Kategorija: Saviugda

Tu gyveni nerimaudamas, nes tau atrodo, kad tau kažko trūksta. Tu nori surasti žmogų, kad mylėtum jį ir būtum laimingas. Bet iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tau trūksta, tai tu. Ir kai tu atsiduri santykiuose, ten, kaip ir prieš tai, tau pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Tau reikalingi daiktai, ir tu jauti vienokį ar kitokį stygių: drabužių, automobilio, aksesuarų. Bet iš tiesų tau reikalinga tam tikra tavo būsena, kurioje gali įsigyti šiuos daiktus. Ir vėl, tau lygiai taip pat pritrūks to, kas tai suteiks. Pritrūks tavęs.

Tu svajoji priklausyti bendruomenei. Didelei gerai kompanijai, mokyklai ar šeimai. Bet jei tu galvoji, kad tai padovanos tau tave, tu klysti. Jei tu neatradai savęs, tuomet toje bendruomenėje tau vis vien pritrūks vieno žmogaus. Tavęs.

Iš tiesų vienintelis žmogus, kurio tu tikrai ilgiesi – tai tu. Žmogus, kuris gali išspręsti visas tavo problemas – tai tu. Žmogus, gebantis rasti sprendimą, nuraminti, pralinksminti ir sužadinti interesą tavo gyvenime – tai taip pat tu. Žmogus, kuris gali mylėti ir dalintis šiuo jausmu – tai tu.

Tai nereiškia, kad tu lieki vienišas ir niekas tau reikalingas. Tai reiškia, kad tu jau nepriklausai nuo išorinių faktorių, ir tavo gyvenimas pradeda priklausyti tau. Ir tuomet atsiranda viskas, ko tu taip norėjai, bet negalėjai pasiekti. Ateina mylimi žmonės. Susikuria bendruomenė.

Gyvenimas keičiasi kardinaliai, kai tu nustoji jam siūlyti formuoti tave ir formuoji jį savarankiškai. Todėl kad vienintelis žmogus, kuris gali suteikti laimę tavo gyvenimui – tai tu.

Padėka autorei! Pagal Aglaja Datešidzė esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkios situacijos, kurių jis neįstengia išspręsti vienas. Kaip elgtis, jei toks žmogus kreipiasi į jus pagalbos?

Kai kažkas kreipiasi į jus su savo problema arba emociniais išgyvenimais, pirmiausiai leiskite žmogui išsikalbėti. Pasistenkite įsivaizduoti save jo vietoje ir suprasti, ką jis pergyvena. Tokiu atveju žmogui labai svarbus supratimas ir palaikymas.

Kartais svarbu tiesiog pripažinti, kad situacija tikrai sudėtingai. Žmogui lengviau, kai jis jaučia, kad jūs suprantate jo išgyvenimus, kad jis ne vienas. Galbūt jis tiesiog nori, kad jo išklausytų, gal tikisi patarimo problemos sprendimui, o gal nedrįsta paprašyti konkrečios pagalbos.

Paklauskite, kaip galėtumėte jam padėti. Pasiūlykite pagalbą.

Tačiau kaip pasielgti, jei negalite padėti taip, kaip žmogus prašo? Juk atsisakymas tokioje situacijoje gali būti jam skausmingas. Na, tiesiog iš tiesų pabandykite įsivaizduoti save jo vietoje: jis atsivėrė jums, ir atstumti jį reikštų dar labiau apsunkinti jo būseną.

Pabandykite pasiūlyti alternatyvą – padėkite mažesne apimtimi, tiek, kiek galite. Arba padėkite kažkokiu kitokiu būdu, kas galėtų palengvinti problemos sprendimą. Bet kokiu atveju – nenusigręžkite, parodykite žmogui, kad jį suprantate ir palaikote. Pagalba – ne žeminantis kitą gailestis, bet palaikymas, neleidžiantis žmogui palūžti.

Ir dar – pagalba nesibaigia vienu pokalbiu. Palaikykite ryšį, pasidomėkite, kaip žmogus jaučiasi, ar išsprendė savo problemą. Užjausti kitus bėdoje – žmogiška, palengvinti kito kančią – aukščiausia dorybė, o kiekvienas mūsų geras poelgis kitų gerovei – tai mūsų dvasingumo išraiška.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Svarbus suvokimas, kuris pakeitė mano gyvenimą: vienintelis dalykas, kurį aš galiu kontroliuoti – tai mano veiksmai ir sprendimai iškilusiose aplinkybėse.

Daryti geriausia, ką galiu čia ir dabar, kas aplinkui bevyktų. Visa kita – iliuzija.

Aš nežinau, kokios bus “iškilusios aplinkybės“ rytoj ar po akimirkos. Nežinau, bus tos aplinkybės palankios ar ne.

Palaikys kažkas mane ar ne. Net tie, kas nuoširdžiai žadėjo, ne visada gali arba nori būti šalia, kai reikia. Tokia tikrovė. Visada šalia tik mano Dangaus Komanda.

Esu tik aš ir mano sprendimas: daryti ar nedaryti, eiti toliau ar sustoti. Ir viena, ir kita – teisinga, jei tai iš širdies, ir aš tiksliai žinau, kad šiuo metu tai geriausias sprendimas.

Gamtoje viskas taip gyvuoja. Nebando kontroliuoti to, ko kontroliuoti neįmanoma – žmonių ar situacijų. Upė teka, keisdama vagą, ji, priklausomai nuo vietovės, pasirenka palankiausią kryptį. Augalai kažkaip įsigudrina prasikalti į šviesą per asfaltą. Jie tiesiog daro geriausia, ką gali tose aplinkybėse, kuriose atsidūrė.

Kai visa tai supranti, ateina ramybė. Kas beatsitiktų, aš visada turiu pasirinkimą. Net jei jis labai ribotas. Bet šį pasirinkimą visada darau aš. Remdamasi į vienintelę realią atramą – savo Dieviškąją esmę.

Įkvėpimas-iškvėpimas – ir dar vienas mažas žingsnelis, kad pasiekčiau Šviesą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Dabar visur skamba kvietimai “nepasinerti į negatyvumą“.

Deja, dauguma tai suvokia kaip “apsimesti, kad nieko nevyksta“. Ir čia bandoma pritaikyti tuos visus “tu ne kūnas“, “viskas iliuzija“ ir panašius keistus šablonus.

Tačiau tu – ir kūnas taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Ir tu turi jausmus, kurie net labai realūs. Ir jie neišnyks tik todėl, kad tu juos neigi.

“Nepasinerti į negatyvą“ nereiškia nuvertinti savo jausmus arba kitų žmonių jausmus. Nereiškia bėgti nuo tikrovės į sugalvotą idealią visatą.

Tai reiškia neleisti nusivylimui, liūdesiui ir baimei užgožti viską, kas yra geriausia. Kad išsaugotume savyje vilties šviesą. Kad pastebėtume tai, kas gyva, tikra, vertinga.

Ir tuo pačiu – tai reiškia sąžiningai patirti tai, ką dabar jaučiame. Nebėgti nuo savo jausmų, nesislėpti, neneigti. Leisti sau ir liūdėti, ir supykti, ir verkti. Neversti savęs šypsotis per jėgą, jei nesinori. Ir neversti kitų taip pat elgtis.

Ir, kol išgyvename tuos jausmus, svarbu pasirūpinti savimi. Dažniau pasiklausti savęs: “ką aš galiu padaryti tiesiog dabar, kad pasijusčiau geriau?“

Būtent taip – meile, dėmesiu, šiluma, viltimi – gydoma siela. O ne tikrovės ir tiesos neigimu.

Apkabinu visus, kam dabar tai reikalinga.

Padėka autorei! Pagal A. Karbovskaja tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekviename iš mūsų yra sodas, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Ravėti piktžoles, naikinti kenkėjus, tręšti dirvą, auginti gėles… Tai ir kūryba, ir darbas.

Būna ypač sunku, jei sodu ilgai nesirūpinome, jį apleidome. Tuomet galime aptikti nepraeinamus brūzgynus, voratinklius, sunykusius augalus ir galybę kenkėjų.

Būna įvairios aplinkybės. Skausmas, ilgalaikis stresas. Pojūtis, kad esi pasimetęs ir niekam nereikalingas. Nutrūkęs ryšys su savimi…

Bet tik mes patys atsakingi už savo gyvenimą. Ir kaip bebūtų baisu įžengti į apleistą, sustingusį, ištuštėjusį sodą, vis tik svarbu tai padaryti. Ir pradėti jį šildyti, laistyti, pradėti tvarkyti. Atgaivinti gyvenimui.

O jei nieko neliko, tuomet pradėti auginti jį nuo nulio. Svarbu pradėti, padaryti pirmą žingsnį, ir viskas pajudės. Prisimenate – yra toks mažų žingsnelių menas?

Mes – savo tikrovės, savo vidinio sodo kūrėjai. Ir užauga jame ne tai, ko mes norime, bet tai, ką mes sodiname, laistome ir puoselėjame.

Ir jei esame dėmesingi ir rūpestingi sau, tuomet ir mūsų vidinis sodas tampa harmonijos ir stiprybės erdve. Kur mes ateiname, kad mūsų siela pailsėtų, kad pasipildytume tyla ir šviesa.

O ir eiti, iš esmės, nėra kur, tik į save.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ką daryti? Kaip gyventi? Sau į šiuos klausimus aš seniai atsakiau.

Reikia atmesti išankstinius nusistatymus, neieškoti visur savanaudiškų kėslų. Reikia matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas pasirodė. Nesukeisti prasmių. Nevadinti gilių jausmų patosu, nuvertinant kitų mintis. Ir apskritai kuo mažiau kištis į kitų gyvenimą. Ir, juo labiau, imtis vertinti jį.

Nevaidinti raganų ir psichologų, jei nėra tam tikrų žinių. Kartais bananas – tai tiesiog bananas. O noras – tiesiog noras. Melagingos traktuotės ir savitaiga atneša daug žalos jūsų vidiniam pasauliui ir santykiams tarp žmonių.

Būti nuoširdžiu žmogumi. Galite padėti – darykite tai nuoširdžiai. Padėkite kitiems, kiek tai įmanoma. Dovanokite dovanas. Atleiskite skolas, kurias galite atleisti.

Būti dėkingu. Pozityvus pojūtis, kuris atsiranda dėl dėkingumo, gamina endorfinus ir palaiko žmogų dvi savaites. Kartais jūs būsite vieninteliai, kas išreiškė pelnytą dėkingumą ir palaikymo žodžius pardavėjui ar oficiantui, ir tai suteiks jiems jėgų ir sugrįš jums.

Neimti svetimo. Saugokite savo, mokėkite save apginti. Savo darbą atlikite kokybiškai.

Galvoti apie gėrį. Darykite gerus darbus, pakelkite šiukšles, net jei jos ne jūsų.

Drąsiai dalinkitės geromis žiniomis, pasakokite apie pelnytus pasiekimus, sakykite šiltus žodžius. Būkite dosnūs tiems, ką mylite. Tiesiog žmoniškai, nuoširdžiai palaikykite vieni kitus. Būkite geranoriški ir supratingi. Ypač artimiems žmonėms.

Mylėkite save ir jus supančius žmones. Ir atminkite, kad laime galima užsikrėsti. Nuo laimingų žmonių. Būtent todėl prie jų žmonės linksta…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būtent taip, su šauktuku, o ne su daugtaškiu gale – tai svarbu.

Taigi: bus ir kitokios dienos! Sakau sau nuo tada, kai…

Praėjo truputį daugiau nei dveji metai. Gyvenimas man tuomet atrodė (mano gyvenimas) nuobodus, prėskas, monotoniškas ir aš aiškiai suvokiau: tai dėl manęs. Daugybę metų aš sau įrodinėjau, kad aš – “intravertiškas intravertas“, namisėda, todėl niekur nėjau ir nevažiavau. Nors kartais pagalvodavau: o ar mano tai įsitikinimai, ar aš tiesiog tuo patikėjau, nes man buvo patogu taip galvoti?

Bet štai vieną dieną, maždaug pavasario pradžioje, mane pakvietė keliauti į nepažįstamą man miestą (o tokių daug!). Paviešėti, atgaivinti smegenis ir paįvairinti gyvenimą. Pažiūrėti, kaip kiti žmonės gyvena.

Ir aš sutikau! Intravertiška intravertė, namisėda.., na, jūs supratote. Aš dariau tai, kas man nebūdinga. Nebuvo jau tokio karšto noro sėdėti tvirtai vienoje vietoje. Ir visą laiką stebėjausi: bet mes juk savęs visai nepažįstame, nežinome, ką mes sugebame!

Štai nuo to laiko aš sau sakau: bus ir kitokios dienos! Ir su būtinu šauktuko ženklu gale.

Ar žinojau aš apie šią kitokių dienų taisyklę? Ne. Bet dabar jau tiksliai žinau.

Po aktyvumo bangos bus tarsi “sąstingis“, o iš tiesų tai tiesiog ateina ramybės ir atsipalaidavimo periodas – taip pat laikinas.

Tačiau bus ir kitokios dienos! Ir labai greitai!

Po peršalimo bus pasveikimas. Gyvenimo energija palengva vėl atgaivins ir atnaujins tave.

Po liūdesio ateina džiaugsmas. Kartais daug-daug džiaugsmo. O liūdesys tebuvo galimybė pagalvoti ir įsisąmoninti žinias, pailsėti nuo naujos informacijos.

Šiandien padeda tau. Rytoj padėsi tu.

Šiandien tu nerimauji, o rytoj tvirtai pasitiki savimi.

Šiandien energija trykšta, bet bus ir kitokios dienos – lėtos, meditacinės.

Todėl, mielas bičiuli, kas su tavimi šiandien bevyktų…

Bus, tikrai bus ir kitokios tavo dienos! Tokios, kokių tu lauki, kokių tu trokšti.

O tai, kas su tavimi vyksta dabar –  tai tik dėl kažko svarbaus vyksta. Tikrai svarbaus. Tik ne visada tai aišku iš karto.

Bet ir tai praeis.

Bus kitokios dienos, mano bičiuli, bus. Ir būtinai su šauktuko ženklu.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Tavo požiūris į save niekada neturi priklausyti nuo kažkieno požiūrio į tave.

Bet niekada nepamiršk, kad ir kažkieno požiūris į tave tiesiogiai priklauso nuo tavo požiūrio į save.

Štai taip.

Štai tokia likimo ironija.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

XXI amžiuje pasaulis taip organizuotas, kad nuolat mus skubina ir neleidžia mums subręsti. Iš tiesų vartotojiška visuomenė niekam niekada neleidžia subręsti. Pomidorus nuskina ir deda į dėžes dar žalius, o subrandinami jie kelyje. Avokadai parduotuvėse panašūs į akmenis, nes taip lengviau juos transportuoti. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie nespėja subręsti ir susiformuoti. 

Ir lygiai taip pat mes elgiamės su savimi ir savo vaikais. Vos tik vaikas paima į rankas pieštukus, mes tuoj kabiname jam dailininko etiketę. Kai vaikas pradeda rodyti kažkokius kitokius talentus, mes kaipmat, neleisdami jam susivokti, skubame juos vystyti. Vystyti kažką nebrandaus, atsitiktinio. Pamindami procesą tik dėl rezultatų.

Save mes taip pat skubiname apsispręsti ko norime gyvenime, skubame kuo greičiau pradėti tai įgyvendinti, todėl kad mums jau daug metų, nes kiti juk jau seniai apsisprendė, o štai mes… Mes stojame į aukštąsias mokyklas, kai dar nėra aiškaus suvokimo apie pasirinktą profesiją. Mes pradedame dirbti, nieko nežinodami apie tą darbą, ir subręstame kelyje. Mes susilaukiame vaikų ne todėl, kad tam asmeniškai subrendome, bet todėl, kad laikas “spaudžia“, kad paskui bus per vėlu. Gyvenimas su pojūčiu, kad nuolat trūksta laiko savęs suvokimui, jau tampa norma.

Aš dažnai sutinku tėvus, kurie “skubina“ savo vaikus vystytis. Aš nuolat sutinku suaugusius žmones, kurie nuolat skubina save ir neleidžia sau subręsti. Vos tik aptinka savyje hobio užuomazgas, tuoj pat stengiasi paversti tai profesija. Bet kadangi hobis dar nėra išvystytas ir stabilus, jie nusivilia. Pradeda daryti kažką gero, ir bando kuo greičiau tai paversti komercija, užgesindami tuo visą interesą.   

Nesupraskite manęs neteisingai. Komercinis pagrindas – nėra blogai, jei tai daroma laiku. Bet kaip dažnai žmonės elgiasi lyg mažos sudygusios gilės, kurios tvirtina, kad jos jau ąžuolai. Sudygusi gilė – tai mažas ąžuoliukas. Ir laikui bėgant jis taps dideliu ąžuolu, kuris gyvens šimtmetį. Į šį medį galima bus atsiremti. Po juo bus galima pasislėpti. Bet kol kas tai viso labo sudygusi gilė, į ją negalima atsiremti,  ją pačią reikia slėpti nuo liūties ir stipraus vėjo. Ir jei pradėsime slėgti ją nepakeliamu krūviu, ji tiesiog pražus.

Mūsų idėjos, svajonės, pomėgiai dažnai panašūs į mažus daigelius, kuriuos reikia saugoti kaip vaikus. Vaikai turi potencialą, ir vieną dieną jie užaugs. Bet kol jie auga, mes duodame laiką jiems užaugti. Įrodyta, kad vaikai, kuriems leido pilnai patirti savo vaikystę, suaugę yra daug laimingesni ir veiklesni. O vaikai, kuriuos nuolat ragino ir skubino, nespėjo pilnai subręsti, todėl visada stengiasi prie to sugrįžti.

Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris neatrado savo vietos gyvenime, jei davė sau pakankamai laiko. Jei liaujamės stovėti ties savimi su laikmačiu, kalkuliatoriumi ir liniuote, tuomet žymiai lengviau atrandame save. Galima laukti, bandyti, stebėti, mėgautis procesu. Perdaryti ir bandyti kažką naujo, niekuo savęs neįpareigojant. Tegul tam prireiks metų ar dviejų. Bet paskui jūs galėsite tiksliai pasakyti, kas jums patinka. O skubinti save galima dešimtmečiais, bet niekur nenueiti.

Todėl aš linkiu visiems pasitelkti kantrybę ir leisti subręsti savo pomėgiams, kūrybai, idėjoms, svajonėms, planams, projektams. Leisti subręsti savo asmenybei ir sukurti tam ramias jaukias sąlygas. Ir tuomet rezultatas bus puikus, bet ne mažiau puikus bus pats procesas. O gyvenimas – tai ir yra procesas, kuris gali džiuginti kiekvieną akimirką, jei leisime sau subręsti.

Padėka autorei! Pagal psichologės A. Datešidzės straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Sąmonė subręsta tuomet, kai mes liaujamės skubėti.

Jaunystėje viskas vyksta šurmulyje.

Ir tik su amžiumi tu mokaisi lėtinti tempą, o ne spausti gyvenimo akceleratorių, išsunkiant iš jo visus syvus.

Tu sustoji, ir tuomet įvyksta stebuklas. Kasdienybė – visi tie nereikalingi pokalbiai, emocijų lukštai, įaudrinti jausmai nusėda lyg dumblas, ir gyvenimas pasidaro aiškus ir tyras. 

Tu pradedi pastebėti kiekvieną smulkiausią savo būties detalę; suprasti tarpusavio ryšius, kurie staiga išsipainioja patys, nors anksčiau jie atrodė tau sudėtingiausių problemų kamuoliu.

Ir tuomet viskas pasidaro paprasta.

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !