Labai seniai, kažkur toli-toli, pačiame Visatos pakraštyje, apsigyveno Burtininkai. Jie gyveno atsiskyrę, nes turėjo nuostabų gebėjimą – suteikti gyvybę žodžiams.
Įsivaizduokite – pakakdavo Burtininkui ištarti žodį, kaip šis kaipmat atgydavo! Todėl Burtininkai kalbėjo nedaug. Didesnę dalį laiko jie tylėjo.
Gali pasirodyti, kad taip gyventi labai nuobodu. Bet Burtininkai turėjo daugybę nebylių darbų.
Juk tam, kad išsaugotų savo stebuklingą gebėjimą, jie turėjo kiekvieną akimirką gryninti savo mintis, stebėdami supančio pasaulio grožį. Jie grožėjosi margaspalviais drugeliais, saulės ir mėnulio blyksniais vandenyje, šviesos žaismu lietaus lašeliuose…
Burtininkų širdyse gyveno Meilė, todėl jų ištarti žodžiai papildydavo juos supantį pasaulį nauja gyvybe ir grožiu.
Žinoma, kad Burtininkams nieko netrūko. Jei kažkoks daiktas sugesdavo, jie tyros minties ir žodžio pagalba jį atnaujindavo.
Tačiau kad ir kaip atsiskyrę gyveno Burtininkai, gandai apie jų gebėjimą suteikti gyvybę žodžiams pasklido labai toli.
Ir nemažai keliautojų patraukė ieškoti Burtininkų miesto – daug žmonių norėjo išmokti gaivinti žodžius. Juk tai taip šaunu: pasakei žodį – ir viskas! Be to, iš tokio gebėjimo galima bet kurioje šalyje gerokai pasipelnyti…
Keliautojus Burtininkai pasitiko geranoriškai. Jie ištarė: “Krėslai!“, ir pavargę keliautojai galėjo patogiai pailsėti. Ištarė: “Vaišės!“, ir keliautojai atsidūrė už skaniausiomis vaišėmis padengto stalo.
“Va čia tai bent! – galvojo svetimšaliai. – Jei mes išmoktume taip, galėtume neįtikėtinai pralobti!“
Ir tuomet svetimšaliai kreipėsi į Burtininkus:
– Mes atėjome pas jus iš tolimų neturtingų šalių. Mūsų liaudis ne tokia stipri ir graži, kaip jūsų. Mes negalime statyti tokių gražių namų ir kurti tokius gražius daiktus, o mums to labai reikia. Išmokykite mus suteikti gyvybę žodžiams – ir gyvenimas mūsų šalyse taps geresnis.
Burtininkai bandė gestais aiškinti keliautojams, kad pirmoji tokio stebuklo sąlyga – tyros mintys, bet žmonės jų nesuprato. Tuomet Burtininkai ištarė “Tyros mintys!“, ir daugybė blizgučių pažiro aplink. Ir ten, kur jos nukrito, skleidėsi gražiausios gėlės…
Keliautojai žiūrėjo į visa tai apstulbę.
– Jūs matėte?.. – kalbėjo vieni susižavėję.
– Visa tai niekai! Tik pamanyk – tyros mintys, jie sako taip tik todėl, kad nukreiptų mūsų dėmesį, – šaipėsi kiti.
– Tikrai, – pritarė jiems treti, – jie tiesiog nori atitraukti mus nuo savo stebuklingų knygų su burtažodžiais paieškų.
Svetimšaliai apėjo visą Burtininkų šalį ir pagaliau surado olą, kurioje buvo burtų knygos. Kažkada jomis naudojosi ir Burtininkai, kol išmoko gaivinti žodžius. O kai išmoko, paslėpė knygas oloje.
Radinys įkvėpė svetimšalius. Jie pradėjo mokytis ir galiausiai taip pat išmoko gaivinti žodžius. Bet labai greitai ir nemalonumai prasidėjo – juk gaivino jie ne tik tyrus, gražius, bet ir visokiausius žodžius iš savo ankstesnio gyvenimo.
Naujiesiems stebukladariams ne visada pavykdavo sulaikyti savo žemas emocijas, todėl jų žodžiai dažnai virsdavo visokiais baisiais padarais.
Ėjo laikas, ir žydinti Burtininkų šalis virto niūria vieta, ją griovė visokios pabaisos, kurios gimdavo iš svetimšalių grubių minčių ir žodžių. Ilgainiui naujieji šeimininkai greitai pradėjo netekti savo gebėjimų, nes pamiršo pagrindinę burtų dalį – tyras mintis.
Jie primiršo, kad gražūs žodžiai, gimę iš gražių minčių, sukuria aplink žmogų nematomą švytėjimą, kuris skleidžia šilumą ir viską atgaivina. O grubūs žodžiai ir mintys tarsi apgaubia žmogų nematomu ratu, kuris savo šalčiu atstumia žmones ir viską griauna.
Laikui bėgant naujųjų stebukladarių palikuonys tai visiškai pamiršo, todėl “būrė“ savaip: pradėjo apsimetinėti, norėdami atrodyti gerais, dėmesingais ir protingais. Ir tai jiems padėjo – jie užėmė aukštus postus ir net buvo gerbiami už savo vaidybą.
O tikrųjų Burtininkų palikuonys, atvirkščiai, nors vertėsi sunkiai, bet stengėsi skleisti savo protėvių išminties krislelius. Tačiau niekas jiems netikėjo ir dažnai net nesiklausė jų…
Bet vieną dieną Burtininkų palikuonių širdis pagaliau nušvietė protėvių išmintis: jie suprato, kad jų jėga – meilėje, minčių ir ketinimų tyrume. Ir kad atima šią jėgą neapykanta, pyktis, priešiškumas.
Kai tai įvyko, nuoširdus Burtininkų palikuonių džiaugsmas, tarsi švytinčių minčių šaltiniai, susiliejo į vieningą srautą… Sraunus ir galingas, šis srautas pradėjo tekėti žmonių širdimis, apvalydamas jas ir dovanodamas praregėjimą.
Ir palengva viskas atsistojo į savo vietas. Mylintys ir kūrybingi žmonės pradėjo valdyti šalį, o tie, kurių širdys dar buvo uždaros – stojo į mokinystės kelią…
Ir palaipsniui žmonėms sugrįžo gebėjimas suteikti žodžiams gyvybę 🙂 ..
(Pagal alegoriją iš knygos “Pasakų terapija“, vertė ruvi.lt)
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
ruvi 