Kategorija: Saviugda

Kviečiantis susimąstyti nežinomos autorės, psichologės tekstas iš interneto apie psichologinę pagalbą.

Kodėl aš netikiu psichologija, arba ką gi ji iš tiesų gali

Mano profesija – klinikinis psichologas. Baigiau prestižinę aukštąją mokyklą ir šiuo metu konsultuoju žmones individualiai ir turiu daugybę grupinių užsiėmimų valstybinėje tarnyboje.

Noriu iš anksto perspėti, kad šis straipsnis nėra demaskuojantis, jis greičiau pažintinis.

Psichologija – labai įdomi sritis, priklausanti išskirtinai nuo individualių psichologo savybių. Jis pats pasirenka diagnostines metodikas ir pats kuria korekcinių užsiėmimų planą. Psichologas pats sugalvoja naujus pratimus, remdamasis ankstesniais rezultatais, jis eksperimentuoja, stebi, mokosi.

Todėl – teisingai pasirinkite psichologą, jei jau nusprendėte į jį kreiptis.

Tai paprasta: jis turi būti praktiškai įvaldęs tai, ko jūs norite pasiekti. Jei norite sukurti šeimą – eikite pas vedusį (ištekėjusią) psichologą. Jei norite sulieknėti – eikite pas liekną ir sveikai gyvenantį. Norite įveikti depresiją – ieškokite žmogaus su vidine pusiausvyra ir tyromis džiaugsmingomis akimis.

Pavyzdžiui, aš nekonsultuoju šeimyninių porų tiesiog todėl, kad pati nesukūriau šeimos. Bet aš dirbu su paaugliais, nes pati išgyvenau sunkią paauglystę ir žinau, ką su tuo daryti, todėl galiu remtis ir profesinėmis žiniomis, ir savo asmenine patirtimi.

Manote, kad tai nesvarbu? Bet aš galiu patvirtinti, kad tai visada duoda gerus rezultatus.

Taip pat turite žinoti, kad: pas psichologą teks paplušėti.

Juk jūs negalite vaikščioti pas jį ir tik kalbėti. Na taip, išsikalbėjus jums tikrai bus lengviau.. Jis gali jums kažką patarti, kartu patylėti, pritariamai linksėti, mandagiai šypsotis. Jei jis profesionalas, jis supras jus. Bet šito maža.

Yra dvi klientų kategorijos: vieni tiesiog ateina pasikalbėti ir pamatyti savo išgijimo stebuklą, kiti – pasiryžę viską padaryti, kad išgytų. Su pirmaisiais po konsultacijos aš daugiau nesusitinku, o su antraisiais dirbame iš peties: be gailesčio rauname senus įpročių kelmus, kurie trukdo gyventi, o kai išsivalome – jų vietoje sodiname harmoniją ir laukiame lietaus.

Ir tai ilgas, kruopštus darbas..

Todėl aš netikiu greita, stebuklinga psichologija. Aš tikiu laiko reikalaujančia, kartais nuobodžia, bet veiksminga psichologija.

Gali būti, kad yra pasaulyje specialistai, kurie tik žvilgsniu ir vienu patarimu padaro stebuklus, bet aš tokių nemačiau.

Ir dar, svarbiausia: psichologija pati susipainiojo..

Nuo seniausių laikų mes žinome paprastas tiesas:

• be gamtos žmogus silpsta ir senka;
• meilė – gyva, ir gyvena ji ten, kur yra gyvybė, o ne betoniniuose blokuose;
• visapusiška žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo psichosomatikos, bet ir nuo planetos būklės – jei planeta dūsta nuo užterštumo, žmogus niekuomet nebus pilnai sveikas;
• yra dorovė ir sąžinė, ir jų negalima ignoruoti – jei to nėra, tuomet nėra nei pilnatvės, nei laimingų šeimų, nei sveikų vaikų.

Ir jokia psichologija nepadės, jei mes nesugrįšime prie šių laiko patikrintų vertybių.

Ar matėte nors vieną laimingą šeimą? Arba nors vieną visiškai sveiką žmogų? O bent vieną porą, kai ir po 60 kartu pragyventų metų sutuoktiniai su meile žvelgia vienas kitam į akis?

Aš nemačiau. Ir psichologai negali padėti, nes žmonės prarado tarpusavio ryšius, vienybę ir svarbiausią ryšį – su gamta, planeta, visa gyvybe.

Mes pamiršome esmę: juk kadaise Žemę mūsų protėviai vadino Maitintoja, Motina, ją saugojo ir brangino, nes žinojo, kad viskas šiame gyvenime nuo jos prasideda. O dabar Motina Maitintoja kankinasi kai ją kerta, rausia, betonuoja ir už pinigus parduoda. Motiną parduoda.

Ir kol mes to nesuprasime, jokie psichologai neišspręs mūsų problemų. Nes jie patys, tiesą sakant, taip pat nėra laimingi.

Bet žinote, aš galiu sutaupyti jūsų pinigus – tiems, kas susiruošė ateiti pas mane ar pas kitus psichologus. Verčiau eikite ne į jų kabinetus, bet į gamtą, į laukus, miškus ir pievas. Ir aš ten nueisiu.

Įkvėpkite gryno oro, jei dar tokio rasite, apsivalykite savo apylinkes, savo kiemus nuo šiukšlių, kartu ir jūsų sielos apsivalys. Atverkite savo širdis, atgaukite ryšį su gamta, pajuskite su ja vienybę, juk gamtoje galima pamatyti harmoniją ir sveiką sąveiką.

Taip, psichologija gali išspręsti kažkokį mažą klausimą, ir tai visada bus darbas su pasekmėmis. Bet kol mes neištaisysime pagrindo, kol nesugrįšime prie amžinųjų dvasinių vertybių, prie esmių esmės – turėsime pasekmes, kurios nuodys mums gyvenimą ir kurias nuolat reikės taisyti.

Kai teisingas gyvenimo pagrindas – visos mažos ir didelės problemos išnyksta savaime.

Su pagarba, psichologė

Pagal autorės tekstą vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Stebėdami žmonių bendravimą vis dažniau pastebime, kad jame dominuoja priešiškumas, kai kiekvienas iš pašnekovų pokalbyje siekia užimti “aukštesnę“ poziciją – protingesnio, daugiau žinančio ir nusimanančio, galinčio dalinti patarimus ir pamokymus.

O jei kažkas nesutinka su jų nuomone, tuomet jis tampa automatiškai “priešu“, kurį “reikia“ sutriuškinti ir pažeminti. Ramiai išklausyti, argumentuoti savo poziciją ir priimti kitokią informaciją be agresijos retas jau bemoka..

Ir tai matome ne tik kasdieniniame žmonių bendravime, bet ir viešoje erdvėje: televizijos diskusijų laidose, politikų debatuose, internetinėje erdvėje. Čia ypač ryškiai pasireiškia principai “Kas ką perrėks, tas ir teisus“ arba “ Kelk daugiau triukšmo: be perstojo kalbėk, ginčykis, žemink, tyčiokis.“

Todėl tokiose “diskusijose“ aiškiai matome, kad žmonės siekia daugiau kalbėti, nei klausytis, fanatiškai ginti savo “vienintelę teisingą“ nuomonę, iš aukšto mokyti kitus, neišklausius kalbėti vienu metu su pašnekovu, sąmoningai ieškoti priešinančių žmones momentų, pereiti į asmeniškumus, žeminančiai kritikuoti kitus.

Ypač ryškiai tai pasireiškia komentaruose internetinėje erdvėje, naiviai galvojant, kad tai – “tik“ virtuali realybė, už kurios pasislėpus galima sau leisti viską. Tačiau internetas – tai mūsų realaus gyvenimo dalis, ir už viską, ką jame kalbame ar rašome mes esame atsakingi lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime, o ir mūsų veiksmų pasekmės yra lygiai tokios pačios, kaip ir tikrovėje.

Ir nesvarbu, ką žmonės daro toje virtualioje erdvėje – rašo komentarus, moko savo internetiniame puslapyje nušvitusių guru vardu, veda įvairius seminarus, skelbia sensacingas pranašystes, buria, demonstruoja viešai savo gyvenimą ar kažkaip kitaip dalyvauja ir save išreiškia..

Visa tai daro realią įtaką kitiems žmonėms, ir jei tai yra grįsta egoizmu, melu, agresija, siekiu šokiruoti ar pasipelnyti apgaulės būdu – tai būtinai atsisuks prieš patį sumanytoją. Ir jokia internetinė erdvė nuo to neapsaugos – tai asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas.

Ypatingai reikėtų susimąstyti tiems, kas agresyviai puldinėja žmones komentaruose – juk ir virtualus žodis gali sužeisti, ir sąmoningai skleidžiama negatyvi informacija ar apgaulė internete gali sugniuždyti žmones.

Tai realus neigiamas poveikis, realus stresas žmonėms, kuris prilyginamas fiziniam smurtui: virtualiai “užpultam“ ar negatyvios informacijos paveiktam žmogui staigiai šokteli ir krenta hemoglobino ir adrenalino kiekis, įvyksta kapiliarų spazmai, pakyla skrandžio rūgštingumas, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, o į kraują išskiriamos tokios pačios medžiagos, kaip ir fizinio smurto metu..

Ir gerai, jei žmogus geba greitai pamiršti tokį patirtą stresą, bet jei jis jautrus, emocingas, ir tokį stresą patiria dažnai arba nuolat – tai neišvengiamai negatyviai atsiliepia ir jo psichinei būsenai, ir fizinei sveikatai. Todėl – jauskime atsakomybę už tai, kaip bendraujame internetinėje erdvėje ir ką joje skleidžiame.

Ir pats svarbiausias klausimas – kodėl žmonės taip agresyviai bendrauja? Svarbiausia priežastis – egoizmas, kuris bendravime pasireiškia kaip egocentriškumas, susireikšminimas, siekis dominuoti, šlovės siekis, noras būti išskirtiniu, šokiruoti ir stebinti kitus savo neįtikėtinais gebėjimais.

Kita priežastis – vidinė žmogaus įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis. Tokiu atveju žmogus tą savo vidinę įtampą išlieja bendravime, ypač virtualiame, kai galvoja, kad gali leisti sau viską, nes yra už ekrano. Realiame gyvenime tokiam žmogui bendravimas yra būdas atsikratyti, išmesti susikaupusią vidinę agresiją.

Ką gi daryti, jei norime nuoširdaus, harmoningo bendravimo? Pirmiausia – atsikratyti egoizmo. Egoizmas iš esmės negali nieko gero atnešti į žmonių tarpusavio santykius, nes egoistai visuomet galvoja tik apie save, o kiti žmonės jiems – tik fonas jų puikybei.

O nepasitikintiems savimi, patiriantiems nuolatinę įtampą žmonėms reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir sekti savo emocijas bendravimo metu. Juk būtent nuoširdus, atviras, geranoriškas bendravimas gali padėti ne tik suprasti save, atverti savo geriausias savybes, atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir užmegzti harmoningus ryšius su kitais žmonėmis.

Bet kokiu atveju agresyvus bendravimas griauna viską: tai supriešina žmones ir kenkia visiems tokio bendravimo dalyviams. Tai grandininė reakcija, kuria kaip užkratas skleidžiamas negatyvumas, kurį žmonės galiausiai pradeda laikyti savaime suprantamu bendravime.

Akivaizdu, kad agresyvus bendravimas nieko gero neneša, ir keisti bendravimo būdą galime tik mes patys. Sustabdyti agresyvų bendravimą galime tik vienu būdu – neįsitraukimu į tą destrukcijos grandinę. Tiesiog stebėkime – ką skleidžiame bendraudami, kokią įtaką darome žmonėms, ir – ar norėtume tai patirti patys.

Man atrodo, kad mes jau visi pavargome nuo agresijos bendravime, todėl – junkime kitokią – geranoriškumo ir nuoširdumo grandininę reakciją! Pirmiausiai – savo šeimoje, su savo artimais žmonėmis, su savo bendradarbiais, su kaimynais –  kad ji plistų vis toliau ir vis plačiau 🙂 ..

Ir tegul kiekviena mūsų diena prasideda šypsena, gera nuotaika, pozityviomis žiniomis, įkvepiančia informacija, kūrybinėmis idėjomis, draugišku palaikymu 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Žmogaus dvasinė būsena, psichika, vidinė pusiausvyra, sveikata, jo gyvenamoji aplinka – tai faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus prigimtinis tyrumas, sąmoningumas ir buvimas savimi tikruoju.

Šiame pasaulyje daug iliuzijų, melo ir netikrų vertybių, todėl dažnai nuklystame nuo savo tikrojo “aš“, užsidedame primetamas kaukes ar elgesio šablonus. Tokie nuklydimai paprastai juntami kaip apatija, vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas savimi, prislėgta nuotaika, irzlumas.

Šie pojūčiai rodo, kad laikas atlikti visapusišką apsivalymą. Tai lyg savotiška profilaktika, kuri padeda atgauti prigimtinį tyrumą ir sugrįžti į save. O kadangi yra daug faktorių, nuo kurių mūsų tyrumas priklauso – reikėtų peržvelgti juos visus.

Nuo ko pradėti? Ko gero, paprasčiausia pradėti nuo sveikatos. Dabar žmonės gyvena bėgimo ir skubėjimo režimu, todėl kol kūnas veikia sklandžiai, rūpestis juo dažniausiai apsiriboja išorinio įvaizdžio palaikymu.

Reikėtų peržvelgti savo gyvenimo būdą – ar pakankamai miegame, ar nepervargstame darbe, ar reguliariai mankštinamės, ar būname gryname ore, ar sveikai maitinamės, ar neturime žalingų įpročių?

Kad kūnas būtų sveikas – turime gyventi sveikai. Mūsų organizmo būsena veikia ir mūsų psichiką, ir mūsų dvasinę būseną – juk viskas yra susieta, pvz., šlakai kūne stimuliuoja negatyvias emocijas, nemiga – įtampą ir irzlumą, o judėjimo trūkumas – slogias nuotaikas.

Jei tinkamai pasirūpinsime sveikata – būtinai pajusime jėgų antplūdį, bendrą savijautos pagerėjimą, o tai reiškia, kad galime žengti sekantį apsivalymo žingsnį –  pažvelgti į savo psichiką. Koks mūsų mąstymas, kokios emocijos? Ar nepasinėrėme į pesimizmą, niūrius prisiminimus, baimę, nuoskaudas, pyktį, kaltinimus?

Jei negatyvios mintys, negatyvus mąstymas ir emocijos tampa dominuojančiais – mes tarsi užsidedame juodus akinius, o pro juos net geri gyvenimo įvykiai nusidažo negatyvumu. Todėl sąmoningai vaduokimės nuo negatyvaus mąstymo – tai griauna mus, mūsų artimųjų gyvenimą ir didina negatyvumą Žemėje.

Stabdykime negatyvias mintis, persijunkime į pozityvų mąstymą. Tai nereiškia, kad neturime matyti blogio gyvenime. Tai reiškia, kad mes jį matome, į jį reaguojame ir jei galime – ištaisome, bet aiškiai suvokiame, kad pasinėrę į begalinius negatyvius apmąstymus, mes patys tampame negatyvumo šaltiniais.

O mąstydami pozityviai, mes numatome geriausią kiekvienos situacijos sprendimą ir to sprendimo įgyvendinimui nukreipiame visas savo jėgas. Mūsų sąmonę nuo negatyvumo padeda išvalyti meditacija, atsipalaidavimo pratimai, buvimas gamtoje.

Apsivalę sąmonę ir atgavę vidinę pusiausvyrą, pažvelkime į savo dvasinę būseną. Kokie mūsų poelgių motyvai? Ar yra mumyse egoizmo? Ar suvokiame savo klaidas, savo veiksmų pasekmes? Ar mylime besąlygiškai? Ar jaučiame vienybę? Ar padedame kenčiantiems ir pakliuvusiems į bėdą žmonėms? Ar esame geranoriški?

Dvasinis apsivalymas – tai mūsų vidinės būsenos harmonizavimas, pasitikrinimas – ar vadovaujamės besąlygiška meile, tiesa, sąžine, vienybe, dorovės principais savo kasdieniniame gyvenime.

Na, ir paskutinis visapusiško apsivalymo žingsnis – aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų namai.  Mūsų gyvenamoji aplinka taip pat veikia mūsų būseną, mūsų vidinį tyrumą.

Namai turi būti švarūs ir tvarkingi, juose neturi būti nereikalingų, nenaudojamų ar sulaužytų daiktų sankaupų. Laikyti galime tik tuos senus daiktus, kurie susieti su gerais prisiminimais ir gražiomis gyvenimo akimirkomis.

Dar gerus, bet nenaudojamus daiktus ar rūbus atiduokime tiems, kam jų reikia. Geriau, kad namuose daiktai būtų iš natūralių medžiagų, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų.

Atidžiai rinkimės paveikslus ir nuotraukas, kurias kabiname ant sienų – atvaizdai turi būti harmoningi, ramių spalvų. Nelaikykime dirbtinų gėlių, net jei jos atrodo kaip tikros. O štai gyvos gėlės vazonuose – tai tikrų tikriausios gyvos gamtos salelės mūsų namuose, kurios labai teigiamai veikia aplinką ir namų gyventojus.

Sekime, kad namuose visada būtų švaru ir jauku, kad visi mūsų namų kampeliai būtų tvarkingi. Kurkime savo unikalią namų atmosferą, kuriuose būtų gera, patogu ir jauku visiems šeimos nariams.

Atrodytų, viskas paprasta, bet paprasta tik tuomet, kai neapsileidžiame, kai nuolat palaikome visapusišką tvarką – savo kūno, minčių, dvasinės būsenos ir aplinkos, kurioje gyvename. Tuomet ir pavyksta palaikyti savo vidinį tyrumą ir gyvenime išreikšti save tikrąjį:  Žmogų – Kūrėją.

Ir tada vidinis prigimtinis tyrumas, arba, kitaip – švara nuo negatyvių poveikių, juntamas kaip nuolatinis tylus gyvenimo džiaugsmas, kaip vienybės pojūtis su viskuo ir visais.. Džiaugsmas, kad galime išreikšti savo geriausias dvasines savybes, kad galime kurti ir gerinti šį pasaulį visų mūsų labui 🙂 ..