Kategorija: Saviugda

Visi mes norime santarvės ir harmonijos bendravime. Gebėjimas sutarti, gerai sugyventi ne tik patrauklus, bet ir visapusiškai naudingas bruožas, nes garantuoja dvasinę ramybę, psichologinę pusiausvyrą, sveikatą ir gerus santykius su žmonėmis.

Ar tai įmanoma? Juk yra posakis: “Visiems geras nebūsi..“ Tačiau mokėti sutarti nereiškia nuolat stengtis visiems įtikti ar patikti – tai pirmiausiai taiki gyvenimo pozicija. Taikus žmogus nekelia konfliktų, o pasitaikančias konfliktines situacijas siekia išspręsti geriausiu būdu.

Mūsų gyvenime dabar labai daug egocentrizmo, išskaičiavimo, abejingumo, konkurencijos, šalia kurių sunku net įsivaizduoti geranorišką nusiteikimą: žmonės manipuliuoja, siekia valdyti, naudojasi, varžosi.

Be to, žmonės linkę teisinti savo elgesį, išaukštinti savo poelgių motyvus, laikyti savo nuomonę neginčijama. Jei ir sudalyvauja kitų žmonių gyvenime – tai dažniausiai iš smalsumo ir noro pamokyti, dalinti patarimus, pakreipti savaip, pasijusti reikšmingu.

Todėl jei norime išmokti sutarti su žmonėmis, pirmiausiai turime atsisakyti egoizmo. Tam praverčia sena kaip pasaulis tiesa: elkis su kitais taip, kaip norėtum kad su tavimi būtų elgiamasi.

Kitaip tariant – turi būti ne taip, “kaip aš noriu“, bet – gerai, ir gerai visiems. Gebėjimas sutarti – taiki gyvenimo pozicija – palaikoma trimis pamatinėmis savybėmis: dėmesingumu, geranoriškumu ir lankstumu.

Trumpai peržvelkime kiekvieną iš jų.

Dėmesingumas. Labai svarbi savybė: be dėmesio kitam žmogui negali būti pilnaverčio bendravimo. Žmonės visada jaučia, jei bendraujama paviršutiniškai arba formaliai – toks bendravimas atstumia, gimdo susvetimėjimą.

Paskaičiuota, kad didesnę savo aktyvaus laiko dalį mes skiriame įvairiam bendravimui, o maždaug pusę to laiko – klausomės savo pašnekovų. Tačiau.. išnaudojame tik 25% savo gebėjimo klausytis, t.y., negirdime arba klausomės paviršutiniškai – esame nedėmesingi pašnekovui.

Geranoriškumas. Sąmoningas siekis elgtis taikiai, besąlygiškai, nuoširdžiai. Nemanipuliuoti savanaudiškais tikslais, nežeminti kitų orumo, nekenkti. Pasiryžimas padėti, atvirumas, humoro jausmas.

Lankstumas. Gebėjimas suprasti, išgirsti, ieškoti bendrų sprendimų, derinti, atleisti, pažvelgti į gyvenimą kito žmogaus akimis. Mokėjimas valdyti savo nuotaikas ir emocijas, laiku sustoti.

Pasirodo, viskas paprasta: jei norime gerai sugyventi – būkime taikūs. Bet kokį nesutarimą lengviau išspręsime, jei neprovokuosime negatyvumo ir susilaikysime nuo noro būti visada teisiu, tarti paskutinį žodį.

Turime sau atsakyti, ko siekiame bendravime – harmonijos ar ginčų. Juk visos negatyvumo apraiškos didėja, jei jas provokuojame: pyktis perauga į agresiją, ginčai – į barnius, barniai virsta nesibaigiančiais konfliktais ir t.t..

O štai noras sutarti gesina negatyvumo apraiškas ir nukreipia bendravimą pozityvia linkme. Ir tuomet vietoje varžymosi – papildome vienas kitą skirtingomis savybėmis, dalinamės, kuriame, pasiekiame įvairovės vienybę.

Negatyviais veiksmais neįmanoma pasiekti gerų rezultatų: ką pasėsime, tą ir pjausime.. Todėl gebėjimas sutarti – natūralus, žmoniškas ir teisingas bendravime.

Būsime taikūs – bus taika ir visų mūsų gyvenime. 🙂

Žodžius-“piktžoles“ pastebi visi: jei jų žmogaus kalboje daug, galiausiai pradedame girdėti tik juos 🙂 . Tai tušti, kalbos kontekste nieko nereiškiantys žodžiai. Jei kalbame teisingai – mūsų kalboje neturi būti žodžių, kurie neturi prasmės ar nėra susieti su kitais žodžiais.

Tokius tuščius žodžius galime išgirsti ne tik kasdieniniuose, buitiniuose pokalbiuose, bet ir žurnalistų, politikų, valdininkų ir net mokytojų kalboje. Tai tarsi keista greitai plintanti epidemija.. Todėl įdomu – kodėl žmonės juos naudoja?

Manoma, kad jie naudojami dėl kelių priežasčių:

– dėl kalbos skurdumo;
– norint užpildyti pauzes;
– siekiant sudaryti iškalbingumo įspūdį;
– dėl įpročio, automatizmo;
– spontaniškos kalbos metu.

Įdomu ir tai, kad daugelyje pasaulio kalbų jie panašūs. Lietuvių kalboje dažniausi yra šie: taip sakant, aplamai, kaip sakyti, pavyzdžiui, iš esmės, taigi, būtent, na, tarkim, žinot, tai va, ir t.t. Plinta ir ištemptos balsės “aaa..“ arba “eee..“.

Ir tai nėra kažkoks nekaltas įprotis – tai darko mūsų kalbą, be to, yra labai “užkrečiamas“: pasiklausius kalbų su tokiais žodžiais, nepastebimai juos perima ir aplinkiniai. O ir atsikratyti jų ne taip paprasta..

Tačiau įmanoma: reikia sekti savo kalbą – pačiam žmogui gal nėra lengva, todėl galima paprašyti aplinkinių, kad atsektų tokius žodžius-“piktžoles“, arba – įrašyti savo pokalbį telefonu. Be to, puikus (ir geriausias) “vaistas“ nuo tuščių žodžių – klasikinės literatūros skaitymas.

Tai svarbu, nes: žodžiai yra ne tik mūsų minčių išraiška – žodžiai veikia ir mūsų mintis. Kaip kalbėsime, taip galvosime, o juk mintys – priemonė, kurios pagalba veikiame ir keičiame realybę.

Todėl turėtume atkreipti dėmesį į dar vieną savo kalbos sritį – dažnai kartojamus priežodžius. Tokie priežodžiai yra mūsų mintys-programos, kuriomis (sąmoningai arba ne) vadovaujamės gyvenime.

Gerai, jei jos pozityvios, jei priežodžiai įkvepia. Labiausiai iš tokių paplitęs – “viskas bus gerai“. Atrodytų, paprastas, bet ištartas vietoje ir laiku tikrai pakelia ūpą ir padrąsina.

Dar juokaujama, kad viskas visada baigiasi gerai – jei dar nėra gerai, reiškia, dar nesibaigė 🙂 .. Yra daugybė tokių priežodžių, ir jie visada nuteikia pozityviai.

Tačiau yra nemaža grupė priežodžių, kurių nepastebimai prisistvarstome iš aplinkos ar artimų žmonių ir kurie dažnai kartojami, galiausiai tampa negatyviomis mintimis-programomis.

Dažniausiai jie “prilimpa“ kažkokiu sunkiu gyvenimo periodu, nes atitinka išgyvenamą situaciją. Bet.. sunki situacija praeina, anksčiau ar vėliau išsisprendžia, o priežodis lieka. Kitų prisigaudome iš aplinkos: filmų, reikšmingų mums žmonių ir pan.

Pavyzdžiui: “visi vyrai -…, visos moterys – …“; “aplink vien priešai (konkurentai)“; “gyvenimas – kova“; “Dievas nubaus“; “pasaulyje niekas nesikeičia: kaip buvo, taip ir bus“; “neturiu laiko“; “viskas remiasi tik į pinigus“; “mano jau ne tas amžius, per vėlu“ ir t.t..

Pažįstama? Įdomu, kad ir tokius priežodžius, kaip ir žodžius-“piktžoles“ gana sunku atsekti. Juos pastebime dažniausiai tuomet, kai jau gerokai įsisukame į negatyvumą, kai šios mintys-programos tampa juntamais slegiančiais rėmais. Kodėl taip nutinka?

Nes pradeda veikti tam tikras mąstymo principas (“Galvojantis ir Įrodinėjantis“): viską, apie ką mes galvojame ir ką tuo momentu skaitome teisingu, turime sau būtinai patvirtinti, įrodyti. Ir įrodome, ir patvirtiname – net jei tai negatyvu ir griauna mūsų gyvenimą.

Todėl – sekime savo žodžius, savo priežodžius ir savo mintis. Stabdykime tai, kas darko ir iškraipo mūsų realybę. Būkime sąmoningais harmonijos Kūrėjais. Mintys ir žodžiai – galingas įrankis. Viskas nuo jų prasideda..

Sąvoka dvasingumas visada reiškia sąžiningumą, tyrumą, minčių ir veiksmų vientisumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur garbinami pinigai, valdžia ir šlovė, visi gražūs ketinimai labai dažnai apauga mus supančios aplinkos ydomis.

Dažniausia mūsų visų klaida dvasiniame augime – mes bandome sumaišyti nesijungiančius tarpusavyje dalykus, todėl ir pakliūname į savotiškus spąstus. Gerai, jei suprantame, kad tai spąstai, o jei ne – galime ne tik juose užstrigti, bet ir nuklysti į priešingą pusę.

Mariana Kepler savo knygoje “Prašviesėjimo spąstai. Revoliucinis žvilgsnis į dvasingumą šiuolaikiniame pasaulyje“ įvardino dažniausiai pasitaikančius dvasinio augimo spąstus. Manau, daugeliui jie pažįstami.. Trumpai peržvelkime juos.

Dvasinis “greitasis maistas“. Kai dvasingumas sumaišomas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – greičiu, kaita, žaibišku norų tenkinimu – gauname “greitąjį dvasinį maistą“. Tai paremta plačiai skleidžiamomis fantazijomis, kad nuo visų bėdų ir problemų galima išsivaduoti lengvai ir greitai. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad prišokomis dvasinių transformacijų pasiekti neįmanoma.

Dirbtinis dvasingumas. Tai imituojantis elgesys, įvaizdis: kai žmogus kalba, elgiasi ir rengiasi taip, kaip jo manymu elgiasi dvasingas žmogus. Iš tiesų reikia ne stengtis atrodyti dvasingu, o būti dvasingu.

Paini motyvacija. Nors mūsų noras augti dvasiškai visada nuoširdus ir tyras, tačiau jis dažnai ir nepastebimai persipina su žemesniais motyvais: noru būti pripažintu, pasipelnyti, patenkinti savo ambicijas, būti ypatingu ir išskirtiniu, geriausiu, žymiu..

Susitapatinimas su dvasine patirtimi. Kai egoizmas susitapatina su dvasine patirtimi ir žmogus įtiki, kad jis “nušvitęs“, “dangaus atstovas“, “guru“.. Tokios būsenos pasitaiko gana dažnai, bet jei žmogus toliau auga dvasiškai – egoizmo apraiškos palengva išnyksta, o su jomis ir tokie susitapatinimai.

Egoizmo sudvasinimas. Taip nutinka, kai dvasines idėjos ir koncepcijos sutapatinamos su egoistine asmenybe. Rezultatas – nepajudinama egoistinė struktūra, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, todėl uždaras naujai informacijai, dvasiniam augimui ir konstruktyviam bendravimui.

Masinė guru “gamyba“. Yra kelios plačiai reklamuojamos dvasinės kryptys, kurios nuolat ruošia žmones, kurie save skaito nušvitusiais, guru, meistrais, mokytojais.. Tai tarsi savotiškas konvejeris, kai už nedidelį (arba didelį) mokestį ruošiami “nušvitę“, kurie pasiryžę “šviesti“ kitus. Ir esmė ne tame – kiek jų ruošia, o atsakomybėje: juk jie veikia žmonių sąmonę ir gyvenimus.

Dvasinė puikybė. Ji pasireiškia, kai žmogus po daugybės metų dvasinių praktikų pasiekia tam tikrą išmintį ir pasijunta išskirtiniu, aukštesniu už visus kitus: “aš einu dvasiniu keliu, todėl esu pranašesnis už kitus“.. Mažas priminimas: dvasingi žmonės kuklūs, jie neskirsto žmonių į jokius lygius.

Kulto psichologija. Turimas omenyje grupinis mąstymas, panašus į tarpusavio priklausomybę. Grupės narius vienija susitarimas: kaip teisingai mąstyti, kalbėti, elgtis, rengtis. Išskirtinis tokių grupių bruožas – jie neigia asmenis, vertybes ar sąlygas, kurie neatitinka grupės taisyklių.

“Išrinktųjų“ kompleksas. Įsitikinimas, kad “mūsų grupė daugiau dvasiškai prašviesėjusi, geriausia ir vienintelė teisinga“.

Susireikšminimas: “Aš jau pasiekiau“. Kai tik ateina tokia mintis – dvasinis progresas sustoja, o kartais ir pasibaigia. Mintis, kad pasiekta kelio pabaiga, padaro tolimesnį augimą neįmanomu.

Kaip atpažinti – ar vyksta augimas, ar nepakliuvome į spąstus? Kai dvasiškai augame – didiname savo energiją ir gėrį: savo gyvenime ir visuotinį. Kai sustojame – prarandame savo energiją ir didiname blogį: savo gyvenime ir visuotinį.

Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.

Tai labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų :)..

Kiekvienas užduodame sau klausimą apie gyvenimo prasmę. Tai labai žmogiška: iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogui iškyla šis klausimas. Žmogui nepakanka tik valgyti, miegoti ir daugintis – tai nesuteikia gyvenimo pilnatvės. Jos nesuteikia ir siauri egoistiški siekiai, daiktai ar malonumų vaikymasis.

Prasmė – tarsi įkvepiantis orientyras gyvenime, nurodantis, kas iš tiesų yra svarbu, vertinga ir teisinga. Ji stiprina mūsų ryšį su gyvenimu ir apsaugo nuo nusivylimų. Net negatyvios situacijos turi prasmę – žmogus išmoksta jas įveikti, sustiprėja dvasiškai, suvokia negatyvių veiksmų pasekmes. Ar mūsų veiksmai prasmingi – aiškiausiai parodo mūsų veiklos rezultatai.

Be prasmės suvokimo žmogus klaidžioja gyvenimo klystkeliais, atsiduria aklavietėse ir jaučia vidinę tuštumą. Toks žmogus neturi gilios vidinės motyvacijos. Jis dvasiškai silpnas, todėl yra lengvai valdomas, pasiduoda įtakai, neturi gyvenimo kriterijų, lygiuojasi į kitų gyvenimus, blaškosi.

Prasmės neturėjimas – įvairių psichinių sutrikimų (depresijų, neurozių..), priklausomybių ir ligų priežastis. Todėl prasmės atradimas – vienas iš svarbiausių gyvenimo uždavinių. Ir atrasti ją gali tik pats žmogus: prasmės niekas kitas negali suteikti ar diktuoti, jos negalima nusižiūrėti ar išsigalvoti.

Būtent prasmė suteikia visiems tikslams polėkį ir norą jų siekti. O be jos bet koks tikslas bus slegianti, o kartais ir nepakeliama našta.. Prasmė viską išgrynina – tuomet kiekvienoje situacijoje atrandame tai, kas vertingiausia ir tuo pačiu kuriame geriausias sąlygas sekančioms gyvenimo situacijoms.

Dažniausiai daromos klaidos – mes stengiamės nusibrėžti kažkokią vieną didingą abstrakčią prasmę visam gyvenimui, arba – suteikiame prasmę nereikšmingiems dalykams. Vienu sakiniu prasmės neapibrėšime: gyvenimas nuolat keičiasi, jame nėra ribų, kurias žmogus privalo pasiekti. O ir sureikšminti nereikšmingi dalykai atneša tik tuštumos pojūtį ir nusivylimą..

Tai kaip gi atrasti prasmę gyvenime? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako logoterapija – psichoterapijos sistema, kuri moko atrasti prasmę gyvenime. Jos kūrėjas – austras psichoterapeutas Viktoras Emilis Franklis, jo terapija paremta nelengva asmenine patirtimi.

Prasmę gyvenime gali atrasti kiekvienas žmogus bet kuriuo gyvenimo momentu. Ji visuomet atitinka konkrečią gyvenimo situaciją, todėl keičiasi, besikeičiant gyvenimo situacijoms. Kitaip tariant – tai veiklos kryptis tam tikrame gyvenimo etape, kuriai mes patys suteikiame prasmę. Tai visada konkretus atsakymas į konkretų gyvenimo klausimą.

Ir nuo to, ar suteikiame, ar matome prasmę, tiesiogiai priklausys mūsų veiklos rezultatai. Negalima priversti žmogaus matyti prasmę ten, kur jis jos neįžvelgia. Tačiau jei žmogus kažkokioje veikloje atranda prasmę – jo sustabdyti jau neįmanoma.

Ir nepamirškime, kad dideli gyvenimo projektai turi dėsningus etapus, kur labiausiai įkvepiantis – pirmasis, nes juntamas pradinis susidomėjimas, o vėliau galimi etapai, kuriuos būtina įveikti – kai rezultato dar nesimato, bet prasideda tam tikri sunkumai. Užtat pasiektas rezultatas tikrai įkvėps tolimesniems prasmingiems darbams!

Pabaigai – trumpas alegorinis pasakojimas apie gyvenimo prasmę. Jame į mokinio klausimą – kame gyvenimo prasmė, mokytojas taip atsako: “Yra trys žmonių tipai. Pirmasis – gyvena, ir tiek.. Jie gyvena nesusimąstydami, vengdami sunkumų ir ieškodami kuo daugiau malonumų.

Antrasis – gyvena, kad gyventų geriau.. Tokie žmonės siekia kuo skaniau pavalgyti, kuo gražiau rengtis ir turėti vis daugiau naujų daiktų. Trečiasis – gyvena, kad taptų geresni.. Jie auga dvasiškai, tobulėja, o tobulėdami visapusiškai gerina savo ir kitų žmonių gyvenimą. Jų gyvenimas yra prasmingas..“

Žmonės gavo didžiulę dovaną – įžvelgti gyvenimo prasmę. Prasmės ieškojimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingas. Mūsų veikla prasminga tuomet, kai ji nukreipta į tobulėjimą ir harmoniją..

Pradėkime nuo savo kasdieninių darbų ir poelgių: juk jei atliekame juos kaip galėdami geriau – mes daromės geresni ir didiname gėrį šioje Žemėje :)..

Kaip manote, kokie žmonės dažniausiai naudoja psichologinį spaudimą? Atrodytų – taip elgiasi tik stiprūs ir įtakingi žmonės?.. Toli gražu. Taip, jie gali būti ir stiprūs, ir įtakingi, tačiau viduje – tai dvasiškai silpni ir nepasitikintys savimi žmonės.. Juk dvasiškai brandus ir pasitikintis savimi žmogus kalba ir veikia atvirai, o ne ieško slaptų būdų kažkam daryti įtaką.

Ko gi siekiama psichologiniu spaudimu? Priversti žmogų elgtis tam tikra linkme: pakeisti psichologines nuostatas, nuomonę, vertinimus, sprendimus ar elgesį. Ir tai gan paplitęs elgesys ne tik tarp viršininkų-pavaldinių, bet ir tarp šeimos narių, giminaičių ar draugų.

