Kategorija: Mintys

* Tylėjimas – vienintelis dalykas iš aukso, kurio nepripažįsta moterys.

* Nebijokite pasilikti akis į akį su savimi: jūs gi nesikandžiojate ;).

* Anksčiau aš gyvenau labai aktyviai: žaidžiau tenisą, futbolą, biliardą, rungiausi šachmatais, dalyvavau automobilių lenktynėse. Bet.. viskas baigėsi, kai sugedo mano kompiuteris.

* Žmonės sako: “Laimė būtinai tave suras!“ O aš negaliu suprasti: ar aš taip gerai slepiuosi, ar ji taip blogai ieško?..

* Paprastai laimė ateina pas laimingą, o nelaimė – pas nelaimingą..

* Atostogos – tai dvasios būsena!

* Mąstyti taip sunku.., todėl dauguma žmonių miega.

* Neieškokite Meilės – kurkite ją!

* Štai jūs einate į sporto salę ir uoliai treniruojatės, atsikratydami nereikalingų kilogramų.. Bet! Jūs net neįtariate, kad visi tie kilogramai kantriai laukia jūsų namie, pasislėpę.. šaldytuve!

* Pats geriausias draugas – katinas! Jis niekada tavęs neklausia, kodėl tu valgai naktimis. Jis.. ėda kartu su tavimi!

* Kelias į tvarką daiktuose – per tvarką mintyse.

* Dauguma – ne visada rodiklis. Pavyzdžiui, psichiatrinėje ligoninėje ligonių daugiau, nei gydytojų..

* Niekuomet nesigręžiokite į praeitį – ten nieko nesikeičia!

* Televiziją žmonės žiūri ne todėl, kad įdomu, o todėl, kad tikisi pamatyti kažką įdomaus.

* Senatvė – kai jau negali nusiplauti kojų kriauklėje..

* Nevairuokite automobilio greičiau, nei skrenda jūsų angelas-sargas.

* Kalbasi dvi karvės:
– Žinai, man atrodo, kad mus laiko tik dėl pieno ir mėsos..
– Baik skleisti tas savo kvailas sąmokslo teorijas! Visa banda iš tavęs juoksis!..

* Paryčiais kvailos mintys virsta protingomis. Bet, deja, dienos bėgyje jos vėl sukvailėja..

* Mes galime nuslopinti pyktį, ašaras, kančią.. Bet spontaniško juoko nuslopinti neįmanoma!

* Kiekviename žmoguje yra kažkas gero – matome tai ar ne, priklauso tik nuo mūsų.

* Kas žmogui stebuklas, Kūrėjui – kasdienybė :)..

(Mintys iš interneto)

Visiems linkiu smagaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Kartą gyveno maža žuvelė. Vieną dieną ji išgirdo kitų žuvelių pasakojimus apie nuostabųjį Vandenyną ir nusprendė žūtbūt jį pasiekti.

Žuvelė kreipėsi patarimo pas įvairius išminčius. Dauguma iš jų nieko negalėjo patarti, bet daug ir įmantriai kalbėjo, kad atrodytų didžiais mokytojais.

Viena tokių žuvų-guru pasakė žuvelei, kad pasiekti Vandenyną galima tik praktikuojant aštuonių pakopų kelio pirmo lygio tobulos žuvies pozas.

Kita žuvis-guru mokė, kad į Vandenyną galima patekti tik per ilgametes ir kruopščias nušvitusių žuvų pasaulio studijas.

Trečioji guru tvirtino:

– Vienintelė galimybė pasiekti Vandenyną – visą laiką kartoti mantrą “ram-ram-ram…“ Tokiu ir tik tokiu atveju atsivers kelias!

Galiausiai… pavargusi nuo įvairiausių mokymų ir patarimų, žuvelė nuplaukė į gelmes pailsėti.

Ten ji sutiko žuvį-senolę. Žuvelė labai apsidžiaugė, nes buvo girdėjusi apie šios kuklios senolės išmintį ir apie tai, kad nėra lengva ją sutikti.

Išgirdusi žuvelės klausimą apie Vandenyną, žuvis-senolė švelniai nusišypsojo ir atsakė:

– Miela naivuole žuvele… Vandenynas, kurio tu taip uoliai ieškai – aplink tave! Ir tu esi to Vandenyno dalis, nors ir nepastebi to… Maža to – kaip ir kiekviena jo dalis, esi labai svarbi ir mylima. Apsižvalgyk: jis tavyje, jis aplink tave! Jo nereikia ieškoti, jį reikia tiesiog pamatyti ir pajusti!.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos! 😀

Mylėti – reiškia linkėti kitam gero (motina Teresė)

Kai jaučiatės nelaimingi ar apleisti, pabandykite padaryti kažką su meile.

Ištarkite nors vieną žodį su meile, tiesiog pagalvokite apie kažką su meile.

Atverkite savo širdį ir pasistenkite pažadinti joje meilę. Kad tai pavyktų, turite nustoti matyti kituose žmonėse ir savyje tik trūkumus ir klaidas.

Vieni žmonės gali mums patikti, kiti – ne.

Lengva mylėti žmones, kurie mums patinka. Tačiau mylėti artimą savo nereiškia žavėtis juo.

Sunku įsivaizduoti, kad galima žavėtis žudiku ar vagimi. Bet galima linkėti jiems gero.

Mylėti artimą savo – reiškia linkėti jam gero.

Meilė – tai menas, reikalaujantis nuolatinių įgūdžių. Geri gydytojai, muzikantai, dailininkai, sportininkai lavinasi valandų valandas, kad tobulintų savo gabumus.

Taip pat ir su meile. Jei nemylėsite – būsite vieniši ir nelaimingi.

Atverkime širdį meilei (A. Louenas)

Keliauti per gyvenimą uždara širdimi – tas pats, kas leistis į kelionę per vandenyną užsirakinus laivo triume.

Meilė, vedama vidinės išminties (Devidži)

Kaip galime neleisti išorinėms jėgoms įtraukti į chaosą mūsų vidinį pasaulį?

Tam reikia ir intelektualaus, ir gilaus vidinio poslinkio sąmonėje. Svarbu suprasti skirtumą tarp atramos išoriniuose dalykuose ir atspirties taško pačiame žmoguje.

Kai orientuojamės į išorinę realybę – mūsų laimė pradeda priklausyti nuo išorinio pasaulio. Ir tada išorinis pasaulis turi nuolat teikti mums “atramas“: materialias, emocines, finansines, kūniškas… Teikti, teikti ir teikti. Jei tik nustoja teikti – mes patiriame gilią krizę.

Atspirties taškas pačiame žmoguje – tai meilė, vedama vidinės išminties. Ir ji nepriklauso nuo išorinių rezultatų. Jos neveikia nei baimė, nei titulai ar mokslo laipsniai, nei turtai ar pinigai, nei nuomonės ar aplinkiniai žmonės.

Kai atspirties taškas pačiame žmoguje – jis turi gilų tikėjimą, kad yra dieviška visatos išraiška, jis žino, kad jo žodžiai, mintys ir veiksmai – dieviškumo atspindys. Tai galinga Jėga, stipresnė už visus išorinius poveikius.

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Aklas žmogus ir veidrodis

Aklas žmogus turėjo veidrodį. Ir nors jam atrodė, kad turi labai vertingą daiktą, jokios naudos jam iš veidrodžio nebuvo – kiek prieš jį bestovėtų…

Tai nenaudingo turėjimo pavyzdys.

Išvada: kai eini Keliu, palik viską, kas nenaudinga ir kas yra perteklius.

Einu ne ten, bet einu…

Vienas žmogus pasiklausė kaimynų pasakojimų apie legendinį lobį ir nusprendė jį atrasti. Tačiau prieš leisdamasis į kelionę nepasidomėjo – kur tiksliai to lobio ieškoti.

Ilgai negalvojęs, patraukė į netoliese esantį mišką, nes šis tiesiog buvo arčiausiai. Tačiau kuo toliau ėjo, tuo didesnės abejonės jį apniko: ar ten jis ieško?

O čia dar sutiktas pakeleivis pasakė, kad lobio reikia ieškoti kitoje vietoje… Bet žmogus nukeliavo jau gana toli, todėl pagalvojo, kad vėlu kažką keisti ir nusprendė eiti toliau, nes negalėjo sustoti. Žmogus drąsino save, sakydamas: “gal ir einu ne ten, bet juk reikia kažkur eiti!..“

Daugybė žmonių, kurių protas sujauktas arba miegantis, veikia taip pat, kaip tas ieškantis lobio žmogus. Užhipnotizuoti materialumo iliuzijos, jie įsitraukia į išorinius veiksmus, kurie – kaip jiems atrodo – suteiks laimę.

Nesąmoningi išoriniai veiksmai atrodo jiems svarbūs, nors iš tiesų jie beprasmiški. Dažnai jie ir patys tai žino, tačiau pats išorinio veiksmo procesas taip įtraukia, kad jie jau negali nei sustoti, nei pasukti į kitą pusę. Jie eina – ir kuo greičiau eina, tuo labiau tolsta nuo savo tikrojo lobio.

Išvada: prieš leisdamiesi į kelionę nustatykite maršrutą. Negailėkite laiko žemėlapio nagrinėjimui. Pabandykite išsiaiškinti, išjudinkite savo protą. Galbūt, lobis yra tiesiog po jūsų kojomis? Mokykitės be gailesčio atsisakyti klaidingų krypčių ir tikslų.

Gyvatės oda

Kartą gyvatė išsinėrė iš senosios odos. Palikusi ją, gyvatė lyg niekur nieko nušliaužė toliau.

Kai jos paklausė – ar negaila palikti savo odą, ji atsakė, kad daugiau nelaiko šios atsiskyrusios dalies savo oda.

Išvada: eidami mokinystės Keliu, mes numetame prisirišimų odą, todėl einame vis lengviau. Mokykimės be gailesčio palikti tai, kuo nesame. Kad eitume lengvai – atsisakykime visko, kas trukdo, kas nereikalinga. Juk tai ne mes, o tik “oda“, kurią periodiškai turime numesti.

Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂

– Viso geriausio, mieloji, ir atminkite: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

– Laba diena, daktare!

– Laba diena. Kuo skundžiatės?

– Sielą maudžia. Juk jūs sielos gydytojas?

– Žinoma. Ar jūsų sielą kažkas sužeidė?

– Nežinau. Galbūt… Aš jos lyg ir nejaučiu. Aš apskritai silpnai jaučiu, pavyzdžiui – nemoku pasakyti “myliu“.

– Tikrai? Na, tai paplitęs susirgimas. Pabandykite įkvėpti. Giliau, dar giliau… Kodėl jūs taip įsitempusi?

– Negaliu giliau kvėpuoti. Man gniaužia kvapą.

– Taip ir užrašysime: neleidžiate sau kvėpuoti pilna krūtine. O dabar nekvėpuokite. Dar ne, dar… Viskas, įkvėpkite. Panašu, kad jums tai įprasta – nekvėpuoti?

– Kodėl? Aš lyg ir kvėpuoju…

– Būtent: “lyg ir“. O iš tiesų tik apsimetate. Juk jūs bijote atsiverti. Visus savo jausmus slopinate. Neleidžiate sau jų išreikšti!

– Bet juk tai nepadoru – rodyti savo jausmus. Aš juos užgniaužiu vos užgimusius.

– Štai ir išryškėjo jūsų kvėpavimo problemų priežastys. Jūs prikaupėte daugybę vos užgimusių jausmų: jų pilna krūtinė. Todėl ir negalite giliai kvėpuoti. O užgniauždama savo jausmus jūs darote nusikaltimą prieš save pačią!

– O ką turėčiau su jais daryti?..

– Pripažinti, kad jie yra, įvardinti juos ir leisti jiems būti.

– Bet gal aš vėliau su jais išsiaiškinsiu. Aš juk ne dėl to atėjau, o todėl, kad nemoku pasakyti “myliu“.

– Na, gerai, leiskite, aš jūsų paklausysiu.

– Oi, ne! Man jau baisu!

– Štai ir jūsų baimes atradome! Bet juk jums neskauda, ko bijote?

– Skausmo bijau, nenoriu, kad skaudėtų.

– Na va… O kas jums sukelia skausmą?

– Kai suklystu. Kai apgauna. Kai įžeidžia. Daug kas…

– Mieloji, bet juk jūs tiesiog bijote mylėti!

– Aš? Bijau? Prie ko čia baimė?

– Juk meilė – visa aprėpiantis skrydis! Ar ne taip? Skrydis su pakilimais, posūkių viražais.. ji negali būti baili.

– Aš žinau, daktare. Esu tai patyrusi.

– Ir todėl dabar jūs bijote.

– Taip, bijau: kad nesupras, atstums, apgaus…

– Todėl ir nuslopinote savo jausmus ir taip apsisaugojote nuo galimo skausmo. Todėl jums ir sunku pasakyti “myliu“… Žinote, jūsų liga lengvai pagydoma! Pirmiausia išmokite mylėti save. Jei mylėsite save, išmoksite išreikšti savo jausmus ir atrasti tai, kas jus džiugina gyvenime.

– Reiškia, aš nemyliu savęs?.. O kaip išmokti save mylėti?

– Paprastai: mokykitės įsiklausyti į save, suprasti savo pojūčius. Juk ko jūsų bepaklausčiau, jūs atsakote: “nežinau“, “nejaučiu“. Jei jūs tokia neatidi sau, tai kaip kiti gali jus suprasti?.. Taip pat išmokite džiaugtis savo pasiekimais, savo gyvenimu.

– Na… aš pabandysiu.

– Ir puiku! Vykdykite mano nurodymus, ir greitai pajusite, kaip jūsų širdyje atsilaisvins vieta meilei. Šiam kartui viskas: medicina tarė savo žodį – dabar viskas jūsų rankose!

– Palaukite, daktare! Bet kaip ta vieta meilei atsilaisvins, jei ten tiek visko prisikaupė?..

– Taip, taip… daug prikaupėte tų nuslopintų jausmų… daug!

– Tai ką su jaus daryti?

– O štai čia, mieloji, vienintelis patikimas receptas: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio!! 🙂

Kame gi skirtumas?

Vienas išminčius papasakojo savo mokiniams juokingą istoriją. Jie ilgai ir nuoširdžiai juokėsi..
Po kelių minučių jis vėl papasakojo mokiniams tą pačią istoriją. Nusišypsojo tik keletas.
Išminčius trečią kartą papasakojo tą pačią istoriją.. bet jau niekas nesijuokė.
Tada išminčius paklausė:
– Juoktis nuolat iš tos pačios istorijos jūs negalite. Tai kodėl tuomet jūs leidžiate sau vėl ir vėl verkti dėl tos pačios priežasties?..

Berniukas ir šventikas

Į vieną mažą kaimelį atvažiavo šventikas. Sutikęs mažą berniuką, jis paklausė – kaip jam surasti vietinę bažnyčią.
Kai berniukas nupasakojo kelią, šventikas padėkojo ir pridūrė:
– Ateik šiandien vakare į bažnyčią ir savo draugus atsivesk!
– O kam?
– Aš jums papasakosiu, kaip pakliūti į dangų!
– Juokaujate?.. – nusijuokė berniukas, – Juk jūs net nežinojote, kaip pakliūti į mūsų bažnyčią!..

Liūtas ir šuo

Kartą pas liūtą atėjo šuo ir pakvietė jį.. kautis.
Tačiau liūtas tik atlaidžiai pažvelgė į šunį.
Šuo įsižeidė ir piktai pareiškė:
– Jei tu nesikausi su manimi, aš papasakosiu savo draugams, kad liūtas bijo manęs!
Liūtas į tai atsakė:
– Keliauk sau.. Geriau tegul mane pasmerkia šunys už bailumą, nei liūtai niekins mane už tai, kad aš koviausi su šunimi!

Tiesa

Mokinys paklausė išminčiaus:
– Sakyk, Mokytojau, kodėl mes mokomės atsiskyrę nuo pasaulietiško gyvenimo?
Mokytojas atsakė:
– Kaip manai, ar pradės bitė rinkti medų iš dirbtinės gėlės?.. Taip ir tiesa: ji neateina pas tuos, kas apžavėtas išorinių iliuzijų spindesiu.

Meilė

Kartą neseniai vedęs sūnus su apmaudu tarė savo tėvui:
– Mes su žmona laikomės už rankų, švelniai žiūrime vienas į kitą, sakome meilės žodžius.. Tėvai, kaip aš norėčiau, kad ir jūs su mama būtumėte tokie patys laimingi!
Tėvas atsakė:
– Sūnau, su kiekvienais metais tavo meilė bus brandesnė ir įgaus vis kitokią išraišką.. Pavyzdžiui, aš sakau tavo mamai, kad myliu ją, kai kantriai išklausau, kaip jį eilinį kartą susipyko su kaimyne.. O ji sako, kad myli mane, kai padeda man taisyti žvejybos tinklus.. Juk tu žinai, kaip ji nemėgsta jų taisyti..

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 🙂

Laimė visada paprasta.

Ji netriukšminga. Jai nereikia dopingų, sukrėtimų ir pramogų. Ji pilnavertė ir vientisa. Begalinė.

Tarsi po žeme slypintis neišsenkantis ir gaivus šaltinis. Laimė trykšta versme, pripildo, liejasi per kraštus, plūsta, ištrina žmonių užbrėžtus apribojimus, vienija su tuo, kas aplinkui. Su aplinkiniu pasauliu.

Nuostabus jausmas – laimė.

Ji visada paprasta. Kaip šokis. Snaigių šokis žibinto šviesoje. Kaip sustingę nuo šalčio pirštai ant karštos arbatos puodelio artimiausių žmonių draugijoje. Kaip mamos balsas… Arba kai basomis per rytinę žolę.

Laimė – kai rankos ant besilaukiančios moters pilvo, kai apmiręs klausai: o gal sujudės?

Laimė – žiūrėti į akis, o ne pro šalį. Žiūrėti ir matyti. Girdėti. Praregėti.

Tai – kada jau tau daug kartų po 5-is, o tu vis dar jauti, o svarbiausia – tiki stebuklinga Kalėdų Dvasia, dovanojančia viltį ir tylų džiaugsmą.

Tikra laimė neateina paliepus paryčiais. Jos nelydi beviltiškumas, pagirios ar galvos skausmas.

Ji nežino dalinio matavimo – negalima būti truputį laimingu: esi laimingas arba ne. Arba, tiksliau – laimę galima jausti arba nejausti.

Štai ir šią akimirką laimė kantriai laukia palankių sąlygų: tylos ir jautrumo.

Jautrumo kertelei, kurioje ji slypi – žmogaus širdžiai.

Padėka autorei – V. Skvorcovai-Ochrickajai! 🙂

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Dažnas sako, kad vasara pralekia nepastebimai.. Taip yra iš dalies dėl to, kad esame atitrūkę nuo gamtos – daugiausia mūsų veiklos vyksta patalpose, nuolat skubame – todėl tiesiog nepastebime visų vasaros privalumų ir grožybių, nespėjame jomis pasidžiaugti..

Kad pajustume visus vasaros džiaugsmus, turime juos pastebėti, pajusti, liesti, matyti, ragauti, uosti – t.y., daryti tai, ką galime daryti tik vasarą :). Ir daryti tai sąmoningai – visa savo esybe džiaugtis tuo, ką dovanoja mums gamta. Jausti vienybę su ja..

Štai jau ir pirmasis vasaros mėnuo baigiasi! Pažvelkime, kiek nuostabių dalykų galime šią vasarą dar atlikti :):

* Važinėti dviračiu.

* Daugiau vaikščioti pėsčiomis.

* Pabūti turistu gimtame mieste, gyvenvietėje, kaime.

* Valgyti ledų karštą vasaros dieną! (skaniausi ir sveikiausi – pačių pagaminti, pvz., užšaldytos trintos braškės su cukrumi)

* Vaikščioti basomis po žolę ar smėlį.

* Nusipinti lauko gėlių vainiką, uosti nuostabų gėlių aromatą.

* Maudytis ežere, upėje, jūroje.., na, bent jau pabraidyti.

* Skanauti šviežio medaus.

* Papuošti balkoną gėlėmis, pasodinti gėlių savo kieme.

* Su vaikais piešti kreidutėmis ant asfalto, leisti popierinius laivelius upeliu arba paleisti aitvarą :).

* Pietauti arba pusryčiauti gamtoje, gerti arbatą balkone arba sode.

* Pasideginti saulėje (saugiai!)

* Stebėti žvaigždėtą vasaros dangų, saulėtekį, saulėlydį, vaivorykštę.

* Mėtyti akmenukus į vandenį :).

* Valgyti “vasarinį“ maistą: šaltibarščius, šviežias bulves su krapais, lengvai sūdytus agurkus, uogas, vaisius, daržoves..

* Prisirinkti vaistažolių ir žolinių prieskonių, juos susidžiovinti žiemai.

* Ilsėtis hamake arba snausti (skaityti) pasitiesus pledą po medžiu sode.

* Su šeima nueiti pėsčiomis į žygį ir miegoti palapinėje.

* Aplankyti toliau gyvenančius gimines ir draugus.

* Vakaroti prie laužo su draugais ar šeima.

* Išsikepti pyragą su šviežiomis uogomis, išsivirti skanią uogienę.

* Sportuoti lauke (bėgioti, važiuoti dviračiu ir t.t..)

* Valyti organizmą vieną dieną per savaitę valgant tik šviežias daržoves arba vaisius.

* Fotografuoti žydinčią gamtą.

* Karštą vasaros dieną laistytis vandeniu! 🙂

Ir dar daugybė vasaros smagumų.. 🙂 Ir, žinoma, nepamiršti daryti gerų darbų – padėti tiems, kam reikia pagalbos, dovanoti savo užaugintas gėles, vaišinti sodo gėrybėmis, dalintis gerumu, nuoširdumu ir šypsenomis :)!

Visiems smagios vasaros! Kad ji ne “prabėgtų“, bet suteiktų jėgų, žvalumo, sveikatos ir daug gerų emocijų! 😀

Gėris ir blogis (Viktorianas)

Dorovės kriterijus yra tam tikrų dėsnių ir taisyklių laikymasis, kurių dėka gėris netampa blogiu.

Gėris – tobula aukščiausių žmogaus savybių išraiška: meilė, sąžiningumas, atjauta, pagarba, nuoširdumas, teisingumas, gerumas.

Blogis – primityvių, negatyvių, žemų savybių išraiška.

Ryšys su gamta (Dž. Krišnamurti)

Dauguma iš mūsų prarado ryšį su gamta.

Mes vis labiau daromės miestiečiais, gyvenančiais daugiabučiuose ir turinčiais vis mažiau erdvės tam, kad pamatytume dangų ryte ir vakare..

Praradę ryšį su gamta, atsiradusią vidinę tuštumą mes stengiamės užpildyti vystydami savo intelektą.

Mes skaitome daugybę knygų, žiūrime televizijos laidas, ginčijamės dėl savo nuomonės, puikuojamės žiniomis, pramogaujame, blaškomės, konkuruojame, siekiame primestų tikslų..

Tačiau.. ar tai nėra pabėgimo forma, pakeitimas ar dirbtinis stimuliavimas?

Juk jei turite ryšį su gamta – argi reikės jums kažko dirbtino?

Apie tai yra puikus pasakojimas:

Kartą ryte, kai Mokytojas ruošėsi skaityti paskaitą – ant palangės nutūpė mažas paukštelis ir ėmė čiulbėti. Ir čiulbėjo jis iš širdies! Paskui nuskrido. Tada Mokytojas pasakė: “tuo šiandien ir pabaigsime paskaitą..“

Taigi – ar dar girdite paukščių čiulbėjimą? Ar stebite saulėtekį ir saulėlydį?.. 🙂

Skaidymas (Dao)

Sunkumai negali būti įveikti iš karto.
Lėtai atrišk mazgus, skaidyk, kad įveiktum.

Auksinės rūdys (vienuolis Varnava)

Auksas nerūdija.
Pats.
Užtat kiek auksą mylinčių sielų surūdijo nuo jo negrįžtamai!

Auklėtojas – lyg sodininkas (A. Bacha)

Auklėtojo darbą galima sulyginti su įvairius augalus auginančio sodininko darbu.

Vienas augalas mėgsta saulės šviesą, kitas – pavėsį; vienas mėgsta upelio pakrantę, kitas – vėjuotą kalno viršūnę. Vienas gerai auga smėlingoje dirvoje, kitas – drėgnoje molėtoje.

Ir kiekvienam reikalinga ypatinga, tik jam tinkanti priežiūra, kitaip jis nepasieks tobulumo savo augime. Ir sodininkas tai žino: jis gerai supranta kiekvieno augalo poreikius bei galimybes.

Visiems saulėto ir smagaus savaitgalio!! 🙂

Gėlė atvira viskam, kas ją supa: gamtai, saulės spinduliams, šviesai, lietui, vėjui…

Ji spontaniškai veikia aplinką, spinduliuodama grožį ir džiaugsmą.

Gėlė besąlygiškai išreiškia grožį ir esančią joje gyvybės paslaptį. Gėlės mus visada džiugina: žydėdamos jos spinduliuoja universalią Meilę.

Gėlė nesvarsto – ką jai atneš žmonių dėmesys.

O žmogus?..

Jis nori, kad jo grožis, jo gabumai jam būtinai kažką atneštų – dėmesį arba materialinę naudą. Intelektas išvysto jame gudrumą, savanaudiškumą, išskaičiavimą.

Reiškia, gėlė… “geresnė“ už žmogų?

Bet jei žmogus palypės visa pakopa aukščiau ir sąmoningai padarys tai, ką gėlė daro nesąmoningai – jis galės išreikšti savo aukščiausią esybę.

Ir tuomet tai bus toks pat spontaniškas grožio skleidimas – besąlygiškas, tiesiog dėl būties džiaugsmo.

Maži vaikai tai moka. Tačiau veikiami savo tėvų ir aplinkos, jie, deja, anksti pasidaro gudrūs ir savanaudiški.

O tas noras – siekti naudos iš to, kas esate arba iš to, ką darote – iš tiesų yra pats atgrasiausias ir bjauriausias dalykas pasaulyje. Ir vienas iš labiausiai paplitusių, kad net tapo beveik spontanišku žmoguje.

Atminkime: NIEKAS TAIP TOTALIAI NEATGRĘŽIA MŪSŲ NUGARA Į DIEVIŠKĄ MEILĘ, KAIP NORAS GAUTI NAUDĄ AR PELNĄ.

O štai gėlės tiesiog žydi! Ir jos žieduose mes matome didingą Jėgą, didžią universalią Sąmonę ir Meilę. Todėl mes taip mėgstame jas…

Žiūrėdami į nuostabius vasaros žiedus, prisiminkime tai :). Ir skleiskime gyvenimo grožį… kaip gėlės :).

(Mintys iš M. Rišar paskaitos “Būkite kaip gėlės“)

Saulėto visiems savaitgalio!! 🙂