Kategorija: Mintys

Kartą pakeliui į Pietus kregždutės prisėdo pailsėti ant medžio, po kuriuo buvo vištidė.

Kregždutės pradėjo kalbėtis apie tai, kaip gera Pietuose, kaip ten gražu ir šilta..

Šio pokalbio įdėmiai klausėsi viena višta. O kai kregždutės išskrido, ji pagalvojo: “Ir aš noriu į Pietus! Juk ir aš turiu sparnus, reiškia, galiu ten nuskristi! Kuo aš prastesnė už kitus?..“

Ji tvirtai nusprendė skristi į Pietus ir papasakojo apie tai kitoms vištoms. Šios sudarė palaikymo grupę, ir kiekviena stengėsi duoti vertingų patarimų drąsiai vištai, ją padrąsinti – juk to vištų gyvenime dar nebuvo!

Drąsioji višta išklausė patarimų, susikaupė ir užšoko ant tvoros. Ji pasisuko į Pietų pusę, išskleidė sparnus ir sušuko:

– Skrendu!..

Ir, pagavusi vėjo gūsį, suplasnojo, kiek turi jėgų.. Ji labai norėjo į Pietus, todėl labai stengėsi plasnoti, nuskristi kuo toliau.

Štai ji perskrido savo, paskui ir kaimynų kiemą, paskui pievą ir kelią – taip toli nei viena višta dar nebuvo nuskridusi! Ir galiausiai pavargusi nutūpė kaimo obelų sode.

Čia ji pamatė tikrą rojų žemėje! Vešlios išsišakojusios obelys, sultingi rausvašoniai obuoliai, pažirę po visą sodą.. Paskui pamatė kaliausę ir net sodo sargą.

Pasigrožėjusi ir atgavusi jėgas, višta sugrįžo namo ir pasidalino savo kelionės įspūdžiais su kitomis vištomis.

Tuo tarpu pro vėl šalį skrido kregždučių pulkelis ir prisėdo pailsėti ant medžio. Ir šios pradėjo kalbėti apie Pietus.

Tačiau šį kartą vištos netylėjo – jos turėjo ką pasakyti! O kai išgirdo pasakojimus apie jūrą, uolas ir smėlį, pradėjo piktintis:

– Palaukite, palaukite.. Kokios uolos?.. Koks smėlis? Ką jūs čia tauškiate?.. Mes turime savo autoritetingą nuomonę! Mūsų žymi lakūnė buvo Pietuose ir viską mums papasakojo: apie sodą, kelią, pievą, obuolius ir net sodo sargą! Tai ir yra Pietūs! O jūsų pasakojimai – apgaulė, kliedesiai, kuriais kvaršinate mums galvas. Dabar mes viską žinome!

Kregždutės nieko neatsakė, tik susižvalgė, kažkaip paslaptingai nusišypsojo, ir.. nuskrido į “savo“ Pietus 😉
..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

– Sakykite, Mokytojau, kodėl visi Didieji Mokytojai ragino neteisti kitų? Nejaugi tai taip svarbu, ir kodėl?

Mokytojas, kaip įprasta, į klausimą tiesiai neatsakė, o vietoje to padavė mokiniui oro balioną, kurio dugne buvo šiek tiek purvo. Mokytojas paprašė mokinį atsistoti priešais jį ir pripūsti balioną. Mokinys pradėjo pūsti.

– Ką tu dabar matai? – paklausė Mokytojas.

– Matau jus ir balioną.

– Pripūsk dar truputį, – paprašė Mokytojas.

Mokinys dar kelis kartus įpūtė oro. Balionas padidėjo.

– Ką tu dabar matai? –

– Jūsų beveik nematau, bet aiškiai matau balioną, kurio kraštuose telkiasi purvas, – atsakė mokinys.

– Pripūsk balioną dar daugiau.

Po to, kai balionas gerokai padidėjo, Mokytojas paklausė:

– Ką tu matai?

– Tik purviną balioną ir daugiau nieko.

– Pūsk toliau, – pasakė Mokytojas ir atsitraukė atokiau.

Mokinys vėl pakluso ir ėmė pūsti balioną. Tačiau balionas negalėjo daugiau plėstis ir… Bum! Jis susprogo, o buvęs jame purvas ištiško į visas puses. Mokinys nustėro ir ėmė apžiūrinėti jį aptaškiusį purvą.

– Būtent taip nutinka, kai tu sutelki savo dėmesį į kitų žmonių trūkumus, silpnybes ir nuodėmes. Kai pradedi teisti kitą, tu jau nebematai pačio žmogaus, o matai tik savo smerkiančias piktas mintis ir jausmus, kurie bet kurią akimirką gali sprogti ir sutepti purvu ne tik tave, bet ir aplinkinius. Jei, žinoma, tu nenustosi “pūsti“ savo nešvarių minčių apie kitus.., – pasakė Mokytojas ir išėjo, palikęs mokinį vieną su savo mintimis..

(Autorius – S. Šepel, vertė – ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Mokytojas dažnai kartojo savo mokiniams:

– Būkite sąmoningi!

– Bet ką gi tai reiškia?.. – klausė jie.

Vieną dieną Mokytojas nusivedė savo mokinius prie upės, per kurią buvo nutiestas labai siauras tiltelis.

– Kad suprastumėte, kas yra sąmoningumas, jums teks pereiti šiuo tiltu į kitą upės pusę, – pasakė Mokytojas.

Mokiniai priėjo arčiau tilto ir įsitikino, kad jis labai jau siauras..

– Tai pavojinga, tiltas pernelyg siauras! – nusprendė mokiniai.

Mokytojas atsakė:

– O kokio pločio tako jums reikia, kad vaikščiotumėte žeme? Juk labai dažnai jūs einate žeme lygiai tokia pačia siaura juosta, ir net nesusimąstote apie tai.. Kodėl gi jūs manote, kad negalite eiti šiuo tiltu?..

Keli mokiniai vis dėl to ryžosi pabandyti, tačiau išsigandę sugrįžo atgal į krantą.

Tuomet Mokytojas pats žengė ant tilto ir pradėjo juo eiti.. Kai kurie mokiniai nusekė paskui jį.

O pasiekę krantą, mokiniai su įkvėpimu dalinosi savo įspūdžiais:

– Ėjimas tokiu siauru tiltu reikalavo didelio susikaupimo, dėmesingumo ir buvimo šioje akimirkoje.. Mokytojau, dėkojame už šią pamoką! Mes dabar supratome, kas yra sąmoningumas 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Yra šiame pasaulyje Meilė, kurios neveikia nei laikas, nei gyvenimo aplinkybės, nei poelgiai.

Tai Motinos Meilė.

Ji lydi mus nuo pirmos gyvenimo akimirkos.. Mama – gyvenimo pradžia ir pats švelniausias žvilgsnis, labiausiai mylinti širdis, geriausios ir švelniausios rankos.

Mama – pirmas ištartas žodis. Ir visomis kalbomis šis žodis skamba vienodai švelniai. Nes tariame jį širdimi..

Tapusi motina, moteris atveria geriausias savo savybes: gebėjimą besąlygiškai mylėti, rūpestingumą, supratingumą, kantrybę, dėmesingumą, kūrybingumą, gerumą..

Jos dovanojama Meilė beribė.. Vos tik užsiminsite mamai, kad jums blogai – ji visada atskubės į pagalbą. Ji visada jūsų pusėje.. O tai labai svarbu kiekvienam žmogui.

..Kartą vienos mamos paklausė, kurį iš savo vaikų ji labiausiai myli. Ji tik nusišypsojo ir net nesusimąsčiusi atsakė:

– Mylimiausias vaikas tas, kuriam atiduodu savo meilę ir širdį:
Tas, kuris serga – kol pasveiks;
Tas, kuris kelyje – kol sugrįš;
Tas, kuris pavargo – kol pailsės;
Tas kuris alkanas – kol bus sotus;
Tas, kuris siekia savo tikslo – kol pasieks;
Tas, kuris mokosi – kol išmoks;
Tas, kuris verkia – kol nusiramins;
Tas, kuris turi rūpesčių – kol juos išspręs.
Tas, kuriam reikia pagalbos – kol nereikės..

Ir liūdnai pridūrė:

– Ir tas, kuris mane pamiršo ir paliko – kol prisimins ir sugrįš..

Tame Motinos Meilės Esmė – besąlygiškai dovanoti savo meilę, nežiūrint į nieką.. Dėl savo vaikų mama gali padaryti net tai, kas skaitoma neįmanomu!

Jos šventa meilė – mūsų nuoširdžiausias palydovas ir sergėtojas gyvenime. Kol turite mamą – turite savo mylintį Angelą-sargą..

Artėjančios Motinos dienos proga – gražiausi sveikinimai visoms moterims, kurios patyrė nuostabią motinystės laimę 🙂 !

Saulėtų dienų, gražių švenčių 😀 !

– Kodėl išeina Meilė? Ir kur ji išeina? – kartą paklausė savo tėvo mažoji Laimė.

– Ji tiesiog išnyksta, – atsakė tėvas, – jei žmonės nemoka mylėti.

Mažoji Laimė susimąstė: kai ji užaugs – būtinai padės žmonėms būti laimingais!

Ėjo laikas. Laimė užaugo, tapo didelė. Ji prisiminė savo pažadą ir kiek įstengė, padėdavo žmonėms, bet žmonės jos nevertino..

Todėl palaipsniui Laimė iš didelės pavirto į mažą ir silpną. Ji labai išsigando, kad neišnyktų, ir patraukė į kelionę ieškoti būdų pasveikti nuo savo negalios.

Ilgai keliavo Laimė, kol galiausiai visai pasiligojo.. Todėl sustojo pailsėti vešlaus medžio pavėsyje. Nuovargis buvo didžiulis, ir ji užmigo.

Ją pažadino artėjančių žingsnių šnaresys. Laimė atsimerkė ir pamatė varganą sulinkusią senutę – basą, sudriskusiais rūbais, su lazda rankoje.

Laimei pagailo jos, ji kaipmat priėjo prie senutės ir pasiūlė:

– Prisėskite. Jūs, turbūt, pavargote? Jums reikia pailsėti ir atgauti jėgas.

Senutė iš nuovargio smukte susmuko ant žolės šalia medžio.. Kiek pailsėjusi, ji papasakojo Laimei savo istoriją.

– Apmaudu, kai žmonės laiko mane senute.. O juk aš jauna. Mano vardas Meilė.

– Tai tu ir esi Meilė?.. – nustebo Laimė. – Bet man sakė, kad Meilė yra pati nuostabiausia pasaulyje!..

Meilė tik liūdnai pažvelgė į Laimę ir paklausė:

– O koks tavo vardas?

– Laimė..

– Šit kaip.. Man taip pat pasakojo, kad Laimė turi būti nuostabi.

Meilė ištraukė iš savo apiplyšusių rūbų veidrodį ir parodė Laimei jos atvaizdą. Toji, pamačiusi save veidrodyje, graudžiai pravirko..

Meilė atsisėdo šalia ir paguosdama švelniai apkabino Laimę.

– Matai, ką su mumis padarė beširdžiai žmonės.., – kūkčiojo Laimė.

– Žinai, o aš kai ką supratau, – nusišypsojo Meilė, – turime susivienyti: jei būsime drauge ir palaikysime viena kitą, tuomet greitai atgausime savo jėgas ir harmoniją.

Laimė pritardama linktelėjo, nurimo.. Jos sutarė laikytis drauge ir niekada nesiskirti.

Todėl nuo tos dienos ir žmonių gyvenime – jei ateina Meilė, tuomet kartu atkeliauja ir Laimė. O jei išeina – tai taip pat abi drauge..

Ir jei žmonės tai supranta – brangina abi: myli žmones besąlygiškai ir džiaugiasi tuo, ką turi gyvenime.

Nes po vieną jos niekada nevaikšto 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 😀 !

* Greičiausias būdas atrasti save – nustoti mėgdžioti kitus.

* Mūsų įsitikinimai apie tai, kaip viskas turi būti, trukdo pamatyti viską taip, kaip yra.

* Pinigai neturi jokios prasmės, tai tik įrankis manipuliavimui. Todėl labai svarbu suprasti – ką jie gali, o svarbiausia – ko jie negali.

* Kartais naudinga imituoti laivo griūtį, kad iš jo pabėgtų visos žiurkės.

* Niekada nepraraskite kantrybės – tai paskutinis raktas, kuris atrakina duris.

* Trumpiausia instrukcija pradedantiems: PRADĖKITE.

* Kai nežinote, kaip pasielgti – elkitės žmoniškai.

* Beširdžiai žmonės sako, kad visam pasauliui nepadėsi, ir.. nepadeda niekam.

* Dauguma niekada nelėmė istorijos proveržių. Didieji proveržiai – visada mažumos iniciatyva.

* Pasitikėjimas savimi ir įžūlumas – ne tas pats.

* Neįmanoma apgauti širdies. Ir gyvenimo neįmanoma pragyventi, einant vienu metu į dvi puses: į save ir nuo savęs.

* Pažvelkite į skruzdėlyną: nei posėdžių, nei pasitarimų, nei suvažiavimų ar konferencijų.. ir – visi darniai dirba!

* Už pykčio visada slepiasi skausmas.

* Negalvok apie tai, ką pasakys žmonės. Pagalvok apie tai, ką pasakytų Dievas..

* Apie žmogų galima spręsti pagal tai, kaip jis elgiasi su tais, kurie negali būti jam naudingi ir su tais, kurie silpnesni už jį.

* Mes galime turėti pačias naujausias komunikacijos priemones, bet niekas, absoliučiai niekas negali pakeisti žmogaus žvilgsnio.

* Neatiduokite savo vidinio pasaulio mainais į išorinius blizgučius.

* Vienatvė – būsena, apie kurią nėra kam papasakoti..

* Laikas negydo. Gydo tik žmogus, kuris yra šalia.

* Kai yra draugystė, dingsta žodis “vadovauti“. Kai yra pagarba, dingsta žodis “paklūsti“. Kai yra meilė, dingsta žodis “kentėti“.

* Sunkus tik pirmas žingsnis.

* Kuo daugiau meluojame – tuo mažiau suprantame vieni kitus.

* Žmonės niekada nesikeičia į gera per neapykantą, smerkimą ar pyktį. Mes keičiamės į gera per atleidimą, meilę, supratimą.

* Dalis, praradusi ryšį su visuma, negali pamatyti visumos vystymosi logikos.

* Kaip daug žmonių nežiūri nei į praeitį, nei į ateitį, nei į dabartį, jie nemato nei tiesos, nei melo.. Jie žiūri televizorių!

* Pagrindinė taisyklė, kurios reikia laikytis gyvenime – išlikti Žmogumi bet kokiose aplinkybėse.

* Žodžiai, ištarti iš širdies, patenka tiesiai į kito širdį..

* Kuo aukštesnė žmonijos evoliucijos pakopa, tuo daugiau ji siekia vienybės.

* Niekas neturi nuosavybės teisės į žmogų.

* Saugokite savo vidinę dvasinę Šviesą. Visada ir nežiūrint į nieką. Tai Šviesa, pagal kurią jus atras tokios pačio šviesios sielos.

* Supratimas gimsta iš meilės.

* Kuo ramiau viduje, tuo aiškiau išorėje.

* Grožis tikrai išgelbės pasaulį.. Vidinis žmogaus grožis.

* Žvelkite į pasaulį su meile, ir jūs pamatysite meilę..

* Stebuklingi žodžiai, kurie įkvepia gyvenimui: “Aš su tavimi“, “Aš myliu tave“, “Tikiu tavimi“, “Ačiū, kad esi“, “Tu reikalingas man“, “Padėsiu kuo galiu“..

* Pradėkime dieną nuo kažko Gero: geros nuotaikos, geros šypsenos, gero žvilgsnio, gerų minčių, gerų žodžių, gerų darbų.. Ir diena bus gera 🙂 !

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

Laužas

Vieną pavakarę Mokytojas su mokiniais sukūrė laužą ir prisėdo prie jo pasikalbėti.

– Dvasinis kelias primena laužą, – pasakė Mokytojas. – Kiekvienas, kuris įžiebia ugnį, turi iškęsti ir nemalonius, karčius dūmus, nuo kurių peršti gerklę ir ašaroja akys. Bet kai liepsna įsidega – dūmai išsisklaido, o liepsna apšviečia viską aplinkui..

– O kas, jei kažkas kitas uždegs mums laužą? – paklausė vienas iš mokinių. – Juk tuomet jis išgelbės mus nuo karčių dūmų?

– Tas, kuris uždegs kitam laužą, bus netikras mokytojas. Jis gali įžiebti ugnį, bet ten, kur jis pats norės ir kada panorės. Ir, jei tik norės, galės bet kurią akimirką jį užgesinti.. O kadangi jis neišmokys savo mokinių uždegti laužą – jie ir toliau gyvens tamsoje..

Meilė – lyg nektaras širdžiai..

Vienas mokinys pasiguodė Mokytojui, kad myli merginą ir siekia jos meilės, bet nesulaukia atsako.

– Nereikalauk meilės, tuomet jos sulauksi, – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?..

– Pasakyk, ką tu darytum, jei į tavo namų duris laužtųsi neprašyti svečiai: belstų, šauktų, reikalautų atidaryti ir kaltintų tave, kad neatidarai?

– Aš.. dar stipriau užrakinčiau duris!

– Būtent. Taip ir meilėje: nesilaužk į kitos širdies duris, nes ji tik dar stipriau užsidarys. Tapk laukiamu svečiu, ir tau atsivers kiekviena širdis. Tiesiog mylėk žmones, tuomet meilė savo švelnumu atrakins net seniai užvertas širdies duris.

Svarbiausia – kad meilė būtų besąlygiška ir nuoširdi. Imk pavyzdį iš gėlės: juk ji nesivaiko bičių, ji tiesiog dovanoja joms nektarą, ir bitės atskrenda pačios. Meilė – tai “nektaras“ kiekvieno žmogaus širdžiai..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio! 🙂

Kai gilės subrendo, tėvas ąžuolas iškilmingai joms pranešė:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas.

– Kvailystė. Mūsų viduje yra tik gilės branduolys, – nepatikėjo gilės.

– O aš jaučiu, kad manyje yra kažkokia paslaptis, – pasakė viena gilė ir nukrito į žolę.

Netrukus ji pajuto šalia šerno alsavimą.

– Nepražudyk miško, kuris yra manyje! – paprašė gilė.

Šernas sukluso, kriuktelėjo ir paliko ramybėje keistą gilę.

Kitą dieną peliukas surado gilę ir norėjo nutempti ją į savo urvelį.

– Manyje yra miškas, neliesk jo! – šūktelėjo gilė.

Peliukas išsigando ir pabėgo.

Vėliau šalimais skrido kėkštas, pamatė gilę ir pasičiupo ją.

– Nejaugi nori sunaikinti mišką, kuris yra manyje? – paklausė jo gilė.

Iš netikėtumo kėkštas vos neišmetė gilės, bet paskui suėmė ją tvirčiau ir nuskrido tolyn.

Kėkštas atskrido į stepės vidurį ir paragino gilę:

– Trauk greičiau tą mišką iš savęs, jis labai reikalingas stepei!

– Aš kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Turiu įminti šią paslaptį, – atsakė gilė.

– Kvailystės, – sumurmėjo kėkštas ir paliko keistą gilę ramybėje.

Gilė pasiliko stepėje ir peržiemojo nedidelėje duobutėje. O pavasarį, gavusi vandens, išleido į žemę pirmąją šaknį.

Paskui iš gilės pasirodė švelnus ūgliukas su dviem lapeliais.. “Tai jau truputį panašu į mišką!“ – apsidžiaugė gilė.

Praėjo daug metų. Stepės viduryje subujojo didelė ąžuolų giria.

O girios pirmtakas, didžiulis vešlus ąžuolas, kasmet aiškino gilėms:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas. Ir pamatys tą mišką tik ta gilė, kuri tuo patikės 🙂 !..

(Iš A. Lopatino knygos “Pasakos vaikams ir suaugusiems“, vertė – ruvi.lt)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

Nuoskauda, toks mažas žvėriukas, iš pažiūros atrodo visai nekaltai. Jei elgiatės su ja teisingai, ji neatneša jokios žalos. Jei nebandote jos prisijaukinti, nuoskauda kuo puikiausiai gyvena laisvėje ir niekam nekenkia.

Tačiau bet kokie bandymai ją užvaldyti baigiasi skausmingai.. Šis žvėriukas mažas ir apsukrus, todėl gali nejučia patekti į kiekvieno žmogaus vidų. Ir žmogus iš karto pradeda jausti nuoskaudą..

Žvėriukas pradeda šaukti žmogui: “Aš pakliuvau čia netyčia! Išleisk mane! Čia tamsu, ir man baisu! Paleisk mane!“ Bet žmogus seniai pamiršo žvėrių kalbą. Yra ir tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą, kol dar ji maža – tai pats geriausias būdas su ja atsisveikinti.

Bet yra tokių žmonių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iš karto ją pasisavina ir visur su savimi nešiojasi. Nuolat galvoja apie ją, rūpinasi ja.. O jai vis vien nepatinka tūnoti žmoguje!

Ji blaškosi, ieško būdų išeiti, tačiau blogas regėjimas trukdo tai padaryti. Štai toks netikęs žvėriukas. O ir žmogus taip pat.. Visas susigūžė, ir nieku gyvu nuoskaudos nepaleidžia.

O žvėriukas juk alkanas, valgyti nori – ir pradeda po truputį valgyti tai, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskausta, tai čia pradeda mausti.. Bet nepaleidžia žmogus nuoskaudos. Todėl, kad prie jos priprato. O ji valgo ir auga.. Atranda žmoguje kokį skanėstą, pripuola ir pradeda graužti. Todėl ir sakoma: “Nuoskauda graužia.“

Kol galų gale suauga su žmogaus kūnu ir tampa jo dalimi. Žmogus išsenka, pradeda sirguliuoti, o nuoskauda viduje vis auga.. Ir nesupranta žmogus, kad tereikia paleisti nuoskaudą! Ir jai be žmogaus geriau, ir žmogui be jos lengviau..

Moralė: Nuoskauda gali tapti sielos būsena. Ir, tiesą sakant, mes patys ją įsileidžiame.. Todėl kai eilinį kartą norėsite įsižeisti, pagalvokite: ar verta įsileisti nuoskaudą, auginti ją, suaugti su ja, nuolat ją nešiotis savyje, kankintis ir sirgti dėl jos?.. Geriau paleiskite ją į laisvę – lai bėga sau!..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Neišvystytas meistriškumas

– Aš toks nelaimingas.. Man nieko nesigauna.. Ko gero, aš blogas žmogus.. – skundėsi mokinys Mokytojui.

– Ne, tu nesi blogas. Tau tiesiog reikia mokytis ir vystytis, – atsakė Mokytojas.

– Ir kam gi man mokytis, jei nieko nesigauna?..

– Žinai, bus paprasčiau parodyti tau atsakymą, – šyptelėjo Mokytojas.

Jis padavė mokiniui dūdelę ir paprašė pagroti kokią nors melodiją. Mokinys groti nemokėjo, bet pabandė – garsai gavosi šaižūs, rėžė ausį..

– Matai, kas gaunasi, – pasakė Mokytojas, – o jei tu išmoksi groti dūdele, garsai bus kitokie. Kas gi pasikeis? Juk vėl grosi tu, ir grosi ta pačia dūdele, bet.. Tai jau bus visai kitokie garsai – tai bus Muzika, kuri skleis harmoniją ir džiugins širdį.

Mokinys susimąstė, o Mokytojas tęsė:

– Tavyje yra viskas, ko tau reikia. Kartais tau gali atrodyti, kad nieko nemoki, kad nieko nesigauna.. kol neišlavini savo gabumų. O kai išmoksi harmoningai valdyti savo mintis ir valią, tuomet suprasi, kad tau atrodantys trūkumai – tai tik savybės, kurių tu dar neišvystei ir neišmokai valdyti, todėl dar nepasiekei meistriškumo 🙂 ..

Ir moko, ir mokosi..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Žmonės tokie skirtingi: yra tie, kurie veda, ir yra tie, kurie eina paskui tuos, kurie veda. Kodėl tie, kurie eina paskui vedlius, neina savo keliu?

– Būtent todėl, kad žmonės skirtingi. Sekti kažkuo taip pat yra Kelias, – atsakė Mokytojas.

– Mokytojau, tuomet gaunasi, kad tu vedi, o aš einu paskui tave?

– Galima ir taip pasakyti, bet iš tiesų yra ne visai taip..

– Kaip tai – ne visai taip?.. – nustebo mokinys. – Juk aš atėjau pas tave mokytis, tu mane mokai, atsakai į mano klausimus, nurodai man Kelią – reiškia, tu vedi, o aš einu paskui tave!

– Esmė tame, kad savo klausimais tu skatini mane dar plačiau pažinti pasaulį, – nusišypsojo Mokytojas, – štai ir gaunasi, kad užduodamas man klausimą, tu vedi mane paskui save 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 😀 !