Kategorija: Sveikata

Ruduo – daržovių derliaus metas. Laikas, kai galime prieš žiemą pasistiprinti ir papildyti vitaminų ir mineralinių medžiagų atsargas. Visi žinome, kad kiekvienam žmogui sveika tai, kas natūraliai auga jo klimatinėje zonoje. Kuo daržovė ar vaisius šviežesni, tuo daugiau jie turi naudingų organizmui medžiagų. Peržvelkime, kokių savybių ir naudingų medžiagų turi dažniausiai pas mus auginamos daržovės ir žalumynai.

Pradėkime nuo morkų – jas sveika valgyti tiek žalias, tiek troškintas. Jose gausu betakarotino, kuris gerina regėjimą. Morkos skatina skrandžio ir žarnyno veiklą, saugo odą nuo saulės nudegimo. Burokėliai – taip pat viena iš dažniausiai vartojamų daržovių, juose yra beveik visų organizmui reikalingų medžiagų. Burokėlių ląsteliena skatina žarnyno peristaltiką ir toksinių medžiagų pašalinimą iš organizmo, gerina kepenų veiklą, kraujo sudėtį. Turi ličio, todėl yra puikus antidepresantas. Netinka žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Agurkuose gausu vario, todėl jie padeda mažinti reumatinius negalavimus. Be to, valo organizmą, suaktyvina inkstų veiklą, šalina šlakus. Pomidorai – stiprina kraujotaką, malšina skrandžio ir žarnyno spazmus, skrandžio gleivinės uždegimą. Didina atsparumą onkologinėms ligoms. Nepamirškime, kad žali pomidorai (kaip ir žalios bulvės) yra nuodingi! Paprikos – jų ankštyse daug vitamino C, gausu geležies ir vario, kurių reikia kraujui ir smegenims.

Moliūgai stiprina šlapimo pūslę, vyrams – prostatą, mažina reumato sukeltus negalavimus, sujungia ir šalina žarnyne susikaupusius nuodus. Jie valgomi troškinti, o sėklos – žalios. Pupelės stimuliuoja kraujo gamybą, stiprina kaulus ir nervus, mažina gliukozės kiekį kraujuje, talkina insulinui. Valgomos tik virtos, nes nevirtos pupelės yra nuodingos. Žalieji žirneliai turi daug vitamino E: jis stiprina širdį, gerina kraujotaką, žvalina, ramina nervus.

Česnakas turi daug veiksmingo lecitino. Jis gelbsti sutrikus kraujotakai, neleidžia kraujagyslėms kalkėti, stiprina širdį, mažina kraujo spaudimą ir cholesterolį. Be to, yra natūralus antibiotikas, įveikiantis daugelį infekcijų. Svogūnai taip pat mažina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį, saugo nuo peršąlimų. Jų eteriniai aliejai žvalina organizmą, neleidžia jam senti. Porai turi daug geležies ir vitamino C, stiprina organizmą.

Naudingi ir daržo žalumynai. Petražolės skatina žarnyno ir inkstų veiklą, gerina kepenų veiklą. Viename šaukšte susmulkintų petražolių yra tiek vitamino C, kiek viename apelsine. Rozmarinas reguliuoja virškinimą, mažina vidurių pūtimą, aktyvina kepenis ir tulžį, stiprina kraujotaką. Bazilikas malšina artrito priepuolius, gelbsti nuo gastrito, vidurių užkietėjimo, taip pat žvalina ir padeda įveikti depresines nuotaikas.

Špinatuose daug priešstresinio mineralo magnio ir vitamino B1, taip pat folinės rūgšties, kuri neleidžia kraujagyslėms kalkėti. Turi vitamino A, betakarotino, todėl vertingi mūsų akims. Salotų lapai – puiki balastinė medžiaga žarnynui, skatinanti peristaltiką, be to, juose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų. Valgomos tik šviežios, nes po kelių dienų netenka veikliųjų medžiagų.

Kaip matome, daržovės – ištisas vitaminų ir mineralinių medžiagų fabrikas. Kokias bevalgytume, visos naudingos, todėl valgykime jas, kol šviežios. Pasirodo, vertingos įvairių produktų savybės priklauso ir nuo jų.. spalvos. Tam tikros spalvos suteikia įvairių savybių. Jei kažkurios spalvos produktų per daug arba per mažai, gali būti pažeistas reikalingų organizmui medžiagų balansas.

Pradėkime nuo raudonos spalvos produktų (burokėliai, paprikos, braškės, pomidorai..) – jie stimuliuoja medžiagų apykaitos procesus, gerina kraujotaką, žvalina. Valgant per daug šios spalvos produktų, gali padidėti jautrumas, bus sunkiau užmigti. Oranžiniai (abrikosai, moliūgai, apelsinai, mandarinai, morkos, persimonai..) padeda atsinaujinti nervinėms ląstelėms, raumenų audiniams, gerina lytinių funkcijų ir šlapimo sistemos darbą, gerina nuotaiką, mažina nuovargį, galvos skausmus ir apatiją.

Geltonos spalvos produktai (citrinos, ananasai, bananai, kukurūzai..) stimuliuoja virškinimą, gerina apetitą, didina energiją, skatina kraujo valymą. Žali (lapinės salotos, brokoliai, žalieji žirneliai) maitina smegenis, mažina įtampą. Esantis žaliose daržovėse ir vaisiuose chlorofitas stimuliuoja raudonųjų kraujo kūnelių, eritrocitų, gamybą, aktyvina imuninę sistemą.

Yra ir mėlyni produktai (tamsios vynuogės, bulvės mėlynai violetine odele, slyvos, mėlynės, baklažanai..). Jie turi biologiškai aktyvių medžiagų antocianų, saugančių kraujagysles ir regėjimą. Paskutinė grupė – baltos spalvos produktai (česnakai, baltieji ir žiediniai kopūstai, ryžiai..) ramina, mažina dirglumą, pašalina iš organizmo toksinus.

Kaip produktus beskirstytume, švieži ar lengvai troškinti ar šviežiai pagaminti – jie tikrai sustiprins ir suteiks jėgų. Visi suprantame, kad geriausias, lengviausiai pasisavinamas maistas yra organinės kilmės ir mažai apdorotas. Nepamirškime rudenį ir taip naudingų šviežiai spaustų daržovių ir vaisių sulčių 🙂 ..

Klaidinga nuomonė, kad žalių vaisių ir daržovių reikia valgyti kuo daugiau. Jų reikia valgyti pagal sezoną ir pakankamai, o ne kuo daugiau.. Kiek yra “pakankamai“? Nuo 400 iki 800 gramų į parą, priklausomai nuo kiekvieno iš mūsų organizmo poreikių – juk jie individualūs.. Panaudokime šį nuostabų laikotarpį organizmo stiprinimui ir būkime sveiki 🙂 !

Apie japonų mokslininko Masaru Emoto tyrimus su vandeniu žinome daugelis. Jis daug metų užsiima vandens tyrinėjimu ir padarė atradimą, kad vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam teko susidurti. Vanduo taip pat turi savybę perduoti informaciją kitoms sistemoms. Mokslininkas pataria prisiminti šią vandens savybę, o taip pat tai, kad ir mūsų kūnas turi daugiau nei 70% vandens, ir dėl to mes taip pat esame lengvai programuojamos sistemos.. Taip pat vanduo, patekęs į mūsų organizmą, perduoda jo turimą informaciją mūsų organizmo skysčiams. Todėl labai svarbu, kokį vandenį mes geriame, juk vanduo – gyvybės ir sveikatos šaltinis žmogui..

M.Emoto pastebėjo, kad vandens savybės kinta nuo to, kokią informaciją jis gauna. Jis eksperimentais įrodė, kad paveikiant vandenį tam tikra informacija (žodžiais, vaizdais, muzika), o po to užšaldžius, formuojasi tam tikros formos kristalai. M.Emoto taip pat ėmė vandens mėginius iš įvairiausių vietų, juos užšaldydavo ir fotografavo. Šių tyrimų rezultatai parodė, kad iš vienų vandens mėginių susiformuoja nuostabaus grožio taisyklingi kristalai, iš kitų – netaisyklingos formos kristalai, iš trečių – nesusiformuoja apskritai jokie kristalai.

Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad kristalų susiformavimas ar nesusiformavimas parodo tiriamo vandens kokybę. Pvz., iš miestų vandentiekio paimto vandens mėginiai kristalų dažniausiai nesuformuodavo. Jie sukurdavo arba groteskinius atstumiančius vaizdus, arba bandydavo formuoti kažką panašaus į kristalus. M.Emoto ištyrė daugelio didžiųjų pasaulio miestų vandentiekio vandenis, kurie nieko panašaus į kristalus nesukūrė. Miestų, įsikūrusių šalia natūralių vandens telkinių vandentiekio vanduo dažniausiai kurdavo gražius kristalus.

Eksperimentų metu M.Emoto kilo mintis, kad kristalų susiformavimą lemia ne tik tai, koks vanduo tiriamas – gamtinis ar iš vandentiekio. Jis iškėlė hipotezę, kad vandens sukuriamų kristalų forma labiausiai priklauso nuo to, kokia informacija užfiksuota vandenyje. Ir, žinoma, patvirtino tai tyrimais. Masaru Emoto paėmė to paties vandens mėginius, supylė juos į stiklinius buteliukus, ant vieno priklijavo lapelį su užrašu “ačiū“, o ant kito – “tu kvailys“, tikėdamasis, kad vanduo “nuskaitys“ informaciją. Po užšaldymo ir fotografavimo paaiškėjo: vanduo iš buteliuko su užrašu “ačiū“ sukūrė gražius kristalus, o vanduo iš buteliuko su užrašu “tu kvailys“ sukūrė tik kristalo fragmentus.

Šių eksperimentų rezultatai pastūmėjo mokslininką tolimesniems tyrimams su muzika, žodiniu poveikiu ir užrašais ant buteliukų. M.Emoto įrodė, kad vanduo užfiksuoja informaciją, o vandens kristalai rodo jos turinį. Reiškia, informacijos, su kuria susiduria vanduo, pobūdis lemia jo savybes. Kitaip tariant, žmogus sąmoningai gali keisti vandens kokybę.. Šis stulbinantis atradimas tikrai pakeis žmonių gyvenimą ateityje.. Galbūt verta, prieš geriant vandenį, pasakyti jam – “ačiū“ 🙂 ? Filmukas apie Masaru Emoto tyrimus:

Šis mokslininkas, išanalizavęs žmogaus organizmo veiklą, sukūrė veiksmingą sistemą sveikatai palaikyti. Sistema labai paprasta, patvirtinanti taisyklę – kas genialu, tas paprasta 🙂 .. Ją sudaro šešios sveikatos taisyklės, kurių laikantis, kiekvienas gali būti sveikas, žvalus ir kupinas entuziazmo.

Kiekviena taisyklė visapusiškai pagrįsta. Taigi, pirmoji sveikatos taisyklė:

Kietas guolis. Tam, kad išlaikytume sveiką stuburą, nes jis – griaučių, raumenų ir nervų sistemų pagrindas. Stuburas vykdo labai svarbias organizmo funkcijas:

1) Laikymo funkcija. Stuburas yra kūno ašis, todėl jis turi būti stangrus – tai užtikrina fiziologiniai išlenkimai – ir kartu stiprus, nes turi išlaikyti apkrovas.
2) Judėjimo funkcija. Stuburas užtikrina galvos, kaklo, viršutinių ir apatinių galūnių, viso kūno dinamiką.
3) Atramos funkcija. Stuburas užtikrina statiką, palaiko nervų ir raumenų sistemą. Ši funkcija susijus su psichine žmogaus būsena.
4) Apsaugos funkcija. Stuburas saugo centrinę nervų sistemą (nugaros raumenis), iš kurios nervai nusidriekia į raumenis ir vidaus organus.

Stuburo pažeidimas gali neigiamai paveikti kitas kūno dalis, ir net nedidelis pažeidimas gali sukelti fizinės ir psichinės būsenos disharmoniją. Be abejo, geriausias pratimas stuburui – teisinga laikysena. Kadangi trečdalį gyvenimo miegame lovoje, tai būtent tą laiką galima panaudoti ir laikysenai taisyti. Tam geriausia priemonė – kietas lygus guolis. Toks guolis padeda tolygiai paskirstyti svorį, maksimaliai atpalaiduoti raumenis, pašalinti dėl vertikalios kūno padėties per dieną atsiradusius stuburo iškrypimus.

Miegant kietame lygiame guolyje, slankstelių poslinkiai lengvai ištaisomi, nes stuburo padėtis yra teisinga. Minkštas gi patalas sušildo tarpslankstelinius diskus, todėl jie tampa paslankesni ir lengviau pažeidžiami. Nuolat miegant minkštuose pataluose, skatinama nervų atrofija. Miegoti kietame guolyje reikia pratintis pamažu, nes neįprastas pagrindas gali pradžioje sukelti dubens kaulo ir kryžkaulio skausmą – kuo labiau iškrypę stuburo slanksteliai, tuo labiau skauda. Bet palaipsniui įprantama ir nemalonūs pojūčiai išnyksta kartu su stuburo pažeidimais.

Antroji sveikatos taisyklė – kieta pagalvė. Siūloma naudotis velenėliu, kuris padedamas po 3-uoju ir 4-uoju kaklo slanksteliais. Jis turi būti tokio dydžio, kad užpildytų tarp pakaušio ir menčių esantį įdubimą. Minkštos ar didelės pagalvės verčia kaklą iškrypti. Kaklo slankstelių iškrypimas sukelia jų sąnarių ligas ir dar daugybę su šia stuburo dalimi susijusių negalavimų. Kaklo slankstelių ligų simptomai – pakaušio, akių, ausų, pečių juostos skausmai, sumažėjęs kaklo paslankumas. Kieta pagalvė pagalvė arba volelis padeda išspręsti šias problemas.

Trečioji sveikatos taisyklė – “Auksinės žuvelės“ pratimas. Už vaikščiojimą stačiomis žmogus sumoka stuburo ligomis, todėl ir osteochondrozės problema mūsų laikais labai aštri – tai vienas iš labiausiai paplitusių susirgimų. Daugelis net neįtaria, kad nuo stuburo priklauso mūsų sveikata. Galima metų metus gydyti faringitą, laringitą, inkstų ir šlapimo pūslės uždegimą, lyties sferos susirgimus ir stebėtis, kad nepavyksta pasveikti ir.. net neįtarti, kad pirminė ligos priežastis – stuburo pažeidimai.

Mūsų civilizacijos žmonės – mažai judantys, persivalgantys negyvybingu dirbtiniu maistu, suglebę. Tarpslanksteliniai diskai ir kremzlės ima irti todėl, kad mažai judame, nesimankštiname ir dėl to prastai cirkuliuoja kraujas gretimuose audiniuose. Stuburo kamienas tarsi pradeda “džiūti“. Dauguma vyresnių žmonių tampa net 8 – 13 centimetrų žemesni, negu buvo jaunystėje, kai kurie susikūprina. Ir tai tik dėl to, kad nesirūpina savo stuburu. Kitas kraštutinumas – kai dėl krūvių stuburas pertempiamas ir traumuojamas.

Stuburo gyvybingumui palaikyti siūlomas “Auksinės žuvelės“ pratimas, kurį reikėtų atlikti kasdien. Jis atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas sudedame už galvos. Kojos ištiestos, pėdos – statmenos grindims. Kelis kartus pasitempiame, patampome stuburą į šonus. Paskui, nepakeldami kūno nuo pagrindo, vibruojame į kairę ir dešinę – į šonus, vieną – dvi minutes.

Šis pratimas pašalina stuburo iškrypimus, stuburo nervų pertempimus, pagerina kraujotaką. Normalizuoja į visas stuburo puses nusidriekusius nervus, išlaisvina juos nuo spaudimo. Šių nervų pusiausvyrą lemia žmogaus gyvenimo būdas, tai, kaip jis vaikšto, stovi, sėdi, kokį jis darbą dirbą, koks jo fizinis krūvis. Šis pratimas pagerina širdies veiklą, žarnyno darbą, padeda gerinti laikyseną.

Ketvirtoji sveikatos taisyklė – kapiliarų stimuliavimo pratimas. Kaip ir “Auksinės žuvelės“ pratimas, jis pagrįstas vibracija. Atliekamas taip: gulamės ant kieto pagrindo, rankas ir kojas iškeliame statmenai grindims ir lengvai kratome, vibruojame kelias minutes. Ką tai duoda? Visi žinome, kad kapiliarai dengia milijardus organizmo ląstelių ir yra labai svarbi kraujotakos dalis. Stimuliuojant vibravimu kapiliarus šiuo pratimu, rankų ir kojų veninis kraujas smarkiau teka žemyn ir pagreitinama, pagyvinama kraujo apytaka. Tai labai veiksmingas pratimas, gerinantis kraujotaką ir padedantis išsaugoti gerą rankų ir kojų būklę.

Penktoji sveikatos taisyklė – “Padų ir delnų suglaudimo“ pratimas. Jis skirtas diafragmos darbo gerinimui. Diafragmos judesiai keturis kartus lėtesni, negu širdies, tačiau jos hemodinaminis spaudimas kur kas didesnis, todėl ir kraują ji varo smarkiau. Atlikdami šį pratimą, skatiname diafragmos veiklą, tuo pačiu pagerindami organizmo kraujo apytaką, kraujo maitinimą ir valymą.

Pratimas atliekamas dvejomis pakopomis, pagrindinė pratimo dalis atliekama taip: gulamės ant kieto pagrindo, po galva pasidedame kietą pagalvę. Suglaudžiame pėdas ir delnus, užsimerkiame. Taip išbūname 10 – 15 minučių. Ką tai duoda? Turbūt pastebėjote, kad daugelio religijų apeigose yra suglaudžiami delnai. Tai padeda dvasios ir kūno jėgoms pasiekti pusiausvyrą. Bendrieji organizmo skysčiai susibalansuoja, atkuriamas rūgščių ir šarmų balansas, normalizuojasi kraujo spaudimas. Pėdų suglaudimas koordinuoja raumenų, nervų ir kraujotakos funkcijas kirkšnies, pilvo ir šlaunų srityje.

Ir paskutinė, šeštoji K.Niši sveikatos taisyklė – nugaros ir pilvo pratimas. Tai taip pat pratimas su tarpiniais pratimais, kuriuos sudėtinga aprašyti, todėl aprašysiu pagrindinę pratimo dalį. Sėdamės ant kulnų ir svyruojame į dešinę ir į kairę. Tuo pačiu judiname pilvą į priekį ir atgal, taip darome kelias minutes. Šis pratimas padeda išsaugoti normalias vandenų ir rūgščių proporcijas. Tos proporcijos dažnai kinta ir šis pratimas padeda joms susireguliuoti.

Kaip matote, visos K.Niši sveikatos taisyklės paprastai įvykdomos ir tikrai veiksmingos (galiu patvirtinti) .. Kaip sako autorius, tereikia pradėti ir įveikti mūsų tingėjimo barjerą.. Šiuose pratimuose sukoncentruota visa, ką įvairios mokslo srovės yra išsklaidžiusios į atskiras dalis: judėjimas, kvėpavimas, manualinė terapija, masažas. Šie pratimai – kiekvienos ląstelės, kiekvieno organo normalizavimo sistema ir sukurtos vienam tikslui – sužadinti gydomąsias viso organizmo galias.

Žinoma, turime nepamiršti ir mitybos, gyvenimo būdo bei žalingų įpročių atsisakymo – tai neatsiejama. Net kažkuris vienas pasirinktas pratimas iš šios sistemos gerokai pagerins savijautą. Visiems, kas susidomėjo šiuo sveikatos mokslu, rekomenduoju “Algarvės“ išleistą knygelę – K.Niši “Auksinės sveikatos taisyklės“.

Skeptikams pasakysiu: tikrai visi turime gamtos suteiktą sveikatos “avansą“, kai galime apie ją negalvoti.. Bet.. jei negalvojame apie sveikatą, paprastai anksčiau ar vėliau ji mums primena apie save. Todėl rūpinkimės savo sveikata visais priimtinais kiekvienam būdais ir būkime sveiki – nelaukime, kol ji apie save primins!

Kacudzo Niši – japonų mokslininkas, sukūręs mokslą apie sveikatą. Šis mokslininkas žiūri į žmogų kaip į visumą, o ne kaip į nepriklausomų vienos nuo kitų detalių rinkinį (kaip, deja, žiūri šiuolaikinė farmakologinė medicina ) .. K.Niši išstudijavo daugiau kaip septyniasdešimt tūkstančių (!) mokslo apie sveikatą darbų – nuo senovės Graikijos, Japonijos, Indijos, Kinijos filosofų ir gydytojų užrašų iki šiuolaikinių autorių veikalų.

Jis priėjo išvados, kad žmogus yra gamtos vaikas, nedaloma Visatos dalis, su gamtos dėsniais suderintas kūno ir dvasios lydinys. Vienam organui taikomi dirbtiniai vaistai kenkia daugeliui kitų organų, o Gamtos ir Visatos energija, pačiame žmoguje glūdinčios gydomosios galios negali pakenkti, nes mes ir ji esame veikiami vienodų dėsnių. Autorius plačiai aiškina, kaip naudotis beribėmis savo organizmo galimybėmis.

Atskirų organų ligų nebūna, nes žmogaus organizmas yra sistema. Klaidinga gydyti atskirą žmogaus organą ar kūno dalį. Viso organizmo labui pirmiausia turime pasiekti normalią fizinę būklę, po to sureguliuoti cheminius ir bakteriologinius rodiklius ir galiausiai – psichinę žmogaus būseną. Mūsų organizmas yra save reguliuojanti sistema, jei jai.. netrukdome.

K.Niši nuomone, yra keturios susirgimų priežastys: pirmoji – griaučių pokyčiai, antroji – vidaus organų pokyčiai, trečioji – bendrųjų organizmo skysčių ( kraujo, limfos ir kitų skysčių) pokyčiai ir ketvirtoji – dvasinių jėgų nusilpimas. Ne atskirų ligų, o kompleksinis viso organizmo atstatymas gali grąžinti sveikatą. Tai ne vienos dienos darbas, reikalaujantis kantrybės ir nuoseklumo.

Tradicinė medicina, kovodama su liga, stengiasi vaistais nuslopinti jos simptomus: simptomas – tabletė nuo simptomo. Šitaip pažeidžiamas organų ir audinių struktūros vientisumas ir funkcinė energija, nes bet kuri medžiaga, kurios gyvas organizmas negali įsisavinti ir panaudoti gyvybei palaikyti, yra jam kenksminga. Vietoje slopinimo reikia padėti organizmui sužadinti jo paties gydomąsias jėgas, natūraliais būdais pašalinti organizmo procesams trukdančias kliūtis.

Medikamentinė, chirurginė pagalba kartais būtina, bet tik tada, kai yra traumos, sužeidimai, kritinės situacijos. Dabartinė gi farmakologinė medicina baigia užslopinti savireguliacinius organizmo sugebėjimus. Gamta sukuria sveiką organizmą ir apdovanoja jį gyvybinėmis jėgomis – imunitetu, reguliavimosi, atsistatymo, tobulinimosi galimybėmis. Kaip atsiranda pažeidimų ir sutrikimų? Tam, kad tai suprastume, turime išsiaiškinti sveikatos sąvoką.

Plačiausia prasme sveikata reiškia išbaigtumą, tobulą organizaciją, patikimą gyvybingumą, veiksmų laisvę, funkcijų harmoniją, energiją ir įtampos bei susikaustymo nebuvimą. Pagrindinis sveikatos principas – organų tarpusavio sąveika ir priklausomumas. Sveikata priklauso nuo organizmo jėgų harmonijos ir pusiausvyros. Organizme veikia ir priešingos jėgos: judėjimas ir ramybė, veiksmas ir atoveiksmis, rūgštys ir šarmai, šiluma ir šaltis, įsisavinimas ir šalinimas.

Visiškai sveikas žmogus nepatiria priešingų organizmo jėgų sukeliamo diskomforto, nes jis rūpinasi šių jėgų pusiausvyra. Bet kuri liga (išskyrus traumas ir genetinius susirgimus) yra žmogaus organizmo gyvybinės veiklos ir gamtos įstatymų pažeidimo rezultatas. Todėl gydant reikia atkurti biologinių dėsnių veiklą ir tai gali padaryti tik tas, kuris žino, kas yra sveikata ir nuo ko ji priklauso.

Dabar plačiau apie tai, kas yra liga. Tai organizmo vientisumo pažeidimas, todėl ir atskirą pažeidimą reikia gydyti vadovaujantis sisteminiu požiūriu.Vaistais tik slopiname ligos simptomus, ją paaštriname. Nepašalinę ligos priežasčių, priverčiame ją pasislėpti, todėl būtinai ateis laikas, kai slopinimas nebeveiks ir liga pasireikš visu stiprumu ir aštriausia forma.

Kaip palaikyti organizmo gyvybingumą? Sveikata priklauso nuo keturių pagrindinių elementų – odos, mitybos, kūno organų ir psichikos. Kiekvienas iš jų tartum atsako už savo sveikatos ketvirtį. Atskiras elementas neįstengs užtikrinti visos sveikatos, tačiau visi kartu sukuria ir garantuoja organizmo gyvybingumą. Tam palaikymui yra įvairūs būdai ir priemonės: grynas oras, vandens ir saulės procedūros, atsipalaidavimas ir pakankamas poilsis, sveika ir racionali mityba, judėjimas ir optimalus fizinis krūvis.

K.Niši sveikatos mokslas žiūri į žmogų kaip į visumą, vieningą sistemą. Sveikatos šaltinis – sveiki poveikiai ir natūralios priemonės. Jeigu niekas netrukdo gydomosioms, atstatomosioms organizmo jėgoms, jis lieka atsparus daugeliui ligų ir mikrobų. Organizmo ląstelės gali gyvuoti kartu su daugybe mikroorganizmų, kurie bus neutralizuoti imuninės sistemos ir nekenks sveikatai.

Tradicinė medicina, panaudodama prieš ligas didžiulį cheminių priemonių arsenalą, daro ligas vis klastingesnes: jos tarsi rungtyniauja – ligos ar jų gydymo priemonių būdai. Šiame fone atsiranda vis naujų ir klastingesnių ligų, kurioms kuriami vis nauji vaistai.. ir taip be galo. O pagrindinis ir svarbiausias sveikatos faktorius – žmogaus organizmas, jo apsauginės sistemos nualinamos ir nuslopinamos.

Remiantis K.Niši sveikatos mokslu, dauguma progresyvių šiuolaikinių gydytojų kuria naujas sveikatos sistemas. Garsusis japonas savo mokslą apie sveikatą kūrė ne tuščioje vietoje, o remdamasis savo karčia patirtimi: nuo vaikystės jis sunkiai sirgo ir tos ligos smarkiai ribojo jo gyvenimą. Sukūręs šią sistemą, jis visiškai pasveiko pats ir padėjo daugeliui žmonių..

Ką sudomino Kacudzo Niši mokslas apie sveikatą, rekomenduoju jo knygą – “Auksinės sveikatos taisyklės“. O aš dar parašysiu apie jas plačiau.. 🙂

Medicinos pažanga didžiuliais žingsniais eina į priekį, o sergančių žmonių nemažėja. Ar medicinos progresas gali padėti išgydyti visas ligas? Pirmiausia pažiūrėkime, kaip gi viskas prasidėjo ir vystėsi. Nuo pradžių pradžios žmogus patirdavo traumas, sužeidimus, susidurdavo su virusais, bakterijomis, parazitais, aplinkos poveikiu. Gydydavosi tuo, kas tuo metu buvo prieinama ir kuo buvo tikima – žolėmis, užkalbėjimais. Taip atsirado žolininkai ir kerėtojai, piktų dvasių varytojai.

Egiptiečiai jau buvo sukaupę daug žinių, kadangi mumifikuodavo kūnus. Jie darydavo nesudėtingas operacijas, bet labiausiai tikėjo dievų gydomąja galia. Senovės kinai tikėjo, kad kūnai yra valdomi šviesos ir tamsos. Jei viena jėga – šviesa ar tamsa – įveikia kitą, manė, kad įsigalėdavo liga. Kad atsatytų pusiausvyrą, naudodavo akupunktūrą. Antikiniai graikai ypač rūpinosi sveikata. Jų sukurti medicinos pagrindai gyvavo 2 tūkstančius metų. Didžiausias to meto nuopelnas – Hipokrato (460 – 377 m.pr.m.e.). Jis pradėjo nagrinėti žmogaus fiziologiją ir suskirstė žmogaus kūno skysčius į 4 grupes, tai: kraujas, gleivės, geltonoji tulžis, juodoji tulžis. Žmogui susirgus, stengėsi atstatyti šių skysčių pusiausvyrą kraujo nuleidimu, vidurių išvalymu ir t.t.. Taip pat išskyrė 4 temperamentų tipus: cholerikas, flegmatikas, sangvinikas ir melancholikas. Gydytojai buvo vadinami asklepidais sveikatos dievo Asklepijaus garbei. Aristotelis (384 – 322 m.pr.m.e.) teigė, kad medicina turi būti pagrįsta žiniomis ir tyrinėjimais. Vystėsi anatomija.

Romėnų medicina naudojo skysčių pusiausvyros atstatymą, žmonės laikėsi higienos ir sportuodavo. Žymiausias gydytojas – Klaudijus Galenas (129 – 199 m.e.m.). Paskaitų metu tyrinėjimams skrosdavo gyvulius. Romoje buvo ligoninės, kuriose darydavo operacijas. Kadangi tuo metu buvo operuojama be narkozės, pacientai dažnai žūdavo nuo skausminio šoko. Plačiai naudojo gydymui žoles, taures, aliejus. Maudymasis pirtyje atliko sanitarinį vaidmenį- neleido plisti ligoms. Islamų medicinoje žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Žymiausias gydytojas – Razijus (850-932 m.e.m.) pirmasis aprašė tymų ir raupsų skirtumą. Ankstyvais viduramžiais medicina apie tūkstantį metų nepažengė į priekį.

Viduramžiais žmonija kentėjo nuo maro ir raupsų epidemijų. 14 amžiuje nuo maro mirė ketvirtadalis Europos gyventojų. Pradedamos atidarinėti ligoninės su slauga, operacinėmis. Buvo pradėtas daryti vizualus šlapimo tyrimas, net kaukolės preparacijos. Renesanso laikotarpiu Leonardas da Vinčis skrodžia lavonus ir tyrinėja žmogaus anatomiją, daro anatominius piešinius. Išrandamas termometras, bet plačiai nenaudojamas. Tuo metu atrandamas ir parakas – taigi daugėja karų, atsiranda daug sužeistų ir vystosi chirurgija. Atliktas pirmas audinių sužeistąjam persodinimas. A.Vezalijus parašo knygą – anatomiją. Paracelsas taiko chemines medžiagas ligų gydymui. Pradedami naudoti švirkštai.

17 amžiuje V.Harvėjus nustato didijį ir mažąjį kraujotakos ratus. Levenhukas sukuria mikroskopą- atrandamos bakterijos, įvairių ligų sukelėjai. 18 amžiuje raupų epidemijos metu mirė penktadalis Londono gyventojų. E.Dženeris išranda skiepus nuo raupų. Raupai galutinai įveikti 1962 metais. 19 amžiuje medicininio patikrinimo rezultatai imti lyginti su skrodimo rezultatais. Taip medicina tampa mokslu. Tai medicinos suklestėjimo amžius- atrandamas aspirinas, daugelis skiepų, antiseptikai. Perpilamas kraujas, atrandamos 4 jo grupės. Didžiausi medicinos pasiekimai- 20 amžiuje. Vystosi anastezija, genetika, farmakologija. A.Flemingo atrandamas penicilinas, Bantingo insulinas. Atrandami ir tobulinami diagnostiniai prietaisai, organų persodinimas, dirbtinis apvaisinimas.

Matome, kokį ilgą atsiradimo ir vystymosi kelią praėjo medicina, kol šiandien tapo tuo, kuo ji yra. Pažangūs gydytojai teigia, kad šiuo metu medicina išgyvena krizę, nes, iš esmės, “padalino“ žmogaus kūną į dalis, kurias gydo atskiri specialistai ir nežiūri į žmogų kaip į visumą. Medicina tapo ligų medicina, simptomų medicina, bet ne sveikatos medicina. Medikų darbas labai svarbus ir nelengvas, bet gaila, kad dažnai pačios medicinos ir farmacijos krypties sumenkinamas. Medicina gelbėja žmogų, slopina simptomus, tuo pačiu iškreipdama žmonių suvokimą iki primityvaus supratimo: negalavimas – tabletė. Daugeliui žmonių yra didelė naujiena, kad, norint būti sveikam, reikia įdėti asmeninių pastangų. Gal mūsų tinginystė ir gimdo visus tariamai greitus ir lengvus būdus – pažadus greitai “atgauti“ sveikatą?

Tai ir ieškom tų panacėjų – stebuklingų tablečių, brangiausių klinikų, retų žolelių ar užpilų ant egzotiškų gyvūnų kūno dalių, bėgiojam į grupinius gydymo seansus pas stebukladarius ar pripuolam prie kokios madingos organizmo valymo ar stiprinimo programos. Tai nėra blogai, aš tik noriu pabrėžti žodį “pripuolam“. Kad būtume sveiki, turime nuolat rūpintis savo sveikata. Kiekvienas medikas mums pasakys, kad sveikata yra normalus visų organizmo sistemų funkcionavimas, o ligų priežastys- individualūs sisteminiai organizmo sutrikimai. O kadangi sisteminiai, tai ir sutrinka visas organizmas, o ne vienas atskiras organas. Rašiau daug apie tai, kas mus susargdina- tai neteisinga mityba, gyvenimo būdas, žalingi įpročiai.

Pas medikus žmonės dažnai ateina tokios būsenos, kad išties – medicina bejėgė.. Gyvename skubėjime, o kūnu ir dvasia sugebam apkerpėti. Ta mūsų dvasinė tinginystė atvedė į mygtukus, pultelius, važiavimą, sėdėjimą, pramogas, piliules, valgymą ir gėrimą kas papuola – ir viskas sveikatos sąskaita. Parodaksalu, bet visas tas išorinis blaškymasis atvedė žmones į totalinę tinginystę: viskas daroma tik tam, kad reiktų kuo mažiau judėti, galvoti, kurti, svarstyti. Patys nuo tos tinginystės ir kenčiam. Ir pas gydytojus einame eilinės piliulės, o ne patarimo, kaip atstatyti sveikatą – nes taip lengviau.

Tai ar tam medicina nuėjo tokį ilgą vystymosi kelią, kad mes taptume vis didesniais ligoniais? Manau, kad tikrai ne. Kokiu keliu ji besivystytų, mes patys galime savo sveikatą valdyti žymiai daugiau, nei mums kartais atrodo. Tuo labiau, kad turime tokį išlavintą protą ir tiek daug informacijos ir patirties, kauptos tūkstantmečiais. Medicinos pasiekimai gali padėti mums išlikti sveikais ilgaamžiais. Jei tik piliulės gydytų, mes visi būtume sveiki. Kaip ir visose gyvenimo srityse, viskas susiveda į asmeninį kiekvieno žmogaus sąmoningumą. Yra daugiau būdų išvengti sveikatos sutrikimų, nei gydyti pasekmes. Mąstykime, darykime išvadas gyvenkime sveikai ir būsime sveiki 🙂

Visi žinome, koks svarbus vanduo mūsų gyvenime. Svarbiausia vandens funkcija – gyvybės palaikymas. Tai gyvybės šaltinis mūsų organizmui. Gyvybė – ne kas kita, kaip skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Man, kaip visada, nepakako tokio pasakymo ir pasidomėjau plačiau – kodėl 🙂

Pirmiausia, kad susidarytume pilną vaizdą, žvilgtelėkime į žmogaus kūno sandarą. Žmogus sudarytas iš skeleto – kaulų. Sausgyslėmis prie kaulų pritvirtinta sudėtinga raumenų sistema. Žmogaus kūne tėra apie 5 kg sausos substancijos. Vandens žmogaus organizme yra apie 80%. Įvairaus skysčio kūne yra nuo 30 iki 50 litrų. Gyslose yra 5 litrai kraujo, 2 litrai limfos.

Mūsų kūne taip pat yra 2,5 litro skrandžio sulčių, nuo 0,5 iki 2 litrų seilių, nuo 0,5 iki 1,5 tulžies, kasos sulčių – 0,7 litro, 3 litrai žarnyno sulčių, nuo 0,12 iki 0,2 litro galvos bei kaulų smegenų skysčio. Be to, yra skystis, kuriame plaukioja ląstelės ir skysčio pačiose ląstelėse. Tokio neląstelinio bei ląstelinio skysčio yra apie 28 litrus. Ta va, kokie mes “vandeningi“ 🙂 ..

Dabar trumpai apie kiekvieno organo sandarą ir apie tai,  kaip tie kūno skysčiai juda organizmu. Maždaug 77% smegenų – vanduo, 83% raumenų – taip pat vanduo, plaučių ir širdies – po 71%, ląstelių – 83%. Širdis, sverianti apie 350 gr, per dieną susitraukia apie 100 tūkstančių kartų. Per dieną širdis perpumpuoja nuo 13 iki 28 tūkstančių litrų kraujo. Kraujo kapiliarai sudaro šimtus tūkstančių kilometrų. Visam kraujo apytakos ratui reikia 23 sekundžių. Kraujas per tą laiką plaučiams atiduoda angliarūgštį, o pats prisipildo deguonies.

Kepenyse palieka hemoglobino skilimo produktus, o šie patenka į tulžį ir pasiima cholesteriną. Kraujas skinasi kelią per 2 600 000 inkstų nefronų-filtrų, o jo plazma sunkiasi per kapiliarų sieneles. Inkstų perfiltruotas kraujas teka toliau, jau be druskų ir apmirusių ląstelių. Žarnyno gaurenose kraujas dalyvauja nenutrūkstamoje baltymų, riebalų ir angliavandenių hidrolizėje, pasipildo maitinančiomis medžiagomis. Raumenyse jis atsikrato glikogeno ir apsirūpina pieno rūgštimi. Smegenys pagamina kaulų smegenų skystį. Į endokrinines liaukas jis atneša medžiagas hormonų statybai. 

Nors kraujo sudėtis kinta, bet jis išlieka chemiškai savitas, jo sudėtis priklauso nuo mitybos. Kraujas 10% tirštesnis už vandenį. Kraujo plazmoje yra apie 80% vandens ir tai padeda jai laisvai cirkuliuoti po visą kūną. Viską, ko reikia žmogaus kūno ląstelėms, parūpina plazma – maistą, dujas, druskas ir maisto medžiagas. Visi procesai organizme – ląstelių statyba, medžiagų įsisavinimas ir jų išskyrimas – vyksta plazmos dėka. Taigi, darom išvadą, kad gyvybė – tai skysčių judėjimas ląstelėse ir tarp jų. Iš to dar viena išvada: tam, kad tas judėjimas vyktų, mes turim nuolat pildyti skysčių atsargas, kad organizmas jo nepritūktų.

Tyrimai parodė, kad žmogus ramybės būsenoje vidutiniškoje temperatūroje išgarina per odą ir plaučius apie 300 gr skysčių. Esant fiziniam krūviui ir karštam orui, šis kiekis skaičiuojamas litrais. Vandens rezervą organizme galime papildyti tik reguliariai gerdami vandenį. Geriausiai tinka grynas, švarus vanduo. Visi kiti gėrimai neilgai užsilaiko organizme ir nespėja atlikti tų funkcijų, kurias atlieka grynas vanduo. Taip pat didžioji dalis nekokybiško vandens molekulių negali dalyvauti medžiagų apykaitoje, nes neatitinka organizmo ląstelių, į kurias turi prasiskverbti, membranų dydžio. O tai svarbu, nes vanduo gamina energiją ląstelių membranose.

Miesto vandentiekio vanduo savo transportavimo etapuose vamzdžiais, aukšto spaudimo siurblių pagalba, netenka beveik visų savo naudingų savybių. Taip pat pramoniniu būdu gaminami gėrimai yra netinkami organizmo skysčių balansui palaikyti, nes yra dehidratuojantys.Tuo tarpu polydžio, tirpsmo vanduo turi savybę valyti kraujagysles, limfą, kaulus, sąnarius ir sausgysles. Jis yra struktūrizuotas ir artimiausias žmogaus ląstelių skysčių sandarai. Naudingas ir natūraliai distiliuotas, krentantis iš dangaus (ne pramonės zonose) – lietaus vanduo. Vandens trūkumas gali būti pavojingas, sukelti dehidrataciją ir jos sukeliamas ligas.

Kaip rašo D.Petrauskaitė savo knygoje “Gydymas vandeniu“ – ..“Visos sveikatos problemos kyla dėl klaidingo požiūrio: mes manome, jog pagrindinis energijos šaltinis yra maistas. Ir visai nesuvokiame, kad hidrolizės metu skaidomos medžiagos energiją gauna iš vandens. Vanduo – pagrindinis ląstelių energijos šaltinis. Todėl naudinga jį gerti prieš valgant. Vandens perteklius pašalinamas su šlapimu. Vanduo neužsilieka organizme taip, kaip maisto perteklius, kuris virsta riebalais “.

Nevardinsiu virš dvidešimties ligų sąrašo, kurias medikai pripažino kaip ilgalaikės dehidratacijos pasekmes. Svarbiausia, ką supratau – gryną, švarų vandenį visi turime gerti reguliariai tam, kad palaikytume optimalų organizmo darbą. Kada, kiek, kaip gerti vandenį? Bendros medikų rekomendacijos tokios:  maždaug 30 minučių prieš valgį ir visada, kai jaučiam troškulį.

Gerti vandenį turime reguliariai, pageidautina vienodais intervalais. Reikiamą kiekį, kuris kiekvienam individualus: nuo 2 iki 3 litrų per dieną. Apskaičiuota, kad 1kg svorio per dieną turi tekti 30ml vandens – tai nesunkiai galime kiekvienas pasiskaičiuoti. Na, o kokį vandenį – idealiausias tirpsmo vanduo (kaip jį pasigaminti, rašiau anksteniuose rašiniuose), šaltinio vanduo, žodžiu, kuo grynesnis, švarus. Gali būti ir iš butelių, bet patikimo tiekėjo, taip pat filtruotas. Ribotai ir paįvairinimui – distiliuotas, mineralinis.

Tiesiog kviečiu atkreipti į tai dėmesį, nes, pasirodo, vanduo – gyvybiškai mums visiems svarbus ir niekas jo pakeisti negali 🙂 ..

Retas žmogus nesusiduria su šita problema. O ir matome akivaizdžiai: nutukusių žmonių vis daugėja. Kodėl? Ar tik dėl to, kad yra didžiulis maisto pasirinkimas ir mes tiesiog nekontroliuojam kiekio, ar yra kitokių priežasčių? Pasirodo, yra..

Pirmiausia išsiaiškinkime, kokia virškinimo sistemos funkcija ir kaip ji veikia. Pagrindinė virškinimo sistemos funkcija – aprūpinti organizmą jo funkcionavimui reikalingomis medžiagomis ir energija iš patenkančio maisto. Virškinimas prasideda burnos ertmėje, paskui maistas patenka į stemplę, toliau – į skrandį. Priklausomai nuo maisto rūšies, virškinimas vyksta nuo 2 iki 6 valandų. Virškinimui išskiriami fermentai, skrandžio sultys. Pirmą virškinimo valandą sekrecija stipri, vėliau ji silpnėja.

Galutinis virškinimas vyksta žarnyne, intensyviausias dvylikapirštėje žarnoje. Tulžies sultys- šarminės, tulžies per parą pagaminama nuo 0,5 iki 1,20 l . Toliau virškinama plonąjame žarnyne, kur vyksta rezorbcija, toliau – storajame žarnyne, kur yra žarnyno bakterijos. Irstant medžiagoms, susidaro ir kenksmingos medžiagos, jas nukenksminti yra kepenų funkcija. Kepenys taip pat gamina virškinimo fermentus, insuliną, dalyvauja detoksikaciniame procese, mineralinių medžiagų apykaitoje.

Šį netrumpą ir sudėtingą procesą aprašiau trumpai dėl to, kad suprastume, kaip tai veikia. Kad virškinimo sistema veiktų gerai, reikia suprasti, kaip teisingai maitintis ir neperkrauti jos. Pirmiausia – kiekis. Jis turi būti optimalus. Jau apie tai rašiau: ne daugiau dviejų rieškučių per vieną valgymą ir ne daugiau 400 gr – tai didžiausias sveiko skrandžio tūris. Jei kiekis didesnis, virškinimo sistema dirbs perkrovos režimu.

Pavalgius, bent dvi valandas, kai virškinimas intensyviausias, neužkandžiaukime, nes anksčiau suvalgytas maistas bus suvirškintas nepilnai. Neužgerkime maisto – tai skiedžia skrandžio sultis ir daro virškinimą paviršutinišką. Atsigerti galime prieš valgį arba valandą po valgio. Labai svarbu išlaikyti intervalus tarp valgymų. Nes daug žmonių valgo, kaip tam posakyje: tik vieną kartą per dieną, t.y., visą dieną 🙂 ..

Turime valgyti atsižvelgdami į savo fizinį aktyvumą. Daugelis ligų kyla būtent dėl to, kad organizmas perdirba didžiulį maisto perteklių ir nuolat dirba perkrovos režimu. Kaip sakė P.Bregas – nė vienas iš gamtos tvarinių taip nesityčioja iš mitybos dėsnių ir nesimaitina taip nesantūriai, kaip žmogus. Pažeisdamas optimalios mitybos dėsnius, žmogus ardo save. Žmogų iš lėto žudo priešingi jo prigimčiai įpročiai. Nuolat valgant per daug, skrandis išsitempia ir virškina nepilnai, perteklius atsideda riebalų pavidalu. Tai tiek apie kiekį.

Bet.. yra dar viena nežaboto apetito priežastis – tai maisto kokybė. Valgydami nekokybišką maistą – neteisingai pagamintą, daug kartų apdorotą, su cheminiais priedais – mes ne tik apkrauname organizmą tokio maisto nukenksminimu, bet ir negauname naudingų organiškų medžiagų ir energijos. O kai maistas nekokybiškas, nesuteikia maistinių medžiagų ir energijos, tai nuolat norisi valgyti. Tame ir yra tų visų “E“ pavojus..

Tai ne maistinės medžiagos, tai chemija, kuri naudojama skoniui pagerinti ir maisto galiojimo laikui pratęsti. Nuo to irgi tunkame, nes valgom nekokybišką balastą. Kokios cheminės sudėties maistą mes valgome, tokia bus ir mūsų kūno cheminė sudėtis, mūsų kraujo sudėtis. Visi neorganiniai cheminiai priedai – nuodai, kurie, patekę į mūsų kūną, ir prieš laiką mus sendina, ir susargdina. Todėl nežiūrėkime lengvabūdiškai į tuos priedus ir negalvokime, kad jei tai įdėta į maistą, tai tampa maistu. Gyvam organizmui naudingi tik organinės kilmės produktai.   

Ką gi daryti, jei jau turim tą viršsvorį? Pirmiausia pagalvokime, per kiek laiko priaugome tą svorį ir supraskime, kad kaip jis nepriaugo per trumpą laiką, taip ir nenukris per trumpą laiką. Nekurkime iliuzijų, kad, kaip daugelis apkūnių žmonių sako: jaučiuosi gerai, reiškia, viskas gerai. Tai iliuzija. Neapgaudinėkime savęs.  Anksčiau ar vėliau su viršsvoriu susiję organizmo sutrikimai, toksiškos medžiagos pradės ardyti organizmą. Kaip sakė P.Bregas: talija – mūsų gyvybės linija.. Geros sveikatos indikatorius yra normalus riebalinio audinio sluoksnis. Yra toks terminas – autointoksikacija – kai nuodijame save savo suvalgytu maistu. Daugelis žmonių sulaukia, kol su jais kažkas atsitiks ir tik tada pradeda veikti. Profilaktika tikrai geriau už gydymą..

Pirmiausia peržiūrėkime savo mitybos įpročius. Kiek valgome, kokios sudėties maistą valgome, kokie intervalai tarp valgymų. Pradžioje naudinga užsirašyti suvalgyto maisto kiekį ir atkreipti dėmesį į maisto kokybę ir sudėtį – taip aiškiau pamatysime tikrą padėtį. Ryžtingai meskime iš savo raciono maistą su daugeliu “E“ priedų. Net jei neturime viršsvorio, supraskime, kad tie priedai – nuodai. Sunku dabar atrasti parduotuvėse maisto be tų priedų, bet jų yra – patvirtinu tai, nes pati tai ištyrinėjau.

Jei jau nepavyksta, tai bent jau su kuo mažesniu priedų kiekiu. Atsisakykime pusgaminių, dažniau gaminkime maistą namuose. Kai pradės tirpti svoris, išsivalys organizmas (nes riebalai – tai ir šlakai, nuodingos medžiagos), atgausime sugebėjimą suprasti, ko išties organizmui reikia, tuomet mityba bus sveikiausia. Sveikas organizmas pats “pasako“, ko jam šiuo metu trūksta. Ir, aišku, fizinis krūvis – tai labai svarbu. Nereikia rautis aktyviai sportuoti, stebėkime, koks krūvis malonus, patinka.. Fizioterapeutai itin pataria ilgesnius pasivaikščiojimus, nes ėjimo metu juda visi kūno raumenys.

Ir dar.. Kažkodėl visai nepelnytai yra nustumti į šalį dietologai.. ir visai be reikalo. Ir turint viršsvorį, ir sergant lėtinėmis ligomis jų konsultacija gali ne tik padėti pasiekti norimų rezultatų, bet ir išgelbėti gyvybę. Visi mes turime tik supaprastintas, primityvias žinias apie savo kūno funkcionavimą. Kadangi visi turim individualių organizmo ypatumų, tai ir funkcionuoja jie skirtingai. Visi turim skirtingą skrandžio sulčių rūgštingumą, hormonų, fermentų pusiausvyrą, paveldėtas savybes. Dietologas labai tiksliai nustatys nutukimo, organų funkcionavimo sutrikimų priežastis ir, teisingai parinkęs mitybos sistemą, padės greičiau atstatyti optimaliausią organizmo funkcionavimą. Toliau jau viskas priklausys nuo asmeninių pastangų 🙂 .

Svarbiausia – nenuleiskime rankų, neapsileiskime, juk tai ne tik estetinė problema. H.Spenceris sakė: “ Sveikatos išsaugojimas yra kiekvieno žmogaus pareiga. Tik nedaugelis žino, kad yra toks dalykas, kaip fizinė moralė“. Aš tik pridursiu, kad bet kurios pastangos, siekiant sveikatos, atsiperka puikia savijauta ir išvaizda 🙂 .. Juk sveikas žmogus – laimingas žmogus 🙂 ..

Čia aš apie organizmo valymą. Tiek daug diskusijų ir ginčų apie tai. Pati sau taip pat ieškojau į tai atsakymų. Mūsų organizmas yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Jei teikiame jam naudingų ir pakankamą kiekį maistinių medžiagų, tai turėtų funkcionuoti kaip laikrodukas. Kas gi trikdo jo darbą ir sąlygoja užterštumą, nuo kurio tunkame ar pradedame sirgti?

Ar išties maitinamės racionaliai ir sveikai? Tikrai ne. Pakankamai lengvabūdiškai žiūrime į mitybą, o ir maisto pramonė vis labiau chemizuojama. Sunku rasti produktų be cheminių priedų, mažai apdorotų. O ir valgome tikrai per daug, užkandžiaujame, o dar žalingi įpročiai, vaistai, nepakankamas judėjimas.. 

Taigi, ne tik pernelyg apkraunam organizmą, bet dar ir nekokybiškus produktus valgome. Organizmo užterštumo “indikatorius“ – mūsų liežuvis. Jei iš ryto ant jo yra apnašų – tai signalas, kad organizmas užsiteršęs. Manau, pavalyti organizmą, daryti iškrovas tikrai naudinga – su tuo sutinka daugelis. Klausimas vienintelis – kokiu būdu.

Kadangi esame visi skirtingi ir kiekvienas turime įvairių asmeninių organizmo ypatumų, tai ir būdo, tinkančio visiems, tikrai nėra. Norėčiau pasidalinti tuo, ką pati išbandžiau ir parašyti žmonių atsiliepimus apie kai kuriuos organizmo valymo būdus.

Pirmiausia – fiziologiškiausias – badavimas. Daug kas, turbūt, yra skaitęs P.Brego knygą “Tobulumo formulė“ apie badavimą. Jo sukurta sistema yra unikali, kiekvienam prieinama, labai nuosekliai išaiškinami virškinimo sistemos veikimo principai. Tas žodis “badavimas“ tik atrodo gąsdinantis, iš tiesų tai labiausiai priimtinas gyvam organizmui apsivalymo būdas.

Tiesa, tinkantis ne visiems – jo negali praktikuoti lėtinėmis ir rimtomis ligomis sergantys žmonės – nebent su gydytojo priežiūra. Beje, kai kurios labai rimtos ligos su gydytojų priežiūra gydomos būtent badavimu. Taip pat žmonės, kurių organizmas labai užterštas – tuomet, pajudėjus taršalams, jaučiami sunkiai ištveriami galvos skausmai. Badavimas kartą į savaitę 24 valandas ir keliskart metuose ilgesni badavimai patikimai apsaugo organizmą nuo užsiteršimo. Čia, aišku, tiems, kuriems tinka.

Toks drastiškesnis, nepigus būdas – žarnyno valymas. Yra specialios tai atliekančios klinikos. Nuomonių už ir prieš – daugybė. Mano manymu, jei žmogui atrodo, kad tai padės ir turi tam lėšų – bandyti galima. Geriau, negu nieko. Tų klinikų gydytojai teisingai pabrėžia, kad vien mechaninis žarnyno išplovimas turės laikiną efektą. Tam, kad normalizuotųsi organizmo veikla, teks peržiūrėti savo mitybą, gyvenimo būdą ir juos koreguoti. Be asmeninių pastangų nieko nebus..

Yra monodietos, kurių pagalba galime puikiai pavalyti organizmą. Mono – tai reiškia, kad vieną dieną per savaitę visą dieną valgome vienos rūšies vaisius, uogas ar daržoves. Tarkim, obuolius, arba morkas – kas ką mėgsta. Vasarą labai naudingos agurkų monodietos, rudeniop – arbūzų. Pakankamai malonus ir lengvas būdas. 

Mūsų dietologijos dėstytoja siūlė dar ir tokį lengvą būdą – per delčią (nes tuomet lengviau atsikratome šlakų), ryte prieš valgį išgeriam aktyvuotos anglies tablečių. Dešimčiai kūno svorio kilogramų – viena anglies tabletė – tarkim, 60kg sveriančiam žmogui – 6 anglies tabletes. Geriame visas delčios dienas arba kelias – sprendžiame patys.

Yra dar ir pirtis, žoliniai preparatai, įvairūs organizmą valantys vandenys, kuriuos lengvai galime patys pasigaminti. Žolės – tai ir dilgelė, ir ugniažolė, ir imbiero šaknis – naudinga pagerti savaitę, tik ne gydomosiomis, o mikrodozėmis, po žiupsnelį žolių puodeliui verdančio vandens, iš ryto.

Valantį vandenį taip lengva pagaminti: tarkim, sidabrinį – įdedame išplautą didesnį sidabrinį dirbinį (be priedų – akmenukų) į švarų vandens ąsotėlį ir palaikome 12 valandų. Molio vanduo – į stiklinę vandens šaukštelį molio miltelių. Visas valančias arbatas ir vandenius geriame ryte, tuščiu skrandžiu, “alkanu“ krauju – tuomet geriau įsisaviname. Nuolat jų gerti nereikia, kad organizmas neįprastų ir netinginiautų pats darbuotis.

Kažkam tai atrodo beprasmiškas dalykas. Kam to reikia, jei mūsų organizmas tokia unikali sistema? Bet.. pripažinkime, kad gyvename, daug negalvodami apie savo gyvenimo būdą ir maistą. Ką norime, tą valgome, kiek norime, kada norime.. judame, būname gamtoje taip pat nedaug, ilsimės ne visada tiek, kiek reikia.

Gaunasi, kad gyvename įtampos režime, kartais net pertempimo režime. O juk laimingo gyvenimo pagrindas – pirmiausia sveikata.  Kol esame jauni, dažniausiai organizmas pats puikiausiai išsivalo. Su amžiumi susidaro net nuodingų medžiagų sankaupos, kurių nematome, bet jos palengva gali nuodyti organizmą. Dar ir klaidingas požiūris, kad užsiteršę tik apkūnūs žmonės.. Man padarė įspūdį P.Brego aprašymas, kuriame jis pasakoja, kaip po daugybės sveiko gyvenimo būdo metų badaujant jo organizmas pašalino gyvsidabrio gumulėlį, kurio buvo vaistų sudėtyje, kuriuos jis gėrė vaikystėje.. 

Manau, turime daryti protingas profilaktikas savo kūnui – jis tikrai atsidėkos puikia sveikata. Kai jau jaučiame šlakų ir kitokių nuodingų medžiagų poveikį, pradedame sirgti.. Man priimtiniausi paprasti organizmo valymo būdai – juos ir taikau. Ir, aišku, maksimaliai sveikas gyvenimo būdas. O ką apie tai manote jūs? Gal žinote kitokių veiksmingų organizmo valymo būdų?

Žmogaus organizmas yra nuolat atsinaujinanti, galingą imuninę sistemą turinti savireguliacinė sistema. Jos veiklą reguliuoja pasąmonė, taigi mums nereikia nuolat galvoti, kiek kartų įkvėpti ar kaip dažnai sutraukti ir atpalaiduoti širdį – visa tai ir daug kitų organizmo procesų reguliuojama “automatiškai“.

Organizmo atsinaujinimo galimybės didžiulės – tą patvirtina mokslininkų tyrimai. Pasirodo, Biblijoje aprašytas 800 metų žmogaus amžius yra ne pasaka, o realiai galimas idealiai funkcionuojančio organizmo amžius. Kas gi taip ženkliai sutrumpina žmogaus amžių?

Žinoma, mes patys.. tiksliau, visas kompleksas sąlygų. Čia nekalbėsiu apie sunkias paveldimas ligas ar neįmanomas gyventi sąlygas. Kalbame apie “vidutinį statistinį“ žmogų 🙂 .. Gyvenimą trumpina: neteisinga mityba, organizmui normaliai funkcionuoti reikalingų medžiagų trūkumas, fizinio aktyvumo trūkumas, žalingi įpročiai, psichologinės nuostatos, socialiniai bei kultūriniai veiksniai, ekologija, netinkantis žmogui klimatas.

Panagrinėkime pirmiausia sveiką gyvenimo būdą. Sveikas gyvenimo būdas nėra kažkoks supersudėtingas ar suvaržantis, ligonio gyvenimą primenantis dalykas. Tai tiesiog tvarkos palaikymas organizme, nes sveikata ir yra tvarka organizme.

Mūsų organizmo būsena tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes valgome, tai turėtų būti  kokybiški maisto produktai. Taip pat pakankamas fizinis krūvis, “smegenų mankšta“ – intelektualus krūvis, nekenkimas savo organizmui. Viskas, ką mes nuodijame arba nenaudojame savo organizme – atrofuojasi arba suserga.

Labai svarbūs sveikatai ir gyvenimo trukmei yra vitaminai ir mikroelementai. Idealu, jei jų gauname su maistu, šviežiomis daržovėmis ir vaisiais. Jeigu nėra galimybių – ne sezonas, naudinga naudoti farmakologų pagamintus vitaminų ir mikroelementų derinius.

Kaip teigia dr.J.D.Wallach: “Kiekvienas savo mirtimi miręs gyvūnas ar žmogus miršta nuo nepilnaverčio maisto, t.y., nuo maisto medžiagų deficito.“ Žinoma, tai skamba keistai – parduotuvėse gausybė daržovių ir vaisių, bet, deja, dažnai tai tėra gražios maisto skonio dekoracijos: transportavimas, sandėliavimas, chemikalai daro savo..

Tas pats daktaras tvirtina, kad dabartinio žmogaus genetinės gyvenimo trukmės potencialas šiandien sudaro 120-140 metų. Tam mums reikia 90 maisto medžiagų: 60 mineralų, 16 vitaminų, 12 pagrindinių amino-rūgščių ir baltymų ir 3 pagrindinių riebalinių rūgščių. Priešingu atveju išsivysto ligos, kurias sukelia minėtų medžiagų trūkumas.

Taigi, vasara, ruduo – mūsų natūralus stiprinimosi laikotarpis: švieži vaisiai ir daržovės, užaugintos tėvynėje, grynas oras, maudynės, saulė (saikingai 🙂 ). Žiemą – pavasarį, be abejo, buvimas gryname ore, judėjimas ir vitaminai, maisto papildai iš vaistinės.

Kad maisto papildai prailgina gyvenimą ir pagerina jo kokybę, patvirtina tyrimai: Japonijoje 100% gyventojų sezoniškai vartoja maisto papildus, jų gyvenimo vidutinė trukmė 90 metų. JAV šis rodiklis 80 % ir 76 metai. Europoje 50% ir 67 metai, Rusijoje 3% ir 60 metų. Ryšys akivaizdus..  

Dabar apie kitą labai svarbų faktorių: socialinius bei kultūrinius veiksnius. Kas tai? Tai labai svarbi žmogaus dvasinė būklė, jo požiūris į save – jo paties ar iš šalies suformuotas, aplinkos poveikis.

Pripažinkime, kad mūsų visuomenėje labai ryškus jaunystės kultas, aiškiai nubrėžiantis ribą, kai žmogus “jau“ nekokybiškas, neįdomus, niekam nereikalingas, senas.. pats metas į poliklinikos koridorius pas bendraminčius.. Labai daug žmonių tuo patiki ir, sulaukę keturiasdešimties, rypuoja kaip senukai: senatvė, amžius jau, ko benorėti..

Pagal tokį formuojamą jaunystės kultą reikštų, kad žmonės, artėjantys link keturiasdešimties – niekam tikę, ir lyg išsunkta citrina, turi būti išmesti iš gyvenimo? Tikėdami tokiomis idėjomis, išties programuojame save ankstyvai senatvei..

O juk tereikia susimąstyti ir naujai sudėlioti akcentus 🙂 . Jaunystė – nuostabus metas, kai pradedame savarankišką gyvenimą, pasirenkam veiklos sritį, kuriame šeimą, susilaukiame vaikų. Tai labai gražus ir svarbus gyvenimo laikotarpis, bet ne vienintelis svarbiausias. Nereikia gąsdintis senatve – juk visi išgyvename amžiaus pokyčius. Kokie jie bus – natūralūs ar skausmingi – priklausys tik nuo mūsų pačių.

Jei programuosime save, kad jaunystė – vienintelė gera gyvenimo atkarpa, o toliau jau senas, durnas, ligotas.. tai taip ir bus.. ir tai atsispindės išvaizdoje ir paveiks mūsų gyvenimą. Prisimenate: pritraukiame į savo gyvenimą tai, apie ką galvojame.. Žmogaus asmenybė formuojasi visą gyvenimą ir būtent su amžiumi žmogus darosi “kokybiškesnis“. Logiška: gyvename, kad tobulėtume, o ne tam, kad sukrioštume..

Juk kai išauginti vaikai, atiduotos duoklės visuomenei, ir turėtų prasidėti pilnavertis gyvenimas, džiaugsmingas savęs realizavimas 🙂 .Taip kad išjunkite tuos “programuotojus“ – laidas apie vaistus ir ligas, straipsnius apie baisią senatvę ir žaibiškai pralekiančią jaunystę. Kuo jaunesni suprasite, kad gyvendami tik tobulėjate, tuo daugiau šansų būti žvaliu ir entuziastingu žmogumi visą gyvenimą.

Beje, radau tokį įdomų faktą: biologas, mokslų daktaras S.V.Zeninas, savo tyrimais nustatė: vanduo išsaugo savyje visą informaciją, su kuria jam tenka susidurti. Kadangi žmogaus organizmas sudarytas virš 70% iš vandens, žmogus yra labai lengvai programuojama sistema: kaip išoriškai, taip ir pačio žmogaus. Taigi, mielieji, susimąstykime, kokias “programas“ nuolat gauname iš televizijos, radijo, žiniasklaidos? Ar verta nuolat jungti televizorių ar radiją “šiaip, dėl fono“ ir kiek destrukcinių šiukšlių taip va nekaltai į save įsileidžiame?

Gyvenimas yra nuostabus stebuklas 🙂 .. Turime nepaprastą dovaną – sugebėjimą mąstyti. Nenuvertinkime savęs, džiaukimės kiekviena gyvenimo akimirka – juk ji kiekviena nepakartojama.. Kiekvienas gyvenimo etapas yra įdomus ir.. vienintelis toks. Todėl išgyvenkime viską pilnai, entuziastingai, būkime atviri gyvenimui ir naujovėms, atidūs savo kūno poreikiams, optimistiški – tuomet visada išliksim jaunatviški ir sveiki. 

Juk dvasia nesensta, o kūnas tiesiogiai atspindi dvasios būseną. Pilnavertis ilgaamžiškumas – realus dalykas, tik turime tuo patikėti. Yra daug tai įrodančių pavyzdžių: tai P.Bregas, unikalios mitybos ir sveikatingumo, organizmo valymo sistemos kūrėjas, kurį jo amžininkai vadino amžinu keturiasdešimtmečiu. Jis savo gyvenimu įrodė, kad jo sukurta sveiko gyvenimo sistema veikia ir būtų gyvenęs dar ilgiau, jei ne tragiška žūtis, sulaukus 95 metų.

Tai ir F.Uglovas, garsus rusų akademikas, chirurgas, operavęs iki 102 metų.., palikęs šį pasaulį 104 metų. Tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje – tai mūsų žavioji G.Dauguvietytė ir daug kitų šviesių žmonių. Tai ne sukriošę senukai, o žvalūs, žingeidūs žmonės, į kurių entuziazmą verta lygiuotis.. Juk jei gali jie, galime ir mes :)!