Ir ne visada paprasta tokį spaudimą atpažinti. O dėl to, kad toks elgesys paplitęs – neretai ir patys taip pasielgiame.. Todėl pažiūrėkime – kokius psichologinio spaudimo būdus išskiria psichologai. Ne tik tam, kad atpažintume, bet ir kad patys to nedarytume. Juk vieni būdai – atviri, agresyvūs, kiti – užslėpti, todėl sunkiau pastebimi..

Prievarta – atviras, tiesioginis spaudimas kitam žmogui. Ją naudoja žmonės, turintys tam tikras poveikio priemones: fizines ar psichologines savybes, pinigus, valdžią, informaciją. Skirtingai nei manipuliacijos atveju, žmogus, kuriam daro tokį spaudimą, viską žino apie jo atžvilgiu atliekamus veiksmus. Atsilaikyti prieš tokį spaudimą labai sudėtinga.

Žeminimas – dar vienas psichologinio spaudimo būdas, kuriuo agresorius siekia morališkai sugniuždyti savo auką. Šiuo atveju visais būdais žeminamas žmogaus orumas, menkinamos jo savybės ir elgesys. Stipriausiai tai paveikia nepasitikinčius savimi žmones.

Tiesioginiai grasinimai – toks spaudimas dažniausiai reiškia, kad su žmogumi dar norima susitarti, nes jei yra būdas ryžtingai išspręsti situaciją – žmonės veiks, o ne grasins.

Masyvi psichologinė ataka – dažniausiai daromas grupės žmonių (ir ilgą laiką) psichologinis spaudimas, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Prieš ją atsilaikyti itin sudėtinga.

Spaudimas, sukeliant kaltės jausmą – tai gali būti pretenzijos (“tu man privalai“, “tu mane nuvylei“), priekaištai (“tu manęs nemyli“, “tu man nepadedi“), nuolatiniai neadekvatūs nusiskundimai, palyginimai su kažkuo “geresniu“ ir pan.

Ignoravimas – demonstratyvus atsisakymas bendrauti, kalbėtis. Atrodytų – “nekaltas“ būdas, bet psichologiškai veikia žmogų labai stipriai neigiamai.

Nukreipimas į šalį – kitaip tariant, jūs matote, kad jums daromas psichologinis spaudimas, tačiau kai apie tai pasakote spaudimą darančiam žmogui – jis nukreipia pokalbį kita tema arba užduoda klausimus ne į temą ir kitaip išsisukinėja, siekdamas išvesti iš kantrybės.

Įteigimas – psichologinis poveikis, po kurio žmogus pradeda be pasipriešinimo ir kritinio mąstymo priimti jam įteigiamą informaciją. Darantis tokį poveikį žmogus turi būti autoritetu savo aukai, kitaip tai nesuveiks. Čia galima priskirti ir hipnozės triukus, kai pvz., keičiama balso intonacija, norint kažką įteigti.

Įtikinėjimas – pats “racionaliausias“ psichologinio spaudimo būdas, nes apeliuoja į logiką ir sumanumą. Jam pasiduoda žmonės, mėgstantys intelektualias diskusijas. “Įtikinėtojai“ paprastai remiasi nuoseklumu ir įrodymais. Tačiau jei tik atrandamas menkiausias neatitikimas – visa įtikinėtojo tirada tuoj pat subyra.

Spaudimas užduodant retorinius klausimus – pakeltu tonu, kai pats klausimas jau yra tarsi “neginčijamas“ teiginys, pvz.: “ar kada nors galvoji, ką darai?“, “kaip galima būti tokiu idiotu?!“, “ko tu amžinai tyli?“ ir pan.

Taigi, psichologinio spaudimo būdų yra nemažai, todėl svarbus klausimas – kaip prieš juos atsilaikyti? Pirmiausia – suprasti, kad jums daromas toks spaudimas. Atpažinti tai nesunku, nes po tokio “bendravimo“ dažniausiai pajuntama visa gama negatyvių jausmų ir emocijų: sąmyšis, nuotaikų svyravimas, kaltės jausmas, abejonės ir t.t., – tai ir yra ta būsena, kurios siekė pašnekovas.

Todėl reikėtų nusiraminti. Žinoma, tuo momentu, kai daromas spaudimas, sunku išlikti ramiam, mąstyti ar valdyti pokalbį. Tam, kad kiek įmanoma išliktume ramūs, mes galime: šiek tiek atsitraukti nuo pašnekovo, jei sėdime – sukryžiuoti rankas ar kojas, mintimis “pastatyti“ sieną nuo pašnekovo arba įsivaizduoti jį su juokingais rūbais arba su vienais apatiniais (kad daromas spaudimas neatrodytų toks rūstus), perjungti kažkur trumpam dėmesį nuo sakomų žodžių.

Kai aprimome – reikėtų tiesiai pasakyti pašnekovui, kad supratome jo ketinimus. Toliau – ramiu tonu, geranoriškai pasiūlyti ieškoti bendrų sprendimų, sąlyčio taškų, būdų susitarti ir bendradarbiauti. Tokie veiksmai visada keičia situaciją į gera, svarbiausia – išlaikyti orumą ir pozityvumą.

Ir netaikykime jokiomis aplinkybėmis psichologinio spaudimo savo gyvenime! Bet koks spaudimas sukelia pasipriešinimą, norą gintis, nesibaigiančius ginčus, intrigas ir kovas.. Tai destruktyvus elgesys su garantuotomis neigiamomis pasekmėmis.

Būkime atviro, geranoriško ir nuoširdaus elgesio pavyzdžiu visiems :).

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja labai keistas požiūris į nelaimę pakliuvusį ir dėl to psichologinę traumą išgyvenantį žmogų. Jei jo ir pagailo – tai neilgam, o jei nelaimės pasekmės ilgalaikės – tai ir visai pamiršo. Negailima nelaimės ištiktam tik patarimų..

Gal todėl turime vieną iš daugybės mūsų laikų paradoksų – daug vienišų, likimo valiai paliktų žmonių – nors jie ir gyvena apsupti žmonių?.. Nors, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: jei gyvename tarp žmonių visuomenėje, tuomet turėtume padėti kiekvienam pakliuvusiam į bėdą? Juk esame žmonės..

Matyt, mus gerokai paveikė greito gyvenimo tempas, nes požiūris į nelaimę taip pat tapo “pagreitintas“ – nesvarbu, kas žmogų ištiko – jis turi kuo greičiau būti toks, kaip buvo. O jei nepavyksta – pats kaltas. O juk traumuojančių išgyvenimų gali būti labai įvairių (liga, trauma, netektis ir t.t.) ir įveikti jų pasekmes ne visada pavyksta greitai.

Ilgalaikio psichologinės traumos poveikio priežastys gali būti dvi:

1. Žmogaus psichika neįveikė (nepakėlė) traumuojančios patirties.
2. Nebuvo reikiamo palaikymo, t.y., žmogui niekas deramai nepadėjo įveikti psichologinę traumą.

Taigi – žmogus tokioje situacijoje nėra nei kvailas, nei silpnas – tiesiog tai yra psichologiškai traumuojanti patirtis, kuri nėra įprasta gyvenimo dalis – tai kritinė, šokiruojanti patirtis.

Todėl natūralu, kad žmogus pasimeta, panikuoja ir išgyvena stiprius negatyvius jausmus. Psichologinės traumos pasekmės:

– Šokas dėl išgyvento įvykio. Griūva įsitikinimai, kad pasaulis saugi vieta, kad vyrauja teisingumas;
– Bejėgiškumo jausmas;
– Neviltis: “Kodėl būtent man taip nutiko?..“;
– Vienatvės pojūtis;
– Atsiranda apsauginiai mechanizmai, kurie grįsti baime: “Kaip gyventi, kad trauma nepasikartotų“, “Kaip apsisaugoti“ ir pan.

Išgyvenantis psichologinę traumą žmogus į traumavusią situaciją žiūri siaurai, paniškai – jis negali nei pamatyti, nei planuoti susidariusių problemų sprendimo būdų, o ir apskritai galvoti apie ateitį jis nepajėgia. Visa savo esybe jis išgyvena negatyvias emocijas ir mintis. Reikia ir laiko, ir žmonių palaikymo, kad jis nurimtų, sustiprėtų ir atsigautų.

Ir štai čia labai dažnai vietoje paprastos žmoniškos šilumos ir palaikymo iš aplinkinių pasipila patarimai, kurie vietoje pagalbos pablogina ir taip nelengvą žmogaus būseną. Todėl kenčiantis žmogus pradeda vengti žmonių (kad jo papildomai neskaudintų) ir užsidaro savyje.

Kokie tie patarimai? Keisčiausias dalykas – ką bepatirtų žmogus – besiklausantis būtinai pradės pasakoti apie tai, kad jis patyrė žymiai didesnę kančią. Maža to, dažnai pradeda pasakoti apie pažįstamus, kuriems panašiai nutiko – dažnai su visomis baisiomis smulkmenomis.. Šalia pažeria daugybę patarimų, kuriuos primygtinai rekomenduoja vykdyti.

Dažnas pataria negalvoti apie traumavusį įvykį, pamiršti jį.. Bet juk tai neįmanoma – tai sunki patirtis, kurią žmogus turi pilnai išgyventi, suvokti. Todėl mintys vis sukasi, vis sugrįžta, ir neįmanoma nustatyti terminų, per kiek laiko jos “susigulės“ – tai priklauso nuo daugybės dalykų.

Kiti pataria žmogui būti stipriu, daugiau pasitikėti savimi. Tačiau nei stiprybės, nei pasitikėjimo neįmanoma pripūsti lyg baliono.. Natūralu, kad sunkiu periodu žmogus jaučiasi prislėgtas, o stiprybė ir pasitikėjimas sugrįš tuomet, kai žmogus pilnai pergyvens šią bėdą – tuomet ir sprendimus atras.

Neretai aplinkiniai pataria atsiriboti nuo realybės – nueiti pas kirpėją, apsipirkti, suteikti sau džiaugsmo.. Bet juk į realybę vis vien teks sugrįžti! Ir traumuojanti patirtis niekur nedings – jos nei ignoravimu, nei pabėgimu, nei paviršutiniais veiksmais neištrinsime. Kartais tokia “terapija“ suveikia priešingai: atsiranda vidiniai prieštaravimai, nes tokie veiksmai nesprendžia giluminių problemų.

Labiausiai žmogui sunkioje situacijoje reikia nuoširdaus aplinkinių palaikymo – dėmesio, supratimo ir pasiryžimo padėti. Ir suvokimo – kad sunkiems išgyvenimams reikia laiko ir kantrybės. Tik tokiu atveju jis sustiprėja ir atsigauna.

Mes esame socialios būtybės, todėl daugybė žmonių įveikia sunkumus TIK kitų žmonių pagalbos dėka. Pagalvokime – gal šiandien kažkam reikia mūsų pagalbos? Juk jei kiekvienas padės bent vienam žmogui – pasaulis bus daug geresnis :)..

Po dvasinio pabudimo ateinantys nuopoliai. Tokie nuopoliai keičia pakilimo ir džiaugsmo periodą – atrodytų, ir vėl visos drumzlės iškilo į paviršių.. Tai dėsninga dvasinio augimo dalis: taip mes pamatome – nuo ko dar turime apsivalyti. Taip nutinka ir todėl, kad viskas šiame pasaulyje vyksta cikliškai, o ir žmogus pasidaro griežtesnis sau, nes pakėlė dvasinio augimo kartelę.

Šiame etape kartais žmogus nusivilia dvasinio augimo procesu ir pradeda neigti savo vidinės patirties reikšmingumą, skaito jas fantazija ar iliuzija. Jis gali tapti ciniškas, sarkastiškas, atsižadėti savo idealų, išjuokti save ir kitus. Tačiau patirtas dvasinio pabudimo džiaugsmas palieka neišdildomą įspūdį, ir žmogus jau negali gyventi vien materialiai tikslais ir pilka kasdienybe – jis nuolat jaučia tobulėjimo ilgesį.

Tokio nuopolio atveju žmogaus būsena itin skausminga, todėl kartais prireikia ir pagalbos iš šalies, nuoširdaus palaikymo. Žmogus turi suprasti, kad dvasinis augimas – cikliškas procesas: yra informacijos kaupimo ir suvokimo periodai, aktyvumo (įgyvendinimo) periodai, apsivalymo ir ramybės periodai. Supratimas, kad tai natūralūs procesai, nuramina ir padeda sukaupti jėgas.

Krizės dvasinio augimo metu. Dvasinis augimas iš tikrųjų yra pilna ir visapusiška transformacija, kai tamsa ir šviesa, skausmas ir džiaugsmas keičia vienas kitą. Sunkūs gali būti pereinamieji laikotarpiai – kai žmogus atsisako senos, bet dar nepasiekė naujos būsenos. Kartais vidiniai pokyčiai tokie sekinantys, kad kasdieniniam gyvenimui tiesiog nelieka jėgų, kartais ir artimieji bei aplinkiniai nesupranta ar net pašiepia tokius išgyvenimus.

Tokios transformacijos dažnai lyginamos su drugelio gimimu iš kokono. Tačiau skirtingai nei drugelis, žmogus neturi to saugumo ir tylos, kurioje drugelis išgyvena savo metamorfozę. Žmogus turi likti savo vietoje ir, kiek leidžia galimybės, atlikti pareigas – šeimai, visuomenei, profesijai.. tarsi jo vidiniame pasaulyje nevyktų nieko ypatingo.

Žmogui ši užduotis gali būti labai sudėtinga – lyg reikėtų iš pagrindų rekonstruoti seną pastatą ir tuo pačiu metu jame gyventi. Todėl nenuostabu, kad tai sukelia nervinius ir dvasinius sutrikimus – vidinę įtampą, nemigą, nusiminimą, susierzinimą ir pan., – kurie gali sukelti ir psichosomatinius kūno negalavimus.

Įvairūs sutrikimai įvyksta ir tuomet, kai žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi. Tokių pastangų rezultatas visada atvirkštinis: tai vidinio konflikto aštrėjimas, nervinės ir dvasinės perkrovos. Šių procesų neįmanoma pagreitinti, jiems reikia kantrybės, pasitikėjimo ir laiko.

Be to, vis augančią dvasinę jėgą reikia išmokti išmintingai valdyti – nešvaistyti karštligiškai veiklai ar audringoms emocijoms ir nekaupti, bet nukreipti prasmingai vidinei ir išorinei veiklai. Antraip.. kaip ir elektros srovė, dvasinė jėga gali sukelti “trumpą sujungimą“..

Sielos “tamsi naktis“. Paskutinį, lemiamą dvasinio augimo etapą neretai lydi vidinis niūrumas ir kančia. Krikščionybėje ši būsena vadinama “tamsi sielos naktis“. Išoriškai ji pasireiškia kaip melancholija arba depresija: gilus prislėgtumo jausmas (iki nevilties), savęs smerkimas, proto neveiklumo pojūtis, jėgų ir savikontrolės netekimas.

Tokie pergyvenimai turi dvasines priežastis ir gilią prasmę: tai sąmoningas visų negatyvių būsenų suvokimas ir atsisakymas, aiškus realybės matymas ir pergalingas atgimimas, su kuriuo baigiasi visa dvasinė kančia. Didžiausias atpildas už visus išgyvenimus – laisvė, lengvumas, džiaugsmas, besąlygiška meilė, sąmoningas būties ir gyvenimo tikslo suvokimas, vienybės ir grožio pojūčiai..

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dvasiškai augantys žmonės turi būtinai kankintis – viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, individualių savybių, psichikos, gyvenimo patirties. Dvasinio augimo krizės – laikinos reakcijos į pasikeitimus, vidines transformacijas, naujus išgyvenimus. P. Asyžietis apie tai pasakė: “Dieviškumo laukime – bet kokia kančia – palaima..“

Kai tik krizės praeina – dingsta ir psichinė įtampa, kurią vainikuoja dvasinių jėgų antplūdis. Be to, dvasinio augimo sukelti įvairūs psichikos sutrikimai praeina lengviau, nei, pvz., psichinių ligonių, kurių ligos yra sukeltos vidinių konfliktų (ego: norai, pretenzijos, aistros..)

Dažnai sakoma, kad Žemė – žmonijos mokykla. Visų mūsų pagrindinė “pamoka“ – dvasinis augimas, dvasinio potencialo išskleidimas. Augdami dvasiškai, žmonės – kiekvienas žmogus! – priartina ir didijį žmonijos tikslą – žmonijos išsilaisvinimą ir naująją kūriniją, kupiną dieviškos palaimos :)..

Be dvasinio vystymosi negali būti gyvenimo pilnatvės. Tačiau mūsų šiuolaikinės visuomenės prioritetas – pinigai, todėl dvasingumas labai dažnai nuslopinamas materialiomis siekiamybėmis. Bet žmogus nėra vien kūnas ir jo poreikiai – visi mes turime prigimtinį dvasinį potencialą, kurio nevystydami jaučiame vidinę tuštumą ir beprasmiškumą.

Jei visuomenės prioritetas būtų dvasingumas – mes natūraliai vystytume kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingas dvasines savybes. Dabar gi dvasinis prabudimas dažniausiai įvyksta praleidus tam tikrus etapus, todėl neretai jį lydi psichinės, emocinės krizės ir vidinis pasipriešinimas.

Dvasinis vystymasis – procesas, o ne vienkartinis veiksmas, jis susietas su giliu moraliniu apsivalymu, pilna transformacija, naujų (anksčiau nenaudotų) sugebėjimų atvėrimu, dideliu sąmoningumo augimu. Tai didžiulis vidinis darbas, pirmiausiai susijęs su psichika – todėl nenuostabu, kad tokie kardinalūs pokyčiai turi ir kritines išraiškas.

Tačiau tai ne taisyklė – galimi ir individualūs skirtumai: vieni nejaučia aštrių perėjimų į aukštesnes dvasingumo pakopas, kiti “atsiduria“ jose staigiai ir be didelių pergyvenimų, treti skęsta įkyriose filosofinėse abejonėse, o ketvirti ypatingai skausmingai išgyvena moralines krizes.

Gydytojas-psichiatras ir filosofas Roberto Assadžioli nustatė šias kritines dvasinio augimo pakopas:

Krizė prieš dvasinį pabudimą. Dažniausiai žmogus gyvena giliai nesusimąstydamas apie gyvenimo realybę, tikslus ir prasmę. Jį tarsi “neša“ gyvenimo tėkmė. Žemo dvasingumo žmonėms gyvenimas susiveda į asmeninių norų įgyvendinimą, pvz., turtų kaupimą, gerbėtroškos patenkinimą, malonumus.

Aukštesnio dvasingumo žmogus savo asmeninius norus jau derina prie šeimyninių, pilietinių ar religinių pareigų, bet nesusimąsto – iš kur tos pareigos ir kaip jos tarpusavyje derinasi. Jis paviršutiniškas, stereotipiškas, jo sąžinė rami, kai jis tas pareigas atlieka. Jis tvirtai laikosi žemiškų gėrybių, kurias ir skaito savo gyvenimo tikslu.

Neretai nutinka, kad šie “paprasti“ žmonės išgyvena netikėtą vidinę transformaciją, kuri juos gąsdina. Ją gali sukelti pasikartojantys nusivylimai ar stiprūs dvasiniai sukrėtimai, pvz., netektis. Tačiau kartais jos įvyksta be išorinių priežasčių: nežiūrint išorinės gerovės, žmogus staiga pajunta nepaaiškinamą nerimą, nepasitenkinimą gyvenimu ir vidinę tuštumą.

Visi asmeniniai interesai, kurie iki šiol buvo reikšmingi, netenka prasmės. Iškyla klausimai, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavo: apie gyvenimo prasmę, apie savo ir žmonijos kančių priežastį, nelygybę ir pan. Dauguma žmonių, nesuprasdami šios savo naujos būsenos, priima tai kaip keistenybes arba liguistas fantazijas.

Bijodami “išprotėti“, jie visais būdais stengiasi sugrįžti į įprastą būseną ir realybę: ieško naujos veiklos, naujų įspūdžių ir pojūčių. Kartais pavyksta tokiu būdu užslopinti vidinį nerimą, bet nepavyksta atsikratyti jo visam laikui. Jis vis išplaukia į sąmonės paviršių, ir kaskart tas nerimas vis didesnis, o tuštuma vis gilesnė.

Dažnai išgyvenama ir moralinė krizė – žmogų kankina sunkus kaltės jausmas, atgaila už savo padarytus veiksmus. Jis negailestingai save teisia ir visiškai nusimena. Esmė tame, kad žmogus dar neįžvelgia naujosios, platesnės gyvenimo prasmės, o senoji jau atgyveno ir nukrito lyg tuščias kevalas.

Dvasinio pabudimo įtakotos krizės. Užmegztą ryšį tarp asmenybės ir sielos lydi šviesos srautai, džiaugsmas, jėgų atplūdis ir nuostabus išsilaisvinimo pojūtis. Vidinė kova, neurozės ir fiziniai sukrėtimai gali greitai išnykti, kai pasidaro akivaizdu, kad jie vyksta ne dėl materialių priežasčių, o dėl dvasinių kančių. Tokiu atveju dvasinis pabudimas yra visapusiškas išgijimas.

Tačiau ne visada pabudimas įvyksta taip paprastai ir harmoningai. Išaugusi dvasinė jėga gali sukelti emocinę įtampą, nuotaikų kaitą. Jei protas neramus, emocijos audringos, o nervų sistema silpna ir jautri – tuomet sunkiau savyje talpinti vis augančias dvasines jėgas.

Neramus protas augančias dvasines jėgas gali traktuoti kaip asmenybės jėgą ir išpūsti egoizmą (didybės manija, susireikšminimas). Kai kurie žmonės pasiskelbia dievais, pranašais ar reformatoriais ir įkuria sektas ir judėjimus, kurioms būdingas fanatizmas.

Kiti visiškai susitapatina su savo dvasia ir niekina žemišką gyvenimą – tai taip pat sukelia nusivylimą ir depresijas. Reikėtų pripažinti realybę – kad dvasia yra pagrindas (centras), o kūnas ir siela – jos išraiška ir svarbios vienybės dalys. Dvasia – pirminė, tačiau turi būti harmoninga visumos sąveika.

(Bus daugiau)

Šiuolaikinėje visuomenėje labai daug žmonių skundžiasi chronišku nuovargiu. Tai reiškia, kad žmonėms trūksta gyvenimiškos energijos, kuri yra visų gyvenimo procesų palaikymo jėga. Kur gi ji dingsta? Pirmiausia – kiekvienas iš mūsų yra energetinės sistemos dalis, todėl mus veikia aplinkos energija.

Veikia mus ir tai, ką valgome – mūsų kasdieninis maistas. Poveikį gyvenimo energijai turi ir žmonių žalingi įpročiai bei gyvenimo būdas. Kaip išsaugoti, arba, tiksliau – palaikyti gyvenimo energijos balansą?

Pasirodo, yra pamatiniai dėsniai-taisyklės, kurie nurodo energijos praradimo būdus. Juos galime atrasti visuose dvasiniuose mokymuose. Peržvelkime juos:

Darykite tai, kas tikslinga ne tik kitiems, bet ir jums. Gyvenimo energija – visada apykaita, atpildas. Mūsų veiklos rezultatas turėtų būti dėkingumas arba orumo jausmas. Jei kiti žmonės suvers ant jūsų pečių savo rūpesčius, jūs niekada nejausite nei džiaugsmo dėl atliekamo darbo, nei įkvėpimo kitiems darbams. Kokia prasmė daryti tai, kas neatneša jums nė mažiausio džiaugsmo?..

Nieko nedarykite neprašomas. Kartais, vedini pačių geriausių ketinimų, stengiamės padaryti įtaką kitų žmonių pasirinkimams, mąstymui ar veiksmams. Ir – vietoje dėkingumo tokie veiksmai, kaip taisyklė, sulaukia tik smerkimo. Neįmanoma išmokyti kažko kitų žmonių prieš jų valią. Kiekvienas eina savo keliu.

Jei pažadėjote – tesėkite. Neatsakingai dalindami pažadus, ne tik netenkate energijos (teisindamiesi ar vengdami susitikimo su tuo, kam pažadėjote), bet ir sulaukiate negatyvios aplinkinių reakcijos ir jų siunčiamos negatyvios energijos.

Jei jūsų kažko prašo – neatsisakykite. Kai jūsų kažko prašo (nepainiokite su įnoriais), tai reiškia, kad kaip atsaką gausite dėkingumo energiją, kuri leis pasijusti naudingu, reikalingu (o tai yra žmogaus orumo energijos šaltinis).

Neskleiskite informacijos, kol ji netapo jūsų gyvenimo dalimi. Negalima kitiems patarti kažką, ko neišbandėte patys. Žmonių pasitikėjimo ir pagarbos sulauksite tik tokiu atveju, jei jūsų žodžiai bus paremti asmenine patirtimi.

Neužstrikite. Neprisiriškite, neužsikabinkite – tai stabdo vystymąsi. Jei trypčiojate vietoje – nėra energijos apykaitos, nėra ir gyvenimo energijos.

Tikslas turi būti lyg žiburys, o ne inkaras. Tikslas – tai veiklos kryptis, bet ne užbrėžta riba, kurią pasiekę pajusite tuštumą. Geriausi tikslai – beribiai, pavyzdžiui: saviugda, tobulėjimas, profesionalumas.. Tokių tikslų tarpiniai pasiekimai įkvepia veikti toliau, praplečia žmogaus galimybes.

Gyvenkite šia akimirka, bet ne vakarykšte diena ar rytdiena. Šios dienos energija turi būti skirta ir paskirstyta būtent šiai dienai. Klaidžiojimas praeityje ar ateityje atima, išsklaido arba sumažina energiją.

Atsisakykite teisimo ir kritikos. Įprotis būti teisuolio pozicijoje ar kritikuoti – žemo savęs vertinimo požymis. Be to, teisdami ar kritikuodami ne tik švaistote savo energiją, bet ir sukeliate neigiamą grįžtamąją reakciją.

Nenuleiskite rankų. Kritinėje situacijoje mokykitės susikaupti, ieškoti sprendimų ir eiti į priekį – vietoje to, kad eikvotumėte savo energiją neigiamoms emocijoms ir pergyvenimams.

Kalbėkite tik tuomet, kai žmonės pasiryžę jūsų klausytis. Nepirškite savęs žmonėms – rezultatas bus neigiamas, o energijos ginčams išnaudosite labai daug.

Visuomet klauskite leidimo. Gerbkite kitų erdvę, laiką, intelektualią ar fizinę nuosavybę. Priešingu atveju turėsite skirti energiją pasiteisinimams ar konfliktams.

Taigi, viskas paprasta: geri, pozityvūs, prasmingi darbai įkvepia, o tai reiškia – ne tik palaiko mūsų energijos balansą, bet ir yra gyvenimo energijos generatoriai :). O išeikvojame savo energiją kažkam negatyviam, nereikalingam, nereikšmingam, tuščiam.. Ar sutinkate?

Mūsų gyvenimą veikia ne tik išorinės sąlygos – jame atsispindi ir mūsų vidinis pasaulis. Todėl mistikos gyvenimo ženkluose tikrai nėra: juos galime pavadinti tiltu, jungiančiu dvasinį žmogaus pasaulį ir formų pasaulį. Arba galime pasakyti taip: ką sėjame, tą ir pjauname, tik.. ne visada susiejame šiuos du veiksmus.

Gyvenimo ženklų stebėjimas ir jų nešama žinia gali būti didelė paspirtis savęs pažinimo procese. Tai padeda suprasti giluminius sąmonės ir pasąmonės procesus ir tai, kaip jie veikia mūsų elgesį ir gyvenimą. Išmokti skaityti gyvenimo ženklus – ne tik naudinga, bet ir labai įdomu!

Svarbiausi ženklai – tai ženklai-atspindys, kurie parodo žmogaus vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitikinęs, kad žmonės blogi, tuomet savo aplinkoje jis pastebės būtent blogus žmones – ir tai tik dar labiau stiprins tokį jo įsitikinimą. Juk įsitikinimai – didelė mus valdanti jėga, kurios poveikį ne visada suvokiame.

Juos galima palyginti su magnetu, pritraukiančiu į mūsų gyvenimą tai, kas atitinka gilius įsitikinimus. Arba su spalvotu stiklu, kuris praleidžia tik tam tikrą spalvą. Įsitikinimai – subjektyvus dalykas, todėl skirtingi žmonės gali žiūrėti į tą patį reiškinį skirtingai..

Todėl šie ženklai ypač vertingi savęs pažinime. Čia taip pat galime priskirti ir mūsų vertinimus apie kitus žmones – labai dažnai tai yra ženklas-atspindys mums patiems apie tai, kaip vertiname save, arba – ką turime savyje, bet nenorime pripažinti.

Gyvenimo ženklai-sutapimai. Visi mes žinome, kad atsitiktinų sutapimų tiesiog nėra! Viskas, kas atrodo mums kaip sutapimai (sėkmingi arba ne) – yra tarsi kelrodis, nurodantis arba teisingą kryptį, arba “trukdantis“ pasiekti kažką, kas mums nereikalinga. Tai gali būti ir “atsitiktinės“ mintys, kurios pačiu laiku atneša svarbius problemų sprendimus.

Ženklai-įspėjimai ne visada praneša apie pavojų ar svarbius įvykius, bet dažniau tiesiog atkreipia dėmesį: “būk atidus“, “įsiklausyk“, “neskubėk“, ir pan. Pvz., jei kažkas trukdo laiku išvykti (nerandate rakto, neužsiveda automobilis..) , gali būti, kad kažką pamiršote (svarbų dokumentą arba.. įjungtą lygintuvą). Tokiu atveju verta sustoti ir pagalvoti.

Gyvenimo ženklai per kitus žmones. Kiekvienas gyvenime esantis ar sutiktas žmogus yra jame dėl tam tikrų priežasčių: kartais jie atsako į mums rūpimą klausimą, o kartais per bendravimą parodo mūsų savybes, kurių nematome. Bet.. dažnai praleidžiame tokius ženklus, nes gilinamės tik į savo mintis ir reakcijas, negirdėdami kitų. Mokykimės klausytis, ką sako kiti žmonės – galime netikėtai daug išgirsti ir suprasti.

Ženklai per dažnai kartojamas frazes ir priežodžius – tai gali būti vertinga informacija apie mūsų vidinę būseną ar sveikatą, pvz,: “neverta apie tai kalbėti“ (gali reikšti, kad būtinai apie kažką reikia pakalbėti), “mirtinai pavargau“ (rimtas signalas apie sveikatą), ir pan. Keiksmažodžiai, grubūs priežodžiai – vidinė agresija, disharmonija.

Ligos – ženklas, kad organizme ar apskritai gyvenime yra disbalansas. Tai visada verčiantis sustoti ir susimąstyti apie savo gyvenimą ženklas. Signalas kažką skubiai keisti.

Nelaimingi atsitikimai paprastai smarkiai keičia įprastą gyvenimo būdą. Kad suprastume jų rodomą ženklą, turėtume prisiminti savo mintis ir būseną prieš nelaimingą atsitikimą. Svarbu ir tai, kas ir kaip stipriai buvo sužeista, nes kiekviena kūno dalis simbolizuoja tam tikrą gyvenimo sritį – apie tai parašyta ne viena knyga.

Beje, kai kurie nelaimingi gyvenimo ženklai gali būti žmogaus asmeninės patirties rezultatas. Pavyzdžiui, jei žmogus pakliuvo į avariją, tai automobilis jam bus pavojaus ženklas.

Patys nuostabiausi – vadinamieji ženklai “iš aukščiau“, arba dieviškos apraiškos ženklai. Juos siejame su savo Angelais – sargais, Globėjais. Atpažįstame pagal tyrą, švelnią, įkvepiančią energiją, gerumo ir meilės bangą – palaimą. Jie labai svarbūs žmogui: tai patvirtinimas, kad gyvenimas eina teisinga linkme.

Gyvenimo ženklų yra ir daugiau: jie visada aplink mus, tereikia dėmesingumo juos pamatyti. Ženklai gali būti ne tik regimi, bet ir kaip pojūčiai, kvapai, sapnai.. Kai susiduriame su svarbiu gyvenimo ženklu – dažniausiai į jį atkreipiame dėmesį, ir jo prasmė būna aiški.

Jei abejojame – neskubėkime interpretuoti, pasikliaukime intuicija: pirmas atėjęs į galvą paaiškinimas bus teisingas. Elkimės teisingai, klausykime savo širdies – tuomet ir gyvenimo ženklai bus įkvepiantys :).