Ar lengva būti Dievu?

Ar lengva būti Dievu? O Tu pabandyk.

Iš pradžių pamilk. Lengva mylėti gerus, nuoširdžius, protingus, gražius, įdomius ir talentingus. Arba bent jau artimus dvasiškai.

O Tu pamilk tuos, kurie spjauna Tau į širdį, kurie daro niekšybes ir muša į nugarą, pamilk tuos, kurie išduoda ir meluoja.

Pamilk žinodamas, kad nieko nepasikeis ir šie žmonės netaps geresni Tavo meilės dėka. Jie sudegins, nukryžiuos ir paliks kankintis.

O Tu atleisk. Viską atleisk ir mylėk toliau. Nuoširdžiai, netausodamas savęs, giliai, kaip myli idealą, kaip motinos myli savo sūnus, kaip moteris myli vyrą, kaip smuikininkas myli savo smuiką, kaip gali mylėti tik Dievas.

Kai šito nepakaks – atverk savo širdį. Tegul Tavo siela tampa pereinamuoju kiemu kiekvienam skausmui, kiekvienai bėdai, kiekvienam ką tik užgimusiam ar užbaigtam likimui.

Myli? Jautiesi didvyriu? Jau matai šviesaus kankinio vaizdą, kenčiančio už visą puolusią žmoniją?

O dabar išmesk kuo toliau tokią savo meilę ir pamilk iš naujo. Be dalinimo į gėrį ir blogį, be sotaus žvėries laimės ir impulsyvaus neuralgijos skausmo.

Pamilk suvokdamas visos būties harmoniją, kurioje nėra tų aistrų, kurias su savimi nešiojasi kiekvienas žmogus, bandydamas primesti jas kiekvienam akmeniui, kiekvienai žolelei ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Išeik už vertinimų pagal save rėmų. Pradėk, ko gero, nuo to, o paskui sugrįžk, ir aš pasakysiu, ką daryti toliau. Ir tuomet jau Tu man papasakosi, ar lengva būti Dievu.

Ir patikėsiu aš Tau tik tuomet, kai Tu nusišypsosi ir pasakysi: “Lengva“ 🙂 ..

Pagal A. Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems šviesaus ir tyro šventinio savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (36)

Kaip iš pumpuro išsivysto gėlė, o iš gėlės – vaisius, taip ir iš vienos dvasinės patirties gimsta kita, o iš jos – nauja, o iš kitos – dar viena..

Ir kiekviena patirtis vis platesnė ir subtilesnė, priartinanti žmogų prie harmonijos. Kiekvienas etapas – tai dvasinė patirtis, vedanti į sekančią, aukštesnio lygmens patirtį.

Šios etapų kaitos žmogus gali nepastebėti, jų laikas neapibrėžtas. Žmogaus dvasinį augimą ir tobulėjimą galima pamatyti iš jo pasikeitusios vidinės būsenos, elgesio ir pasaulėžiūros.

************

Labai svarbu išmokti pamatyti įvairių reiškinių priežastis. Tik aiškiai suprasdami priežastis, galime keisti arba pašalinti pasekmes – tik taip mes galime sąmoningai kurti mūsų realybę.

Pavyzdžiui, jei mes norime atsikratyti socialinio neteisingumo – turime suprasti jo priežastis, jas šalinti ir kurti sąlygas socialiniam teisingumui.

Juk jei mūsų namų ūkyje kažkas netvarkoje – mes ieškome priežasčių, kodėl taip yra. Tarkim, jei sugedo automobilis – mes jį taisome, o ne puolame jį dažyti, kad gražiau atrodytų..

Kol neišsiaiškiname reiškinio priežasties ir jos nekeičiame, visi mūsų bandymai kažką gerinti yra beprasmiški.

***********

Dvasinis kelias – tai pokyčių kelias, kuriame nėra ko prarasti, išskyrus mūsų iliuzijas. Tačiau dabar mes skęstame iliuzijose, todėl kelias į savo tikrąjį “aš“ kartais labai ilgas..

***********

Bet kokie sunkumai gyvenime pilnai atskleidžia aplinkinių žmonių tikrąjį veidą. Vieni pabėga, kiti nusisuka ar net pradeda kenkti, o treti ištiesia palaikymo ir pagalbos ranką.

Būtent žmonių elgesys sunkią akimirką parodo jų geriausias arba blogiausias savybes. Žmoniškumas ten, kur bėdoje žmonės vienijasi, kartu ieško sprendimų ir padeda bėdos ištiktiems.

Tamsiu metu gerai matomi Šviesūs Žmonės..

************

Neįmanoma išmokti plaukti su gelbėjimosi liemene arba išmokti vairuoti sėdint prie kompiuterio. Neįmanoma sukurti šviesaus pasaulio tik kalbomis apie šviesią ateitį.

Jei norime kažko pasiekti, turime veikti: visi kartu ir kiekvienas savo gyvenime – ryžtingai ir atsakingai, atsisakant visko, kas stabdo ir kuria problemas.  Ir didžiausios problemos šiandien yra mūsų mąstyme..

Mes tikime labai keistais dalykais, bet nematome, kad tai neatitinka realybės, o todėl iškreipia mūsų pasaulėžiūrą, kelia vidinius prieštaravimus, slopina mūsų iniciatyvą ir kūrybingumą bei kuria nesibaigiančias problemas.

Mes tikime, kad būtina nuolatinė kova, kad kariaudami galime pasiekti taiką.. Tikime, kad pinigai yra didžiausia vertybė, kad daiktai gali mus padaryti laimingais.. Mes patikėjome, kad nieko negalima pakeisti, kad taip, kaip yra – vienintelė teisinga realybė, ir viskas bus kaip buvę.

Pradėkime nuo savo mąstymo – atgaukime suvokimą, kas yra tikra gyvenime, kokios mūsų tikrosios vertybės. Ir – veikime: paverskime neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, pyktį – gerumu, egoizmą – altruizmu, godumą – dosnumu, melą – sąžiningumu..

Nebijokime pokyčių – griūva tik tai, kas jau atgyveno ir beviltiškai paseno, bet šalia visada ir būtinai gimsta naujos galimybės ir begalinė kūrybinė erdvė..

************

Ar kada nors bandėte pažiūrėti į pasaulį kito akimis? Nors akimirką, nors kelias sekundes?

Jūsų mamos akimis, jūsų tėvo akimis.. Arba – jūsų mylimo žmogaus, jūsų vaiko, draugo, kaimynės, bendradarbio, praeivio, o gal jūsų naminio gyvūno akimis?..

Pabandykite, įsijauskite į tai visa savo širdimi, esybe, siela… Ir jūs patirsite Apreiškimą, patį giliausią ir patį svarbiausią gyvenime suvokimą – jūs pajusite Vienybę..

************

Parengė ruvi.lt

Kelias į būsimą pasaulį

*Tik atmetęs visas nuomones iš išorės apie tai, koks tu turi būti, gali suprasti, kas tu esi. Tik supratęs, kas tu esi, gali pamatyti, kuo tu gali tapti.

*Šaltinis neprilygsta upei. Upė neprilygsta jūrai. Atradęs save prilygsta vandenynui.

*Tas, kas buvo niekuo, gali tapti viskuo. Tas, kas buvo viskuo, gali tapti niekuo. Išorinis reikšmingumas neturi nieko bendro su vidine didybe.

*Galima sukaupti daug žinių ir nežinoti nieko. Galima neturėti žinių ir žinoti daug. Tik asmeninės patirties tyloje gimsta praregėjimai.

*Kol yra priešiškumas viduje, kovos neišvengiamos. Kol tavyje nėra taikos, kartu su tavimi visada vaikščios kova.

*Galima netikėti rojumi – ir gyventi jame. Galima neigti pragarą – ir būti jame.

