Gerumo ratas
Kartą į vienuolyno vartus pasibeldė valstietis. Kai brolis raktininkas atidarė duris, valstietis padavė jam gražią vynuogių kekę.
– Mielas broli raktininke, čia mano vynuogyno derlius. Tai mano dovana.
– Dėkoju. Nunešiu ją vienuolyno vyriausiajam. Jis labai apsidžiaugs.
– Ne, aš atnešiau vynuoges būtent tau!
– Man? Aš nevertas tokių nuostabių vynuogių.
– Bet tu atverdavai man duris kaskart, kai beldžiausi. Kai sausra pražudė mano derlių, tu kasdien duodavai man duonos. Aš noriu, kad ši kekė dovanotų tau gamtos meilės lašelį, saulės ir lietaus grožį.
Brolis raktininkas padėkojo, pasidėjo vynuogių kekę priešais save ir visą rytą grožėjosi – tokia ji buvo puiki..
Ir todėl jis nusprendė įteikti ją vienuolyno vyriausiajam, kurio išmintingi žodžiai suteikdavo jam žvalumo ir stiprybės.
Vienuolyno vyriausiąjį vienuolį labai nudžiugino vynuogės, bet jis prisiminė, kad vienuolyne yra sergantis vienuolis, ir pagalvojo: “Atiduosiu jam šią kekę. Galbūt, tai pralinksmins jį.“
Tačiau neilgai užsibuvo vynuogės ir pas ligonį. Jis pagalvojo: “Brolis virėjas rūpinasi manimi, stengiasi skaniai pamaitinti. Esu tikras, kad vynuogės jį nudžiugins.“
Ir kai virėjas atnešė pietus, ligonis atidavė jam vynuoges su tokiais žodžiais: “Tai – mano padėka tau už rūpestį..“
Brolis virėjas buvo pakerėtas vynuogių kekės grožiu. Kiek pasvarstęs, pakvietė savo pagalbininką ir padovanojo jam vynuoges už gerą darbą.
Pagalbininkas, savo ruožtu, padovanojo vynuoges jaunam naujokui vienuoliui, kad šis pajustų palaikymą ir vienybę.
Naujokas pasigrožėjo keke ir prisiminė brolį raktininką, kuris atvėrė jam duris, kai pirmą kartą atėjo į vienuolyną. Prieš pat pusiaunaktį naujokas nunešė vynuoges raktininkui ir pasakė:
– Valgyk į sveikatą. Juk didžiąją laiko dalį tu praleidi čia vienas. Su vynuogėmis bus linksmiau!
Tuomet brolis raktininkas suprato, kad ši nuostabi vynuogių kekė iš tiesų buvo skirta jam..
Jis suvalgė skanias sultingas uogas ir laimingas užmigo.
Taip gerumo ratas užsivėrė 🙂 ..
(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
Praregėjimai (5)
* Kol gyvename pinigų-kredito sistemoje, daugumai iš mūsų neužtenka pinigų. Žmogus gali svajoti apie konkretų namą ar automobilį, bet neturėti pinigų jiems įsigyti.
Tuomet kokie tokiam žmogui privalumai iš demokratijos proceso ar pasirinkimo laisvės? Bet mes ir toliau tvirtiname, kad demokratija – pati geriausia valdymo forma pasaulyje.
Bet realybėje mes laisvi tik tiek, kiek leidžia mūsų perkamoji galia. O kadangi pinigai sukaupti nedidelės žmonių grupės rankose, tai net ir ši “laisvė“ – iliuzinė. (Ž.Fresko)
* Kadaise šeima galėjo pasistatyti rąstinį namą per kelis mėnesius. Dabartinėje sistemoje tam reikia apie… 30 metų – sumokėti paskolas, palūkanas, procentus bankams… kurie neturi nieko bendro su to namo statyba.
* Jei ateiviai pamatytų, ką mes transliuojame vaikams per televiziją, radiją, filmus, žurnalus, laikraščius, komiksus ir knygas, jie susidarytų įspūdį, kad mūsų didžiausios vertybės – žudymas, prievarta, apgaulė, melas ir besaikis vartojimas.
Mes nuolat diegiame tai vaikams, ir dauguma jų, deja, išmoks šias pamokas.. (K. Sagan)
* Dauguma žmonių šiuolaikiniame pasaulyje gyvena primetamais mąstymo ir elgesio stereotipais, ir tai verčia juos atsisakyti savo norų, kad atitiktų socialinius ir visuomeninius standartus.
Tokia būsena dažnai įtakoja asmenybės susidvejinimą, psichozes ir nervinius sutrikimus. Šizofrenija – tai atsisakiusio savęs žmogaus liga. Visi mes turime polinkį į šį susirgimą. (A. Menegeti)
* Šiandien pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie moralę, bet yra nerašytas suokalbis vartoti vienodas prekes. Gaila, kad žmonės painioja aukščiausią gėrį su laikinu gėriu, tapatindami jį su malonumu. ( Dario Salas Sommer)
* Baimė – tai energija, kuri suspaudžia, uždaro, įtraukia, pabėga, slepia, kaupia, neša žalą. Meilė – tai energija, kuri praplečia, sklinda į aplinką, dovanoja atvirumą, dalinasi, gydo.
Baimė suteikia skausmą, Meilė atneša palengvėjimą. Baimė atakuoja, Meilė atgaivina.
Bet kokia žmogaus mintis, žodis ar veiksmas yra įtakoti vienu iš šių jausmų. Kito pasirinkimo nėra, nes nėra iš ko rinktis. Tačiau mes turime laisvę rinktis vieną iš šių dviejų. (N. D. Uolšas)
* Retkarčiais mes sutinkame švelnius žmones.. Švelnumas – dorybė, kurią retai galima sutikti visuomenėje, kur žavimasi grubumu ir jėga. Tokioje terpėje švelnumui nelieka vietos.
Švelnaus žmogaus eisena lengva, jis žiūri su meile, o prisiliečia su palaiminimu. Švelnus žmogus žino, kad tikras augimas reikalauja rūpesčio, o ne jėgos. Mūsų grubiame pasaulyje švelnumas gali būti ryškiu priminimu apie Dievą. (G. Nuven)
* Gėlė išsiskleidžia, ir tam nereikia jokios reklaminės kampanijos. Atskrenda bitės, nes gėlė išsiskleidė, pasiekė tam tikrą brandumą ir skleidžia aromatą.
Taip ir jūs – kai atsiveria tam tikro išmatavimo savybės, jūs pradedate skleisti signalus, kuriuos atpažįsta Visata. Ir tai nelieka nepastebėta, negali likti nepastebėta. Visata atsiliepia, nes yra gyva.
Viskas, kas tikra, turi savo atgarsį. (Sumiran)
* Tik tarnaujant artimui galima patirti tikrąją laimę. Padėkite vienišiems, sergantiems, nelaimingiems žmonėms. Tai sustiprins jus, ir jūs įgausite sielos ir sąžinės ramybę.
Aukšti idealai darosi vis labiau būtini visuomenei. Reikia, kad jauni žmonės, sekdami jais, su džiaugsmu tarnautų artimui. Būtina suprasti, kad jūs – dalis visuomenės, ir jūsų laimė priklauso nuo visos visuomenės gerovės. (Satja Sai Baba)
Parinko ir vertė ruvi.lt
Žvilgsnis į mūsų dienų realybę
Yra posakis, puikiai apibrėžiantis mūsų dienų realybę: “Iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogus moka už tai, kad gyvena.“
Kadaise pinigai buvo įvesti kaip mainų priemonė – patogesniam prekių ir paslaugų paskirstymui. Šiandien pinigai tapo ne priemone, o tikslu – jie jau nesugeba atlikti jiems skirtos pirminės užduoties, todėl sistema įėjo į logišką nesibaigiančių finansinių krizių virtinę.
Esamo socialinio-ekonominio modelio transformacija neišvengiama, nes monetarinė sistema išsigimė ir dėsningai griūva. Kai žmonės supras, kad globalinės krizės yra neatsiejama dabartinės makroekonominės realybės dalis, jie bus priversti ieškoti naujų socialinių-ekonominių santykių.
Yra daug požymių, kurie rodo sistemos neefektyvumą, peržvelkime keletą ryškiausių.
Skurdas. Šiuo metu resursai paskirstomi labai netolygiai – didžioji jų dalis atsidūrė mažumos rankose, tuo tarpu kai milijardai žmonių gyvena skurde ir yra priversti tikrąja ta žodžio prasme kovoti už išgyvenimą.
Daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių gyventojų pajamų skirtumas pasiekė rekordinį skaičių: turtingos klasės jis 10 kartų didesnis. Moterų atlyginimai daugumoje šalių mažesni, nei vyrų. Ir niekas garsiai neskelbia, kad, pvz., Europoje yra 4,1 milijono benamių..
Tai veda į visuomenės susiskaldymą, priešiškumą, nusikaltimus, klasių kovą ir niekaip negali vadintis nei progresu, nei civilizuotos ar išsivysčiusios visuomenės požymiais.
Besaikis vartojimas. Pelno siekimu grįstai sistemai reikalingas vis augantis vartojimas. Auga vartojimas – niokojami Žemės resursai, tačiau sistemai tai nerūpi, jai svarbus tik pelnas. Todėl daiktai – vienkartiniai arba žemos kokybės, pagaminti tam tikram (garantiniam) laikui, po kurio jie sugenda.
Ekologija. Sistemos veikimo principai pažeidė ekologinį balansą: užterštas vanduo ir oras, naikinami miškai ir gyvūnai, auga šiukšlių kalnai.
Darbas. Ištrintas suvokimas apie realiai atlikto darbo (produkto) vertę ir vertingumą. “Darbu“ vadinama viskas, už ką sumokama pinigais, net jei tai prieštarauja žmoniškumui, kenkia kitiems ar net yra nusikalstama veikla.
Visiems darbo vietų neužtenka, todėl auga bedarbystė. Dauguma žmonių dirba už minimalų atlyginimą savo ar svetimoje šalyje (priverstinė ekonominė migracija).
Psichologinė žmonių būsena. Monetarinė sistema neturi tikslo padaryti žmones laimingais – ji tiesiog juos eksploatuoja, paversdama varžteliais, kur pasenusį lengva pakeisti nauju.
Žmonės verčiami mokytis pagal vieną mokymo sistemą, kuri nesudaro sąlygų žmogaus potencialui išsiskleisti, o tai galiausiai laužo jo psichiką ir paverčia paklusniu robotu.
Pastovi konkurencija, neįdomus darbas ir prievolių našta apnuogina pačias blogiausias žmogaus savybes: jį apima depresija, apatija arba vidinė įtampa, agresija. Visi šie psichikos sutrikimai yra negatyvus piniginės sistemos ir jos primetamo gyvenimo būdo poveikis.
Karai. Jei prasideda (pradedamas) karas, reiškia, jis kažkam naudingas (pelningas): karinei pramonei ir tam tikrų interesų siekiančiai grupei. Mes galime ir turime gyventi taikiai, tačiau propagandos pagalba vis atrandamas ir demonizuojamas “priešas“ ir siunčiami kariauti vidutinės ir skurdžiai gyvenančios klasės vaikai.
Nusikalstamumas. Piniginė sistema veikia pagal tam tikras viena kitai prieštaraujančias taisykles, kurių pažeidimas yra neišvengiamas. Dauguma nusikaltimų yra padaroma iš savanaudiškų paskatų. Dirbtinai sukurtas pinigų deficitas pastūmėja žmones daryti įvairiausius nusikaltimus.
Išimkime pinigus iš valdymo sistemos – ir žmonės neturės motyvo imti kyšius, vogti, sukčiauti ar žudyti. Dabar gi kovojama su nusikaltimais (pasekmėmis) vietoje to, kad būtų pašalintos tų nusikaltimų priežastys.
Augantis visuomenės nepasitikėjimas. Vis daugiau žmonių pradeda matyti realų gyvenimą, o ne tikėti pažadais apie būsimą “rojų“, kuris žadamas prieš kiekvienus rinkimus. Kiekvienas gyvenime susiduria su degraduojančia sistema, kur visos sritys nukreipiamos tik į pelną.
Kadangi žmonių pajamos mažėja, dalyvauti sistemoje darosi vis sunkiau dėl didėjančios mokesčių naštos. O prastėjantis gyvenimas verčia ieškoti visų sunkumų priežasčių.
Augančios pasaulio valstybių skolos. Kadaise skola buvo prilyginama bėdai, dabar skola – didelė “garbė“. O iš tikrųjų tai rodiklis, kad gyvenama ne pagal pajamas, kad neatsakingai ūkininkaujama. Vystytis tokiomis sąlygomis neįmanoma, nes skolininkas nuolat gyvena praeitimi ir yra priklausomas nuo skolintojo diktuojamų sąlygų.
Dabar svarbiausias klausimas – ką daryti? Pažvelgti tiesiai į mūsų realybę. Pamatyti ją. Keistis. Ir pagrindinis pokytis turi įvykti mūsų visų sąmonėje. Mes privalėsime keistis, nes augantis globalinis chaosas, neramumai, gamtos niokojimas, nusikalstamumas galiausiai palies visus – net tuos, kurie mano, kad yra saugūs.
Tik dėl šiuolaikinių standartų poveikio dauguma žmonių net įsivaizduoti negali, kad galima gyventi kitaip – bendradarbiaujant, taikoje, pagarboje, vienybėje ir santarvėje. Mes turime suprasti vienybės jėgą – susitelkę mes galime padaryti neįtikėtinus dalykus 🙂 !
Mintys iš Žako Fresko paskaitų, vertė ruvi.lt
Palaiminta Žemė
Vienas tiesos ieškotojas buvo nepatenkintas tuo, ką mato pasaulyje, todėl išvaikščiojo Žemę skersai ir išilgai, ieškodamas palaiminto krašto.
Jis tikėjosi, kad ten nekariauja, neatima paskutinio duonos kąsnio, nepalieka bėdoje, nevagia, neapgaudinėja.
Žingsniais jis išmatavo daug šalių, kol vieną dieną sutiko sėdintį prie kelio senolį.
Atsiklausęs leidimo, keliautojas prisėdo šalia ir pradėjo pokalbį. Žodis po žodžio, ir senolis sužinojo jo kelionių tikslą. O sužinojęs prisimerkė ir palingavo galvą:
– Neįtikėtina… ir aš tokios Palaimintos Žemės ieškojau.
– Tikrai? nustebo keliautojas. – Tai tiesa?
Keliautojas pažvelgė į jį ir atsakė:
– Kokia prasmė man meluoti, juk artimiausiomis dienomis aš ten keliausiu.
– Ach, štai apie ką jūs… – nusivylė keliautojas. – O aš tikiuosi atrasti tokį kraštą Žemėje.
– Nieko tau nesigaus, – atsakė senolis, – juk tu ieškai taikos ne savyje, bet išorėje.
Keliautojas bandė suvokti tai, ką išgirdo:
– Ieškau taikos ne savyje, bet išorėje?
Senolis paaiškino:
– Iš pradžių reikia atrasti taiką savyje. Juk tam, kad atliktum kažką išorėje, pirmiausiai turi tai turėti savyje. Jeigu nėra taikos tavo širdyje, kaip atrasi ją kažkur kitur? Ir tebūnie ten, kur nueisi, triskart rojus – bet kol tu neramus, tu neįvertinsi, nesuprasi to rojaus ir praeisi pro šalį.
Keliautojas nusiminė, nutilo. Reiškia, visi jo ieškojimai, visos kelionės buvo į niekur, gal net beprasmiškos?
– Bet jei širdyje išsiugdysi tai, ko ieškai kituose žmonėse, tuomet ir klajonių nereikės, ir net galėsi dalintis tuo su kitais, – užbaigė savo kalbą senolis 🙂 .
Autorius – A. Belly, vertė ruvi.lt
Visiems šiltų ir saulėtų dienų 🙂 !
Naujas Žmogus
Naujas žmogus vienu metu gyvens dviejuose pasauliuose: jis mylės Žemę ir bus dvasingas.
Jis priims tokį savo vientisumą ir gyvens be vidinio susiskaldymo. Jis nemąstys priešingybėmis. Jis pakils virš dualumo ir pasveiks nuo dvylipumo šizofrenijos.
O su naujo žmogaus atsiradimu užgims ir naujas pasaulis, nes naujas žmogus matys pasaulį visai kitaip.. Visas gyvenimas bus kitoks, tokio gyvenimo žmonės dar niekada negyveno.
Žmogus vienu metu bus mistikas, kūrėjas ir mokslininkas.
Jis nedarys vieno ar kito pasirinkimo, jis turės vienintelį pasirinkimą, kurio net pasirinkimu negalima pavadinti – Būti Savimi.
Žmogui reikia mokytis būti laisvu. Atėjo laikas nutraukti visas grandines ir ištrūkti iš savo vidinio kalėjimo kameros.
Pakaks būti vergu!
Naujas žmogus mokės panaudoti visas savo dvasios ir kūno galimybes. Vienu metu jis bus ir Kristumi, ir Epikūru.
Ir šis naujas žmogus gimsta jau dabar, tiesiog žmonės to dar nepastebi..
Tai, kas atgyveno – jau griūva, trūnija ir traukiasi. Ir nereikia apraudoti senos realybės, reikia džiaugtis, kad ji gęsta, nes vietoje jos jau užgimsta nauja realybė.
Senosios realybės pabaiga yra naujosios pradžia. Tai amžino judėjimo ir vystymosi dėsnis.
Padėkime senai realybei išeiti, o naujai užgimti, bet atminkime, kad už seno iš inercijos dar laikomasi, todėl naujas žmogus joje atrodo keistas reiškinys.
Todėl jo nesupranta, baiminasi ir bando visais būdais žeminti ir paniekinti.
Tai labai svarbus laikmetis.
Mums pasisekė, kad gimėme šioje epochoje, kad esame grandiozinių pokyčių liudininkais, kai senoji atgyvenusi realybė praranda savo pamatus.
Ji labai trapi, bet savo mintimis mes vis dar laikome ją, nes labai bijome pabėgti iš šito kalėjimo.
Bet durys atviros!
Tiesą sakant, durų apskritai nėra, nes viskas, ko mes bijome, tėra iliuzijos.
Žmonija turi padaryti kokybinį dvasinį šuolį ir žengti iš sutrūnijusio melo į tyrą, gaivią, amžinai jauną Tiesą. Kiekvienas žmogus turės tai padaryti..
Yra tik viena religija – meilės religija. Yra vienas Dievas – visus ir visa mylintis Dievas.
Visa mūsų Žemė yra vieninga. Visa žmonija – vieninga, o mes – vienas kito dalelės. Todėl turime atsibusti: mylėti, suprasti ir palaikyti vienas kitą, veikti bendram labui.
Tai nelengvas išbandymas, ir tik drąsūs, išmintingi, suprantantys būties dėsnius ir išdrįsę išeiti už atgyvenusių šablonų ribų, galės įkvėpti ir kitus žmones.
Svarbiausia – išmokti besąlygiškai mylėti ir tikėti, kad mes galime gyventi kitaip – kaip dvasingi žmonės, kaip kūrėjai, o ne kaip “civilizuoti“ barbarai.
Naujas žmogus jau ateina. Mes visi turime tapti naujais žmonėmis ir sukurti naują pasaulį, kur klestės vienybė, meilė, santarvė.
Ir tuomet pamatysime tikrą būties grožį, pajusime tyrą džiaugsmą, palaimą ir pačios Visatos pulsą – visaapimančią besąlygišką Meilę..
(Mintys iš Ošo paskaitų ir knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)
Neramus protas – chaosas gyvenime
* Vieną dieną jūs netikėtai suvokiate, kad visą savo gyvenimą plaukiate pasroviui: jums pavyksta sudurti galą su galu, pavyksta neblogai atrodyti iš šalies.. Bet širdies gilumoje periodiškai iškyla gili neviltis, kai aštriai jaučiate tuštumą širdyje.
* Ir tuo pačiu metu kažkur giliai viduje kyla suvokimas, kad turi būti kažkoks kitoks gyvenimo būdas, kad galima kitaip žiūrėti į pasaulį, kad yra kitas kelias, vedantis į laimę ir pilnatvę.
* Kartais net pavyksta pagauti trumpam tą palaimingą pojūtį, ir jūs pajuntate meilę – tuomet visas pasaulis nušvinta, gyvenimas įgauna aiškumą, o slėgęs sunkumas išnyksta. Tačiau labai greitai šie išgyvenimai išsisklaido lyg dūmai, telieka prisiminimai ir neaiškus suvokimas: “kažkas čia ne taip..“
* Ir vėl pasijuntate vienišas, vėl sugrįžtate į tą pačią slegiančią realybę. Pasaulis atrodo svetimas, geriausiu atveju – sukelia liūdesį. Tai – emociniai pakilimai ir nuopoliai: kai dažniau atsiduriate apačioje, bet svajojate apie emocinį pakilimą.
* Šitaip nors kartą gyvenime pasijunta kiekvienas žmogus. Ir, pasirodo, “siaubūnas“, kuris “nutraukia“ emocijas žemyn, tūno kiekviename iš mūsų ir valdo mus daugybe “rankų“: chroniška įtampa, abejingumu žmonių kančiai (įskaitant ir pačius artimiausius), emociniu šaltumu ir jausmų atbukimu.
* Tai pasiekia visus, nors mes linkę tai neigti. Mes stengiamės negalvoti apie tų “rankų“ poveikį ir kartais pasistatome aukštą pasiteisinimų sieną, norėdami nuo jo pasislėpti. Arba apsimetame, kad jo nėra, arba stengiamės pabėgti nuo jo visais įmanomais būdais: kuriame įvairius planus, siekiame užimti padėtį visuomenėje, ieškome būdų atsipalaiduoti, pramogaujame.
* Bet užsukite į bet kokį vakarėlį – įsiklausykite į juoką, iškreiptus balsus, demonstratyvų linksmumą, už kurių slepiasi baimė. Užsukite į sporto varžybas, ir pamatysite beprotiškus sirgalių pykčio proveržius, girtuoklystę ir peštynes tribūnose.
* Pažiūrėkite televizijos naujienas. Įsiklausykite į dainų tekstus. Visur aptiksite tą pačią temą skirtingomis variacijomis: kančia, įtampa, neapykanta, pavydas, agresija, nepasitenkinimas gyvenimu..
* Atkreipkite dėmesį į apėmusį žmones nekontroliuojamą beviltiškumą, kuris slepiamas po entuziazmo ir draugiškumo kaukėmis. Taip jie bando desperatiškai išsivaduoti nuo vidinės įtampos ir nerimo.
* Atrodytų, kad gyvenimas – nesibaigianti kova, kažkokios gigantiškos pastangos su labai abejotinais šansais į sėkmę. O savo nepasitenkinimą gyvenimu mes sprendžiame sindromu “jei tik turėčiau“: jei turėčiau daugiau pinigų, didelį televizorių, brangų automobilį, turtingą sutuoktinį, gražią figūrą.. Ir tam nėra pabaigos.
* Iš kur atsiranda visas šitas mentalinis (minčių) balastas? Ir dar svarbiau – ką su juo daryti? Jis atsiranda dėl mūsų miegančios proto būsenos: tai gili, subtili visaapimanti proto įpročių raizgalynė – tikras “gordijaus mazgas“, kurį rišome palaipsniui, po truputį ir kurį atrišti galime lygiai taip pat – palaipsniui, vieną po kito.
* Mes galime pažadinti savo sąmonę: išmokti stebėti, svarstyti, atskirti, atpažinti, suprasti, kitaip tariant – žingsnis po žingsnio nesąmoningą paversti sąmoningu. Paversti protą pažinimo įrankiu, o ne mūsų šeimininku.
* Neimituoti gyvenimo, besivaikant primetamų protui materialių norų, bet mokytis vadovautis aukštesniu dvasiniu aspektu – širdies išmintimi, dvasinėmis vertybėmis: dora, sąžine, tiesa ir kurti Harmoniją gyvenime.
* Tai nelengva, bet įmanoma, tereikia nepasiduoti automatizmui, tinguliui ir kasdien praktikuoti: mokytis atskirti nesveikas, kaustančias mintis ir jų atsisakyti.
* Senajame budistų tekste “Dhammapadoje“ dažnai minimas proto suvaldymas, tyras protas, budrumas, sąmoningumas, dėmesingumas, proto rimtis – tai kelias į aiškumą gyvenime ir laimę. O nevaldomas protas klaidžioja iliuzijose ir kuria chaosą gyvenime.
* “Niekas negali tavęs paveikti daugiau nei tavo paties protas – nei tėvai, nei giminės, nei draugas, niekas. Tik sudrausmintas protas atneša laimę“ – teigia senieji budistų raštai.
Mintys iš budistų vienuolio Chenepola Gunaratana knygos “Paprastais žodžiais apie dėmesingumą“, parinko ir vertė ruvi.lt
Dievas yra Meilė
Kartą pas vienuolį atėjo materialistas ir pradėjo pokalbį apie materiją ir dvasingumą.
Kai kalba užėjo apie Dievą, materialistas pasakė, kad netiki jo buvimu, kad visa tai pasakos ir praeities prietarai.
Vienuolis išklausė ir trumpai atsakė:
– Dievas yra.
– O tu ar matei jį nors kartą?.. – paklausė materialistas.
– Ne, – atsakė vienuolis.
– Tuomet iš kur tu ištraukei, kad jis yra? – paklausė materialistas.
– Leisk ir man tavęs paklausti. Pasakyk – ar yra meilė?
– Žinoma, yra!
– O tu ją matei?
– Ne..
– Tai gal girdėjai?
– Ne.
– Bet nežiūrint į tai, tu nesakai, kad jos nėra?
Materialistas susimąstė. Pagalvojęs atsakė:
– Ji yra, todėl.. kad aš ją jaučiu!
Vienuolis linktelėjo ir atsakė:
– Taip ir su Dievu: jo negalima pamatyti, galime tik pajusti jo poveikį mums. Saulės išraiška yra šviesa ir šiluma, o Dievo apraiška yra Meilė..
Jei žmogus yra neregys, jis negali pamatyti saulės šviesos, bet jis būtinai pajus jos šilumą, kai tik atsidurs jos spinduliuose.
Taip ir su Dievu: jei žmogus “aklas“ ir “nemato“ Dievo, tuomet būtinai pajus jo poveikį, kai jo širdį sušildys Meilė 🙂 ..
(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)
Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !
Medus: ir maistas, ir vaistas
Medus iš tiesų yra didelė Gamtos dovana žmogui. O vasara – metas, kai visapusiškai galime stiprinti sveikatą: grynas oras, saulutė, vanduo, švieži vaisiai, uogos ir daržovės. Ir taip norisi ne tik sustiprėti, bet ir pasiruošti atsargų žiemai iš savo užaugintų ar miške surinktų vasaros gėrybių – sveikai, kuo mažiau apdorojant.
Todėl džioviname ir šaldome, bet, pasirodo, yra dar vienas būdas (ypač aktualus žaliavalgiams) paruošti atsargų žiemai be virimo – tai konservavimas meduje. Jis žinomas nuo senų laikų, ir dažniausiai būdavo naudojamas žolininkų gydomaisiais tikslais.
Taip užkonservuotos uogos ar vaisiai yra ne tik vitaminų ir įvairių maistinių medžiagų šaltinis, bet ir puikiai išsilaiko iki sekančio sezono. Tiesa, tai nepigus konservavimo būdas, bet labai naudingas sveikatai, todėl verta jį prisiminti.
Paruošimo būdas paprastas: šviežias uogas ar vaisius gerai nuplauname, nusausiname, sutriname mediniu šaukštu, kad išleistų sultis. Paskui gerai sumaišome su medumi (1:1), supilame į stiklainius, sandariai užsukame ir pastatome į vėsią vietą – rūsį arba šaldytuvą.
Jei ilgiau stovi, kartais gali susisluoksniuoti medus ir sultys, ypač rūgščių uogų uogienės, pvz., raudonųjų serbentų. Tokiu atveju prieš valgant reikia ją tiesiog pamaišyti.
Nepamirškime, kad medų galime maišyti ir su įvairiomis džiovintomis vaistažolėmis ir prieskoniais – mėta, šalaviju, ramunėlėmis, cinamonu, imbieru ir pan.
Toks medus įgauna malonų skonį ir kvapą, padeda įsisavinti žolelių ar prieskonių veikliąsias medžiagas – taigi, turėsime puikią priemonę organizmui stiprinti ir palaikyti gerą sveikatą.
Įvairios medaus rūšys turi skirtingų gydomųjų savybių, tačiau bet kurios rūšies medus yra vertingas dėl gausybės vitaminų ir mikroelementų. Medus vartojamas ir vienas, o taip pat ir kaip sudedamoji įvairių gydomųjų mišinių dalis.
Jei vartojame gryną medų gydymui – paros kiekį reikėtų paskirstyti trims kartams, medų geriau ištirpdyti šiltame vandenyje (medaus negalima kaitinti ar virinti) ir gerti maždaug valandą prieš valgį arba 2 valandas po valgio.
Jei vartojame profilaktiškai – galime valgyti, pvz., su pieno produktais (pienu, varške) ar riešutais, svarbiausia – nepadauginti, kad nekiltų alerginių reakcijų. Sveikai besimaitinantys žmonės paprastai išsiugdo ir saiko jausmą, ir gebėjimą pajusti – ko reikia jų organizmui.
Pabaigai – keletas receptų su medumi sveikatos stiprinimui ir įvairių negalavimų gydymui.
Imuniteto stiprinimui. Sumaišyti susmulkintus graikiškus riešutus su medumi (1:1). Gerti po šaukštą 3-4 kartus per dieną.
Viso organizmo stiprinimui (po ligų, operacijų). Po 300 gramų susmulkintų alijošiaus lapų ir graikiškų riešutų, 300 gramų medaus. Po 1 šaukštelį ryte prieš valgį.
Imunitetui stiprinti, peršalimui ir kosuliui gydyti. Sumaišome lygiomis dalimis susmulkintus jaunus pušų ūgliukus ir medų. Palaikome, kol ūgliukai pradės leisti sultis, kasdien pamaišome. Maždaug po savaitės ūgliukus išimame. Gerti po šaukštelį, sumaišius su vandeniu: 3 kartus per dieną, jei sergame, o imuniteto stiprinimui – 1 kartą per dieną.
Slogos ir peršalimo gydymui. 1 citrinos sultis sumaišome su 100 gramų medaus. Gerti prieš miegą po 1 valg. šaukštą su šilta arbata arba pienu.
Bronchito gydymui. 1 stiklinę šviežiai spaustų morkos sulčių sumaišome su 2 valg. šaukštais medaus. Gerti po 1 valg. šaukštą 4-5 kartus per dieną.
Neurozių ir nemigos gydymui. 1 valg. šaukštą medaus išmaišyti stiklinėje šilto vandens arba pieno. Išgerti maždaug pusvalandį prieš miegą.
Visiems linkiu geros sveikatos 🙂 !
Vaizdas iš vidaus ir iš išorės
Kartą žmogaus organizmo ląstelė galvojo apie gyvenimą. Ji galvojo apie tai, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, juk jame tiek daug kančios..
Ji matė, kad ją supa tokios pačios ląstelės, kad visos jos gimsta, gyvena, darbuojasi, jungiasi, dauginasi ir žūsta. Ir taip karta po kartos. O dar ir karai su bakterijomis ir mikrobais..
“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek daug kančios? Reiškia, nėra jokio Aukštesnės Sąmonės Žmogaus, kurio sąmonė užpildo mūsų pasaulį ir valdo mus, – padarė išvadą ląstelė. – Jei iš tiesų būtų Žmogus, tuomet būtų ir tikslas, ir prasmė gyvenime, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta išmintinga ir gera Būtybė“.
Šias mintis išgirdo žmogus, dalimi kurio buvo ta ląstelė, ir nusišypsojo. Juk jis žinojo, kad vaizdas iš vidaus skiriasi nuo vaizdo iš išorės..
Ląstelė žiūrėjo į žmogų ir nematė jo, gyveno jame ir net neįtarė, kad ji yra jo dalis. Ji žiūrėjo iš vidaus, todėl matė atskiras dalis, o žmogus nematė atskirų dalių, nors ir žinojo, iš ko sudarytas jo kūnas..
.. Gyveno sau žmogus ir vieną kartą pradėjo galvoti apie gyvenimą. Jis manė, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, nes matė jame daug kančios..
Jis matė, kad jį supa tokie patys žmonės su savo mažais gyvenimo džiaugsmais ir vargais, kad visi jie gimsta, gyvena, darbuojasi, tuokiasi, gimdo vaikus ir miršta.
Ir taip karta po kartos. O dar ir ligos, katastrofos, karai tarp žmonių..
“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek kančios? Reiškia, nėra jokios Aukščiausios Sąmonės ir nėra jokio Dievo, kuris yra aukščiau viso šio pasaulio, – padarė išvadą žmogus. – Jei būtų Dievas, tuomet būtų ir tikslas, ir gyvenimo prasmė, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta Aukštesnioji išmintinga ir gera Esybė“.
Išgirdo šias mintis Dievas, dalimi kurio buvo žmogus, ir nusišypsojo. Juk Jis žinojo tiesą – kad vaizdas iš vidaus labai skiriasi nuo vaizdo iš išorės 🙂 ..
Autorius S. Šepel, vertė ruvi.lt
Gražaus visiems savaitgalio! 😀
ruvi 