Kažkur yra pasaulis, pripildytas mūsų vaikystės svajonėmis. Ramybės ir meilės pasaulis, gerumo ir laimės, grožio ir šviesos. Pasaulis, iš kurio mes visi kažkada išėjome. Dabar dauguma jau pamiršo jį ir netiki jo egzistavimu. Bet jis yra!
Ten kiekvienas žodis, net tyliausiai ištartas, tūkstančius kartų atkartojamas skambiu kalnų aidu.
Ten pakanka vien minties, kad tarsi iš niekur būtų ištiestos tūkstančiai draugiškų rankų.
Ten neįmanoma pasilikti bėdoje daugybės jautrių akių akivaizdoje.
Ten pagalba ateina lengvai ir betarpiškai, net nekviečiant padėti.
Ten bendra ir asmeninė gerovė neatsiejamos ir savaime suprantamos.
Ten rūpestingai saugomas kiekvieno vidinis pasaulis, kuriamos palankiausios sąlygos jo išraiškai.
Ten visiems pakanka to, kas būtina, todėl visi viską turi.
Ten kiekvienas nepastebimai patrauks akmenį nuo kelio, kuriuo visi vaikšto.
Ten asmeninė laisvė lengvai įveikia prieštaravimų kampus, susiliedama su kūrybiniu įkvėpimu.
Ten žmonės turi tik vieną tikslą: išsiskleisti kaip gėlės iš pumpuro, padovanodami šiam pasauliui savo nuostabiausius gebėjimus.
Ten apie gerumą nekalba, todėl kad juo gyvena.
Ten oras prisotintas meile, apie ją dainuoja jūros bangos ir vėjas išsklaido jos aromatą.
Ten viskas natūralu, gaivu ir gražu. Ir tuo pačiu išmintinga, paprasta ir patogu visada ir visur.
Ten žmonės šypsosi, todėl kad toks jų gyvenimo būdas.
Ten net gamta jautriai atsiliepia dėkingumu.
Aš tikrai žinau, kad kažkada išėjau iš to pasaulio. Ir anksčiau ar vėliau ten sugrįšiu.
Padėka autoriui! Pagal S Seov esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
