiškiai pamatyti Mažojo ir Didžiojo Grįžulo Ratų žvaigždynus.

Ir, pažvelk – štai krenta žvaigždė, todėl skubu įvardinti savo svarbiausią norą: “Tegul šis ruduo bus visiems labai laimingas!“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų krantas, mūsų prieglobstis…

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui reikalingi namai.

Kokiais pašėlusiais avantiūristais mes bebūtume, kaip beieškotume nuotykių, į kuriuos mus kviečia kelias, mums visiems svarbu žinoti, kad yra tokia vieta, kur mus myli ir mūsų laukia, visada priima, nesmerkia, kur tiesiog džiaugiasi mus matydami.

Mūsų broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – mūsų prieglobstis, mūsų uostas audringame gyvenimo aistrų ir peripetijų vandenyne. Gyvenimas kartais mums nepalankus, žeidžia, moko, veda per kančias į žvaigždes. Mūsų kelias ne visada nusėtas rožių žiedlapiais, dažniau mes žengiame per aštrias šukes.  

Sustojimas reikalingas kiekvienam keliautojui, kad sukauptų jėgas, atsimintų, kas jis ir ko iš tikrųjų nori šioje Žemėje. Net aukščiausiai skraidantis paukštis turi lizdą. Mūsų artimi, mylimi žmonės – mūsų krantas, tyros šviesos spindulėlis, padedantis nušviesti kelią mūsų maištaujančiai širdžiai.

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui – namai.

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vardan santarvės

Su patirtimi ateina labai svarbus gebėjimas – neišlieti ant žmogaus savo nepasitenkinimo. Anksčiau knietėjo kiekvieną smulkmeną paversti pretenzija. Ir vardan savo teisumo, ir vardan atsako į tokias pat pretenzijas, ir tai virsdavo užburtu ratu, kuris vadinosi “aš  kažkuo nepatenkintas, todėl pasisakysiu, ir priminsiu dar dešimtį kitų smulkmenų, kurios jau nesvarbios, bet puikiai tinka kaip papildomas argumentas, ir tegul dabar žmogus jaučiasi dar kaltesnis“.

O dabar to visai nesinori. Saugai taikų momentą, net jei nori kažką pasakyti stipriai ir kandžiai. Supranti, kad nieko, išskyrus karčias emocines nuosėdas, tai neduos, kad apmaudu nuostabias akimirkas eikvoti kvailystėms, kurios iš tiesų ne tokios ir svarbios, juk vietoje to galima nusišypsoti vienas kitam.

Brangini kitą žmogų. Tu išsirinkai jį, jis išsirinko tave, ir tai svarbiausia. Galima taikytis su daugybe mažų smulkmenų, kuomet tai, kas svarbiausia, jau yra. Vardan rankų, kurios apkabina, vardan peties, kuris šalia, vardan akių, kurios priverčia šypsotis.

Išmintis kurti lengvą ir ramų bendrą gyvenimą dažniausiai ateina po metų metais patirtų klaidų. Nors, kartais daug priklauso ir nuo žmogaus, kurį tu gerbi ir brangini, atsakydamas į jo rūpestį, arba tiesiog rungtyniauji dėl viršenybės, ir todėl, tiesą sakant, nesijauti su juo laimingas.

Ir ne visai aišku, kas iš tiesų nulemia – patirtis ar “tavo“ žmogus šalia. 

Bet esmė akivaizdi: daug šilčiau, kai mažiau dygių žodžių ir daugiau švelnių apkabinimų. Absoliučiai bet kokioje situacijoje.

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Marač tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Įvairiaspalvių norų metas

“Rugsėjis, – sakė mažasis Angelas, – tai spalvotų norų laikas. Pažvelk, kiekvieną dieną viskas aplinkui vis ryškėja ir ryškėja. Sodrią vasaros žalumą keičia spalvų fejerverkas: ryškiai-geltona, sodriai-oranžinė, bordinė, raudona, gelsvai-žalia, melsvi laukinės vynuogės atspalviai… Kaip nepasimesti šioje neįtikėtinoje spalvų feerijoje?..  

O jeigu apniukusiame rugsėjo danguje tu pamatysi paskutinę šių metų vaivorykštę, tuomet galėsi sugalvoti ne vieną, ne tris, o net septynis norus –  po vieną tavo pamatytos vaivorykštės spalvos juostai. Paskutinė vaivorykštė – visai perregima, vos pastebima… Tai ne didžiulė vasaros laumės juosta, tai – mažas permatomas dangaus lopinėlis, toks mažas, kad jei panorėtum, galėtum lengvai paimti jį į rankas… Tokį šiltą… Šviečiantį jaukia šviesa.. Raudona… Oranžine… Geltona… Žalia… Žydra… Mėlyna… Violetine…

Pagalvok, kokie tavo norai patys ryškiausi, svarbiausi, fantastiškiausi?..

Sugalvok, sugalvok savo įvairiaspalvius norus… Jie būtinai išsipildys…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !