Jei prieš jus – siena

Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad vienintelis tavo kelias staiga atveda prie sienos.

Ir tuomet įmanomi keli variantai.

Galima ilgai eiti palei sieną į vieną ar į kitą pusę (arba iš pradžių į vieną, o paskui – į kitą). Ir tikėtis, kad ji kur nors pasibaigs. Bet čia slypi pavojus, kad jėgos gali pasibaigti anksčiau.

Galima pradėti ieškoti galimybių ir būdų, kad būtų įmanoma perlipti, peršokti, perkopti sieną. Ir kartais tai tampa prasme ir pasiteisinimu. Arba darbu. Ar net žygdarbiu. Bet šios didžiulės pastangos retai duoda rezultatą.

Galima sėdėti priešais sieną ir laukti. Laukti, kol kažkas pasikeis savaime. Arba ateis kažkas protingesnis, stipresnis ir drąsesnis. Ir priimti savo laukimą kaip susitaikymą. Arba pamoką. Arba – praktiką.

Galima prisiminti visas vaikiškas pasakas ir visas savo svajones ir nupiešti ant sienos duris. Paskui bandyti šitas duris atidaryti arba materializuoti.

Galima braižyti paslaptingus ženklus ir sakralinius hieroglifus ant sienos. Šnabždėti užkeikimus ir maldas. Tikėti jais. Ir priimti kaip stebuklą.

Bet kartais viskas pasirodo taip paprasta: arba – nėra jokios sienos, arba – tai ne tavo kelias.

Pagal Elenos Kasjan apybraižą, vertė ruvi.lt

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (52)

Kaip dažnai gyvenime matome situacijas, kurios sprendžiamos agresija: nuo įvairių perversmų ir revoliucijų – iki konfliktų šeimose ar draugų bendravime.

Tokį sprendimo būdą galima palyginti su namų tvarkymu, kai kyla natūralus poreikis išsivalyti ir įvesti tvarką, tačiau.. vietoje to žmonės pradeda pykti ant tos netvarkos ir įsiutę ima mėtyti ir daužyti daiktus, sukeldami dar didesnę betvarkę.

Tačiau agresija – ne būdas įvesti tvarką, agresija – tai dar didesnis chaosas, po kurio įvesti tvarką jau labai sudėtinga.

*************

Žmonės žino grūdo cheminę sudėtį ir gali sukurti dirbtiną grūdą, bet..

Iš to dirbtino grūdo nieko neišaugs, nes jame nėra tos aukščiausios pradžios, to gamtos dovanoto gyvenimo impulso, kuris tam tikru metu ir tam tikrose sąlygose suteikia gyvybę kitam tokiam pačiam augalui.

Nes grūdas – ne tik gyvybės pradžia, bet ir baigtinis mūsų Kūrėjo kūrinys.

************

Toks labai paplitęs mūsų laikais atsiskyrimas nuo kitų žmonių – tai ne vienatvės filosofija ir ne užsidarymas savyje, tai – protestas prieš visuomenės gyvenimo organizavimą, kuris grįstas prievarta, išnaudojimu, manipuliavimu, žiaurumu..

Tačiau tokia vienatvė nesuteikia nei laimės, nei pilnatvės, nei ramybės, nes kiekvienas žmogus – neatsiejama žmonijos dalis, todėl atsiskyrimas nuo kitų žmonių sukelia jam liūdesį ir neviltį.

Žmonės jaučia pilnatvę ir yra laimingi tik vienybėje ir kūrybinėje veikloje su visais ir visų labui – kai kiekvienas yra svarbus, reikalingas ir mylimas..

************

Kai atrodo, kad žmonijos gyvenime nieko nesikeičia, nors atrodytų, mes darome viską, ką galime – pažvelkime į gamtą: gyvenimas joje niekada nesustoja, ir viskas, kas turi vykti, vyksta laiku.

Štai dabar žiema, šalta, sninga, bet juk taip nebus visada.. Ateis pavasaris, atšils, nutirps sniegas, pradės želti žolė, skleisis medžių pumpurai. O žemėje yra gėlių svogūnėliai, kurių mes dabar nematome, bet pavasarį iš jų būtinai išaugs gėlės.

Ir mes esame gamtos dalis, ir mūsų visų gyvenimas keičiasi, nors kartais mums atrodo, kad nieko nesikeičia. Tiesiog darykime viską, kad pasaulis taptų geresnis – mylėkime, rūpinkimės vieni kitais, puoselėkime gamtą..

Tik nesustokime, ir nors šiandien dar pokyčių nematome – vieną dieną mūsų meilė, mūsų geri darbai būtinai išsiskleis gražiausiais harmonijos ir vienybės žiedais..

************

Egoizmas – tarsi kibus virusas visų mūsų gyvenime, ir jis taip stipriai paplito, kad dažnai jo net nepastebime, nes nusilpo mūsų sąmonės “imunitetas“ – gebėjimas jį atpažinti..

Bet apsižvalgykime: visur, kur tik yra susipriešinimas, prievarta, susiskaldymas, intrigos, apkalbos, susireikšminimas, konkurencija, pavydas, agresija, baimė, manipuliavimas kitais, išnaudojimas, gobšumas, kerštingumas, nesąžiningumas, melas, ginčai – yra tvirtai įsikerojęs egoizmas.

Egoizmas – tai visada griovimas, egoizmas negali būti kažko gero pagrindu.

Tik vienybė gali mus visus suburti, sutaikyti ir įkvėpti kurti visų gerovei. Vienybė padės mums suprasti pirmapradį kūrinijos harmonijos principą ir atverti savo širdis besąlygiškai meilei ir altruizmui.

Ir tuomet egoizmui neliks vietos mūsų gyvenime.. Užterštus miestus pakeis švarios ir šviesios gyvenvietės, pinigus – meilė ir rūpestis, tautų susipriešinimą – bendradarbiavimas visų labui, vergišką darbą – kūryba ir išradimai..

Mes visi jau pavargome nuo egoizmo, jis pradeda mus riboti ir kaustyti, todėl būtinai žengsime sekantį evoliucijos žingsnį.. Ir tada egoizmas susitrauks į tašką, o meilė – plėsis iki begalybės 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt

Kelrodė Šviesa

Kartais sutinki žmogų ir nesupranti – kame reikalas? Lyg ir žmogus kaip žmogus: kalba, juda, kvėpuoja, šypsosi.. Gyvena sau.. Lyg ir viskas su juo tvarkoje.

Bet kažkas su juo ne taip. Lyg kažko jam trūktų.. Kažko labai svarbaus.

Tokie žmonės – tarsi švyturiai ant jūros ar vandenyno kranto. Tačiau kai ateina naktis ir sutemsta, pasirodo.. kad jie nešviečia! Nedega jų kelrodė šviesa.

Bet iš išorės jie atrodo kaip tikri švyturiai. O iš tiesų – tai šalti, tušti, neveikiantys bokštai.

Taip ir mūsų gyvenime: meilė – tai vienintelė kelrodė šviesa, kuri sušildo, nukreipia tiesos keliu ir suvienija žmones.

Todėl – mylėkime.. tyrai, besąlygiškai. Visais laikais, prie bet kokių režimų ir valdovų, bet kokiose aplinkybėse, su visais privalumais ir trūkumais. Kad ir kaip sudėtinga ir sunku bebūtų..

Ir ypatingai tuomet, kai labai sunku ir beveik nėra jėgų. Kai baisu, kai norisi nuo visų pasislėpti, kai viskas atrodo beprasmiška, beviltiška ir nepakeliama..

Kelkimės ir uždekime savo Meilės Šviesą.. Nežiūrint į nieką.

Nes būtent tokių audrų metu be mūsų kelrodžių Meilės Švyturėlių netenka vilties, susižeidžia ir žūsta gyvi žmonės, atsitrenkdami į abejingumo, egoizmo ir cinizmo tuščius ir šaltus bokštus..

Todėl – mylėkime.. Sušildykime savo meile  pasiklydusius, nusivylusius ir nuskriaustus. Tik meilėje – mūsų jėga ir vienybė.

Todėl – nuolatos, kiekvieną akimirką skleiskime žmonėms savo Meilės Šviesą, ir tegul ji tampa patikimu kelrodžiu į harmoniją..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Žakas Fresko: pokyčiai – neišvengiami..

*Žvelgdami į šiuolaikinį pasaulį, vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: argi taip turi būti, argi taip mes visi turime gyventi? Kodėl valdantieji žodžiais šlovina demokratines laisves, o darbais palaiko ekonominę sistemą, kuri vis labiau didina nelygybę ir skurdą, kelia įtampą pasaulyje ir baimę dėl ateities?

*Dauguma žmonių jaučia, kad pokyčiai visuomenėje būtini ir yra pasirengę darbuotis visų labui, tačiau dar yra labai daug žmonių, kurių ateities matymas stipriai apribotas šiandieniniais dominuojančiais mąstymo šablonais, kurie labai tolimi nuo tiesos.

*Bet nuklydę nuo tiesos, mes einame klaidingu keliu, o eidami klaidinga kryptimi, mes nuolat, vėl ir vėl, kuriame sau dirbtinas problemas ir netikrus priešus ir kovojame su jais. Tai varginantis griovimo kelias.

*Suprantame mes tai ar ne, bet daugumos žmonių sąmone manipuliuoja masinio informavimo priemonės ir valstybinės įstaigos, kurios diktuoja gyvenimo formą. Ir visa tai, savo ruožtu, formuoja mūsų elgesį, vertybes, pasaulėžiūrą, santykius tarp žmonių ir moralę. Toks kontrolės būdas nereikalauja atviro jėgos panaudojimo ir yra labai veiksmingas, todėl mažai kas pastebi ir jaučia šias manipuliacijas.

*Tačiau jokia sistema negali išlikti statiška – viskas mūsų gyvenime, kaip ir  visoje Visatoje, juda ir keičiasi, viena forma keičia kitą, iš vienos sistemos vystosi kita. Jokia sistema negali išlikti statiška ilgą laiką – ją neišvengiamai keičia kita.

*Ir nors pokyčiai – neišvengiami, juos, deja, žmones priima nenoriai. Tai liečia visą žmonijos istoriją: paprastai tam tikrai visuomenės daliai pokyčiai gresia jų išskirtinės padėties praradimu, todėl jie visomis jėgomis stengiasi išlaikyti viską taip, kaip jiems naudinga.

*Tačiau nežiūrint į jokį pasipriešinimą, pokyčiai žmonijos istorijoje vyko ir vyks. Galima sakyti, kad visa žmonijos istorija – tai nuolatiniai pokyčiai. Keičiasi viskas, ir pastaraisiais dešimtmečiais pokyčiai įgauna vis didesnį pagreitį, ypač informacinėje ir komunikacijų srityse, ir tai padeda žmonėms suprasti realybę ir ieškoti ne tik esamų problemų sprendimų, bet ir imtis atsakomybės už žmonijos ir planetos ateitį.

*Kad įvyktų realūs pokyčiai visų labui, mes pirmiausiai turime keisti savo mąstymą, savo požiūrį į pasaulį ir suprasti, kad būtent mūsų esama pasaulėžiūra formuoja mūsų realybę. Ir jei norime išspręsti mūsų dienų problemas – turime atrasti ir pašalinti priežastis, dėl kurių atsiranda problemos ir kurti sąlygas naujam, harmoningam visos žmonijos gyvenimui.

*Nelaukite, kol kažkas paskelbs ar nuleis naujas idėjas iš viršaus – senoje sistemoje jos visos nukreiptos į pasipelnymą ir savanaudiškumą. Junkitės prie žmonių, kurie besąlygiškai ir visų labui siūlo novatoriškas idėjas arba kurkite ir tobulinkite tai, kas jau dabar gerina visų gyvenimą. Ir būkite drąsūs – visos naujos idėjos pradžioje nesuprantamos ar net išjuokiamos aplinkinių, bet būtent jos ir yra evoliucijos varikliai.

*Kaip atrodys ateitis – didele dalimi priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus, ir nuo mūsų visų, ir nuo bendrų žmonių pastangų atrasti tiesą ir pradėti ja vadovautis gyvenime. Juk žmonija – vieninga, tarpusavyje susieta gyva sistema, ir viskas, ką daro žmogus ar grupė žmonių, daro poveikį ir visai žmonijai.

*Ateitį galime ir turime kurti mes visi, atsižvelgdami į visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus galimybes, planetos išteklius ir ekologiją, pasitelkdami kūrybinį žmonių potencialą ir bendradarbiavimą žmonijos, planetos ir visos gyvybės joje labui.

Mintys iš Žako Fresko paskaitų ir pasisakymų, parinko ir vertė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Tokie skirtingi pasauliai..

Aš žiūriu pro langą, aš matau žmones.

Aš matau, kaip gatvėmis plaukia tokie nepaprastai skirtingi pasauliai, susidurdami tarpusavyje savo pačių pasistatytomis sienomis.

Aš žinau, kad kiekvienas iš jų savaip teisus. Bet savo teisume, savo nepajudinamoje teisybėje jie prarado gebėjimą girdėti ir suprasti kitus.

O aplink tiek vienatvės, tiek skausmo, kivirčų, pykčio, barnių, ginčų, neapykantos…

Ir niekas, niekas nenori girdėti ir suprasti, bet kiekvienas yra pasiruošęs įrodinėti būtent savo vienintelę įmanomą teisybę.

Ne, tai ne tikėjimų karas, tai netekčių netektis. Supratimo netektis.

Todėl kad už savo mažo pasaulėlio sienų viskas jau svetima ir priešiška.

Mes negirdime vieni kitų.

Mes nenorime girdėti, mes jau ir taip viską žinome.

Bet ar žinome?..

(Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt)

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Praregėjimai (51)

Senieji Mokymai ir visi išminčiai teigia, kad žmogus gali gyventi išorėje arba viduje. Jie sako: “Gyventi viduje reiškia būti laimingu, o gyventi išorėje – reiškia būti nelaimingu..“ Kaip tai suprasti?..

Gyventi išorėje – tai reiškia gyventi ambicijose, nesibaigiančiuose noruose ir troškimuose, nuolat siekti pinigų, turtų, padėties, valdžios, galimybių manipuliuoti kitais žmonėmis, šlovės, įtakos..

O gyventi viduje reiškia, kad mumyse jau yra tai, kas daro mus laimingais. Juk laimės būsena – tai mūsų prigimtis (pažvelkime į mažus vaikus..), kuri visada yra su mumis, ir ši laimės būsena yra mūsų viduje, o ne išorėje.

Todėl jei žmogus gyvena išorėje, jis negali pasiekti laimės būsenos, bet ji “ateina“ pati savaime ir sklinda į aplinką, jei gyvename viduje..

Bet.. žmogus išeina į išorę paieškoti laimės, ir tuoj pat išsikelia sau daugybę sąlygų: “Būsiu laimingas, jei: gausiu.., padarysiu.., pasieksiu.., nusipirksiu..“ Kitaip tariant, žmogus pradeda galvoti, kad tam, kad būtų laimingas, jis turi kažką atlikti, o jei ne – laimingu būti tiesiog neįmanoma..

Ir tokiomis išgalvotomis sąlygomis žmogus apriboja save ir galimybę būti laimingu. O iš tiesų – jei norime būti laimingais, bėgti nėra kur! Kur beeitume, ką bedarytume ir kiek beturėtume – tai vis laimės paieškos išorėje, o atrasta išorėje laimė – išorėje ir prarandama. Ir tos paieškos neturi pabaigos..

