Lapkričio mėnesį abejoji saulės ir dangaus egzistavimu… Ir jei staiga prasiveržia saulės spinduliukas ir pasirodo mėlynas dangus tarp pilkų debesų, už tai norisi ištarti ypatingą padėką.
O kai pasidaro aišku, kad nei spinduliukų, nei dangaus žydrynės jau nebus, tuomet pradedi svajoti apie sniegą.
Kad visas šis beviltiškai pilkas pasaulis sutviskėtų baltumu…
Padėka autoriui! Pagal G. Šmidt miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Viskas auga ir pražysta meilėje.
Tiesiog kartais reikia truputį daugiau laiko ir žymiai daugiau meilės.
Tu, svarbiausia, ir toliau laistyk savo sodą meile. Ir vieną dieną jame būtinai išsiskleis ir sužydės nuostabios gėlės. Ir kiti žmonės ateis pasigrožėti tuo ir pasidžiaugti.
O ten, žiūrėk, beliks vienas žingsnis, kad ir jų sodas vieną dieną sužydėtų.
Tai meilės jėga. O meilė ir yra didžiausia jėga.
Ta pati, kuri paverčia dykumą žydinčiu sodu ir ištirpdo bet kokį amžiną įšalą žmonių širdyse.
Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kažkur yra pasaulis, pripildytas mūsų vaikystės svajonėmis. Ramybės ir meilės pasaulis, gerumo ir laimės, grožio ir šviesos. Pasaulis, iš kurio mes visi kažkada išėjome. Dabar dauguma jau pamiršo jį ir netiki jo egzistavimu. Bet jis yra!
Ten kiekvienas žodis, net tyliausiai ištartas, tūkstančius kartų atkartojamas skambiu kalnų aidu.
Ten pakanka vien minties, kad tarsi iš niekur būtų ištiestos tūkstančiai draugiškų rankų.
Ten neįmanoma pasilikti bėdoje daugybės jautrių akių akivaizdoje.
Ten pagalba ateina lengvai ir betarpiškai, net nekviečiant padėti.
Ten bendra ir asmeninė gerovė neatsiejamos ir savaime suprantamos.
Ten rūpestingai saugomas kiekvieno vidinis pasaulis, kuriamos palankiausios sąlygos jo išraiškai.
Ten visiems pakanka to, kas būtina, todėl visi viską turi.
Ten kiekvienas nepastebimai patrauks akmenį nuo kelio, kuriuo visi vaikšto.
Ten asmeninė laisvė lengvai įveikia prieštaravimų kampus, susiliedama su kūrybiniu įkvėpimu.
Ten žmonės turi tik vieną tikslą: išsiskleisti kaip gėlės iš pumpuro, padovanodami šiam pasauliui savo nuostabiausius gebėjimus.
Ten apie gerumą nekalba, todėl kad juo gyvena.
Ten oras prisotintas meile, apie ją dainuoja jūros bangos ir vėjas išsklaido jos aromatą.
Ten viskas natūralu, gaivu ir gražu. Ir tuo pačiu išmintinga, paprasta ir patogu visada ir visur.
Ten žmonės šypsosi, todėl kad toks jų gyvenimo būdas.
Ten net gamta jautriai atsiliepia dėkingumu.
Aš tikrai žinau, kad kažkada išėjau iš to pasaulio. Ir anksčiau ar vėliau ten sugrįšiu.
Padėka autoriui! Pagal S Seov esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
“Kai pavargsti nuo triukšmo ir gyvenimo šurmulio, – sakė Mažasis Angelas, – keliauk ieškoti tylos. Ji daug daug arčiau, nei tau atrodo!
Tyla slepiasi tankioje, minkštoje ir nerudeniškai žalioje žolėje… Tyliame paukščių čiauškėjime.. Lėtai plaukiančiuose debesyse… Sausų lapų šnarėjime… Voratinklių nėriniuose… Susipynusiose medžių šakose… Arba tuščiuose parko takeliuose…
Tyla švelnia ranka, atsargiai ir rūpestingai, nubraukia neramias mintis…
Tyla užpildo kiekvieną tavo ląstelę ramybe ir palaima…
Tyla dovanoja tau naujas jėgas…
Pats laikas keliauti į tylos paieškas! Ji ne taip toli, kaip atrodo!..“
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
O kai kurios eglės, kurios auga šalia beržų, klevų ir šermukšnių, jau papuoštos, nors iki Naujųjų metų dar toli.
Nuo medžių vienas po kito krenta margaspalviai lapai, nukrenta ant eglių, užstringa tarp aštrių spyglių ir lieka kabėti, tarsi naujametiniai žailsliukai.
Lyg girliandų ugnelėmis saulė nušviečia papuoštas eglių šakas, suteikdama dar daugiau šviesos ir žvilgesio.
Taip ir knieti nukreipti akis į dangų, sugalvoti slaptą norą, apkabinti pasipuošusią eglę ir… atsikvėpti, gyventi toliau savo gyvenimą ir neskubėti vartyti kalendorių, laukiant ypatingų švenčių.
Šventė sielai gali nutikti bet kur.
Ir net pamačius gražią eglę spaliui įpusėjus…
Padėka autorei! Pagal E. Venkova esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Šiuo gilaus susiskaldymo, susisluoksniavimo, agresijos, konflikto, neišmanymo, egocentrizmo ir visaapimančios tamsos laiku, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, neša savo širdyse ramybę, taiką, vienybės pojūtį, šviesą, meilę, Kūrėją, Kūrėjo meilę, yra aukso verti.
Pasaulis laikosi jų dėka. Būtent jų vidinės išminties ir sąmoningumo šviesa persveria išorinės tamsos svarstykles, kuri užvaldė daugelio širdis ir protus.
Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų šviesuolių gretose. Rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę vėl ir vėl, kol tai jau nebus pasirinkimu, bet taps natūralia ir nuolatine vidine būsena.
Tai galima daryti visada, kokios sunkios aplinkybės bebūtų. Visada!
Pasaulis gali būti kitoks (aš net patikslinčiau, kad turi būti kitoks, bet pradėkime bent jau nuo “gali“)!
Bet prasideda nuo kiekvieno iš mūsų!
Nuo taikos mumyse.
Nuo kiekvieno iš mūsų vidinės taikos.
Tegul tavo vidiniame pasaulyje visada bus meilė!
Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.
Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Siela taip pat moka šypsotis, ji daro tai akimis.
Kartais žiūri į kitų žmonių akis, o ten šviesa.
Ir gali nepažinoti žmogaus, o jo vidinė šviesa šypsosi tau, ir tu supranti, kad prieš tave neįtikėtino vidinio grožio siela. Ypatinga, sauganti savyje ištisą visatą.
Tai išskirtinė savybė, jos neįmanoma nei imituoti, nei dirbtinai sukurti.
Gebėti šypsotis akimis, tiesiog šviesti iš vidaus – tai gilių sielų menas.
Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kam reikalingi namai. Kaip namuose šilta ir jauku – mes tai įvertinsime. Kaip gera namuose, iš kurių mes taip veržiamės vasarą – kur nors.
Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kaip reikalingas artimas žmogus, kurį galima apkabinti ir prisiglausti prie jo peties. Ir tiesiog kalbėtis apie šį bei tą. Arba tiesiog tylėti drauge. Ir daugiau niekas nereikalingas. Ir mes ypatingai kažkam nereikalingi. Tiesiog buvo vasara. Ir buvo geri laikai, štai ir atrodė, kad reikalingi…
O iš tiesų reikalingi namai ir artimas žmogus. Tai iš tiesų reikalinga.
Bet tai supranti tik šaltą rudens vakarą. Tiesiog pavasarį ir vasarą atrodo, kad jis niekada neateis. Na, arba ateis po tūkstančio metų.
O jis jau atėjo. Ir gerai, kad yra namai. Ir tas, ką galima apkabinti ir prisiglausti…
Padėka autorei! Pagal A. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kai širdyje trūksta to lašelio šilumos, kad sutikčiau rytą su šypsena… Kad apkabinčiau po nesutarimų… Kad neužsidaryčiau nuo rūpesčių ir problemų tūkstančiais užraktų…
Aš įsivaizduoju, kaip viduje, širdies srityje, užgimsta kažkas labai šilto. Kartais tai maža auksinė saulutė, kartais puodelis šiltos aromatingos arbatos, minkštas šalis arba gintarinio lipnaus medaus saldumas…
Mintyse paskleidžiu savyje šią šilumą, jausdama jos malonų švelnumą… Ji lėtai sklinda per kūną, sušildydama, atpalaiduodama ir atgaivindama. Aš pradedu jausti, kad kažkas atitirpsta sieloje. Išeina dygus šalčio gumulas, užleisdamas vietą šildančiam švelnumui…
Ir staiga vėl norisi apkabinti po nesutarimų, neužsidaryti nuo šurmulio ir problemų, ir, sušilus, sutikti naują rytą su šypsena… Įsivaizduok ir pabandyk tai tiesiog dabar 🙂 .
Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Rugsėjis – talentingas dailininkas. Meistriškai ir neskubėdamas piešia jis rudenį.
Vakar vos paauksavo seno klevo vainiką, o šiandien drąsiais potėpiais paskleidė ant asfalto geltonus beržo lapus ir į besivejančią ant tvoros laukinę vynuogę įdėjo šiek tiek raudonų atspalvių.
Nuspalvino pilka migla dangų. Tvarkingai ir dailiai nupiešė įvairiaspalvius lietsargius. Gražu…
Štai taip palengva ir susidėlios neįtikėtinas rausvai-auksinis ruduo. Rugsėjis padovanos jį savo broliui – spaliui. O šis surinks lapus į puokštes, paukščius į būrius. Ir nuplaus rugsėjo spalvas savo lietumis krentančių lapų sūkuriuose, palikdamas pilkame peizaže tik raudonas šermukšnio uogas.
Ruduo…
Padėka autorei! Pagal A. Koriagovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 