Kategorija: Mintys

Žinoma, mes visi skirtingi. Su savo interesais, norais, problemomis ir net dygliais ir spygliais. Mes turime savo įsitikinimus ir stereotipus. Savo stiprybę ir savo silpnybes. Tai nekelia jokių abejonių. 

Ir mes visą laiką ieškome “savų“. Tų, kurie nors truputį panašūs į mus, truputį tokie, kaip ir mes patys. Ir kartais atrandame.

Bet ieškodami “savų“, mes dažniau pastebime ne panašumus, bet skirtumus. Ir vietoje to, kad tuos mūsų skirtumus sudėtume į darnaus bendravimo ir vieningo gyvenimo paveikslą, mes ištraukiame juos iš vientiso audinio ir pabrėžtinai sureikšminame. Na taip, juk būtent kito akyje šiaudas išauga iki neįtikėtinų dydžių…

Todėl ir gaunasi, kad mūsų gyvenimo paveikslas vis labiau išretėja. O juk reikėtų mums dažniau ne savo skirtumais matuotis, bet pabandyti suprasti – kas gi tarp mūsų yra bendro. Ir, kaip nekeista, kaskart pasirodo, kad būtent to bendro tarp mūsų yra žymiai daugiau… Juk visi esame žmonės…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kuomet tau sako: “ačiū, kad tu esi“ – tai iš tiesų be galo vertinga. Išgirsti tokius žodžius iš draugo arba mylimo žmogaus – tikra laimė.

Tu iš karto pajunti, kad gyveni ne veltui, kad tavo egzistavimas kažkam labai svarbus, toks svarbus, kad jis pasiryžęs pateisinti net tavo ydas.

Žinojimas, kad pasaulyje yra kažkas, kas tiesiog džiaugiasi dėl to, kad tu šalia, kas priima tave tokį, koks esi, ir tavo buvimas jo gyvenime suteikia jam daug laimės – paskatina tave tapti geresniu, kad pateisintum jo pasitikėjimą, nenuviltum, neišduotum jo tikėjimo tavimi.

Toks beveik absoliutus tavęs priėmimas suteikia tau daug jėgų, kad galėtum kažko pasiekti, įgyvendinti daugiau, net jei nieko ypatingo iš tavęs ir nelaukia.

Žinojimas, kad yra šiame pasaulyje kažkas, kam iš tavęs viso labo tereikia, kad tu tiesiog būtum, kvėpuotum su juo vienu oru, suteikia tau sparnus, su kuriais norisi aplėkti visą pasaulį, sukaupti savyje visą grožį, koks tik yra šiame pasaulyje, ir padovanoti tai su dėkingumu tam nuostabiam žmogui!

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O man patinka rudens pradžia. Tai jau ne vasara, bet ir ne gilus ruduo. Tai kažkoks penktasis metų laikas. Šilumos, grožio ir ypatingo jaukumo metas.

Laikas, kai gamta atsipalaidavo po vasaros, dosniai apdovanojusi mus savo gėrybėmis, tačiau ji dar visai nesiruošia žiemai. Skraidančių voratinklių ir šokančių po kojomis lapų metas.

Tai laikas, kai saulutė vis dar šildo. Tai prinokusių vaisių ir šermukšnių karolių metas. Tai karštos kakavos ir obuolių pyragų matas. Spalvotų lietsargių ir gražių guminių aulinukų metas. 

Tai laikas, kai žvaigždės danguje šviečia dar ryškiau, ir galima aiškiai pamatyti Mažojo ir Didžiojo Grįžulo Ratų žvaigždynus.

Ir, pažvelk – štai krenta žvaigždė, todėl skubu įvardinti savo svarbiausią norą: “Tegul šis ruduo bus visiems labai laimingas!“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui reikalingi namai.

Kokiais pašėlusiais avantiūristais mes bebūtume, kaip beieškotume nuotykių, į kuriuos mus kviečia kelias, mums visiems svarbu žinoti, kad yra tokia vieta, kur mus myli ir mūsų laukia, visada priima, nesmerkia, kur tiesiog džiaugiasi mus matydami.

Mūsų broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – mūsų prieglobstis, mūsų uostas audringame gyvenimo aistrų ir peripetijų vandenyne. Gyvenimas kartais mums nepalankus, žeidžia, moko, veda per kančias į žvaigždes. Mūsų kelias ne visada nusėtas rožių žiedlapiais, dažniau mes žengiame per aštrias šukes.  