Gyventi viduje reiškia gyventi širdimi, klausytis savo širdies balso – tai ir yra mūsų neišsenkantis laimės ir vidinės stiprybės šaltinis, kuris nepriklauso nuo išorinių sąlygų. Tai mūsų vidinė ašis, gyvenimo centras, iš kurio vis bėgame, kad pagautume neegzistuojančią iliuzinę laimę išorėje..

************

Gebėjimas mylėti – tai ne tik santykiai su mylimu žmogumi, tai žmogaus požiūris į pasaulį, o ne vien į savo meilės “objektą“. Jei žmogus myli kažką vieną, bet yra visiškai abejingas kitiems žmonėms, tai dar ne meilė.

Dauguma žmonių įsitikinę, kad meilė priklauso nuo objekto, o ne nuo pačio žmogaus gebėjimo mylėti. Dar daugiau – jie mano, kad jei jie nemyli daugiau nieko, išskyrus savo mylimąjį – tai ir yra didžiausias jų meilės įrodymas.

Tai panašu į žmogų, kuris nori piešti, bet vietoje to, kad mokytųsi piešimo, jis tvirtina, kad turi surasti gerą pozuotoją, ir kai tik jį suras, jis pradės piešti tiesiog tobulai, ir tai įvyks savaime.

Tačiau jei žmogus iš tiesų myli kitą žmogų, jo meilės, jo gebėjimo mylėti neįmanoma apriboti, sumažinti ar susiaurinti. Jei jis tyrai, besąlygiškai myli – jis myli ne tik savo mylimąjį, bet ir visus žmones, visą pasaulį, ir savo meilę net nesusimąstydamas besąlygiškai skleidžia ir dovanoja viskam aplinkui.

************

Žmogaus ūgis nematuojamas tuomet, kai jis yra suklupęs arba sulinkęs nuo gyvenimo naštos. Žmogaus ūgį matuojame tuomet, kai jis stovi tiesiai.

Lygiai taip pat ir su dvasiniu augimu: jį galime pamatyti geruose ir kilniuose žmogaus poelgiuose – kai jis kažkam padėjo, paaukojo, atidavė ar kažką išgelbėjo.. Kai pasielgė besąlygiškai, spontaniškai, iš širdies – tame ir yra jis tikrasis ir jo dvasingumo išraiška.

Bet kaip dažnai mes vertiname žmogų pagal jo nuopolius, nesėkmes, nuklydimus ir klaidas! Taip bet kokį žmogų galima sumenkinti – juk nuopolyje mes visi vienodi.. O augime – mes labai skirtingi, todėl pats geriausias žmogaus poelgis ir parodo tikrąją žmogaus esmę.

************

Liaukimės galvoti apie tai, kas mus griauna. Jei mūsų praeitis liūdna, o ateitis neaiški, mes vis vien galime čia ir dabar pamatyti tai, į ką verta atkreipti dėmesį – plaukiantį dangumi debesėlį, besimaudančius baloje žvirblius, žaidžiančius vaikus ar išsiskleidusį ant palangės gėlės žiedą..

Svarbiausia – gyventi širdimi, išsaugoti vidinę stiprybę, remtis gyvenimo išmintimi ir skleisti besąlygišką meilę viskam, kas mus supa. Tai gyvenimo kūrėjo būsena, tai harmonijos kūrėjo pozicija, iš kurios galime keisti šį pasaulį į gera.

************

Kartais mes stebimės, kodėl mūsų gyvenime taip mažai laimės ir laukiame, kol kažkas mus padarys laimingais.. O iš tiesų viskas dėsninga ir taip paprasta: laimės mažai todėl, kad mes jos neskleidžiame, t.y., nesuteikiame jos kitiems žmonėms.

Tiesiog pradėkime jau dabar skleisti laimės energiją, ir ji augs ir didės, palietusi kitų žmonių širdis. Juk taip paprasta tai padaryti: kartais pakanka šypsenos, gero žodžio, padrąsinimo, palaikymo, pagalbos ar tylaus pabuvimo kartu..

Darykime gera, matykime žmonėse gera, tapkime vieni kitiems neišsenkančiais laimės šaltiniais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kalėdinė svajonė :)

Vieną dieną mes išjungsime smartfonus ir išeisime į pasaulį.

Ten bus pavasaris, skaisčiai švies saulė, ir mes pagaliau atsuksime veidus saulei ir vėjui, o ne kompiuterio ekranui. Ir visu savo kūnu pajusime malonią saulės šilumą ir gaivų vėjo dvelksmą.

Vieną dieną mums nusibos bendrauti Feisbuke, ir mes nuvažiuosime su draugais prie jūros. Viskas bus tikra: sidabrinės žuvelės, grakščios žuvėdros ir pilys iš smėlio. Jūros bangos plaus mūsų pėdas, mes eisime pajūriu, žvelgsime į jūrą, dangų, smėlį, o paskui maudysimės ir džiaugsimės pamirštų pojūčių lavina.

Vieną dieną mes pašalinsime visas fotografijas iš Instagramo ir nė karto dėl to nepasigailėsime. Maistas bus toks skanus, kad niekas nespės jo nufotografuoti.. Mes vaikščiosime po pajūrio turgelį ir vaišinsimės uogomis, ūkininkų pagamintu sūriu, kvėpsime paprikos ir kardamono kvapą.. Ir mums nė karto neateis mintis į galvą įjungti kamerą, nė karto. Todėl kad.. kam?

Vieną dieną dirbtina serialų realybė pasirodys mums pernelyg ankšta ir tvanki. Aštuoniolikto sezono viduryje mes nutrauksime serialo peržiūrą, todėl, kad pajusime norą tiesiog gyventi. Žiūrėti, kaip žiemą plaukia ledas upe, lesinti balandžius, gaudyti snaiges ir džiaugtis gyvenimu. O paskui sugrįžti į šiltus jaukius namus ir gerti kvapnią žolelių arbatą..

Vieną dieną mes nustosime sekti mada ir staiga atrasime savąjį stilių. Numosime ranka į diktuojamus šablonus, derinsime nesuderinamus dalykus ir eksperimentuosime su spalvomis. Atrasime paprastumą, atrasime save tame paprastume. Nešiosime tokius rūbus, su kuriais jausimės savimi – ir tai bus gražu, iš tikrųjų labai gražu!

Vieną dieną mes ištrauksime iš ausų ausines ir įsiklausysime į savo širdį. Ir staiga išaiškės, kad muzika skamba visur – pernykščių lapų šiugždesyje, lietaus lašų barbenime, tyliuose medžių pokalbiuose ir net debesų tyloje. Ir šioje muzikoje nėra nei vienos netikros natos, nei vienos!

Vieną dieną mums nusibos skaityti kvailokus tvitus, ir mes, pagaliau, paimsime knygas iš lentynų. Ir nuo jų dulkėto aromato širdyje pabus keistas jausmas, kurį taip sunku įvardinti.. Visos pamirštos vaikiškos svajonės staiga prabus su nauja jėga: kils noras plaukti jūromis, joti prerijomis, ieškoti lobių ir įsimylėti..

Vieną dieną mes liausimės rodyti savo meilę kvailais veidukais-šypsenėlėmis, o tiesiog pažvelgsime vieni kitiems į akis. Ir juose pamatysime visus Visatos žvaigždynus, pačius tyriausius jausmus ir savo atvaizdą. Ir nereikės nieko kalbėti, nes ir taip viskas bus aišku be žodžių.

Mes visi pavargome, todėl netikime, kad taip gali būti. Bet patikėkite – vieną dieną viskas bus būtent taip. Ir mes visi būsime labai laimingi.. Tiesiog patikėkite.

Pagal T. Strelčenko tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems gražių artėjančių švenčių 🙂 !