*Paniręs į minią neatras savęs. Atsižadėjęs pasaulio nepažins kitų.

*Akli vadina save praregėjusiais. Kurti tvirtina girdintys. Bepročiai vadina save normaliais. Ar atsiras sveikiems vieta sergančių pasaulyje?

*Miegantis protas kupinas iliuzijų. Jis panašus į vandens nešėją su kiaurais kibirais. Tik pabudus galima pamatyti miegančius.

*Pabudęs pamatai aplink save miegančius. Užmigęs vėl, nustoji juos matyti.

*Meilė tampa neapykanta, o neapykanta atrodo kaip meilė. Miegančiųjų meilė ir neapykanta pasmerktos nuolat keistis vietomis.

*Miegančiųjų kelias ilgas. Pabudusiųjų kelias sunkus. Pabudus gyvenimas tik prasideda.

*Kai pabundi, pasijunti vienišas. Miegantys nesugeba eiti kartu su pabudusiais. Pabudę gali padėti miegantiems prabusti.

*Iš pradžių buvo sapnas. Paskui ėmė busti sąmoningumas. Su sąmoningumu atėjo praregėjimas. Toks šio pasaulio kelias. Toks kiekvieno žmogaus kelias.

*Šviesa neprasiskverbia į užmerktas akis. Šviesa išsklaido tamsą, nes tokia jos prigimtis. Tai dėsnis.

*Saulė neskirsto į teisius ir neteisius. Saulė tiesiog šviečia. Atradęs save tampa tarsi saulė.

*Besidžiaugiantis nepastebės kliūčių. Liūdintis kliūtis padidins. Ir tik ramus aiškiai mato visą kelią.

*Sunku priimti tai, kas keičia pasaulio vaizdą. Sunku priimti tai, kas jį griauna. Neįmanoma nupirkti naujo. Tik kūrėjas gali sukurti savąjį.

*Kam tyrinėti kitus pasaulius, jei savo namai tokie apleisti? Tik susitvarkius savus namus, galima žvalgytis į kitus.

*Atgyvenusios žinios reikalauja atsinaujinimo. Naujas laikas reikalauja naujų atradimų. Pačiu vertingiausiu atradimu kiekvienam žmogui taps jis pats.

*Gyvenantys permainų laikais skundžiasi laikinais sunkumais, nes nemato kylančios už horizonto saulės. Neįmanoma sustabdyti saulėtekio, bet tik atitraukus akis nuo žemės, galima praregėti.

*Vieningas, transformuotas, jaunas, džiaugsmingas, dainuojantis, mylintis, klestintis.. Toks mūsų būsimas pasaulis 🙂 !

Mintys iš L. Timongo “Laisvės knygos“, vertė ruvi.lt

Gėlės ir Bitės

Kodėl vieni žmonės taip mėgsta keliauti, o kiti – labiau mėgsta būti vienoje vietoje?

Ir – tiek vieni, tiek kiti jaučiasi dėl to gerai? Kodėl taip yra?

Tuos, kurie mieliau renkasi sėslų gyvenimą, galime pavadinti “Gėlėmis“. Tai žmonės, kurie ilgą laiką gyvena tam tikroje vietovėje ir jaučiasi labai puikiai.

Žmonės-Gėlės sąmoningi, labai jautrūs, gyvena atvira širdimi, todėl susiderina su tam tikromis Žemės ir Visatos energijomis ir sukuria čia tikrą Jėgos Centrą – Šviesos, Meilės ir Kūrybos erdvę. Jie tampa harmonijos “inkarais“..

Todėl jie nenori ilgam palikti šios erdvės – čia jie jaučiasi lyg namie, nes žino, kad jų misija – skleisti Šviesą. Patekę į tokią harmonijos erdvę, kiti žmonės taip pat pajunta džiaugsmą, įkvėpimą, palengvėjimą, polėkį..

Jei Žmonės-Gėlės persikelia gyventi į kitą vietą, neilgai trukus jie ten taip pat sukuria naują Jėgos Centrą ir pradeda skleisti Šviesą. Tai labai subtilus ir imlus procesas, kuriam reikalinga tyla, ramybė ir vidinis susikaupimas.

Ir nors Žmones-Gėles kiti laiko namisėdomis, tai nereiškia, kad jie nekeliauja ar nekeičia gyvenimo vietos. Tačiau jie tai daro retai..

Bet yra ir žmonės, kurie labai mėgsta keliauti – juos galime pavadinti “Bitėmis“. Jie labai aktyvūs ir energingi, jiems gyvybiškai reikalingas nuolatinis judėjimas ir vietovių kaita..

Tokie žmonės keliauja iš vienos Šviesos Erdvės į kitą, jie perneša informaciją nuo vienos “Gėlės“ į kitą, ir tokiu būdu jas sujungia..

Jų misija – informacijos surinkimas, skleidimas ir Jėgos Centrų apjungimas Žemėje.

Todėl Žmonės-Bitės taip mėgsta keliauti, o gyvendami ilgai sėsliai, jie pradeda liūdėti ir nuobodžiauti, jie nejaučia gyvenimo pilnatvės, nes neatlieka savo misijos..

Taigi, žmonės skirtingi, nes skirtingos jų misijos. Todėl neskubėkime teisti užkietėjusių namisėdų ar nenustygstančių vienoje vietoje keliautojų..

Kiekvienas atlieka savo misiją, ir kiekviena iš jų yra labai svarbi 🙂 ..

Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (35)

Tamsa, arba, kitaip – blogis – atsiranda ir keroja ten, kur nėra meilės, rūpesčio ir gerumo, ten, kur yra apgaulė, žiaurumas ir prievarta.

Blogis minta blogiu ir iš jo auga, atsiskirdamas nuo Šviesos ir pradėdamas savarankišką gyvenimą.

Bet ten, kur atsiranda Šviesa – tamsa išnyksta. Ji tiesiog ištirpsta Šviesoje, nes Šviesos vibracijos yra stipresnės..

Tai evoliucijos dėsnis: aukštesnio dažnio energijos visada ištirpdo ir pakeičia žemesnio dažnio energijas. Taip mes vystomės, siekdami harmonijos ir pilnatvės.

************

Mes visi atsakingi už tai, kas vyksta su žmonija, nes visi mes esame žmonijos dalelės. Mūsų mintys kuria formas ir įvykius, o tai kuria visų mūsų realybę. Mūsų planetos gerovė priklauso nuo žmonių minčių.

Kaskart, kai gimsta kažkokia negatyvi mintis, ji sujaukia mūsų pasaulį. O jei žmogaus protas perpildytas savanaudiškomis ir piktavališkomis mintimis – tokių minčių pasekmės bus destruktyvios.

Kai dauguma žmonių nuolat generuoja negatyvias mintis – gimsta pasaulinės problemos..  Kuo skurdesnis žmogaus vidinis pasaulis – tuo lengviau jam įdiegti iš išorės negatyvius mąstymo šablonus.

Mūsų planetos gerovė priklauso nuo mūsų minčių – atminkime tai ir būkime atsakingi už jas. Kai mūsų mintys šviesios ir kupinos Meilės – tuomet šviesėja, darosi harmoningesnis ir mūsų pasaulis.

************

Įsivaizduokite padidinamąjį stiklą, pro kurį liejasi saulės spinduliai. Jei judinsime stiklą iš vieno šono į kitą, tuomet saulės spindulių energija išsisklaidys ir nesikoncentruos į vieną tašką.

Tačiau jei pritvirtinsime stiklą tam tikrame aukštyje, tuomet sukoncentruosime saulės spindulius į tašką, ir ta išsklaidyta šviesa kaipmat įgaus jėgą, kuri gali įžiebti liepsną..

Tas pats vyksta ir su mūsų mintimis.

************

Nuoširdus ketinimas padėti kitam – žmogaus savybė, nurodanti, kad jis pabudo iš iliuzijų letargo ir pradeda vaduotis iš egoizmo pančių.

Ir ką žmogus bedarytų šio proceso pradžioje, net jei toji pagalba siūloma primygtinai – tai visada bus teisinga, nes jo pirminis polėkis yra labai nuoširdus.

Svarbiausia – nesustoti, vystyti šį procesą ir mokytis iš galimų klaidų, kol galiausiai ateis tikslingumo pojūtis.

Nuoširdi pagalba kitiems žmonėms – tai tiesus kelias į altruizmą, vienybę, sveiką sąveiką, santarvę ir bendradarbiavimą visų labui.

************

Kai žmogus daro kažką be meilės ir neprofesionaliai – tai “chaltūra“.

Kai žmogus kažką daro be meilės, bet profesionaliai – tai amatas.

Kai žmogus kažką daro neprofesionaliai, bet su meile – tai hobis.

Kai žmogus kažką daro profesionaliai ir su meile – tai menas 🙂 ..

************

Ką reiškia – mylėti save? Tai jau tikrai ne gailestis sau, egoizmas ar susireikšminimas – visa tai senojo, atgyvenusio pasaulio iliuzijos..

Meilė sau pirmiausiai susieta su tikrąja žmogaus prigimtimi – Žmoniškumu: su Tyrumu, Aiškumu, Sąžiningumu, iš kurių gimsta šviesios mintys, kilnūs siekiai, geri darbai, vienybė..

Žmoniškumo išraiška – tai ypatinga vidinė “higiena“, tai labai svarbus žmogaus gyvenimo “variklis“! Žmogaus buvimas tikru Žmogumi – ir yra Meilė Sau 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Pasakojimas apie džiaugsmą ir šaukštą

Kartą vienas mokinys atėjo pas  savo dvasinį Mokytoją ir paklausė:

– Mokytojau, mano gyvenime taip mažai džiaugsmo! Neseniai jūs patarėte man kartoti frazę: “ Aš įsileidžiu džiaugsmą į savo gyvenimą“. Aš kartoju šią frazę kasdien daugybę kartų, bet džiaugsmo mano gyvenime vis dar nėra.. Ir dėl to aš jaučiuosi dar blogiau.. Ką jūs patartumėte man dabar?

Mokytojas pakvietė savo mokinį sėstis prie stalo. Ant stalo buvo padėti degtukai, žvakė ir šaukštas.

Mokytojas paklausė:

– Sakyk, jei norėsi pavalgyti, ką iš šių daiktų pasirinksi?

– Žinoma, šaukštą, – atsakė jaunuolis.

Mokytojas paprašė:

– Pakartok tai penkis kartus..

Mokinys kiek nustebo, bet ištarė penkis kartus:

– Aš renkuosi šaukštą.

Stojo tyla.. Mokinys paklausė:

– Ir kas toliau?..

– Na, tu juk pastebėjai, kad gali kartoti nors milijonus kartų šią frazę, bet jei nepaimsi šaukšto į ranką, tu nepavalgysi, – atsakė Mokytojas. – Supranti – tu turi ištiesti ranką ir paimti šaukštą.. Turi atlikti veiksmą 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Svarbiausi gyvenimo dėsniai

*Viską, kas yra – Žemę, žmoniją, žvaigždes, Visatą ir t. t.., galime pavadinti Absoliutu, Kūrėju, arba, kaip mums labiau įprasta – Dievu. Tai mums suprantami terminai, kuriais įvardinama viskas, kas tik yra.

*Absoliutas, arba viskas, kas tik yra, egzistuoja ne kažkaip chaotiškai, o pagal tam tikrus dėsnius, kurie yra visko pagrindas, kitaip visa tai tiesiog subyrėtų.

*Atsitiktinumas tokiuose grandioziniuose procesuose neįmanomas. Absoliučiai viskas Kūrinijoje turi priežastis ir pasekmes, iš kurių gimsta vis naujos priežasčių ir pasekmių grandinės.

*Jei kažkas vyksta – yra ir to veiksmo priežastis. Tai dėsnis. Kai žmogus renkasi (nesvarbu, sąmoningai ar ne) kažkokį veiksmą – jis taip pat kuria įvykių grandinę su tam tikroms pasekmėmis.

*Visi įvykiai skirstomi į tuos, kurie vyksta konkrečiai su žmogumi ir tuos, kuriuos jis stebi. Jei jūs esate įvykio priežastis (tai liečia ir kolektyvinius veiksmus) – jūs jame dalyvaujate, jei ne – stebite iš šalies.

*Visatos dėsniai tampriai susieti tarpusavyje, turi tam tikrą eiliškumą, papildo ir pereina vienas į kitą. Todėl veikia principas: jei pažeidžiame vieną dėsnį – pažeidžiami ir visi už jo esantys. Ir, atvirkščiai: harmonizuojame vieną – “išsilygina“ ir visi kiti.

*Laisva valia – ne darymas ką nori, tai pasirinkimo klausimas: gyventi pagal Visatos dėsnius arba jų nepaisyti, juos pažeisti. Bet koks pasirinkimas turės pasekmes: gėris sugrįš gėriu, o griovimas – griovimu. Tai atitikimo dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi..

*Jei  žmogaus tikslai ir norai harmoningi, jei jie sutampa su Absoliuto valia – tuomet žmogų palaiko visa Kūrinija ir jos dėsniai, ir žmogus gyvena laimėje ir pilnatvėje.

*Absoliuto valia ir vienas iš esminių Visatos dėsnių – evoliucija, nuolatinis vystymais, augimas ir transformacija. Taigi, ir žmonija, ir kiekvienas žmogus Žemėje turi visapusiškai augti ir tobulėti. Dualumo sąlygomis tai dažniausiai vyksta per Visatos dėsnių pažeidimą, savo klaidų suvokimą ir tiesos paieškas.

*Kai žmogus tobulėja, daro gerus darbus visų labui – jį palaiko Kūrinijos energija, kai žmogus elgiasi destruktyviai – jis išeikvoja savo gyvenimo energiją.

*Jei žmogus supranta, kad pažeidžia Visatos dėsnius ir pradeda keistis – tuo pačiu jis sustabdo ir blogas pasekmes. Beprasmiška kovoti su pasekmėmis, jei nepašalinta blogio priežastis.

*Visatoje viskas struktūrizuota ir turi savo hierarchiją. Tačiau tai ne “viršenybė“ žemišku supratimu, o natūralus pasiskirstymas pagal energijos vibracijas, sąmoningumą, sukauptą patirtį, atliekamas funkcijas ir pan. Tame nėra žeminančios ar išaukštinančios potekstės.

*Hierarchijos dėsnis veikia ir žmonių bei visos gyvybės gyvenime: tai vaikų-tėvų santykiai, vyresnės ir jaunosios kartų santykiai, dvasiškai brandžių ir dvasiškai augančių žmonių santykiai, žmonijos – gamtos santykiai, žmonijos – gyvūnijos santykiai ir t.t…

*Kiekvienas žmogus tuo pat metu gali būti kažkam hierarchu, o kažkam – auklėtiniu. Hierarcho pareiga – su pagarba ir meile sukurti sąlygas vystymuisi stovinčiam laipteliu žemiau, o auklėtinis, savo ruožtu, turi priimti tas sąlygas su dėkingumu ir meile.

*Hierarchijos dėsnis yra dažniausiai pažeidžiamas Žemėje, todėl matome tiek daug agresijos ir prievartos žmonių santykiuose. O agresija ir prievarta automatiškai pažeidžia ir dėsnį “Nekenk“ bei asmens suvereniteto dėsnį.

*Pagrindinė visos žmonijos, kaip Absoliuto dalelės, užduotis Žemėje – tapti Bendrakūrėjais, skleisti besąlygišką Meilę, kurti Gėrį. O dualumas – tai vystymosi būdas Žemėje, kai per priešybių sąveiką galima pažinti įvairių reiškinių savybes ir transformuoti išryškintus netobulumus į aukštesnes formas.

*Gyvename ryškių evoliucinių pokyčių metu, kai akivaizdžiai matome vis daugiau Visatos dėsnių pažeidimų pasekmių. Vienintelis būdas jas ištaisyti – suprasti visų mūsų negerovių priežastis ir jas pašalinti. Tai – kelias į sekantį evoliucijos etapą, kurį mes visi būtinai įveiksime.

*Keiskime priežastis – keisis ir pasekmės.. Taikykime harmonijos dėsnius savo kasdieniniame gyvenime..  Tapkime mūsų harmoningos realybės Bendrakūrėjais, spinduliuokime Meilę – ir tuomet visos mūsų mintys, žodžiai ir darbai kurs Gėrį visų labui 🙂 ..

Paprastas sprendimas

Kartą vienas išminčius sukvietė savo mokinius ir paprašė jų išspręsti vieną užduotį.

Jis nusivedė juos prie miesto sienos. Mokiniai pamatė joje didžiules duris.

Išminčius kreipėsi į mokinius:

– Užduotis paprasta: jūs matote duris sienoje. Tai pačios didžiausios ir sunkiausios durys visame mieste. Kuris iš jūsų sugebės atidaryti jas be pašalinės pagalbos?

Mokiniai pritilo, susimąstė, o kai kurie tiesiog nuleido galvas – užduotis jiems pasirodė neišsprendžiama..

Kiti priėjo prie durų ir bandė jas atidžiai ištyrinėti – apžiūrėjo, iš kokios medžiagos jos pagamintos, pasitarė tarpusavyje, bet nusprendė, kad be pagalbinių įrankių durų neįmanoma atidaryti.

Visi, kas prieidavo arčiau durų, padarydavo išvadą, kad šios užduoties neįmanoma atlikti. Pernelyg jau masyvios tos durys..

Ir tik vienas mokinys vis dar tyrinėjo duris: pabeldė į paviršių, norėdamas įvertinti durų storį, apžiūrėjo vyrius, spyną ir rankeną.

Visi mokiniai galvojo, kad durys yra užrakintos arba užstrigusios. O iš tiesų jos buvo tik lengvai privertos.

Galiausiai mokinys giliai atsikvėpė, susikaupė ir.. stumtelėjo duris. Ir jos lengvai, be jokio pasipriešinimo atsivėrė!

Kai kurie mokiniai iš nuostabos net aiktelėjo. Niekas nė neįtarė, kad sprendimas toks paprastas..

O išminčius pritariamai linktelėjo sumaniam mokiniui ir tarė:

– Mūsų sprendimai priklauso nuo kelių faktorių, ir šiandien jūs juos aiškiai pamatėte..

Pirmiausia – visada ramiai ištyrinėkite ir supraskite jus supančią realybę.

Antra – nedarykite skubotų išvadų, nes tai įtakoja klaidingus sprendimus.

Trečia – turėkite drąsos priimti sprendimą, o jį priėmę – veikite ryžtingai.

Ir, pagaliau – nebijokite suklysti 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos pavasarinės nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (34)

Mes niekada nesugebėsime pateisinti svetimų lūkesčių. Žmonės vis vien liks kažkuo mumis nepatenkinti, nes to nepasitenkinimo priežastis ne mumyse, bet – juose..

Rytuose yra sakoma, kad galima įžeisti žmones daugybe būdų: galima pasakyti, kad jie kvaili arba nevykėliai, pavydūs arba godūs. Ir priduriama, kad neverta dėl to krimstis, tereikia žinoti vieną paprastą dėsnį: tik kvailas žmogus pavadins kitą kvailiu, nevykėlis – nevykėliu, pavydus – pavydžiu ir t.t..

Todėl nepykime dėl to ant kitų, bet ir patys susilaikykime nuo įžeidinėjimų. Kai pykstame ant žmonių – mes sureikšminame jų poelgius ir atiduodame savo gyvenimo energiją pykčiui ir nuoskaudoms.

Tiesiog atminkime šią tiesą: piktas žmogus stengiasi supykdyti. O laimingas – padovanoti laimę kitiems.. Štai ir viskas.

************

Pasirinkęs Dvasinio augimo Kelią žmogus pradiniuose jo etapuose pasilieka vienas.. Ir tai yra augimo proceso dalis. Tai labai stebina ir glumina žmogų – juk nusisuka ir palieka patys artimiausi, gyvenimo patikrinti draugai, ir dažniausiai – be jokios aiškios priežasties.

Kodėl taip vyksta? Prisimenate patarlę: nebūsi pranašu savo šalyje?.. Ji geriausiai paaiškina vienatvės etapą dvasinio augimo procese: esmė tame, kad augdamas žmogus plečia savo sąmoningumą, kelia savo energijų vibracijas ir.. tampa tarsi svetimkūniu savo senojoje aplinkoje, “neįsirašo“ joje.

Tai neišvengiamas etapas, kuriame yra ir.. susireikšminimo spąstai. Todėl reikia ramiai atsisveikinti su praeitimi ir senais draugais – kiekvienas eina savo Keliu ir savo tempu. Ir – būtinai atsiverti naujiems dvasinio augimo etapams ir būti pasirengusiems sutikti naujus draugus ir bendraminčius.

************

Kiek žmonių dabar atsisako jautrumo, širdies šilumos, gerumo.. Jie renkasi abejingumą, šaltakraujiškumą, širdies kietumą – tam, kad galėtų apsiginti nuo šio žiauraus pasaulio, kad niekas negalėtų suteikti jiems skausmo.

Kokia tai skaudi saviapgaulė! Taip, jie apauga stora abejingumo oda, ir niekas negali jiems suteikti skausmo. Bet ta oda lygiai taip pat neleidžia jiems pasijusti laimingais..

***********

Istorinę patirtį mes paveldime ne tam, kad ją kartotume, ir ne tam, kad joje įstrigtume, bet tam, kad padarytume išvadas ir kurtume geresnę realybę visos žmonijos labui.

Naują realybę kuria tie, kas perprato senosios realybės atgyvenusius šablonus ir taisykles, kurios lyg išaugti rūbai varžo ir stabdo augimą. Tai senų ritualų ritmai, kurie negali sukurti nieko naujo.

Nauja realybė pirmiausiai kuriama pažangių žmonių sąmonėje: jie išsilaisvino nuo pasenusių gyvenimo šablonų ir aiškiai suvokia, kad pagrindine žmonijos misija Žemėje – evoliucija, nuolatinis augimas ir tobulėjimas.

Prieš kiekvieną evoliucinį proveržį būna klampus stagnacijos laikotarpis, peraugantis į išgyvenimo chaosą, nes kiekviename istoriniame etape susidaro tam tikros grupės, turinčios naudą iš nusistovėjusios gyvenimo sistemos ir besistengiančios kuo ilgiau ją išlaikyti.

Tačiau evoliucijos sustabdyti neįmanoma – gaivios pokyčių idėjos, tarsi pavasaris po gilios žiemos, gimsta ir kitų žmonių sąmonėje, o paskui galiausiai susilieja ir užgimsta realybėje.

Todėl evoliucijos šauklių Kelias nelengvas – pradžioje juos išjuokia, žemina, laiko keistuoliais.. Juk jie nekviečia kovoti ar griauti, jie kviečia visus vienytis, kurti ir gyventi pagal Sąžinę Tiesoje ir Meilėje.

Svarbiausia pažangių žmonių misija – išjudinti žmones iš stagnacijos letargo ir parodyti, kad galima gyventi kitaip – vystytis, augti, tobulėti ir kurti visų gerovei ir labui 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt