Kategorija: Saviugda

Skambus žodis – “Misija“, tiesa? Žodis, kurį mes dažnai girdime filmuose, knyguose ir iš įvairių guru.

Kartais jis atrodo labai didingas ir labai rimtas… Ir mes galvojame: “Na, kokia gali būti ta mano misija? Aš gi tiesiog gyvenu, dirbu, mokausi, rūpinuosi artimaisiais…“

O kas, jei misija – tai nebūtinai kažkas didingo? Kas, jei tai yra kažkas, ką jūs jau darote?

Juk misija – nebūtinai pasaulio gelbėjimas ar įspūdingi atradimai. Tai gali būti jūsų unikalumas šiame pasaulyje… Tai, kaip jūs kalbate, šypsotės, kaip palaikote kitus. Tai, ką jūs skleidžiate erdvėje, kurioje atsiduriate.

Galbūt, jūsų misija – įkvėpti kitus, net jei nesate iškalbus. Arba savo pagalba sugrąžinti žmonėms gyvenimo džiaugsmą. Arba kurti jaukią palaikymo atmosferą, kad kiti sušiltų ir atsigautų…

Ar nesusimąstėte, kad būtent jūs – tas, kas gali padaryti kažką, ko kiti nesugeba? Ne todėl, kad jūs geresnis, bet todėl, kad jūs – kitoks.

Jūs turite savitą patirtį, savo požiūrį, savo kelią – ir būtent šis derinys yra unikalus. Niekas kitas negali padaryti to taip, kaip jūs. Todėl, kad kiti nėjo jūsų keliu.

O kas, jei misija – ne tai, ko reikia ieškoti, o tai, kas jau yra? Ir jūs jau vykdote ją, tiesiog to nepastebite. Ir jūsų knygos, jūsų pasirinkimai, jūsų susitikimai – visa tai veda jus ten, kur jūs turite būti.

Ir viskas, ko iš tiesų reikia – tai tiesiog būti savimi. Klausytis savęs. Pasitikėti savimi. Ir žinoti, kad jūs jau vykdote savo misiją. Net jei tai skamba didingai. Net jei negalite to paaiškinti paprastais žodžiais…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žmonės iš tiesų mato pasaulį pagal savo vidinę būseną.

Geras žmogus dažniau pastebi gėrį. Ramus žmogus mato esmę. Mylintis – kažką šviesaus net netobulume.

O žmogus, kuriame daug neapykantos, baimės, nuoskaudų ir pykčio – dažnai skleidžia tai savo santykiuose, pokalbiuose ir požiūryje į kitus.

Todėl svarbu štai ką suprasti: ne viskas, kas tau sakoma, liečia tave.

Kartais kritikuoja tave ne todėl, kad tu blogas, o todėl, kad žmogui viduje bloga. Ir nuvertina kartais ne todėl, kad tu nepakankamai geras, o todėl, kad tavo šviesoje kažkas stipriau jaučia savo vidinę tamsą.

Net ir tikrai talentingi, išmintingi, geri ir gražūs žmonės susiduria su kritika, pavydu ir pykčiu. Todėl reikia tiesiog liautis sieti kai kurių žmonių vidinę įtampą su savo vertingumu.

Ir jei kažkas tave įskaudino, pašiepė ar įžeidė – tai, galbūt, tavęs visai neliečia. Greičiausiai, žmogus tiesiog parodė tau, kaip atrodo jo vidinis pasaulis…

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Intuicija – vidinis balsas, kuris žino daugiau, nei protas. Ji ateina ne kaip garsi mintis ar raiški komanda.

Ji ateina kaip tylus suvokimas. Tarsi kažkas viduje šnabždėtų: “Ne dabar“, “Sustok“, “Padaryk kitaip“…

Ir kaip dažnai mes ignoruojame šį tylų balsą… Nes skamba jis lyg ir nelogiškai. Nes protas sako: “Tu turi tai padaryti, tu turi planų, kurių negali keisti“. Ir mes einame prieš intuiciją. O paskui stebimės, kad pavargome, susirgome, kad esame suirzę, nes viskas susiklostė ne taip.

Todėl kad intuicija – ne abstrakti “nuojauta“. Tai ryšys su tuo, kas daugiau, nei protas. Tai kūno balsas, sielos balsas, akimirkos balsas. Ji žino tai, ko protas dar nemato. Ji jaučia tai, ko nepaaiškinsi žodžiais.

Kai jūs mankštinatės, intuicija gali perspėti: “Pakaks, pailsėk“, – ji jaučia kūną geriau, nei protas. Arba jūs susiruošėte dirbti, bet jaučiate tylų vidinį pasipriešinimą – tai ne tinginystė. Tai vidinis perspėjimas, kad šiandien jums reikalingas poilsis. Kai kalbatės su žmogumi ir jaučiate, kad geriau patylėti – tai ne silpnybė, o išmintis.

Protas visada ieško naudos, logikos, plano, kontrolės. Intuicija – jaučia jūsų vidinę būseną. Ji siekia balanso. Ir jei išmoksime ją girdėti – gyvenimas bus aiškesnis, lengvesnis, natūralesnis.

Ne todėl, kad jūs atsisakysite veikti. O todėl, kad jūsų veiksmai sutaps su jūsų vidiniu ritmu. Tai ir yra pasitikėjimas savimi. Tam, kas giliau, nei protas – pasitikėjimas savo intuicija.

Padėka autoriui! Pagal O. Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – visada yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje… Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Padėka autoriui! Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Kai žmogui nepakanka brandumo pripažinti, kad jis pasielgė su jumis neteisingai, įvyksta labai nemalonus dalykas.

Jis pradeda kurti istoriją apie jus. Kad jūs – “pernelyg emocingas“, “sudėtingas“, “toksiškas“, “amžinai nepatenkintas“, “reikalaujate per daug“, ir t.t…

Kodėl jis taip elgiasi? Todėl kad jam taip lengviau gyventi.

Juk daug paprasčiau apkaltinti kitą, nei sąžiningai pažvelgti į save ir pripažinti: “taip, aš buvau neteisus“, “ aš įskaudinau“, “aš nesusivaldžiau“, ir pan..

Todėl svarbu suprasti vieną dalyką – kartais žmonės iškreipia istoriją ne todėl, kad tai tiesa… Bet todėl, kad priešingu atveju jiems tektų susidurti su kaltės jausmu. Pripažinti, kad sugriovė kažką gero. Kad išdavė. Kad buvo nebrandūs, bailūs ar egoistiški.

Ir tuomet psichika renkasi gynybą. Paskelbia kaltu jus. Kad galima būtų ramiai miegoti ir toliau tikėti, kad tai ne jų kaltė.

Ir jei tenka su tuo susidurti, supraskite: kitų žmonių versijos neturi tapti jūsų tiesa.

Kartais žmogus blogai kalba apie jus ne todėl, kad jūs blogas, o todėl, kad tai vienintelis būdas jam nesusitikti su savimi tikruoju. Su tiesa.

Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Dabar visko tiek daug: pranešimų, priminimų, naujienų, laiškų, video…

Ir visa tai kėsinasi į mūsų vidinį pasaulį, braunasi į asmeninę erdvę. Trikdo ramybę ir harmoniją. “Užsiregistruok… Pirk… Naudingas pasiūlymas … Apsilankyk… Didelė nuolaida…“ Mums nuolat kažką primeta, siūlo, sukelia abejones, blaško, sujaukia sąmonę.

Periodiškai mes tiek šituo viskuo persisotiname, kad pradeda šlubuoti sveikata. Fizinė ir psichinė. Ir dažniausiai mes to nepastebime arba nesusiejame su informacine perkrova.

Mums visiems protarpiais gyvybiškai reikalinga atsikvėpti ir atsijungti nuo informacinių srautų. Išjungti telefoną. Tiesiog leisti psichikai pailsėti ir nors trumpam atsiriboti nuo pastovių stimulų: socialinių tinklų, reklamos, naujienų, žaidimų ir serialų.

Kai protas nuolat gauna ryškius greitus stimulus, jis pradeda veikti “automatu“, o paprasti dalykai – knyga, pasivaikščiojimas gamtoje, gyvas pokalbis – pradeda atrodyti nuobodūs. Tačiau tik atsisakę greitų ir – dažniausiai beprasmiškų stimulų – mes galime vėl atgauti gebėjimą aiškiai mąstyti ir jausti gyvenimą.

Pagalvokime, kokia informacija mums svarbi ir reikalinga, o ko galime atsisakyti. Skirkime savo dėmesį – Savo gyvenimui…

Kai pradedame sąmoningai dalyvauti savo gyvenime – džiaugiamės paprastais kasdieniniais dalykais, nuoširdžiai bendraujame, mielai būname gamtoje – tai nereiškia, kad mes atsisakome “šiuolaikiškumo“, tai reiškia, kad mes sugrįžtame į … Gyvą Gyvenimą.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Anksčiau buvo ryšys su gamta. Dabar – su įvairiais prietaisais. Ir tai keičia viską.

Anksčiau žmonės turėjo ryšį su gamta. Ne ta prasme, kad visi dirbo laukuose, bet gilesne prasme. Jie jautė žemę po kojomis. Jie žinojo, kada sodinti, kada nuimti derlių, kada ilsėtis.

Jie girdėjo vėją, matė žvaigždes, jautė vandenį. Ir tai suteikdavo jiems atramą. Jie buvo daug ramesni, jautė vidinę pusiausvyrą. Jie neturėjo mūsų patogumų ir komforto, bet jie turėjo tai, ką praradome mes: ryšį. Su gyvu pasauliu. Su gamtos ciklais. Su savimi.

O mes dabar susieti su įvairiais prietaisais: telefonais, kompiuteriais, ekranais. Mes žiūrime į juos daugiau, nei vienas kitam į akis. Mes gauname informaciją, bet prarandame pojūčius. Mes bendraujame, bet neturime jausmų.

Mes žinome viską, bet nesuprantame svarbiausio dalyko. Tarsi mus kažkas atitraukia nuo gamtos. Tarsi kažkas bando mus nuvesti į kitą realybę. Dirbtinę, greitai besikeičiančią, nuolat vartojančią.

Aš ne prieš technologijas. Jos naudingos, jos suteikia mums galimybių. Bet aš už balansą. Už tai, kad mes nepamirštume, jog turime kojas, kad vaikščiotume žeme. Turime rankas, kuriomis galime liesti medžius, glostyti gyvūnus, apkabinti žmones. Turime širdį, kad galėtume jausti.

Ir ryšys su gamta – ne romantika, ne “eko-tema“. Tai pagrindas. Be jo mes prarandame atramą, ramybę, aiškumą. Be jo mes tampame neramūs, irzlūs, tušti.

Pabandykite šiandien. Išeikite bent minutėlei į lauką. Pažvelkite į dangų, palieskite žemę, žolę, lapus. Išjunkite telefono garsą. Pasiklausykite tylos…

Tai ne pabėgimas nuo pasaulio. Tai sugrįžimas į save. Ir tai gali būti svarbiausia, ką jūs padarėte šiandien.

Padėka autoriui! Pagal Orel Elmalah tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei kasdien kažkam skirsime maksimumą energijos, tai pradės greitai augti.

Skirsi džiaugsmui – užaugs džiaugsmas. Skirsi nerimui, nepasitenkinimui – tai ir užaugs. Viskas paprasta.

Energija – tarsi biudžetas. Štai tau tam tikra suma ir eikvok ją viskam, kam tik nori.

O kiek energijos skiriama apgailestavimui dėl praeites, nerimui dėl ateities? Lūkesčiams dėl to, kas, galbūt, niekada neįvyks. Iliuziniams “siaubo scenarijams“, kuriuos režisuoja neramus protas. Savikritikai, savigraužai, kaltės jausmui dėl to, ką kiti pagalvos. Įsivaizduojamiems dialogams su skriaudėjais, kaltų paieškoms…

O jei visą šią energiją, kuri išmetama į bedugnę, skirsime tam, kas tau ištiesų brangu ir vertinga?

Taip, būtent! Visa tai augs, klestės ir didės.

Štai tau ir laimės receptas. Imi maksimumą energijos ir skiri ją tam, kas norėtum, kad augtų.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mūsų nuotaika – ne atsitiktinumas, o mūsų vidinio pasirinkimo atspindys.

Mes dažnai sakome: “Šiandien man bloga diena“, nepastebėdami, kad tai mes patys spalviname ją pilkais savo minčių atspalviais.

Įvykiai ateina ir praeina kaip bangos, bet tik mes sprendžiame – nerti į pergyvenimų srautą ar likti paviršiuje, kvėpuojant pilna krūtine.

Kiekviena reakcija – tai teptukas mūsų rankose. Mes galime juo piešti debesis, bet galime piešti spalvingą saulėlydžio dangų net tuomet, kai už lango lyja lietus.

Tai nereiškia, kad ignoruojame skausmą – tai reiškia, kad mes prisimename, jog už debesų visada šviečia saulė, ir ji šviečia mums.

Tu – ne savo emocijų įkaitas. Tu – savo nuotaikos dailininkas. Ir kiekviena akimirka – naujas paveikslas.

O kokias spalvas tu renkiesi šiandien?

Padėka autoriui! Pagal Orel Elmalah esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !