Tarp mūsų išaugo siena..

Mes dažnai girdime: nestatykite tarp savęs sienų, geriau nutieskite tiltus! Tai puiki tarpusavio santykių atgaivinimo praktika.

Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokias sienas aš jau pastačiau? Tarp savo ir kieno širdžių? Tarp manęs ir tėvų, sutuoktinio, vaikų, uošvės, anytos, draugo, draugės, kolegos?

Ir kokios sienos yra tarp mūsų? Juk jei mes tai suvokiame, mums bus lengviau nutiesti tiltą į kito žmogaus širdį. Pažvelkime, kaip aš kuriu santykius su kitais: pagal sienos ar pagal tilto principą?

Taigi, jei aš pastačiau Puikybės tiltą, jei skaitau kitą žmogų “žemesniu“ už save, juk aš: daugiau žinau, daugiau sugebu, aš geresnis, labiau patyręs, protingesnis ir t.t..

Tuomet aš galiu pastatyti tiltą, norėdamas PASIMOKYTI iš šito žmogaus, pamatyti jo stipriąsias puses, jo žinias, jo patirtį, jo geriausias charakterio savybes, kurių aš savyje dar neišugdžiau.

Aš pastačiau Nuoskaudų sieną? Galima nutiesti Taikos ir Atleidimo tiltą.

Pastatyta Nusivylimų siena? Gali būti sukurtas Dėkingumo artimam žmogui tilto projektas. Aš nustoju priekaištauti, aš pradedu įkvėpti artimą žmogų.

Yra Idealo siena, kai aš nepriimu artimo žmogaus tokio, koks jis yra, bet laukiu, kada jis pavirs princu iš pasakos, tobulu vaiku? Šiuo atveju pagelbės Priėmimo tiltas, kai aš suvokiu, kad mano sutuoktinis, mano vaikas jau geri tokie, kokie yra, su savo ypatumais, su savo pasiekimais, su savo charakteriu, su savo unikalumu.

Tarp mūsų Liūdesio siena? Laikas nutiesti gyvenimo Džiaugsmo tiltą, varyti iš namų niūrumą ir pradėti GYVENTI ĮDOMIAI. Tiesiog dabar. Keliauti pasivaikščioti, išmokti kažko įdomaus ir naudingo, kartu paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, susitikti su draugais, susiruošti į nedidelę kelionę ar žygį, kartu kažką sukurti ir t.t..

Tarp mūsų Nesupratimo siena? Tiltas “aš suprantu tave“ bus nutiestas dabar kaip niekad laiku. Pabūti artimo žmogaus vietoje, jo situacijoje, jo skausme ir džiaugsme, jo emocijose, pergyvenimuose, jo mintyse ir jo vertybėse. Ir tuomet pokalbis tarp mūsų bus kitoks, mes kalbėsimės viena kalba – mūsų širdžių ir sielų kalba.

Tarp mūsų Susvetimėjimo ir Šaltumo siena? Galima nutiesti Širdžių šilumos ir Sielų artumo tiltą, padaryti pirmą žingsnį link artimo žmogaus. Išlipti iš savo kiauto, sušildyti savo šypsena, humoro jausmu, apkabinimu, karšta žolelių arbata, miela žinute, muzika, kvapniu pyragu, šiltais prisiminimais ir vienijančiais planais.

Kokia bebūtų tarp mūsų siena, ją galima paversti Meilės tiltu, Geranoriško Bendravimo tiltu, Draugystės, Kantrybės ir Pagarbos tiltu. Ir tuomet mes tapsime šiek tiek artimesni, juk iš tiesų atstumas tarp mūsų labai mažas – iš širdies į širdį. Dabar mes šalia. Dabar aš su tavimi. Dabar aš girdžiu ir suprantu tave. Dabar mes drauge.

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Autorė Nina Sumire, vertė ruvi.lt

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Žingsniai į sąmoningumą

*Viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių yra tame, kad mes visi gimstame su tobula palaima savo esybėje, bet suaugę jaučiamės nelaimingi, nes savo dėmesį išblaškome išoriniams įspūdžiams ir niekada nepažvelgiame į savo vidų. Ir mes pasiryžę nuvykti nors ir į Mėnulį ieškodami tos palaimos – o mums tereikia iš naujo atverti ją savyje..

*Jei žmogus nesąmoningai naudojasi prigimtine dvasine energija, savo gyvenimą jis gali paversti pragaru. Tuo tarpu sąmoningumas tą pragarą gali paversti rojumi. Tai vienas iš svarbiausių praregėjimų, kuris gali padaryti žmogų savo gyvenimo šeimininku.

*Sąmoningas žmogus imasi atsakomybės už savo mintis ir veiksmus. Jis pradeda keistis, ir jam jau nereikia laukti, kad kažkas pakeistų jį ar išgelbėtų. Tiesiog jis pradeda stebėti save ir suprasti – kokie jo veiksmai kuria pragarą, o kokie – rojų.

*Stenkitės kuo daugiau veiksmų daryti sąmoningai. Net pačius paprasčiausius kasdieninius veiksmus – kai valgote, bendraujate su artimaisiais, vairuojate automobilį, einate pasivaikščioti it t.t. – atlikite dėmesingai. Taip po truputį atsikratysite daugybės automatizmų, kurie linkę kauptis ir kurie galiausiai pradeda mus pilnai valdyti.

*Tačiau visuomenei nereikalingas jūsų sąmoningumas, ji stengiasi vystyti jumyse automatizmus (tai elgesio šablonai, mada, prestižas, įvaizdis ir pan.), kad galiausiai taptumėte lengvai valdomu ir efektyviu “mechanizmu“. Jei paklūstate – iš tiesų tampate efektyvesniu, bet netenkate ir sąmoningumo, ir dvasingumo, ir kūrybingumo.

*Kaip dažnai žmogaus galvoje – dūzgiantis įvairiausių minčių avilys, kurios niekaip tarpusavyje nesusijusios ir kartais net prieštarauja viena kitai, kurdamos tikrų tikriausią chaosą. Todėl sąmoningumas – ne tik raktas į “tvarką“ galvoje, bet pirmiausiai – raktas į gebėjimą atskirti ir pasirinkti reikiamą informaciją.

*Yra toks dėsnis: auga tai, į ką mes kreipiame savo dėmesį. Pavyzdžiui, vaikai geriau vystosi, kai tėvai skiria jam savo dėmesį ir meilę, ir net augalas geriau auga, jei sodininkas juo nuolat rūpinasi. Žmogaus viduje vyksta tas pats: jei skiriate dėmesį meilei ir pozityvumui – jūs tai dauginate ir skleidžiate į aplinką. O jei skiriate daug dėmesio negatyvumui ir kančiai – tai taip pat auga. Nebūkite pats sau priešu..

*Daugiausiai iliuzijų ir klystkelių sukelia egoizmas. Neatsiejama egoizmo išraiška – ambicijos, kurios užkrečia, todėl venkite ambicingų žmonių, nes pakliūsite į jų įtaką. Ambicingi žmonės yra agresyvūs, godūs ir valdingi, jie amžinai skuba ir lekia į kažkokias susigalvotas “aukštumas“ ir manipuliuoja kitais žmonėmis, kad jas pasiektų. Jų karštligiškas blaškymasis – tarsi liga, tarsi nuolatinis bėgimas paskui horizontą.

*Jei žmogų traukia alkoholis ar kiti kvaišalai – reiškia, jis jaučiasi nelaimingas ir kenčia, todėl jų pagalba stengiasi kažkaip pamiršti savo kančią. Tačiau visi svaigalai kartu su problemomis padeda pamiršti ir.. save patį ir kuria pragarą to žmogaus ir jo artimųjų gyvenime. Svaigalai ir sąmoningumas – nesusiejami dalykai.

*Gyvenimas su savo formų įvairove gyvuoja kaip organiška visuma. Ir mes esame tos visumos dalys, o tai reiškia, kad dalis turi gerbti visumą, kaip ir visuma – dalį. Tai yra ir pagrindinė vegetarizmo idėja – nekenkti gyvybei, nes žudydami mes griauname visumą. Mes tampame tuo, ką valgome, ir jei valgome tai, kas grįsta prievarta ir žudymu – patys pildomės žudynių ir prievartos energijomis. Vegetarizmas – tai sąmoningas žingsnis išeiti iš šio agresijos rato, ir tai ne tik sąmonės transformacija, bet ir aukštesnė evoliucijos pakopa.

*Geraširdiškumas, dorumas ir gerumas turi būti sąmoningumo rezultatu. Jūs turite tapti toks sąmoningas, kad tiesiog nesugebėsite padaryti nieko blogo – ne todėl, kad kažkas draudžia, bet todėl, kad jūs aiškiai matote ir suvokiate: tai – blogis.

*Gyvenime viskas susieta: mes negalime atsiskirti nuo visumos ir gyventi atskirai. Viskas nuo visko ir visi nuo visų priklauso – ir tai ne tik ryšys, bet ir giliausia tarpusavio sąveika ir vienybė. Ar bangos yra priklausomos nuo vandenyno? Nei ne, nei taip – jos ir yra vandenynas. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimą: mes visi esame kosminės sąmonės vandenyno bangos..

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Apie skurdą

Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.

Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?

Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.

Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.

Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.

R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.

Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.

Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.

Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.

Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!

Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..

Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?

Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..

Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?

Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?

Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.

Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.

Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.

Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.

Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!

Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.

Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.

Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.

Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..

Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.

Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.

Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.

Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..

Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.

Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.

Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.

R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.

Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.

Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.

Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt

Prigimtinis tyrumas

Žmogaus dvasinė būsena, psichika, vidinė pusiausvyra, sveikata, jo gyvenamoji aplinka – tai faktoriai, nuo kurių priklauso žmogaus prigimtinis tyrumas, sąmoningumas ir buvimas savimi tikruoju.

Šiame pasaulyje daug iliuzijų, melo ir netikrų vertybių, todėl dažnai nuklystame nuo savo tikrojo “aš“, užsidedame primetamas kaukes ar elgesio šablonus. Tokie nuklydimai paprastai juntami kaip apatija, vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas savimi, prislėgta nuotaika, irzlumas.

Šie pojūčiai rodo, kad laikas atlikti visapusišką apsivalymą. Tai lyg savotiška profilaktika, kuri padeda atgauti prigimtinį tyrumą ir sugrįžti į save. O kadangi yra daug faktorių, nuo kurių mūsų tyrumas priklauso – reikėtų peržvelgti juos visus.

Nuo ko pradėti? Ko gero, paprasčiausia pradėti nuo sveikatos. Dabar žmonės gyvena bėgimo ir skubėjimo režimu, todėl kol kūnas veikia sklandžiai, rūpestis juo dažniausiai apsiriboja išorinio įvaizdžio palaikymu.

Reikėtų peržvelgti savo gyvenimo būdą – ar pakankamai miegame, ar nepervargstame darbe, ar reguliariai mankštinamės, ar būname gryname ore, ar sveikai maitinamės, ar neturime žalingų įpročių?

Kad kūnas būtų sveikas – turime gyventi sveikai. Mūsų organizmo būsena veikia ir mūsų psichiką, ir mūsų dvasinę būseną – juk viskas yra susieta, pvz., šlakai kūne stimuliuoja negatyvias emocijas, nemiga – įtampą ir irzlumą, o judėjimo trūkumas – slogias nuotaikas.

Jei tinkamai pasirūpinsime sveikata – būtinai pajusime jėgų antplūdį, bendrą savijautos pagerėjimą, o tai reiškia, kad galime žengti sekantį apsivalymo žingsnį –  pažvelgti į savo psichiką. Koks mūsų mąstymas, kokios emocijos? Ar nepasinėrėme į pesimizmą, niūrius prisiminimus, baimę, nuoskaudas, pyktį, kaltinimus?

Jei negatyvios mintys, negatyvus mąstymas ir emocijos tampa dominuojančiais – mes tarsi užsidedame juodus akinius, o pro juos net geri gyvenimo įvykiai nusidažo negatyvumu. Todėl sąmoningai vaduokimės nuo negatyvaus mąstymo – tai griauna mus, mūsų artimųjų gyvenimą ir didina negatyvumą Žemėje.

Stabdykime negatyvias mintis, persijunkime į pozityvų mąstymą. Tai nereiškia, kad neturime matyti blogio gyvenime. Tai reiškia, kad mes jį matome, į jį reaguojame ir jei galime – ištaisome, bet aiškiai suvokiame, kad pasinėrę į begalinius negatyvius apmąstymus, mes patys tampame negatyvumo šaltiniais.

O mąstydami pozityviai, mes numatome geriausią kiekvienos situacijos sprendimą ir to sprendimo įgyvendinimui nukreipiame visas savo jėgas. Mūsų sąmonę nuo negatyvumo padeda išvalyti meditacija, atsipalaidavimo pratimai, buvimas gamtoje.

Apsivalę sąmonę ir atgavę vidinę pusiausvyrą, pažvelkime į savo dvasinę būseną. Kokie mūsų poelgių motyvai? Ar yra mumyse egoizmo? Ar suvokiame savo klaidas, savo veiksmų pasekmes? Ar mylime besąlygiškai? Ar jaučiame vienybę? Ar padedame kenčiantiems ir pakliuvusiems į bėdą žmonėms? Ar esame geranoriški?

Dvasinis apsivalymas – tai mūsų vidinės būsenos harmonizavimas, pasitikrinimas – ar vadovaujamės besąlygiška meile, tiesa, sąžine, vienybe, dorovės principais savo kasdieniniame gyvenime.

Na, ir paskutinis visapusiško apsivalymo žingsnis – aplinka, kurioje mes gyvename, mūsų namai.  Mūsų gyvenamoji aplinka taip pat veikia mūsų būseną, mūsų vidinį tyrumą.

Namai turi būti švarūs ir tvarkingi, juose neturi būti nereikalingų, nenaudojamų ar sulaužytų daiktų sankaupų. Laikyti galime tik tuos senus daiktus, kurie susieti su gerais prisiminimais ir gražiomis gyvenimo akimirkomis.

Dar gerus, bet nenaudojamus daiktus ar rūbus atiduokime tiems, kam jų reikia. Geriau, kad namuose daiktai būtų iš natūralių medžiagų, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų.

Atidžiai rinkimės paveikslus ir nuotraukas, kurias kabiname ant sienų – atvaizdai turi būti harmoningi, ramių spalvų. Nelaikykime dirbtinų gėlių, net jei jos atrodo kaip tikros. O štai gyvos gėlės vazonuose – tai tikrų tikriausios gyvos gamtos salelės mūsų namuose, kurios labai teigiamai veikia aplinką ir namų gyventojus.

Sekime, kad namuose visada būtų švaru ir jauku, kad visi mūsų namų kampeliai būtų tvarkingi. Kurkime savo unikalią namų atmosferą, kuriuose būtų gera, patogu ir jauku visiems šeimos nariams.

Atrodytų, viskas paprasta, bet paprasta tik tuomet, kai neapsileidžiame, kai nuolat palaikome visapusišką tvarką – savo kūno, minčių, dvasinės būsenos ir aplinkos, kurioje gyvename. Tuomet ir pavyksta palaikyti savo vidinį tyrumą ir gyvenime išreikšti save tikrąjį:  Žmogų – Kūrėją.

Ir tada vidinis prigimtinis tyrumas, arba, kitaip – švara nuo negatyvių poveikių, juntamas kaip nuolatinis tylus gyvenimo džiaugsmas, kaip vienybės pojūtis su viskuo ir visais.. Džiaugsmas, kad galime išreikšti savo geriausias dvasines savybes, kad galime kurti ir gerinti šį pasaulį visų mūsų labui 🙂 ..

Visos empatijos pusės

Ar lengva būti empatišku žmogumi? Ypač kai aplink dar vis taip daug neteisybės, negatyvumo, egoizmo? Juk empatija – tai labai gilus vienybės pojūtis su visais žmonėmis ir jautrumas jų vidinei būsenai.

Empatiški žmonės jaučia kitų žmonių emocijas, nuotaikas ir energijas. O tai reiškia, kad jie gali patirti stresą dėl to, ko mažiau jautrūs žmonės visiškai nejaučia ir net nepastebi.

Ir nors empatija yra pozityvi žmogaus savybė, tokie žmonės dėl negatyvaus aplinkos poveikio kartais gali jaustis labai blogai. Tačiau jų išskirtinis bruožas yra tame, kad jie visada stengiasi elgtis kiek įmanoma pozityviau, nes labai gerai žino negatyvumo poveikį kitiems žmonėms. Jie labai gerai tai jaučia.

Pavyzdžiui, šie jautrūs žmonės aiškiai mato, kada kito žmogaus tariami žodžiai neatitinka jo vidinės būsenos – jie greitai atskiria melą ar apsimetinėjimą, todėl blogai jaučiasi tokių žmonių draugijoje.

Empatiški žmonės nepakelia jokios agresijos, prievartos ar pykčio proveržių. Tokios situacijos net televizijos ekrane sukelia jiems didžiulį diskomfortą, nes žeidžia jų jautrią nervų sistemą. Dėl to jie vengia agresyvių žmonių, situacijų ir scenų.

Tokie žmonės labai jautrūs kitų žmonių kančiai, į kurią gali įsijausti kaip į savo asmeninę. Juos tai liūdina, jie jaučia svetimą skausmą, ir, jei tik gali ir kiek gali, stengiasi pagelbėti kenčiantiems žmonėms.

Jų jautri nervų sistema negatyviai reaguoja į bet kokias perkrovas – į didelį triukšmą, į didelius žmonių susibūrimus, į aštrius kvapus, į per didelį darbo krūvį, į pastovius nemalonius pergyvenimus ir pan. Todėl jiems būtina skirti laiko poilsiui, nors retkarčiais pabūti vienatvėje ir tyloje.

Dar vienas streso šaltinis empatiškiems žmonėms – nuoširdus nesupratimas, kodėl kiti žmonės yra tokie nejautrūs ar net abejingi. Jie pergyvena ir dėl to, kad kiti žmonės jų išgyvenimus ir elgesį supranta neteisingai, o kartais ir pašiepia.

Be to, jie labai patiklūs, dosnūs, geranoriški ir nuoširdžiai tiki gėriu, todėl jais dažnai pasinaudoja nesąžiningi ir egoistiški žmonės. Sužinoję, kad jais pasinaudojo arba išdavė, empatiški žmonės gali pulti į gilią depresiją.

O kartais jie taip pasineria į pagalbą kitiems, kad atiduoda visą save, aukodami savo pačių laiką, energiją ir gerovę kitų labui. Jie nelaukia dėkingumo, tačiau toks nuoširdus altruizmas mūsų dar vis egoistiškame pasaulyje juos išsekina.

Taigi, būti empatišku žmogumi nėra taip jau lengva! Labai dažnai jie jaučiasi nesuprasti, vieniši, atstumti. Bet jie negali būti kitokie, negali perimti agresyvaus gyvenimo būdo, nes.. labai gerai žino, kaip tai skaudina.

Žinoma, egoistiškam žmogui suprasti empatiško žmogaus elgesio motyvus labai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Tačiau kiekvienam žmogui malonu pajusti tą dėmesingumą, nuoširdumą, rūpestį, geranoriškumą ir pasiryžimą suprasti bei padėti, kuriuos spinduliuote spinduliuoja empatiškas žmogus.

Gali atrodyti, kad empatija – beprasmiškas gyvenimo jėgų eikvojimas šiame egoizmu persunktame pasaulyje. Bet be tokių žmonių mes galutinai prarastume nuovoką – kas gi yra tikrasis žmoniškumas.

Todėl jie gyvybiškai reikalingi. Kol kas, galbūt, nesuprasti, atstumti, o neretai ir pašiepiami. Tačiau būtent į juos kreipiamės sunkią akimirką, būtent jie yra patikimiausia atrama, kai palaužia gyvenimo negandos ar reikia žmogaus, kuriuo galima pilnai pasitikėti.

Belieka stebėtis, kaip tokie žmonės išsaugo savo vidinę šviesą.. Jie – tarsi kelrodžiai mūsų sugrįžime į dvasingumą, į vienybę. Jie – garantai, kad dar turime į ką lygiuotis kelyje į savo žmogiškos prigimties esmę, nuo kurios gerokai nuklydome, suklaidinti materialumo iliuzijų..