Kategorija: Saviugda

Žmogus sėja aplink save tai, kas sklinda iš jo vidaus…

Jis gali kaip įmanydamas įkalbinėti save mylėti aplinkinius ir kiekviename sutiktame žmoguje matyti draugą, bet jei jis nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu, tuomet kiekvienam sutiktam “draugui“, jis išlies tai, kas yra jo vidiniame “inde“… Tereikia tik pirštu paliesti…

Gyventi meilėje – tai nereiškia vaidinti, kad viskas aplinkui – gėlės ir dainos. Ryšys iš širdies į širdį vyksta per atjautą, empatiją, palaikymą… 

Ir ne kiekvieną žmogų gali užjausti – labai sunku padėti tam, kas skleidžia aplink save neapykantos ir nusivylimo nuodus, išliedamas ant kitų skausmą, kurį nešiojasi viduje.

Tačiau jau žinojimas apie tai, kad toks žmogus skleidžia į išorę tai, kas kankina jį patį, suteikia galimybę neatsakyti jam tuo pačiu, ir kiekvieną kartą tokiu atveju pasimokyti transformuoti ir skausmą, ir vidinius nuodus, kurie sklinda iš vidaus.

Kartais mes neturime kitos išeities, tik transformuoti iš blogio gėrį… Ir tai tikrai verta daryti…

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tikroji savivertė – išskirtinai vidinė būsena, kuri nepriklauso nuo vertinimų iš išorinio pasaulio. Nesvarbu – pozityvių ar negatyvių.

Jei žmogus yra, jis vertingas jau pagal savo gimimo faktą. Tai reiškia, kad jis svarbi bendros visumos dalis – žmogiškosios “ekosistemos“ dalis. Antraip jo čia tiesiog nebūtų.

Kiekvienas eina ne tik savo unikaliu Sielos keliu. Šio kelio praėjimo, savo vidinių pokyčių procesų metu žmogus per save keičia bendrą, kolektyvinę visumą.

Būtent kaip keičia – priklauso nuo Sielos siekių ir gebėjimų realizuoti šiuos siekius. O kad jie būtų realizuoti, reikia nuolat turėti ryšį su Siela, Dvasia, Aukštesniuoju Aš. Tai reiškia – jausti ir pažinti save tikrąjį.

Pajusti ir pažinti save nėra lengva, bet įmanoma. Sluoksnis po sluoksnio nusimetant svetimų ir savų klaidingų programų miglą, dėmesingai stebint save įvairiose aplinkybėse ir sąmonės lygmenyse. Atveriant savo gabumus, talentus, gebėjimus ir išreiškiant juos šiame pasaulyje. Be sekinančių lūkesčių: priims-nepriims. Tokie lūkesčiai byloja apie ego, bet ne apie Sielą.

O kas liečia Sielą – tai reikia tiesiog gyventi ir išreikšti, spinduliuoti giluminę savo esmę. Galbūt, kažkas mes į jus akmenį. O kažkam jūsų vidinės šviesos spindulėlis gali tapti išsigelbėjimu, kažkam – parodyti išeitį iš tamsos.

Manau, labai svarbu laikytis širdies kompaso, tiesiog daryti geriausia, ką mokame, galime, dėl ko Siela džiaugiasi. Tuomet ir pajusime savo tikrąjį vertingumą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nedėkingi žmonės – puikus testas visiems, kas su jais susiduria. Padarai kažką gero žmogui, o jis ne tik “ačiū“ nepasako, bet pradeda reikalauti daugiau.

Dauguma stebisi, piktinasi, kaltina. Ir tikrai, tokios situacijos nemalonios. Tačiau kiek juose informacijos apie geradarį…

Vienas dalykas – nustebti, kad tau nepadėkojo, tu pats juk visada dėkoji už pagalbą. Gūžtelėti pečiais ir pamiršti tai. Ir visai kitas dalykas – labai įsižeisti ir ilgai pykti, nepaleisti situacijos.

Dauguma aštrių emocinių reakcijų – dėl nepateisintų lūkesčių. Tai ko gi mes tikimės? Kad kiti patvirtintų mūsų reikšmingumą, vertingumą? Ar mums svarbu
patenkinti garbėtrošką, išdidumą, ego? Priversti žmogų, kuriam padėjai, pasijusti skolingu ir gauti tai, ko tau iš jo reikia?

Arba per gerus darbus pabandyti užsitarnauti konkretaus žmogaus dėmesį, meilę? Sociumo pritarimą?

O galbūt, geradaris nesugeba realiai įvertinti savo galimybių – laikinų, emocinių, fizinių resursų. Ir atiduoda iš aukos pozicijos, nuolat sekindamas save. Ir tos aukos ne tik neįvertino, bet apskritai nepastebėjo. Ir tokioje situacijoje – taip, tai drama. Todėl kad aukai visada reikalinga kompensacija.

Atiduoti kažką, dovanoti – puiku, jei tai nuoširdu ir pagal galimybes. Tau smagu dalintis su žmogumi, kuriam nori padėti. Ir, iš esmės, tai malonu pirmiausiai tau pačiam. Padėkojo – gerai, ne – tai ne. Ar padarysi kažką šiam žmogui dar kartą – kaip jau gausis. Bus vidinis poreikis, noras, galimybė – tuomet taip. Ne – tai ir nepadarysi.

Yra toks posakis: “Daryk gėrį – ir mesk jį į vandenį.“ Jei gaunasi mesti, padėkoti už tai, kad priėmė ir ramiai eiti toliau – tai ir yra gėris.

Jei ne – reiškia, verta pagalvoti, apie ką iš tikrųjų buvo ši istorija.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova – Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vis labiau įsitikinu, kaip svarbu pasitikėti tuo, kaip vystosi situacijos. Ir jei ketinimas, planas reikšmingas, tuomet jis bus lengvai įgyvendinamas.

Prieini prie eilinio gyvenimo “šviesoforo“, o ten žalia šviesa. Netikėtai pasirodo nuostabūs žmonės, naujos galimybės…

Ir atvirkščiai. Kartais kažko labai norisi, ir, rodos, viskas tam yra, bet vos tik pradedi veikti – ir visur raudona šviesa, uždarytos durys.

Ir kiek kartų vėliau įsitikindavau, kad nereikėjo man ten eiti – tuo laiku, ta kryptimi, su tais žmonėmis… Durys uždarytos – reiškia, man ten tikrai nereikia. Apskritai nereikia, arba dar ne laikas.

Taip svarbu pasitikėti viskam, kas vyksta. Girdėti ir jausti Tėkmę, Gyvenimą, Kūrėją, Šaltinį, Aukštesnįjį Aš – kaip bepavadintum, esmė ta pati.

Pasitikėti, ir tuo pačiu daryti viską, ką gali.

Ir tuomet tu jau nekeliauji per gyvenimą sunkiu žingsniu, kovose ir nusivylimuose. Nesistengi spausti situacijų, kurios dar nepribrendo, arba kurios apskritai ne tau. Nesilauži į uždarytas duris.

Pasitikėjimas – ne apie tai, kad gyvenimas kaipmat pasidaro lengvas ir nerūpestingas. Tai apie sąveiką su savo Aukštesniuoju Aš, Kūrėjo dalele tavyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Užstrigti tambūre – tarp dviejų durų. Taip kartais nutinka prieš pereinant į naują gyvenimo pakopą.

Tu užėjai, uždarei duris į praeitį, o durų į naująją erdvę dar neatidarei. Todėl ir sėdi tambūre – mažoje blankioje erdvėje. Keisti pojūčiai. Nesupranti, kas vyksta. Lyg ir atlikai viską taip, kaip reikia. Ir rezultatai buvo. O čia staiga viens – ir viskas užstrigo. Sutrikimas, pyktis, apatija, nepasitenkinimas savimi…

Pasitaiko, kad pereini į naują lygmenį nesustodamas. Bet dažniau, o ypač dabar – per sustojimą tambūre. Manau todėl, kad didelių permainų laikais žmonės keičiasi labai greitai. Atlieka kažką svarbaus, o “detalės“ lieka neužbaigtos. Ir va tokie sustojimai kaip tik tam, kad jas galima būtų “subrandinti“. Atlikti ne tik tai, kas svarbiausia, bet ir kitus būtinus veiksmus.

Jei tu supranti, kad esi “tambūre“, nepanikuok – tai normalu. Nebėk į praeitį.  Daugelis galvoja: “Jei nėra judėjimo į priekį, tai bent jau judėsiu nors kažkur, kad tik judėčiau.“

Nesilaužk į kol kas uždaras naujos erdvės duris. Reikia atsisėsti, nusiraminti ir pagalvoti, kas liko neužbaigta, nesuvokta, nepadaryta. Ramybės būsenoje ateina daug vertingos informacijos.

Daryk viską, ką dabar gali. Dažnai tokie sustojimai byloja apie pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę dabartyje. O galbūt, tu kažką stipriai laikai kumštyje, nenori paleisti, nors žinai, kad seniai reikėjo.

Pabūk tyloje su savimi, su savo vidiniu vaiku. Apkabink jį. Atidaryk “laimės lagaminėlį“, pažiūrėk, kokie instrumentai jame yra. Pritaikyk juos, kurk, pasidžiauk…

O ten, žiūrėk – ir durys į naują erdvę atsivers.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dažniau sakykite “ačiū“ tiems, ką mylite. Pastebėkite kiekvieną mažmožį, kurį jums padaro.

“Ačiū“  – stebuklingas žodis. Jis byloja: “Aš pamačiau tavo gerumą. Aš vertinu tavo pastangas“.

“Ačiū“ išryškina kiekvieną smulkmeną, padarytą mums. Mus apgaubė šiluma, tegul ir nedidele, o “ačiū“ išdaugins ją, tarsi veidrodis saulės zuikučius. Ir visiems bus šilčiau.

Žmogus, nesulaukęs savo “ačiū“, jaučiasi kaip ligonis, kuriam trūksta jėgų. Jis nuožmus, liūdnas ir niūrus. Padovanokite jam “ačiū“. Padėkokite tyrai, iš širdies. Ir šie sielos vitaminai padarys jį geresniu, švelnesniu, paskatins dažniau šypsotis…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kartais tam, kad pradėtume naują gyvenimo etapą arba nustotume lieti ašaras dėl nepraeinančio kartėlio, reikia tiesiog susitvarkyti namuose, užvirti šviežią arbatą, iškepti pyragą ir ta tiesiogine prasme išplauti galvą, išvalius ją nuo blogų minčių.

O paskui atsisėsti tyloje ir švaroje… Įpilti į puodelį karštos arbatos. Atpjauti didelį gabalą pyrago. Su pasimėgavimu skanauti ir vieno, ir kito… Ir priimti labai svarbų sprendimą:

Niekada neišduoti savo gyvenimo!

Niekada, mielieji. Kas benutiktų. Kaip beprilenktų prie žemės. Kas mus bepaliktų. Kas mus beįžeistų, O paskui kartą ir visiems laikams pažadėti sau būti tik su tais, kas mūsų nelaužo ir nežemina.

Neiti ten, kur mums nėra ką veikti.

Nesiprašyti į tą gyvenimą, kur mūsų nekvietė.

Netikėti tiems, kas gyvena vien pažadais.

Nelaikyti įsikibus tų, kas nuo mūsų sparčiai bėga, nei tų, kas palengva nutolsta.

Ir tiesiog gyventi taip, kad patiems nebūtų gėda dėl savo gyvenimo, kuriame mes išduodame pačius save.

Kai tai padarysite – pabaikite valgyti pyragą, gerti arbatą ir keliaukite gyventi naujai!

Tai paprasta, net jei dabar jums taip ir neatrodo…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems:) !

Aš praradau bet kokį norą vertinti žmones ne todėl, kad tai yra gerai ar progresyvu. Ne todėl, kad aš “gera ir sąmoninga“. Ne todėl, kad “dievulis neleidžia“. Ne todėl, kad kažkas mane to išmokė.

O tik todėl, kad laikui bėgant aš pamačiau, kaip visiems sunku ir be manęs. Niekas negalvoja apie save: “Ach, koks gi aš nuostabus! Koks nepakartojamai puikus!“ Visi graužia ir baksnoja save ištisomis dienomis. Už kiekvieną nesėkmę, už raukšles ant veido, didelį pagurklį, retus plaukus, kiekvieną viršsvorio kilogramą, už kiekvieną barnį su tėvais ar draugais, už kiekvienus nesėkmingus santykius, už savo nuovargį arba skausmą, už tai, kad “nelabai gražus, nelabai protingas, neuždirbu milijonų“.  

Kiekvienam šito pakanka per akis ir be kitų žmonių pagalbos. Šie nepasitenkinimo indai perpildyti, ten nėra ko pridurti.

Jei jūs manote, kad kažkas neišgyvens be jūsų kritikos ir vertinimų, kurie, žinoma, yra paskutinės instancijos tiesa, tuomet užduokite klausimą sau: “O ar man reikalinga kažkieno kritika ir vertinimai?“

Žinoma, ne! Tuomet ir kitiems – ne.

Kiekvienas ir be manęs turi ką sau pareikšti. O jei ne – tai ir ačiū Dievui!

Dar kartą priminsiu: “Nepasitenkinimo savimi indai perpildyti, ten visiškai nėra ko papildyti dar ir iš išorės“.

Viskas, kas mums belieka – sakyti vienas kitam meilės ir palaikymo žodžius. O jei to negali – geriau patylėti.

Padėka autorei! Pagal N. Ložkinos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmonės nesikeičia. Tai tiesa.

Bet žmonės sugrįžta į save tikrąjį…

Būtent todėl, kad niekas negimė įkyruoliu, bambekliu, gobšuoliu, pagyrūnu, pikčiurna, niekšu… tęskite šį sąrašą patys.

Mums kažkodėl įprasta smerkti vienas kitą, kad nors tokiame susipriešinime pasijustume truputį geriau, apsigautume su įsitikinimu, tarsi pasaulis iš tiesų yra dalinamas į gerus ir blogus. Ir blogi – visada kiti.

Bet būtent tai ir tampa to negatyvaus mąstymo dalimi, kuris galiausiai nieko negali sukurti. Bet gali visur ir visada susirasti priešų, nekęsti ir kenkti.

O pasaulis, laimei, didesnis už neapykantą.

Ir vieną dieną ji visada pati save sunaikina. Visada.

Štai kodėl būti geresniais vieni kitiems – ne naivus ir pabodęs palinkėjimas, o beveik vienintelis būdas iš tiesų branginti gyvenimą…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

“ – Kaip aš galiu padėti pasauliui? – kartą paklausiau aš išminčiaus.

– Tiesiog prižiūrėk savo sodą… – trumpai atsakė jis.

Aš taip ir padariau.

Ir mano sodas sužydėjo.

O po jo – ir visas pasaulis…“

Kolektyvinės sąmonės lauke yra įvairių energijų. Yra ir meilė, ir agresija, ir gėris, ir blogis, ir neišmanymas, ir išmintis…

Kai mes atviri viskam, kai esame naivūs, išsiblaškę, ir, galbūt, pasąmonėje esame įsitikinę, kad su mumis kažkaip ne taip – tuomet galime iš išorinės informacijos lauko “prisigaudyti“ bet ko… Pakanka tik pradėti klausyti ir žiūrėti į viską iš eilės, be kritinio mąstymo.

Tačiau mes turime ir sąmoningo pasirinkimo galimybę – galime skirti savo dėmesį tam, kam jaučiame pašaukimą, kas iš tiesų mums įdomu dabar ir artimiausioje ateityje, kas atneša ne tik asmeninę, bet ir bendrą gerovę. O tai, kas negauna palaikymo mūsų dėmesiu, lieka už mūsų gyvenimo ribų.

Galima pavadinti tai magnetizmu. Arba sąmoningu energijų valdymu (“kur dėmesys – ten energija…“) arba – sąveika su aplinka, arba… – stebuklu. Tačiau sąmoningai ar ne, bet mes visi vienaip ar kitaip veikiame ir savo, ir mūsų visų bendrą realybę.

Nėra kito būdo mažinti negatyvumą pasaulyje, išskyrus vienintelį – kurti ir plėsti gėrį. Sakoma, kad viskas mūsų rankose. Nenuleiskime jų, kurkime šviesią, harmoningą tikrovę… Kad pasaulis sužydėtų…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !