ruvi

Vasara – tai laimė su saulės skoniu. Tai pievų gėlių, miško žemuogių ir serbentų lapų kvapai. Tai ryškių saulės spindulių šypsenos, žydras dangus ir šilta rytmetinė rasa.

Vasara – tai vakaro tyla, ankstyvi saulėtekiai ir vėlyvi saulėlydžiai: saulė visai-visai nenori išeiti net nakčiai! Tai nuolat pakili nuotaika, tai prisirpusių uogų ir žolynų skonių sūkuriai, tai saulės šokiai su pūkuotais debesimis, panašiais į saldžią vatą.

Tai laikas, kai ant stalų apsigyvena švelnių gėlių puokštės įvairiaspalvėse vazose, o mūsų širdyse – tyra meilė ir tikros laimės akimirkos.

Padėka autorei! Pagal Viktorija Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tikros kaimiškos vasarinės arbatos paruošimui prireiks: seno medinio namo su pečiumi, fajanso arbatinuko, saulės sušildytos palangės ir duonos kepaliuko ant jos, indiškos arbatos minkštame pakelyje su drambliuku, kuri tuoj pat perpilama į metalinę skardinę su patrumpintu arbatiniu šaukšteliu, verdančio vandens iš didelio emaliuoto virdulio, mėtos šakelės (pagal norą) arba citrinos, ir močiutės.

Svarbiausia šiame sąraše, žinoma, yra močiutė, nes visos kitos sudedamos dalys priklauso būtent nuo močiutės ir paklūsta tik jai.

Padėka autorei! Pagal Maks Fray esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kažkada aš buvau dvasiniu mokytoju. Ir man teko užbaigti šią veiklą, kai supratau, kad nėra tokios pareigybės.

Tiksliau, viskas aplink yra mūsų dvasiniai mokytojai.

Katė. Kilimas. Kėdė. Medis. Kalnas. Mano tėvas su demencija.

Širdies skausmas. Džiaugsmas. Mano. Tavo.

Žmogus, miegantis ant šaligatvio. Neįtikėtinas naktinis dangus.

Visa tai yra mokytojai. Visa tai guru.

O aš – tiesiog ruporas, kaip ir mes visi. Aš tiesiog draugas, dalinantis savo širdies šilumą. Aš tiesiog paukštis, dainuojantis savo dainą.

Aš nesu dvasinis mokytojas. Aš nesu autoritetas, aš tiesiog tapau tikru žmogumi, gyvu, sąžiningu ir atviru.

Ir taip aš radau savo nusiraminimą ir nušvitimą. 

Kasdienybės šventovėje. Paprastumo šviesoje.

Tyroje neaprėpiamos akimirkos širdyje.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

* Empatija – ne tik užuojauta, tai gebėjimas akimirksniu giliai pajusti ir suprasti žmogų.

* Mes visi šioje Žemėje praeiname savo žmoniškumo išbandymą.

* Tai žmoniškumo išraiška – stiprūs padeda silpnesniems žiniomis, veiksmais arba palaikymu, kad ir jie sustiprėtų.

* Koks žeminantis yra skurdas… kaip skaudu, kai tenka rinktis tarp to, kas reikalinga, ir to, kas būtina…

* Kiek daug reikia jėgų, kad žmogus pakeltų savo bejėgiškumą…

* Draugo negalima “atidėti vėlesniam laikui“ – jei jis į mus kreipiasi, reiškia, pasitiki mumis ir laukia palaikymo…

* Vienatvė – ne tuomet, kai žmogus vienas, bet tuomet, kai jis jaučiasi niekam nereikalingas.

* Nuovargis gali būti dvejopas: pirmuoju atveju reikalingas miegas, antruoju – ramybė.

* Kaip vertinga tai, ką mes kartais įprantame laikyti smulkmenomis.

* Nesvarbu, kad kartais klystame kažką kurdami, svarbus pats ketinimas kurti, o ne griauti.

* Pyktis ir agresija veda į susvetimėjimą ir susipriešinimą, tuo tarpu meilė ir geranoriškumas suvienija ir harmonizuoja.

* Iš tiesų ginčo esmė ne tame, kad žmogus įrodytų savo teisumą, bet tame, kad įrodytų oponentui, jog jis neteisus.

* Ten, kur daug veiksmo ir šurmulio, yra sustojimo baimė, nes sustojus pajuntamas viso to šurmulio beprasmiškumas ir tuštybė.

* Bet kokia prievarta visada laikina, nes pats gyvenimas sukyla prieš prievartą ir prieš viską, kas žlugdo gyvenimą.

* Žmogus negali nuolat paminti savo interesų dėl svetimų reikalavimų.

* Be meilės, vilties ir tikėjimo bet kokia siela – tamsi palėpė.

* Kai žmoguje energijos perteklius – jis jaučia įkvėpimą ir džiaugsmą, o kai energijos stygius – juntama apatija ir sąstingis.

* Vidinė atrama – tai dvasinis, psichologinis brandumas, tai atsakingo žmogaus pozicija.

* Asmeninis pavyzdys – pats efektyviausias auklėjimo ir poveikio būdas.

* Suaugusieji visur ieško laimės, o vaikai visur ir viskame ją atranda…

* Gamta nepailsdama mums nuolat piešia neįtikėtino grožio paveikslus…

* Jei gėlė nežydi, mes nepuolame jos barti, bet pasirūpiname dirva, kurioje ji auga.

* Drugelis jau negali pasilikti vikšru, kai už nugaros auga sparnai.

* Palesinkime žiemą paukščius… o gal tarp jų yra mūsų laimės paukštė?…

* Džiaugsmas – ne euforija, tai suvokimas, kad esi gyvas, kad gali pažinti šį pasaulį ir išreikšti savo unikalias prigimtines savybes, kad gali kurti, bendrauti ir mylėti… kad gali pagerinti šį pasaulį…

* Tiesai nereikia daug žodžių… ji kalba pati už save meilės, gerovės, santarvės ir darnos išraiška mūsų gyvenime.

* Šeima – tai ta harmoninga erdvė, kuri reikalinga normaliam gyvenimui ir kuri apsaugo nuo išorinio pasaulio sukrėtimų.

* Gerumas – ne tik emocija, tai šviesos energija, kuri suteikia jėgų ir nukreipia mus į šviesiąją gyvenimo pusę.

* Kiekviena diena – tai galimybė pasėti šviesos ir gerumo daigus visų mūsų ateičiai.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvieną akimirką nuo kiekvieno iš mūsų į pasaulį sklinda bangos kolektyvinės sąmonės paviršiuje.

Ir tik nuo mūsų priklauso, kokios jos.

Išmintingos ar klaidingos. Mylinčios ar piktos. Vienijančios ar skaldančios. Užjaučiančios ar smerkiančios. Dieviškos ar egoistiškos. 

Kiekvieną akimirką nuo kiekvieno iš mūsų į pasaulį sklinda bangos to, ką mes turime savyje. Todėl būk ypatingai atidus tam, kuo tu užpildytas ir ką skleidi, ir kai tik įmanoma, visada rinkis meilę.

Ir kuo daugiau tokių meilės bangų paviršiuje, sklindančių nuo kiekvieno, tuo daugiau šansų, kad vieną dieną visas paviršius taps meile.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.t

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !