Upės negeria savo vandens, medžiai nevalgo savo vaisių.
Saulė šviečia ne sau, ir gėlės skleidžia savo aromatą ne sau.
Gyventi vardan kitų – gamtos dėsnis.
Gyvenimas nuostabus, kai tu laimingas, bet gyvenimas daug nuostabesnis, kai kiti laimingi būtent tavo dėka.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Paradoksas tame, kad nušvitimas – tai bandymas būti pačiu savimi. Todėl tiek mažai “nušvitusiųjų“. Mes, jau būdami patys savimi, bandome atrasti kelią į pačius save. Absurdas, ar ne? Tai neįmanomas dalykas.
Daugybė žmonių per savo išpūstą autoritetą bando suteikti mums instrumentus, kaip mums gyventi, kad pasiektume nušvitimą.
Patikėkite, niekas nieko negali jums suteikti, išskyrus jus ir Kūrėją. Kas teisinga ar neteisinga, galite išsiaiškinti tik jūs patys. Visi guru, meistrai, mokytojai turi tik savo patirtį apie save. Jie nepadės jums.
Kelias į nušvitimą paprastas: viskas, kas jus įkvepia, kas suteikia džiaugsmą – tai teisinga kryptis. Viskas, kas daro mus nelaimingais – nuveda tolyn nuo savęs.
Jūs visada nušvitę, jūs negalite būti nenušvitę.
Tiesiog būkite savimi.
Padėka autoriui! Pagal Venestian esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika siela galėtų sutikti apriboti savo laisvę: mūsų laisvė – tai neatsiejama prigimtinė mūsų dvasios savybė.
Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika dvasia galėtų sutikti apriboti savo vystymosi galimybę: mūsų tobulėjimas – tai neatsiejamas prigimtinis mūsų sąmonės siekis.
Ir jei tik mes leidžiame kažkam spręsti, kur ir kaip mums kurti savo gyvenimą – mes jau pralaimime, nes pasirenkame griūties kelią.
Jokios primetamos “vertybės“, jokie svetimi “išskirtiniai interesai“ negali ir neturi trukdyti nei vieno žmogaus vystymosi.
Ir jei tai vyksta – tai tamsos vertybės ir interesai, tai tiesus kelias į griūtį ir degradaciją, todėl sutikti eiti tokiu keliu – labai naivu ir neperspektyvu.
Padėka autoriui! Pagal En Merkar esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Jūs girdėjote daug pasakojimų apie atsiskyrėlius, apie vienuolynus kalnuose, kur žmonės pašvenčia savo gyvenimą Kūrėjui.
Mums diegė mintį, kad tie žmonės ypatingi. O kas, jei aš pasakysiu, jog ypatingi esate jūs?
Kiekvienas iš jūsų gyvena šiuolaikinio pasaulio rūpesčiuose, ir vis dėl to jūs gyvenate Kūrėjui.
Lengva eiti dvasiniu keliu, kai tu esi vienas, kai nereikia rūpintis vaikais, pagyvenusiais tėvais, ryte eiti į darbą ir spėti paruošti vakarienę visai šeimai.
Nereikia daryti iš kitų žmonių stabų už tai, kad jie parašė protingą knygą arba atvėrė savyje savybes, kurių jūs dar neatvėrėte savyje.
Iš tikrųjų tai jūs tas priešakinis būrys, kuris tarp kasdienybės rutinos ir daugybės rūpesčių nutiesia kelią į šviesą visiems, kas eina už jūsų.
Padėka autoriui! Pagal Venestiano esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kai vidinė Jėga bunda tavyje, iš pradžių ji neišvengiamai pradeda reikštis tavo gyvenime kaip uraganas, griaunantis tą trapų pasaulėlį, kurį tu taip sunkiai sau susikūrei.
Visą tą stabilumą, visas nuostatas apie save patį, apie teisingumą, apie gėrį ir blogį…
Ir tuomet tavo gyvenimas virsta Tamsios nakties periodu, kuris kupinas žūstančio ego kančios.
Tačiau iš tiesų tai laikotarpis, kuomet lėliukė virsta drugeliu…
Ir kai visi apribojimai bus ištrinti, vidinė Jėga pradės reikštis per tave, keisdama jau ir išorinį pasaulį.
Ir tu jau nebūsi tiesiog paprastu žmogumi – tu tapsi burtininku.
Ištrauka iš K. Kastanedos kūrybos, parengė ruvi.lt
Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !
Žmogus, kuris linki blogo kitam, visų pirma kenkia savo sielai, nes tampa blogio laidininku.
Neįmanoma įsileisti į save nuodų ir neapsinuodyti tais nuodais pačiam.
Žmogus, kuris džiaugiasi kito nelaime, visų pirma kenkia sau pačiam, nes palaiko kančios didėjimą žemėje.
Neįmanoma palaikyti pragaro tikslų ir vertybių, ir tuo pačiu negramzdinti savo sielos į pragarą.
Atvirkščiai – net blogio ir pragaro apsuptyje nereikėtų pačiam tapti tamsos laidininku.
Padėka autoriui! Pagal En Merkar miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Šaltinio vanduo trykšta iš versmės ir teka nesustodamas.
Net tuomet, kai kažkas ketina užteršti šaltinį, mesdamas į jį šiukšles, vanduo ir toliau teka ir galiausiai išmeta tas šiukšles. Šaltinis visada išlieka švarus ir gyvas todėl, kad vanduo nesiliauja tekėti nei akimirkai.
Kur jūs rasite geresnį filosofinį tyrumo pavyzdį, nei šaltinio pavyzdys? Galime pritaikyti šaltinio pavyzdį meilėje – mylėkime, mylėkime nežiūrint į nieką.
Meilė, kuri sklinda nesustodama, apsaugos jus nuo visų negandų ir kančios; ir jūs net nepastebėsite, jei kažkas ketins jus apjuodinti, padaryti kažką pikta, nes jūsų meilės srautas visas blogybes nuplaus.
Dažniau prisiminkite gaivaus šaltinio, kuris tekėdamas nuplauna visas negeroves, vaizdinį, mylėkite nuolatos, besąlygiškai, ir jūsų gyvenime neliks kančios.
Ištrauka iš Omraam Mikael Aivanchov kūrybos, parengė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kartais išminčiaus žodžiai sukelia jumyse tokį atgarsį, kad jūs pagalvojate: “Bet visa tai aš jau žinau.. aš tai žinojau… aš tai jau kažkur girdėjau… ir kaip aš galėjau tai pamiršti?..“
Jūs tai pamiršote todėl, kad ilgai klaidžiojote aplinkiniais keliais, ir tų kelių dulkės palaipsniui uždengė nuo jūsų tas tiesas. Bet jos visada jumyse, jos gali būti paslėptos, užmigusios, ir reikia, kad kažkas jas pažadintų.
Ir tas kažkas beldžiasi į jūsų duris, siunčia jums keletą šviesos spindulių – ir jūsų giliai užslėpti prisiminimai išplaukia į paviršių. Vieniems šis pabudimas įvyksta labai greitai, kitiems – tenka palaukti ilgiau.
Todėl jei mes klausomės išminčių žodžių, tai tik tam, kad vėl atrastume tai, ką mes jau žinome. Taip, išminčiai kalba mums tik tai, ką mes jau žinome, tačiau tos žinios dar snaudžia mūsų pasąmonėje.
Pats Kūrėjas iš pat pradžių suteikė mums tas prigimtines tiesas, o išminčių žodžiai tik pažadina mumyse jų aidą.
Mintys iš O. M Aivanchovo knygų, parengė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Kai darbo dienos rytą niūrių žmonių minioje pamatai žmogų, kuris šypsosi, džiaugdamasis tuo, kad šviečia saulė, čiulba paukščiai, tuo, kad tiesiog gyvena, kvėpuoja, vaikšto, tuomet daugeliui žmonių atrodo, kad toks žmogus ne iš šio pasaulio.
Tokie žmonės visada geranoriškai nusiteikę. Jie lyg saulės spinduliai. Jų šviesoje viskas tarsi atgyja ir pražysta. Šalia jų visada harmonijos ir džiaugsmo pojūtis.
Iš esmės tai ir yra dvasingumas – gyvenimas harmonijoje su savimi, su pasauliu, su gamta. Dvasingumas – tai ne ritualai, ne pamokslavimas, ne sekimas paskui guru.
Dvasingas žmogus harmonizuoja pasaulį aplink save, daro jį šviesesniu, geresniu. Jo dvasingumas regimas ir juntamas.
O jei žmogus galvoja, kad yra dvasingas, bet pykstasi su artimaisiais, iš aukšto žiūri į kitus, tuomet tai ne dvasingumas. Juk galima ištisas valandas melstis, pasninkauti, laikytis religinių tradicijų, bet gyvenime elgtis destruktyviai.
Dvasingumas – tai pirmiausiai mūsų sielos būsena. Tai aiškumas, sąžiningumas, atsakingumas, besąlygiška meilė, tyrumas, nuoširdumas, geranoriškumas.
Dvasingas žmogus niekam neprimeta savo pasaulėžiūros, jis savo vidine šviesa nušviečia ir parodo kitų žmonių vidinę šviesą…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Kai žmogaus mintys tyros, pats Kūrėjas jį palaiko ir veda. Žmogus yra harmonijoje su Kūrinija.
Bet kai tik atsiranda negatyvus požiūris ir tokios pat negatyvios reakcijos, ryšys su aukštesniuoju pasauliu nutrūksta.
Žmogus kaipmat papuola į žemų vibracijų, savo ego įtaką, prarasdamas save – ryšį su savo dvasia. Atitrauktas nuo savo aukštesniojo “aš“ ir aukštesniosios realybės, jis įsitraukia į iliuzijų pasaulį.
Žmogus tampa neigiamų emocijų ir baimės įkaitu, o jos turi “savo tiesos“ traktuotę, kur bet koks įvykis nuspalvinamas negatyvumu, kuris, savo ruožtu, formuoja būsimus įvykius iškreiptu būdu.
Žmogus patenka į kovos ir konflikto zoną, kur jo ego įsitvirtina ir plečiasi, įtraukdamas sąmonę į emocinį sūkurį, iš kurio gali išsilaisvinti tik tas, kas dar galutinai neprarado ryšio su savo dvasia ir valia.
Štai čia ir išryškėja tikroji esmė. Jei žinios tapo patirties tiesa ir tikėjimu, tuomet žmogus įveikia bet kokią negatyvią situaciją, darydamas išvadas iš gautos patirties. O jei ne, tuomet emocijos ir baimė užvaldo sąmonę.
Aukščiausia dorybė išreiškiama nuolatiniu nesąmoningumo įveikimu. Dorybė neklysta, todėl gali atskirti laikiną nuo amžino, tiesą nuo iliuzijos. Ir užgimti ji gali tik širdies gilumoje.
Padėka autorei! Pagal Evos Štern tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 