ruvi

Priešnuodis beveik nuo visko… Jis visada po ranka, visada pasiekiamas.

Pakalbėjote su piktavaliu žmogumi, sutrikote – pakalbėkite su geru žmogumi. Perskaitėte kažką bauginančio ar keliančio nerimą – paskaitykite kažką gero, šviesaus. Apie meilę arba apie tai, kaip kažkam padėjo ar kažką išgelbėjo.

Jei jus kažkur nuliūdino, tuomet galima nusipirkti nedidelę dovanėlę arba pyragaitį. Cukrus kartais naudingas tokiu atveju. Arba galima paaukoti šiek tiek pinigų kažkam, kam dabar sunku. Jei jus skaudžiai stumtelėjo – galite kažką apkabinti. O netekties skausmą galima numalšinti rūpesčiu tais, kam jis dabar gyvybiškai reikalingas.

Nuo visko yra priešnuodis, ir jis visada ranka pasiekiamas. Svarbu kuo greičiau juo pasinaudoti, kuo skubiau! Taip senovės filosofai sakė: palaiminimas naikina prakeiksmus. O gėris naikina blogį.

Gėris ir meilė – universalus priešnuodis.

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dauguma žmonių nemoka susitarti kaip suaugę žmonės. Ir kuomet iškyla konfliktinė situacija, jie kaipmat pradeda gintis lyg vaikai ar paaugliai, naudodami tas priemones, kurias jiems taikė, arba tas, kurias taikė jie patys reikšmingiems jų gyvenime suaugusiems, ir tai suveikdavo.

Riksmai, kaltinimai, manipuliacijos, demonstratyvus įžeidumas, isterijos,  šantažas, skausmingiausių taškų spaudimas, ignoravimas arba tylėjimas – visa tai vaikiška gynyba.

Rezultatas – pykstasi du vaikai, kurie muša vienas kitą kastuvėliais ir kibiriukais per galvą. Jie neturi empatijos, užuojautos. Jie negirdi vienas kito.

Jų vienintelis tikslas – kuo skaudžiau suduoti, vietoje to, kad išspręstų ginčytiną klausimą. Todėl gaunasi, kad ir rezultato nėra, ir abu traumuoti. Štai taip ir griaunami santykiai.

Suaugę žmonės, atvirkščiai, išsiaiškina situaciją, kalba apie savo jausmus. Klauso ir stengiasi suprasti kitą. Kalba apie savo poreikius, jei reikia, derina ribas. Aiškinasi, kaip galima ir kaip negalima. Ieško sprendimo, kuris abiems tinka. Ir visa tai daroma su pagarba vienas kitam.

Sunkios, neaiškios situacijos būna visų gyvenime. Ir tokiais atvejais svarbu nepasiduoti emocijoms ir vaikiškoms reakcijoms, bet elgtis taip, kaip elgiasi suaugę žmonės.

Tuomet net sunkumai sutvirtina santykius, padaro juos maksimaliai harmoningais.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Štai einame mes savo gyvenimo keliu. Einame tikslingai, einame ten, kur kviečia mūsų sielos balsas.

Nešamės su savimi savo šviesą, šviesą, iš Aukščiau padovanotą. Ir tuomet mes jaučiame įkvėpimą. Ir tuomet mes dvasiškai stiprūs, galime ne tik savo gyvenimo klausimus išspręsti, bet ir padėti kitiems, tiems, kas nuklydo nuo savo kelio, pasiklydo tamsoje dėl to, kad jų vidinė šviesa prigeso dėl laikinos problemos.

Pašvietėme, leidome jiems į savo petį atsiremti, kažkiek kartu nukeliavome, po to tiesiog atėjome iki kelio ženklo, kuris parodė, kur kam toliau reikia eiti.

Bet kartais ir mums patiems reikia, kad kažkas taip pat mums pašviestų. Mūsų gyvenimo įkvėpimo baterija galėjo išsikrauti, galėjo pergyvenimai mus prislėgti, galėjome sustoti ir įstrigti, galėjome ir visai kažkuriam laikui pasiklysti.

Tokiais momentais prisimenu, kas man kažkada švietė, kas nušvietė kelią.

Štai, pavyzdžiui, atvažiuoji į susitikimą su bendraminčiais. Gauni tiek atsakymų į tau rūpimus ar neužduotus klausimus, ir tiek tos neįkainojamos darnos prikaupi, kad vėliau galėtum pačiu reikiamiausiu momentu sau atverti.

Aš visa tai sugeriu į save: jausmus, nuostabius susitikimo arba kelionės pergyvenimus, giminingų sielų širdžių šilumą, žinias ir įkvepiančias istorijas, gamtos grožį, šviesos spinduliukus darganotą dieną, kurie netikėtai dovanoja tiek vilties, tiek jaunatviško polėkio, tiek šypsenų, tiek tikėjimo.

Ir vėliau, jei pasidaro labai sunku, visa tai išsipakuoja, atsiveria kaip dovana, kupina šviesos.

Imi šį fakelą, kurį tau kažkada uždegė, ir eini – eini savo gyvenimo keliu. Ir tau lengviau, nes tu matai, kur dabar eiti, kur pasukti, kaip tau viską įveikti.

Arba štai atsikeli anksti ryte… Nieko nesinori, o planų daugybė. Ir neaišku: tu pavargai ar tiesiog nėra entuziazmo. Ir nors nedažnai taip būna, bet, kartais taip nutinka.

Ir tu jauti, visa savo esybe jauti: taip, nėra dabar tavyje įkvėpimo, bet kibirkštėlės juk liko! Reikia tiesiog kažkuo užsiimti, įsitraukti. Ko gi tu norėtum, mano siela? Klausiu, ir laukiu atsakymo tyloje.

O štai ir atsakymas: žiūrėk, čia kažkokio dvasinio vadovo paskaitos. Gerai! Įjungiu, klausausi, atsigaunu, atsibundu ne tik kūnu, bet ir dvasia. Ir aš jau pasiruošusi naujos dienos stebuklams. Lyg ir buvo ryte kažkokia apatija, bet žinių ugnelė nušvietė mano kelią, ir dėl to diena tapo daug produktyvesnė, nei diena, kai aš buvau “kaip įprasta, normoje“.

Štai taip mes kartais palankiomis sąlygomis, arba, nežiūrint į nieką, ir toliau nešame savo širdies šilumos fakelą, žinių šviesą, įkvėpimo ugnį, gyvenimo patirties šilumą… ir šildome kitus…. Ir tai yra nuostabu!

Kažkas trykšta žvalumo energija dabar, o kažkam taip reikia, kad jo vidinės kibirkštėlės gautų šiek tiek šviesos: padėk, bičiuli. Šiandien tu, rytoj aš, šiandien mes, ir rytoj mes – vieni dėl kitų. Šviečiame, nušviečiame, įsižiebiame vėl ir vėl. Ir todėl neužgesime. Dieve, kaip vis dėl to tai nuostabu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

 Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis savaime neatsiras.

Laikas – tokia keista substancija. Jis linkęs užsipildyti darbais, buitimi ir šurmuliu.

Jis – amžinas. O žmonės – ne.

Todėl reikia mokytis išplėsti jį ir įterpti ten bendravimo akimirkas su tais, kas tau artimas ir svarbus.

Dar kartą paskambink. Paklausk, kaip sekasi. Pakviesk arbatos. Rask laiko pasivaikščiojimui su drauge po darbo ir puodeliui arbatos su seserimi ar broliu.

Taip tik atrodo, kad tokios akimirkos nesvarbios.

O iš tiesų jų dėka viskas ir laikosi.

Padėka autorei! Pagal A. Ostrovskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kai tik tu nusiramini, viskas stojasi į savo vietas.

Įsivaizduok, kad tu įėjai į kambarį, kuriame viešpatauja pilnas chaosas. Tu – panikoje, nežinai, ko griebtis.

Tai štai, nedaryk nieko. Atsisėsk ir nusiramink, išsivirk arbatos, šaltakraujiškai suradusi arbatinuką tarp visos šios griūties, pastatyk jį ant viryklės. Mažais gurkšneliais lėtai skanaudama išgerk arbatą.

Tau atrodo tai absurdiška? Suprantu – aplink viskas išvartyta, išmėtyta, o tu, kaip kvailelė, džiaugiesi, kad tu pati esi gyva. Sėdi virtuvėje ir šypsaisi.

Ir štai, išgėrusi savo arbatą, tu ramiai eini miegoti, o ryte – su naujomis jėgomis imiesi darbo. Rankos tarsi pačios žino, kur kokį daiktą padėti, ir tu, niūniuodama mėgiamas dainas, greitai sutvarkai savo būstą, kuris labai greitai sužėrės kaip naujas.

Net jei tas būstas – tavo siela.

Padėka autorei! Pagal Alina Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Laimė – toks ypatingas dalykas, beveik pasakiškas… Kiekvienas turi savo suvokimą apie laimę, ir jos paieškos trunka tol, kol mes aptinkame tai, kas mus įkvepia, kas artima mūsų sielai.

Kažkas atranda laimę šeimoje – augina vaikus, kuria jaukumą namuose, sodina gėles ir daržoves, puoselėja šeimos tradicijas. Kažkam pavyksta išreikšti savo talentus darbe. Kažkas kuria muziką, dainuoja arba tapo paveikslus. Kiti laimingi, turėdami širdžiai mielus laisvalaikio pomėgius…

Sakoma, kad laimingi žmonės yra panašūs. Ir kuo gi jie panašūs, jei jų laimės išraiška skirtinga? Visi jie panašūs tuo, kad yra laimingi… 

Todėl neverta ginčytis, kieno laimė “tikresnė“ ar “teisingesnė“, tik pats žmogus žino, kame jo laimė. Nors daugiavaikei mamai sunku patikėti, kad įmanoma laimė be vaikų, o į darbo projektus pasinėrusiam žmogui sunku suprasti laisvamanius kūrėjus ar jogos sekėjus…

Žmogus laimingas, kai išreiškia savo prigimtinius gabumus. Tai ir yra ta nepakartojama įvairovės vienybė – kai kiekvienas žmogus savo unikalumo išraiška kuria bendrą visų gerovę.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !