Kategorija: Mintys

Yra tokia žuvelė juokingu pavadinimu “prielipa“. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne, arba prie medžio pliauskos, ir mato tik tai, kas yra priešais akmenį ar pliauską. Daugiau nieko šiame pasaulyje jai neegzistuoja!

Ir štai vieną kartą varliukas, kuris gali ir sausumoje, ir vandenyje būti, pabandė pasidalinti su Prielipa savo įspūdžiais apie pasaulį.. Ir ko tik jis jai nepripasakojo!

Apie tai, kad yra dangus ir apie plaukiančius dangumi debesis. Apie saulę ir apie čiulbančius paukščiukus, apie čirškiančius svirplius ir apie skraidančius laumžirgius..

Prielipa klausėsi varliuko nepatikliai, su atlaidžia pašaipa..

Bet staiga varliukas pradėjo pasakoti tiesiog neįtikėtiną istoriją:

– Iššokau kartą aš į krantą ir matau: vaikšto pakrante milžinas ir kažko ieško. Iš pradžių aš nesupratau, ką jis ten daro, bet paskui pamačiau, kad milžinas gaudo buožgalvius ir mažus varliukus! Jis ir mane pastebėjo, bet aš stryktelėjau į vandenį ir pasprukau..

Oi, kaip baisu buvo! Juk kojos jo tokios ilgos, kad jis galėjo mane kaipmat pagauti.. Ir akys jo labai toli mato.. Mane iki šiol visą purto, kai visa tai prisimenu..

Prielipa išklausė ir pašaipiai tarė:

– Na ir meistriškai tu meluoji! Nėra jokio dangaus, nėra jokios saulės, nėra jokių milžinų! Tai tik tavo išsigalvojimai, tikrų tikriausios nesąmonės. Ar gali man visa tai įrodyti?

– Tu tik pakilk aukštyn, į šviesą iš šito dumblino dugno, ir dar ne tai pamatysi!

– Net nesiruošiu nei kilti, nei į kažką žiūrėti, – piktai atsakė Prielipa. – Aš ką, kokia tamsi bobelė, kad tikėčiau tavo pasakomis ir visokiais stebuklais?!

.. Ar kartais nesielgiame ir mes taip, kaip ši žuvelė: prie ko “prilimpame“, tokį ir pasaulį matome?.. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne – ir nei dangaus, nei šviesos jai jau nėra..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

*Moterų “Būsiu pasiruošus po penkių minučių“ ir vyrų “Būsiu namuose po penkių minučių“ – reiškia vieną ir tą patį.

*Kiekvienas vyras žino, kad pilna keptuvė – maitina, o tuščia – auklėja..

*Niekada nematėte skraidančių lėkščių? Veskite!

*Kai žmogus vienišas – jis pastebi vien laimingas poras, o kai žmogus susituokęs – mato tik laimingus viengungius..

*Vaikai atidžiausiai klausosi tuomet, kai kalba ne su jais..

*Pats stipriausias visureigis pasaulyje – Tėvai! Ištrauks iš bet kokios duobės!

*Sugyventiniai – tai ryšys tarp moters, kuri menkai save vertina ir vyro, kuris nenori imtis atsakomybės.  Moteriai – tai šeimos iliuzija, vyrui – laisvės iliuzija. Abiems – nusivylimas.

*Per nuvažiavusį stogą geriau matosi žvaigždės..

*Dabar toks laikas, kai filmą renkiesi ilgiau, nei žiūri.

*Brangesnis už sveikatą yra tik gydymas!

*Žmogus gyvas ne tuo, ką suvalgo, o tuo, ką suvirškina. Ši taisyklė galioja ir kūnui, ir protui.

*Pasakai, kad negeri – visi bando prigirdyti, pasakai, kad nevalgai mėsos – visi stengiasi įpiršti bent gabalėlį mėsos, pasakai, kad neturi pinigų.. – visi nusisuka.

*Gydytojui nemokamoje poliklinikoje niekaip negali įrodyti, kad sergi, o mokamoje – negali įrodyti, kad esi sveikas..

*Jei darbuotojas savo darbo vietoje 10 minučių sėdi be darbo – jis automatiškai pereina į miego režimą.

*Atostogų išėjo vienas direktorius, o pailsėjo visas kolektyvas..

*Dabar dauguma žmonių galvoja pinigine, o ne galva.

*Aktualūs mūsų dienų klausimai: atlyginimas – mitas ar realybė? Ir – ar yra gyvybė kabinetuose?

*Kuo daugiau valdžia ima – tuo mažiau atiduoda.

*Futurologai pažadėjo ateities žmonėms darbinį aktyvumą iki 100 metų. Varyti lauk reikia tuos futurologus iš pensijinio fondo!

*Ne problema pamaitinti skurstančius, problema tame, kad turtingieji niekaip negali pasisotinti.

*Jeigu jūs pasakėte nepagalvojęs, reiškia, jūs pasakėte tai, ką galvojate..

*Mokslas aukštojoje mokykloje primena programą “Paskutinis herojus“. Iš pradžių studentus padalina į dvi grupes, vėliau pusę pašalina, o likusius sujungia į vieną grupelę. Panašu, kad mokslų pabaigoje diplomą gaus tik vienas iš jų..

*Šiuolaikiniai žmonės į gyvenimą žiūri pro monitorių.

*Štai ir prasidėjo antrasis 21 amžiaus dešimtmetis.. Namuose: 3 televizoriai, 3 kompiuteriai, 2 planšetai, 5 mobilūs telefonai ir viena knyga.

*Geras žmogus padaro tai, ko paprašo. Blogas žmogus nedaro to, ko paprašo.  Kvailas žmogus daro tai, ko neprašo. Protingas žmogus nedaro to, ko neprašo. Ir tik išmintingas žmogus daro tai, ko reikia.

*Laimė – kuomet neužeini vaistinę, nes tau nieko neskauda. Neužeini į parduotuvę, nes viską turi. Ir eini namo, nes tavęs ten laukia 🙂 !..

Visiems smagaus savaitgalio 🙂 !

MELAS IR TINGINYSTĖ

Susidraugavo melas ir tinginystė.

O kas čia nuostabaus?

Melas tinginystę darbštuole vadina ir visaip ją teisina.

Ir tinginystė nė karto gyvenime nėra tiesos sakiusi. Juk meluoti jai visada lengviau.

Bet štai kartą paprašė tinginystė melo, kad duotų jai grūdų maišą.

O tas neduoda.

– Neturiu, ir viskas!

Bet juk tinginystė žino, kad bet kokie turtai yra melo pagalba sukraunami! Ir dabar pas jį pilni aruodai..

Sulaukė tinginystė nakties, ir, nors labai tingėjo, bet valgyti labiau norėjo – todėl nuėjo pas melą ir pavogė maišą grūdų.

Sužinojo apie tai melas ir sako:

– Atiduok man tai, ką pasisavinai!

O tinginystė jam atsakė:

– Kaip aš galėjau paimti tai, ko neturi? Ar vis dėl to turi?

Pažiūrėjo į ją melas ir galvoja: “Ką daryti? Pripažinti, kad tinginystė turėjo ką pavogti, reiškia – pasakyti tiesą“. O tai melui – baisiausias dalykas, daug baisiau už pavogtus grūdus!

Taip ir neatsakė nieko melas.

Patylėjo abu ir išsiskirstė kas sau.

Ir niekaip iki šiol nesusitaiko.

Tinginystė – tingi. O melas nė už ką negali tiesos pasakyti..

************

LIAUPSĖS IR ŽMONĖS

Nusibodo liaupsėms apgaudinėti žmones ir kalbėti jiems visai ne tai, ką ji iš tiesų galvoja.

Ir nusprendė ji nustoti liaupsinti juos..

Bet neleido jai to padaryti patys žmonės.

Vieni iš baimės netekti savo pareigų.

Kiti baiminosi likti be draugų ir pažįstamų.

Treti tiesiog nenorėjo keisti savo įpročių.

Ir pradėjo maldauti liaupsių, kad nepaliktų jų, įkalbinėjo gražiausiais žodžiais, kad pasiliktų.

Suminkštino jos širdį žmonių liaupsės, ir..

Bet ar verta tęsti?

Tereikia apsižvalgyti aplink ir įsiklausyti, kad suprastumėte, kuo visa tai pasibaigė..

***********

UŽMARŠUMAS

Pasižadėjo žmogus:

– Kai būsiu milijonieriumi, padėsiu skurstantiems žmonėms!

Tapo milijonieriumi.

Ir vėl pasižadėjo:

– Kai gausiu dešimt milijonų – tuomet jau tikrai galėsiu padėti vargšams!

Gavo.

O kai tapo milijardieriumi – ir visai pamiršo, kad žemėje skurstančiųjų yra..

***********

ILGAI IEŠKOTAS RADINYS

Ieškojo žmogus Žemėje meilės ir laimės.

Ilgai ieškojo, kol nerado jų –

Savyje..

***********

NEVAIKIŠKOS SLĖPYNĖS

Slėpėsi melas, slėpėsi..

Bet vis vien jį Tiesa surado!

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos ir gero savaitgalio 🙂 !

Vienas vyras nusprendė patikrinti, ar myli jį žmona. Jis parašė jai atsisveikinimo laišką, kuriame pranešė, kad ją palieka.

Vyras padėjo laišką ant spintelės, o pats pasislėpė po lova ir ėmė laukti žmonos. Jis suprato, kad elgiasi vaikiškai, bet jam labai rūpėjo sužinoti, ką gi iš tiesų jaučia jam žmona.

Vyras tikėjosi išgirsti, kad žmona nuliūs, pradės verkti, skambinti draugėms ir guostis..

Pagaliau atėjo žmona ir perskaitė laišką. Ji patylėjo kelias minutes ir ėmėsi rašyti vyrui atsakymą. Paskui ji persirengė, ir, niūniuodama linksmą melodiją, pradėjo šokti.

Vyras buvo šokiruotas: ji buvo laiminga, ji džiaugėsi! Bet toliau buvo dar blogiau..

Žmona paėmė telefoną ir surinko numerį. Vyras išgirdo ją kalbant:

– Labas, brangusis. Aš jau susiruošiau ir važiuoju pas tave. O kas liečia mano vyrą – įsivaizduoji, jis pagaliau mane paliko! Ir kaip aš galėjau už jo ištekėti?. Gaila, kad nesusitikome su tavimi anksčiau.. Iki pasimatymo, brangusis!

Ji užbaigė pokalbį ir išėjo iš kambario. O po kelių minučių vyras išgirdo, kaip užsidarė lauko durys – žmona išėjo..

Sutrikęs vyras išlindo iš po lovos ir su ašaromis akyse susirado žmonos atsakymą į savo atsisveikinimo laišką..

Ten buvo parašyta: “Aš matau tavo kojas, išlindusias iš po lovos.. Išėjau į parduotuvę duonos 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !

Susirinko kartą velniai pasitarti – kaip jiems greičiau žmones pražudyti. Ilgai svarstė, ilgai ieškojo įvairiausių būdų ir priemonių, kol pagaliau vyriausias Velnias paprašė kiekvieną pasisakyti.

Pirmasis prabilo Pyktis:

– Aš sukiršinsiu brolius ir seseris, tėvus ir vaikus, žmonas ir vyrus.. Aš supriešinsiu ištisas tautas! Aš priversiu žmones nuolat pykti vienas ant kito, kovoti ir kariauti, ir tai juos pražudys.

Paskui pasisakė Geismas:

– Aš skiepysiu palaidumą žmonių mąstyme. Aš įteigsiu jiems, kad meilė – tai tik trumpalaikis kūno geidulys, ir jie greitai virs gašlių, iškrypusių gyvulių banda..

Išdėstė savo sumanymą ir Godumas:

– Aš įskiepysiu žmonių širdyse nepasotinamus troškimus ir norus.. Jie pradės valdyti žmones ir juos visus pražudys!

Dvyniai Apsirijimas ir Girtuoklystė su įkvėpimu, vienas per kitą pasakojo savo grandiozinius planus: kaip siūlys žmonėms kultūringai prasigerti, kaip daug kvapnaus ir skanaus, bet pražūtingo kūnui maisto sugalvos..

Pavydas ir Neapykanta  paskelbė, kad suvienys savo jėgas, kad būtų veiksmingesnės: dviese lengviau įsiskverbs į žmonių širdis, kad juose neliktų nė lašelio Meilės ir Gerumo..

O Melas nenuilsdamas siūlė vis įmantresnius apgaulės būdus – be jo nei vienas piktas darbas neapsieina.. Juk jis visų piktadarysčių meistras!

Ilgai dar pasakojo velniai savo sumanymus, o vyriausias Velnias klausė, kraipė galvą, bet vis buvo nepatenkintas – kažko jam dar trūko.. Kažko.. daug veiksmingesnio. Silpnokos jam pasirodė pavienių velnių savybės.. Jis visai nusiminė, ir jau neteko vilties..

– AŠ! AŠ žinau vieną ypatingą, vienintelę, išskirtinę ir genialią priemonę, – staiga išdidžiai prabilo vienas velniūkštis. – Tai AŠ – EGOIZMAS! AŠ, tarsi greitai plintantis kūne virusas, užauginu žmoguje visą negatyvumą ir plačiai atidarau vartus visoms įmanomoms ydoms.. Tai labai veiksminga..labai. Nes atpažinti MANE tarp daugybės ydų labai sunku.. beveik neįmanoma. Juk kai apsigyvenu žmoguje, AŠ jam atrodau kaip didžiausia dorybė..

– Taip, taip! Genialu!! – iš laimės net pašoko vyresnysis Velnias, – būtent šito aš ir norėjau! Stokis šalia manęs, būsi mano dešinioji ranka ir svarbiausias padėjėjas. Su tavimi mes greitai pražudysime žmones!

Ir patraukė abudu savo juodų darbų daryti.. O iš paskos – visos pasaulio ydos, nuodėmės ir nedorybės..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂

Vieną dieną Mokytojas pasiūlė mokiniams netikėtą užduotį – pabandyti išspręsti dviejų kaimynų ginčą.

– Tai bus jums puiki proga pritaikyti savo dvasines žinias. Būkite labai atidūs, – perspėjo Mokytojas.

– Ginčo esmė tokia: prie tvoros, kuri skiria du žemės sklypus, auga obelis, o jos šakos svyra į kaimynų sodą, – tęsė jis. – Moteris skundžiasi, kad prisirpę obuoliai krenta į jos tulpių lysvę ir jas sulaužo. Kaimynas gi tai laiko nereikšminga smulkmena ir nereaguoja į moters pastabas. Kaip taikiai išspręsti šią situaciją?

Tarp mokinių užvirė karšta diskusija. Vieni tvirtino, kad jei obelis yra kaimyno, tai jis ir turi pasirūpinti ja ir apgenėti medžio šakas taip, kad jos nesvirtų į kaimynės sodą.

Kiti skaitė, kad jei obels šakos svyra į kaimynės sodą, tai visi ant jos esantys obuoliai priklauso kaimynei, ir ji turėtų pati nuskinti tuos obuolius, kad jie nekristų ir negadintų jos tulpių.

Treti patarė kreiptis moteriai į teismą, jei jau kaimynas nenori rūpintis savo obelimi. Mokiniai kėlė įvairias versijas, siekdami geriausiai išspręsti susidariusią padėtį.

Mokytojas tylėdamas juos stebėjo.

Diskusija trūko ilgai, bet mokiniai niekaip negalėjo sutarti – kaip geriau pasielgti. Galiausiai jie kreipėsi į Mokytoją ir paklausė, koks gi sprendimas yra teisingas.

Mokytojas pažiūrėjo į juos, nusišypsojo ir atsakė:

– Aš perspėjau, kad būtumėte dėmesingi.. Tai buvo atidumo pamokėlė jums, o esmė – pačiame klausime: na, argi jūs nežinote, kad obuoliai prisirpsta vasaros pabaigoje arba rudenį, o tulpės žydi pavasarį 🙂 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

ŽODIS IR VEIKSMAS

Patikėjo tuščiažodžiavimui ir darbštumui namą pastatyti.

Tuščiažodžiavimas iš karto pradėjo kalbėti apie šio namo reikšmę visai tautai, apie tai, koks jis bus gražus ir jaukus, kaip gera ir patogu bus jame žmonėms gyventi, kiek jėgų ir laiko reikės jam pastatyti, ir apskritai, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, be perstojo apie visa tai kalbėjo.

O darbštumas tiesiog ėmė ir pastatė tą namą!

************

ŠVARI DĖMĖ

Pabandė kartą purvas dėmę ant švaros užtėkšti.

Bet šio veiksmo dėka tik pats šiek tiek apsivalė..

************

ESMINĖ KLAIDA

“Bloga taika geriau, nei geras karas!“ – pasakė kažkas gražiai.

Ir visi vienu balsu pritarė:

“Taip! Taip!“

O be reikalo.

Nes karas niekada nebūna geras.

************

NESUDERINAMUMAS

Susitiko pagyrų puodas ir pavydas.

Pagyrų puodas iš karto girtis pradėjo.

O pavydas kaipmat ausis užsikimšo.

Nesigavo jų pokalbis.

O argi galėjo kitaip būti?

************

PAPŪGA

Išmoko papūga iš savo šeimininko-keikūno keletą žodžių.

Ir nusprendė pati tapti mokytoja.

Gerai, kad namuose tik akvariumo žuvelės buvo.

Kurios negalėjo papūgos mokymo toliau paskleisti..

************

“LENGVAS“ GYVENIMAS

Juokėsi, eidamas pavojingu taku, lengvabūdiškumas iš atsargumo:

– Oi, kaip sunku tau gyventi! Viską reikia apsvarstyti, viską septynis kartus pamatuoti prieš atkerpant. Visai kitas reikalas aš – viens, ir padarau!

Ir, pergalingai žvelgdamas į atsargumą, kuris atidžiai žiūrėjo sau po kojomis, lengvabūdiškumas paspartino žingsnį ir.. įkrito į gilią duobę.

Ilgai po to atsargumui teko traukti jį iš duobės!

************

DĖKINGUMAS

Ėjo žmogus jūros pakrante.

Nuotaika – blogiau nebūna!

Darbe – nemalonumai. Namuose – barniai. Su draugais – nesutarimai.

Staiga girdi:

– Skęstu! Gelbėkite!

Pažiūrėjo žmogus – ir tikrai, kažkas skęsta.

Puolė jis nesvarstydamas į vandenį ir išgelbėjo žmogų.

Ir nuėjo toliau.

Ir staiga telefonas pradėjo skambinti.

Kas per stebuklai? Žmona prašo atleisti. Darbe vietoje papeikimo – padėka ir premija. Draugai, visi kaip vienas, susitikti kviečia.

Nieko negali suprasti žmogus.

Sugrįžo pas išgelbėtą žmogų.

– Kas tu esi? – paklausė jo.

Ir išgirdo atsakymą:

– Dėkingumas!

************

ŠVIESUS SVEČIAS

Atėjo šviesa pas tamsą į svečius.

Ir nieko neaptiko namuose..

*************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio 🙂 !

Motinos jausmai – tyri, nuoširdūs, ir.. sunkiai paaiškinami bei suprantami protu ar logika, nes gimsta iš besąlygiškos, beribės meilės..

Motinos meilė mus apgaubia gerumu. Mes žinome, kad ji – tas žmogus, kuriai mes visada rūpime. Visada.

Mamos meilė tokia didelė ir niekada neišsenkanti, kad mums atrodo savaime suprantama.. Todėl retai susimąstome – o ką gi jaučia ji?

Mama apie tai nepasakoja. Ir ar klausiame jos?..

O juk ji dažnai verkė dėl mūsų.. Ir ne tik dėl to, kad jautriai išgyveno visas mūsų nesėkmes, nusivylimus, liūdesį ar skausmą. Ji verkė dėl mūsų ir iš laimės: kai sužinojo, kad laukiasi, kai pirmą kartą mus pamatė ir apkabino, kai džiaugėsi dėl mūsų augimo ir pasiekimų.

Ji nešiojo mus žymiai ilgiau, nei devynis mėnesius.. Ji žinojo, kad reikalinga savo vaikui, todėl tarsi susiliejo su juo: išmoko vienoje rankoje jį laikyti, o kita atlikti visus buities darbus.. Skaudėjo rankas ir nugarą, bet vis vien vėl ėmė ir ėmė vaiką ant rankų, nes žinojo, kad taip jis jaučiasi saugus.

Mama rūpinosi mumis ir pergyveno dėl mūsų.. Visada. Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų mama stengėsi sukurti saugią aplinką – ji buvo visada šalia, kad įsitikintų, kad su jos vaiku viskas tvarkoje. Jei prireiktų – apgintų, išgelbėtų, pasiaukotų. Ji jautėsi gerai tik tada, kai žinojo, kad jos vaikas saugus ir laimingas.

Ji dažnai nemiegojo dėl mūsų.. Nuo pat pirmųjų dienų: kai savo verksmu ją žadindavome naktį, kai sirgome.. Ir – kai tiesiog su meile stebėdavo savo saldžiai miegantį džiaugsmelį.. Arba – kai paūgėję vėlai grįždavome namo, ar kai mus užgriūdavo nesėkmės.

Ji labai gerai žino, kad nėra ideali.. Nustebsite, bet ji – didžiausia pačios savęs kritikė! Kartais ji nekęsdavo savęs už tai, kad neapgalvotai pasielgdavo su savo vaiku.. Ji labai norėjo būti ideali mama, bet ne visada žinojo – kaip. Kai kurių auklėjimo klaidų ji iki šiol negali sau atleisti.. Todėl – neteiskite, atleiskite jai, juk ji klydo ne iš piktos valios..

Mes visada būsime mamai pirmoje vietoje.. Vaiko poreikiai, jo gerovė ir laimė jai visada svarbiausi. Ji visada išklauso, palaiko, pagelbėja. Ji visada mūsų laukia. Ji visada mūsų pusėje. Visada.

Taigi, būti mama – nelengva.. Ji verkdavo, jai skaudėdavo, ji pavargdavo, ji stengdavosi, bet jai ne visada ir ne viskas gaudavosi. Ir nežiūrint į tai, motinystė atnešė jai  begalę meilės, džiaugsmo ir laimės.. Ji besąlygiškai mylėjo savo vaiką ir besąlygiškai dovanojo jam savo gyvenimą 🙂 ..

Apkabinkime savo mamas, pasakykime joms meilės ir padėkos žodžius – joms to labai reikia.. Galbūt, joms nepavyko tapti idealiomis motinomis – tad būkime mes joms gerais vaikais 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – visoms Mamoms švelniausi jausmai, nuoširdžiausia padėka ir gražiausi palinkėjimai 🙂 !

Visiems gražaus ir šilto savaitgalio 🙂 !

Keliavo kartą Laimė per mišką ir įpuolė į duobę..

Pravirko Laimė: “Kaip gi man iš čia išlipti? Aplink nė gyvos dvasios..“

Bet girdi – kažkas pro šalį eina. Apsidžiaugė Laimė, šūktelėjo:

– Gerasis žmogau, padėk man iš duobės išlipti!

Žmogus priėjo ir klausia:

– O ką man už tai duosi?

– O ko tu norėtum? – paklausė Laimė.

– Aš noriu didelio prabangaus namo prie jūros! – nedvejodamas išpyškino praeivis.

– Štai tau namas, tik padėk man..

Praeivis nubėgo apžiūrėti namo, o Laimė pasiliko laukti. Laukė, laukė.. Tačiau žmogus taip apsidžiaugė, kad pamiršo savo pažadą.

Laimė iš nevilties ir vėl pravirko.. Bet netrukus vėl išgirdo žingsnius.

– Žmogau, gerasis žmogau, ateik, padėk man iš duobės išlipti! – pašaukė ji.

– O ką aš už tai gausiu? – paklausė antrasis praeivis.

– Prašyk, ko norėtum.. – liūdnai atsakė Laimė.

– Aš noriu daug įvairių modelių automobilių! – atsakė praeivis.

Laimė įvykdė šį norą, o žmogus nurūko apžiūrėti automobilių, ir.. taip pat pamiršo Laimę iš duobės ištraukti.

Visai nuliūdo Laimė.. Jau nesitikėjo sulaukti pagalbos, bet ir vėl išgirdo kažką pro šalį einant.

– Padėkite, prašau.. – nusilpusiu balsu pašaukė ji.

Žmogus kaipmat pribėgo prie duobės, ištraukė Laimę, ir.. nuėjo sau.

Apsidžiaugė Laimė, pasivijo savo gelbėtoją ir klausia:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau! O ko tu norėtum už tai, kad padėjai man?

Žmogus tik nusišypsojo:

– Ačiū, man nieko už tai nereikia..

Laimė plačiai nusišypsojo ir patraukė drauge su žmogumi – nuo šiol visur kartu su juo ėjo ir niekada jo nepaliko 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !