Kategorija: Mintys

Susirinko kartą velniai pasitarti – kaip jiems greičiau žmones pražudyti. Ilgai svarstė, ilgai ieškojo įvairiausių būdų ir priemonių, kol pagaliau vyriausias Velnias paprašė kiekvieną pasisakyti.

Pirmasis prabilo Pyktis:

– Aš sukiršinsiu brolius ir seseris, tėvus ir vaikus, žmonas ir vyrus.. Aš supriešinsiu ištisas tautas! Aš priversiu žmones nuolat pykti vienas ant kito, kovoti ir kariauti, ir tai juos pražudys.

Paskui pasisakė Geismas:

– Aš skiepysiu palaidumą žmonių mąstyme. Aš įteigsiu jiems, kad meilė – tai tik trumpalaikis kūno geidulys, ir jie greitai virs gašlių, iškrypusių gyvulių banda..

Išdėstė savo sumanymą ir Godumas:

– Aš įskiepysiu žmonių širdyse nepasotinamus troškimus ir norus.. Jie pradės valdyti žmones ir juos visus pražudys!

Dvyniai Apsirijimas ir Girtuoklystė su įkvėpimu, vienas per kitą pasakojo savo grandiozinius planus: kaip siūlys žmonėms kultūringai prasigerti, kaip daug kvapnaus ir skanaus, bet pražūtingo kūnui maisto sugalvos..

Pavydas ir Neapykanta  paskelbė, kad suvienys savo jėgas, kad būtų veiksmingesnės: dviese lengviau įsiskverbs į žmonių širdis, kad juose neliktų nė lašelio Meilės ir Gerumo..

O Melas nenuilsdamas siūlė vis įmantresnius apgaulės būdus – be jo nei vienas piktas darbas neapsieina.. Juk jis visų piktadarysčių meistras!

Ilgai dar pasakojo velniai savo sumanymus, o vyriausias Velnias klausė, kraipė galvą, bet vis buvo nepatenkintas – kažko jam dar trūko.. Kažko.. daug veiksmingesnio. Silpnokos jam pasirodė pavienių velnių savybės.. Jis visai nusiminė, ir jau neteko vilties..

– AŠ! AŠ žinau vieną ypatingą, vienintelę, išskirtinę ir genialią priemonę, – staiga išdidžiai prabilo vienas velniūkštis. – Tai AŠ – EGOIZMAS! AŠ, tarsi greitai plintantis kūne virusas, užauginu žmoguje visą negatyvumą ir plačiai atidarau vartus visoms įmanomoms ydoms.. Tai labai veiksminga..labai. Nes atpažinti MANE tarp daugybės ydų labai sunku.. beveik neįmanoma. Juk kai apsigyvenu žmoguje, AŠ jam atrodau kaip didžiausia dorybė..

– Taip, taip! Genialu!! – iš laimės net pašoko vyresnysis Velnias, – būtent šito aš ir norėjau! Stokis šalia manęs, būsi mano dešinioji ranka ir svarbiausias padėjėjas. Su tavimi mes greitai pražudysime žmones!

Ir patraukė abudu savo juodų darbų daryti.. O iš paskos – visos pasaulio ydos, nuodėmės ir nedorybės..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂

Vieną dieną Mokytojas pasiūlė mokiniams netikėtą užduotį – pabandyti išspręsti dviejų kaimynų ginčą.

– Tai bus jums puiki proga pritaikyti savo dvasines žinias. Būkite labai atidūs, – perspėjo Mokytojas.

– Ginčo esmė tokia: prie tvoros, kuri skiria du žemės sklypus, auga obelis, o jos šakos svyra į kaimynų sodą, – tęsė jis. – Moteris skundžiasi, kad prisirpę obuoliai krenta į jos tulpių lysvę ir jas sulaužo. Kaimynas gi tai laiko nereikšminga smulkmena ir nereaguoja į moters pastabas. Kaip taikiai išspręsti šią situaciją?

Tarp mokinių užvirė karšta diskusija. Vieni tvirtino, kad jei obelis yra kaimyno, tai jis ir turi pasirūpinti ja ir apgenėti medžio šakas taip, kad jos nesvirtų į kaimynės sodą.

Kiti skaitė, kad jei obels šakos svyra į kaimynės sodą, tai visi ant jos esantys obuoliai priklauso kaimynei, ir ji turėtų pati nuskinti tuos obuolius, kad jie nekristų ir negadintų jos tulpių.

Treti patarė kreiptis moteriai į teismą, jei jau kaimynas nenori rūpintis savo obelimi. Mokiniai kėlė įvairias versijas, siekdami geriausiai išspręsti susidariusią padėtį.

Mokytojas tylėdamas juos stebėjo.

Diskusija trūko ilgai, bet mokiniai niekaip negalėjo sutarti – kaip geriau pasielgti. Galiausiai jie kreipėsi į Mokytoją ir paklausė, koks gi sprendimas yra teisingas.

Mokytojas pažiūrėjo į juos, nusišypsojo ir atsakė:

– Aš perspėjau, kad būtumėte dėmesingi.. Tai buvo atidumo pamokėlė jums, o esmė – pačiame klausime: na, argi jūs nežinote, kad obuoliai prisirpsta vasaros pabaigoje arba rudenį, o tulpės žydi pavasarį 🙂 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

ŽODIS IR VEIKSMAS

Patikėjo tuščiažodžiavimui ir darbštumui namą pastatyti.

Tuščiažodžiavimas iš karto pradėjo kalbėti apie šio namo reikšmę visai tautai, apie tai, koks jis bus gražus ir jaukus, kaip gera ir patogu bus jame žmonėms gyventi, kiek jėgų ir laiko reikės jam pastatyti, ir apskritai, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, be perstojo apie visa tai kalbėjo.

O darbštumas tiesiog ėmė ir pastatė tą namą!

************

ŠVARI DĖMĖ

Pabandė kartą purvas dėmę ant švaros užtėkšti.

Bet šio veiksmo dėka tik pats šiek tiek apsivalė..

************

ESMINĖ KLAIDA

“Bloga taika geriau, nei geras karas!“ – pasakė kažkas gražiai.

Ir visi vienu balsu pritarė:

“Taip! Taip!“

O be reikalo.

Nes karas niekada nebūna geras.

************

NESUDERINAMUMAS

Susitiko pagyrų puodas ir pavydas.

Pagyrų puodas iš karto girtis pradėjo.

O pavydas kaipmat ausis užsikimšo.

Nesigavo jų pokalbis.

O argi galėjo kitaip būti?

************

PAPŪGA

Išmoko papūga iš savo šeimininko-keikūno keletą žodžių.

Ir nusprendė pati tapti mokytoja.

Gerai, kad namuose tik akvariumo žuvelės buvo.

Kurios negalėjo papūgos mokymo toliau paskleisti..

************

“LENGVAS“ GYVENIMAS

Juokėsi, eidamas pavojingu taku, lengvabūdiškumas iš atsargumo:

– Oi, kaip sunku tau gyventi! Viską reikia apsvarstyti, viską septynis kartus pamatuoti prieš atkerpant. Visai kitas reikalas aš – viens, ir padarau!

Ir, pergalingai žvelgdamas į atsargumą, kuris atidžiai žiūrėjo sau po kojomis, lengvabūdiškumas paspartino žingsnį ir.. įkrito į gilią duobę.

Ilgai po to atsargumui teko traukti jį iš duobės!

************

DĖKINGUMAS

Ėjo žmogus jūros pakrante.

Nuotaika – blogiau nebūna!

Darbe – nemalonumai. Namuose – barniai. Su draugais – nesutarimai.

Staiga girdi:

– Skęstu! Gelbėkite!

Pažiūrėjo žmogus – ir tikrai, kažkas skęsta.

Puolė jis nesvarstydamas į vandenį ir išgelbėjo žmogų.

Ir nuėjo toliau.

Ir staiga telefonas pradėjo skambinti.

Kas per stebuklai? Žmona prašo atleisti. Darbe vietoje papeikimo – padėka ir premija. Draugai, visi kaip vienas, susitikti kviečia.

Nieko negali suprasti žmogus.

Sugrįžo pas išgelbėtą žmogų.

– Kas tu esi? – paklausė jo.

Ir išgirdo atsakymą:

– Dėkingumas!

************

ŠVIESUS SVEČIAS

Atėjo šviesa pas tamsą į svečius.

Ir nieko neaptiko namuose..

*************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio 🙂 !

Motinos jausmai – tyri, nuoširdūs, ir.. sunkiai paaiškinami bei suprantami protu ar logika, nes gimsta iš besąlygiškos, beribės meilės..

Motinos meilė mus apgaubia gerumu. Mes žinome, kad ji – tas žmogus, kuriai mes visada rūpime. Visada.

Mamos meilė tokia didelė ir niekada neišsenkanti, kad mums atrodo savaime suprantama.. Todėl retai susimąstome – o ką gi jaučia ji?

Mama apie tai nepasakoja. Ir ar klausiame jos?..

O juk ji dažnai verkė dėl mūsų.. Ir ne tik dėl to, kad jautriai išgyveno visas mūsų nesėkmes, nusivylimus, liūdesį ar skausmą. Ji verkė dėl mūsų ir iš laimės: kai sužinojo, kad laukiasi, kai pirmą kartą mus pamatė ir apkabino, kai džiaugėsi dėl mūsų augimo ir pasiekimų.

Ji nešiojo mus žymiai ilgiau, nei devynis mėnesius.. Ji žinojo, kad reikalinga savo vaikui, todėl tarsi susiliejo su juo: išmoko vienoje rankoje jį laikyti, o kita atlikti visus buities darbus.. Skaudėjo rankas ir nugarą, bet vis vien vėl ėmė ir ėmė vaiką ant rankų, nes žinojo, kad taip jis jaučiasi saugus.

Mama rūpinosi mumis ir pergyveno dėl mūsų.. Visada. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų mama stengėsi sukurti saugią aplinką – ji buvo visada šalia, kad įsitikintų, kad su jos vaiku viskas tvarkoje. Jei prireiktų – apgintų, išgelbėtų, pasiaukotų. Ji jautėsi gerai tik tada, kai žinojo, kad jos vaikas saugus ir laimingas.

Ji dažnai nemiegojo dėl mūsų.. Nuo pat pirmųjų dienų: kai savo verksmu ją žadindavome naktį, kai sirgome.. Ir – kai tiesiog su meile stebėdavo savo saldžiai miegantį džiaugsmelį.. Arba – kai paūgėję vėlai grįždavome namo, ar kai mus užgriūdavo nesėkmės.

Ji labai gerai žino, kad nėra ideali.. Nustebsite, bet ji – didžiausia pačios savęs kritikė! Kartais ji nekęsdavo savęs už tai, kad neapgalvotai pasielgdavo su savo vaiku.. Ji labai norėjo būti ideali mama, bet ne visada žinojo – kaip. Kai kurių auklėjimo klaidų ji iki šiol negali sau atleisti.. Todėl – neteiskite, atleiskite jai, juk ji klydo ne iš piktos valios..

Mes visada būsime mamai pirmoje vietoje.. Vaiko poreikiai, jo gerovė ir laimė jai visada svarbiausi. Ji visada išklauso, palaiko, pagelbėja. Ji visada mūsų laukia. Ji visada mūsų pusėje. Visada.

Taigi, būti mama – nelengva.. Ji verkdavo, jai skaudėdavo, ji pavargdavo, ji stengdavosi, bet jai ne visada ir ne viskas gaudavosi. Ir nežiūrint į tai, motinystė atnešė jai  begalę meilės, džiaugsmo ir laimės.. Ji besąlygiškai mylėjo savo vaiką ir besąlygiškai dovanojo jam savo gyvenimą 🙂 ..

Apkabinkime savo mamas, pasakykime joms meilės ir padėkos žodžius – joms to labai reikia.. Galbūt, joms nepavyko tapti idealiomis motinomis – tad būkime mes joms gerais vaikais 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – visoms Mamoms švelniausi jausmai, nuoširdžiausia padėka ir gražiausi palinkėjimai 🙂 !

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Keliavo kartą Laimė per mišką ir įpuolė į duobę..

Pravirko Laimė: “Kaip gi man iš čia išlipti? Aplink nė gyvos dvasios..“

Bet girdi – kažkas pro šalį eina. Apsidžiaugė Laimė, šūktelėjo:

– Gerasis žmogau, padėk man iš duobės išlipti!

Žmogus priėjo ir klausia:

– O ką man už tai duosi?

– O ko tu norėtum? – paklausė Laimė.

– Aš noriu didelio prabangaus namo prie jūros! – nedvejodamas išpyškino praeivis.

– Štai tau namas, tik padėk man..

Praeivis nubėgo apžiūrėti namo, o Laimė pasiliko laukti. Laukė, laukė.. Tačiau žmogus taip apsidžiaugė, kad pamiršo savo pažadą.

Laimė iš nevilties ir vėl pravirko.. Bet netrukus vėl išgirdo žingsnius.

– Žmogau, gerasis žmogau, ateik, padėk man iš duobės išlipti! – pašaukė ji.

– O ką aš už tai gausiu? – paklausė antrasis praeivis.

– Prašyk, ko norėtum.. – liūdnai atsakė Laimė.

– Aš noriu daug įvairių modelių automobilių! – atsakė praeivis.

Laimė įvykdė šį norą, o žmogus nurūko apžiūrėti automobilių, ir.. taip pat pamiršo Laimę iš duobės ištraukti.

Visai nuliūdo Laimė.. Jau nesitikėjo sulaukti pagalbos, bet ir vėl išgirdo kažką pro šalį einant.

– Padėkite, prašau.. – nusilpusiu balsu pašaukė ji.

Žmogus kaipmat pribėgo prie duobės, ištraukė Laimę, ir.. nuėjo sau.

Apsidžiaugė Laimė, pasivijo savo gelbėtoją ir klausia:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau! O ko tu norėtum už tai, kad padėjai man?

Žmogus tik nusišypsojo:

– Ačiū, man nieko už tai nereikia..

Laimė plačiai nusišypsojo ir patraukė drauge su žmogumi – nuo šiol visur kartu su juo ėjo ir niekada jo nepaliko 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Sukūrė programuotojas naują kompiuterinį žaidimą.

Pagal principą – jei yra kovos be taisyklių, tai kodėl negalima be jų ir žaidime?

Nors, jei tiksliau, taisyklės tame žaidime visgi buvo: reikėjo bet kokiais būdais pasiekti finišą.

Ir viskas, kas tam trukdo, neturi tavęs blaškyti ir atitraukti!

Pamatysi, pavyzdžiui, aklą senutę, kuri negali pereiti gatvės, arba pakliuvusį į bėdą žmogų – net nebandyk jiems padėti. Nes prarasi vertingus taškus, arba – dar blogiau – gausi baudą.

Pardavė programuotojas gamintojams savo žaidimą.

Gavo didelius pinigus.

Automobilį nusipirko.

Sodą…

O žmonės pirko tą žaidimą vaikams, nes jis labai jiems patiko!

Ėjo laikas.

Pražilo programuotojas.

Užaugo vaikai.

Važiavo jis kartą automobiliu iš miesto į sodą.

Ir staiga kelyje jam suskaudo širdį.

Ir taip suskaudo – kad tiesiog bėda!

Reikėtų greitąją kuo skubiau iškviesti – bet, lyg tyčia, sustojo jis žemumoje, kur nėra telefono ryšio.

Pabandė jis pravažiuojančius automobilius stabdyti.

Bet visi, lyg tyčia, lėkė pro šalį nesustodami.

Pirmas… penktas… dešimtas…

Ir taip skubėjo, tarsi kažkur didžiausias gaisras būtų prasidėjęs!

Ir tik vienas po ilgo laukimo sulėtino greitį ir sustojo šalia jo.

“Pagaliau!“ – apsidžiaugė buvęs programuotojas, – “Štai kas mane išgelbės!“

Bet pasirodęs pro nuleistą langą jaunas vairuotojas, net neišklausęs jo, paskubomis šūktelėjo:

– Ei, tėvai, kur čia posūkis į N miestą?

– Koks posūkis? Koks miestas? – pralemeno programuotojas. – Argi tu nematai, kad man labai bloga?

– Matau! – linktelėjo vairuotojas. – Bet jei aš užsiimsiu jumis, tai prarasiu taškus.. tai yra… atleiskite, laiką ir pinigus!

Ir, staigiai rovęs iš vietos, nudūmė dideliu greičiu tolyn.

– Ir kas gi jus išmokė tokio beširdiškumo? – šūktelėjo jam pavymui buvęs programuotojas.

Ir staiga susigėdęs nutilo ties sakinio viduriu.

Jau kas, jei ne jis, turėjo žinoti atsakymą į šį klausimą…

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Ir ko tik nebūna gyvenime!..

Vienos šalies sostinės laikraštyje pasirodė keistas skelbimas: “Parduodami tėvai: tėvas – 70 metų, ir motina – 65 metų.“ Ir toliau buvo nurodyta pardavimo suma.

Perskaitę šį keistą skelbimą, žmonės stebėjosi: “Na, ir laikai atėjo! Jau ir tėvus vaikai parduoda!“ Kiti piktinosi: “Ir kaip valdžia tokius dalykus leidžia?!“

Skelbimas sukėlė daug triukšmo. Jį aptarinėjo ir namuose, ir gatvėje, kaip didžiausią sensaciją..

Laikraštis su skelbimu pateko į rankas vienai jaunai šeimai, kurių tėvai neseniai žuvo automobilio avarijoje. Jie labai liūdėjo dėl netekties, todėl šis skelbimas jiems pasirodė labai jau ciniškas.

Jie bandė įsivaizduoti, kaip jaučiasi tie nelaimingi tėvai tokioje situacijoje, ir kaip sunku jiems priimti šitokį nežmonišką savo vaikų sprendimą.

Galiausiai sutuoktiniai nusprendė išpirkti tuos tėvus ir apgaubti juos savo meile.. Jie surinko reikiamą sumą ir išvyko pagal nurodytą adresą.

Kai jaunoji pora atvyko, pamatė gražų namą su dideliu sodu ir daugybe gėlių. Iš pradžių jie pagalvojo, kad suklydo, bet visgi nusprendė pasitikslinti ir paskambino į duris.

Duris atvėrė pagyvenęs vyras. Sutuoktiniai papasakojo, kad atvyko pagal skelbimą laikraštyje ir apie tai, kad neseniai neteko savo tėvų, ir todėl nori išpirkti paminėtus skelbime tėvus.

Vyras šypsodamasis tylėjo.. Pora pamanė, kad suklydo ir pradėjo atsiprašinėti už sutrukdymą.

– Ne, ne, jūs nesuklydote, prašau užeiti, – atsakė kiek sutrikęs vyras, – aš tuoj pakviesiu žmoną.

Netrukus jis sugrįžo su žmona, ir abu viską paaiškino:

– Suprantate, mes iš tiesų esame šio namo savininkai. Bet mes neturime vaikų, todėl nėra kam visa tai palikti. Štai dėl to mes ir sugalvojome tokį skelbimą.. Nusprendėme, kad į jį atsilieps tik padorus žmogus.. Ir atvirai pasakius, nesitikėjome, kad atsiras pirkėjas tokiai “prekei“, nors iš tiesų nieko nereikia “išpirkti“.. Todėl mes labai džiaugiamės, kad yra tokių gerų žmonių, kaip jūs. Tikimės, kad nuo šios dienos mes tapsime viena draugiška šeima 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

 

*Jei močiutė sako, kad gerai atrodote, reiškia, laikas skubiai lieknėti..

*Kai kurie žmonės automobiliu važiuoja iki sporto salės tam, kad pavaikščiotų bėgimo takeliu.

*Ar žinote, kodėl sudaužyta lėkštė laimę neša? Todėl, kad jos plauti nereikės..

*Pamenu, vaikystėje mama sakydavo: “Ir ką, jei visi vaikščios suplyšusiomis kelnėmis – ir tu taip vaikščiosi?“ Nežinau, kas pirmas tai pradėjo.. bet tai suveikė!..

*Už nugaros – gyvenimo patirtis.. O kažkada ten buvo sparnai!

*Kuo vyresnis tampi, tuo aiškiau supranti, kad gimtadienis kartą per metus – ne taip jau ir retai..

*Kol nesužinojau, ką apie mane kalba, net neįtariau, kad taip įdomiai gyvenu!

*Internetas – stebuklų šalis: užeini ten ir.. dingsti.

*Kai pastatote virti sriubą ir prisėdate prie kompiuterio, būtinai pasiimkite su savimi šaukštą – jis primins jums, ką ketinote padaryti.

*Interneto paradoksas: jis suvienija žmones, kurie yra toli ir išskiria su tais, kurie yra šalia.

*Greitas ir lengvas būdas atitirpdyti šaldytuvą: išjungi šaldytuvą, truputį pabūni internete, ir – tadaaaamm! – šaldytuvas ne tik atitirpo, bet ir visiškai išdžiuvo!..

*Žmonės, rašantys “nzn“ vietoje “nežinau“ – ką jūs darote su mase sutaupyto laiko?!

*Tik moteris gali viena ranka virti sriubą, kita valyti dulkes, viena akimi sekti vaikus, kita – žiūrėti serialą, koja valyti grindis, petimi laikyti telefono ragelį ir sakyti draugei: “Ne, aš dabar neužimta..“

*Kiekvienuose namuose moteris visada turi savo atskirą kambarį, kuriame daro, ką nori: nori – valgyti verda, nori – indus plauna..

*Jei vyras nuėjo į parduotuvę duonos, jis pareis su duona. Jei moteris nuėjo.. Ji parneš: jogurtą, sausainukų, arbatos, pieno, šokoladuką, mandarinų.. gali būti, kad parneš ir duonos..

*Moteris išteka tikėdamasi, kad jos vyras pasikeis. Vyras veda tikėdamasis, kad moteris niekada nepasikeis. (Abu klysta..)

*Vyras ryte prabunda toks pat gražus, kaip ir užmigo. O su moterimi per naktį įvyksta nepaaiškinamos metamorfozės..

*Ne moteriškas užsiėmimas – tylėti..

*Ne vienas vyras pasvajoja, kad jo žmona dirbtų kažkokioje slaptoje tarnyboje.. Tuomet ji neturėtų teisės kasdien pasakoti apie tai, kas nutiko jos darbovietėje.

*Visi pasaulio marketologai yra bejėgiai prieš vyrą su pirkinių sąrašu rankoje.

*Tik atsisėdęs į lotoso pozą ir atsipalaidavęs suvoki paprasčiausius dalykus: reikia išplauti grindis po spinta ir.. štai kur nusimetė telefono pakrovėjas!

*Laimė – tai kuomet artimi ir mylimi žmonės yra sveiki! Visa kita suremontuosime, pataisysime, išspręsime, išgyvensime, nupirksime, pamiršime..

*Jei diena apsiniaukusi, švieskime savo gerumu – ir aplink kaipmat bus šviesiau 🙂 !

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems smagios pavasarinės nuotaikos 🙂 !!

Kartą viena moteris paklausė savo draugės:

– Tu visada tokia graži, energinga ir gerai nusiteikusi.. Kaip tau tai pavyksta?

Draugė atsakė:

– Mūsų gyvenime tiek daug visko.. Visos mano dienos tiesiog perpildytos įvairiausiais rūpesčiais: darbu, namais ir artimaisiais. Tai ne visada lengva, bet visa tai lengvai įveikti man padeda viena mažytė paslaptis, – ir su šiais žodžiais ji nusišypsojo..

– Nagi atverk greičiau man savo paslaptį! – nekantravo draugė. – Aš taip pat turiu daug rūpesčių: turiu šeimą, auginu vaikus, prižiūriu namus ir turiu didelį ūkį.. Todėl visiškai nelieka laiko nei savo nuotaikoms, nei kažkokiems, net mažiausiems, džiaugsmams.

– Žinai, o juk iš tiesų mano paslaptis labai paprasta,- atsakė jos draugė. –  Tiesiog kiekvieną dieną aš būtinai atrandu keletą minučių dėkingumui..

– Dėkingumui? – nustebusi nepatikliai paklausė jos pašnekovė. – Kam gi ir už ką tu dėkoji?..

– Aš dėkoju gyvenimui už tai, kad kiekvieną dieną jis dovanoja man naują patirtį, – su šiais žodžiais moters veidą nušvietė plati šypsena.

Draugė susidomėjusi sukluso..

– Dėkoju savo vyrui už tai, kad mūsų šeima tvirta ir draugiška, – tęsė jos draugė.  – Dėkoju savo vaikams už tai, kad pažinau motinystės džiaugsmą, kad galiu kasdien matyti jų tyras akutes ir girdėti jų skambų juoką.. Aš dėkoju savo draugams ir artimiesiems už tai, kad nepalieka manęs sunkią akimirką, dėkoju, kad pati galiu padėti žmonėms, kad gyvenu apsupta artimų žmonių meile.. Aš dėkoju gamtai už tai, kad gyvename tokioje nuostabioje vietoje. Būti dėkinga – labai svarbus gebėjimas mūsų gyvenime!

– Būti dėkinga.. Atrodytų, tai labai paprasta? – pašnekovė susimąstė. – Nejaugi dėkingumas ir man padės tapti laiminga?

– Žinoma! – atsakė moteris. – Dėkingumas išmokys tave matyti kažką gero kiekvienoje dienoje ir kiekviename žmoguje. Dėkingumas turi didelę jėgą – jis nušviečia mūsų gyvenimą ypatinga vidinio džiaugsmo šiluma, kuri sušildo mus ir visą mūsų aplinką. Tai tarsi stebuklinga burtų lazdelė, kuri harmonizuoja mūsų gyvenimą.

Draugės akyse sužibo džiaugsmo kibirkštėlės, o rūpestį nuo veido nubraukė graži šypsena:

– Aš viską supratau.. Ir man atrodo, jau dabar galiu pradėti mokytis dėkoti: dėkoju tau, miela drauge, už tai, kad daliniesi savo išmintimi.. Dėkoju tau už tokią svarbią gyvenimo pamoką!

Ir dvi gražios, laimingos moterys viena kitai nusišypsojo 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

SĄŽINĖS SVORIS

Pati lengviausia našta – sąžinė.

Jei tik ji švari!

************

BLOGIAUSIA IŠ PORŲ

Vedė Juokas Išdidumą.

Ir gimė Pašaipa..

************

AKSIOMA

Tiesos pabaigos pradžia – melas.

Melo pabaiga – Tiesa.

************

TRUMPAS KELIAS

Nusibodo vikšrui laukti.

Ir nusprendė jis tuoj pat tapti drugeliu.

Nušoko jis nuo žalios šakelės

Ir tikrai – nuskrido..

..jį pagavusio paukščio snape!

************

NE Į SAVO ROGES

Nesėsk ne į savo roges.

O jei jau atsisėdai, tai nevadink jų savomis!

************

PASKUTINIS ARGUMENTAS

Sakė vanduo išdidžiam sniegui, kad jie – artimi giminaičiai.

Bet.. jei ne pavasaris – jis niekada tuo nepatikėtų!

************

ATRADIMAS

Mano liežuvis – priešas mano.

Kuris tik ir svajoja tapti mano draugu!

***********

SURADO..

Ieškojo deganti žvakė adatos šieno kupetoje.

Adatą surado.

Bet kupeta dingo!

************

GRAŽI KOPIJA

Išmokė papūgą čiulbėti vieversiu.

Bet dėl to ji nenustojo būti papūga!

************

NEAPSKAIČIAVO

Panoro ežeras jūra tapti.

Išsiliejo į plotį, kiek galėjo.

Bet dėl to tik išseko.

Ir.. išdžiuvo..

************

VIENINTELIS RAKTAS

Kiek spynų – tiek ir raktų.

O žmonių širdims – tik vienas raktas:

Meilė..

***********

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems smagios pavasarinės nuotaikos 🙂 !