Sustojimas reikalingas kiekvienam keliautojui, kad sukauptų jėgas, atsimintų, kas jis ir ko iš tikrųjų nori šioje Žemėje. Net aukščiausiai skraidantis paukštis turi lizdą. Mūsų artimi, mylimi žmonės – mūsų krantas, tyros šviesos spindulėlis, padedantis nušviesti kelią mūsų maištaujančiai širdžiai.

Kiekvienam laivui reikalingas uostas. Kiekvienam žmogui – namai.

Padėka autorei! Pagal A. Ermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“Rugsėjis, – sakė mažasis Angelas, – tai spalvotų norų laikas. Pažvelk, kiekvieną dieną viskas aplinkui vis ryškėja ir ryškėja. Sodrią vasaros žalumą keičia spalvų fejerverkas: ryškiai-geltona, sodriai-oranžinė, bordinė, raudona, gelsvai-žalia, melsvi laukinės vynuogės atspalviai… Kaip nepasimesti šioje neįtikėtinoje spalvų feerijoje?..  

O jeigu apniukusiame rugsėjo danguje tu pamatysi paskutinę šių metų vaivorykštę, tuomet galėsi sugalvoti ne vieną, ne tris, o net septynis norus –  po vieną tavo pamatytos vaivorykštės spalvos juostai. Paskutinė vaivorykštė – visai perregima, vos pastebima… Tai ne didžiulė vasaros laumės juosta, tai – mažas permatomas dangaus lopinėlis, toks mažas, kad jei panorėtum, galėtum lengvai paimti jį į rankas… Tokį šiltą… Šviečiantį jaukia šviesa.. Raudona… Oranžine… Geltona… Žalia… Žydra… Mėlyna… Violetine…

Pagalvok, kokie tavo norai patys ryškiausi, svarbiausi, fantastiškiausi?..

Sugalvok, sugalvok savo įvairiaspalvius norus… Jie būtinai išsipildys…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šiandien tokia diena, kai aš supratau tą ypatingą permainų paslaptį, kurios įvyksta netikėto “staiga“ stiliuje.

Rytas prasidėjo lengvu šaltuku ir lietumi, ir aš iš įpratimo pagalvojau: na vaa, reiškia… Lietinga, reiškia planai dienai keičiasi, apsirengti reikia atitinkamai, ir apskritai, bus taip ir taip, o nebus to ir to…

Praėjo vos pora valandų. Nušvito saulė, tarsi ir nebuvo šaltuko ir lietaus. Tarsi ir nebuvo tų mano lietingų minčių, lyg būčiau atsidūrusi visai-visai kitoje, visiškai paralelinėje realybėje, kitoje tikrovėje.

Ir užplūdo prisiminimai… Buvo, taip, buvo, nutikdavo sudėtingos situacijos, net sunkios. Ir taip pat kažkas įprastai-niūraus skambėjo viduje: na vaa, štai ir nutiko, reiškia, taip bus visada, o kitaip niekada…

Bet pakakdavo vos kelių sekundžių pasitikėjimo gyvenimu, Kūrėju, vos kelių sekundžių pabūti, taip, galbūt, silpnu, bet labai Visatos mylimu vaiku…

Paleisti tai, kas vyksta iš visos širdies ir pasakyti: taip, įvyko, bet aš tikiu, kad viskas bus gerai. Tiesiog štai taip savyje, viduje hipotetiškai pareikšti be kažkokios logikos ir įrodymų, iš anksto: tikiu – viskas bus gerai.

Todėl ir sakoma: patikėsi – pamatysi.

Ir jau per sekančias kelias sekundes sunkus negandų laikas, galbūt, ir su girgždesiu, bet pasisuka į kitą pusę. Aš patenku į kitą, visiškai paralelinę realybę, kur viskas pasisuka į gerąją pusę tiesiog mano akyse: klausimai sprendžiami, ką toliau daryti – suprantu, žmonės nuoširdžiai palaiko, aš ne viena…

Ir lyg nebūta šalčio širdyje. Ir lietaus akyse. Koks vis dėl to šviesus tas pasitikėjimo pojūtis…

Todėl taip, viskas keičiasi į gerąją pusę. Ne visada taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patikėsim – pamatysim…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kuo tyresnis (jautresnis) tampi – tuo daugiau jauti…

Kuo daugiau jauti – tuo daugiau žinai be žinių, kurios ateina iš išorės…

Kuo daugiau žinai – tuo aiškiau matai savo Kelią…

Kuo aiškiau jį matai – tuo tvirtesnis tavo žingsnis…

Kuo tvirtesnis žingsnis – tuo mažiau baimės keliauti arba baimės suklysti…

Kuo mažiau baimės – tuo daugiau Laisvės (ir nuo aplinkinių nuomonės taip pat)…

Kuo daugiau Laisvės – tuo daugiau lengvumo…

Kuo daugiau lengvumo – tuo daugiau Erdvės atsakymų į tavo lengvumą…

Kuo daugiau lengvumo – tuo daugiau Džiaugsmo…

Tuo daugiau Stebuklų…

Tuo daugiau Meilės… kaip atsako į Tavo Meilę…

Padėka autorei! Pagal Nataljos Forniak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Svarbiausia – neprarasti minkštasparnio švelnumo savo širdyje…

Nesurambėti po nuoskaudų, šurmulio ir begalinių rūpesčių našta…

Ir toliau pinti savo šiltas nėriniuotas dienas, kupinas tylios ramybės, tyro džiaugsmo ir meilės.

Vakarais pasinerti į jaukų knygų šlamančių puslapių pasaulį.

Kepti uogų pyragus.

Apkabinti mylimus žmones.

Gyventi su tyra, atvira širdimi, neaptveriant jos nei dygliais, nei sienomis…

Gyventi švelniai, apgaubiant tuo gaivinančiu švelnumu pasaulį, tarsi šiltu pūkiniu debesėliu…

Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

* Ribotos žinios riboja pasaulėžiūrą, nustatydamos griežtas ribas – taip gimsta dogmos.

* Jei nėra visuotinės gerovės, asmeninė gerovė labai trapi.

* Tas, kas suteikia skausmo kitiems, negali būti laimingas.

* Melas iškreipia tikrovę.

* Permainų esmė – sutelkti jėgas naujo pasaulio kūrybai, o ne kovai su senu ir atgyvenusiu.

* Permainos prasideda tuomet, kai žmonės aiškiai suvokia, kad negalima gyventi taip, kaip gyveno iki šiol.

* Kai pasiekiama susiskaldymo ir susipriešinimo riba, prasideda vienybės paieškos – taip užgimsta naujas pasaulis.

* Visas vandenyno vanduo negali paskandinti laivo, kol neatsiduria jo viduje. Lygiai taip pat ir visas pasaulio negatyvumas negali palaužti žmogaus, jei jis jo neįsileidžia.

* Dabar mus išgelbės tik širdis, nes protas mus nuvedė į aklavietę.

* Pati ilgiausia minutė – tai prisiminimų minutė, juk joje išsitenka ilgiausi metai…

* Kartais sunku rasti laiko neskubėti.

* Gerai mes jaučiamės ne ten, kur pozityvo jūra, bet ten, kur nėra negatyvo.

* Per žodžius, per savo minčių išraišką žmogus apsivalo nuo vidinės įtampos ir prieštaravimų. Todėl kartais būtina išsikalbėti, jei nėra galimybės – užrašykime savo mintis…

* Sunku paaiškinti, kas yra laimė – tai lyg bandytume prisegti popieriaus lape saulės zuikutį…

* Gyvenime kuo paprasčiau – tuo teisingiau.

* Sodinti sodą – reiškia tikėti ateitimi.

* Namai – tai mielos smulkmenos: kepamo pyrago kvapas, pokalbiai prie bendro stalo, vaikų žaidimai… Tai tiesiog savo jaukaus mažo pasaulio pojūtis.

* Kažkas stebuklingo vyksta, kai bendrauja vaikai ir senoliai – tarsi ateitis ir praeitis susilieja dabartyje…

* Mes jaučiamės laimingi su tais žmonėmis, su kuriais galime būti savimi.

* Kai meilės šaltinis tavyje – anksčiau ar vėliau pamatysi jos atspindį mylinčiose akyse.

* Stiprinkime savo imunitetą širdies šiluma ir gerumu…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būkime geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnybė ir ne yda. Tai – jėga, kuriai nėra lygių.

Sakykime svarbius žodžius savo artimiesiems laiku, juk tokie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.

Viskam, kas taip svarbu širdžiai, yra savo laikas.

Savo laikas viskam: žodžiui – savo, poelgiui – savo.

Sakykime svarbius žodžius taip pat ir kitiems žmonėms. Galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.

Visi mes keliautojai šiame gyvenime, dalinai arba tampriai perpinti vieni su kitais, ir, nepaisant nuomonės apie tai, kad žmogus visada buvo, yra ir išlieka vienas, aš pasakysiu: jūs niekada nebuvote vieni, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę.

Kiekvienas prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prie kitos, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.

Būkime atidūs, lieskimės rūpestingai…

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !