Kategorija: Mintys

Štai ir nužingsniavo nauji metai į priekį. Greitai-greitai. Viskas šurmuliuoja, sukasi: darbai, rūpesčiai, reikalai visokie, svarbūs ir nelabai. Ir kiek įvairiausių planų! Ir viskam, rodos, ir laiko pakaks, ir jėgų, ir noro, ir nusiteikimo. O kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Ir lūkesčiai patys įvairiausi! Žinoma, patys šviesiausi, ryškiausi ir gražiausi. Ir mes laukiame, laukiame kažko… tokio… stebuklingo… netikėtai-malonaus… O kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Ir nuojautos jaudinančios galvą svaigina. Galbūt, meilė vėl aplankys? O gal, pagaliau, kiekvienoje dienoje išmoksime pamatyti priežastis meilei ir džiaugsmui? Ir kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Pagyvensim, pamatysim…

Padėka autorei! pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Stebuklingas Kalėdų metas. Pamenu, kaip vaikystėje mėgau šį artėjančio stebuklo jausmą. Man patiko galvoti, kad visas pasaulis ruošiasi kažkam labai geram ir svarbiam, ir kiekvienais metais aš su ypatingu jauduliu laukiau šių šaltų žiemos dienų.

Šis stebuklingas laikas visada pažadindavo manyje pasakos pojūtį! Atrodė, kad aplinkui atgydavo gražios legendos, ir pačios savaime susidėliodavo nuostabios istorijos. Mūsų miške už apsnigtų eglių slėpėsi miško elfai raudonais batais su bumbulais ant užriestų galų, o prie upės staiga atsitiktinai atsirasdavo pasakiškų nykštukų pėdos. Na, o jei ilgai klaidžioji miško takeliais, galima užklysti į Sniego Karalienės pilį. Ir tuomet prasideda tikras žiemos stebuklas!

Ir, apskritai, žiemos stebuklai juk visada šalia. Jie beldžiasi pas mus į langus snieguotomis pūgomis, pasakoja rytais pasakas nėriniais ant stiklų, dainuoja dainas šaltu vėju, ir, svarbiausia – skamba širdyje šilta tyra meile. 

Aš prisimenu, kaip vaikystėje tikėjau visomis šiomis pasakomis. Ir aš, galbūt, dabar galėčiau pasakyti, kad esu suaugusi ir jau netikiu jomis… bet šiandien ryte aš pamačiau, kaip pateka žiemos saulė ir savo atspindžiais šoka krištoliniuose medžių šakose. Ir šio tikro stebuklo pakanka, kad niekada nesuaugčiau.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo, šviesių ir jaukių Kalėdų mums visiems 🙂 !

Jūs matėte kada nors, kaip atrodo meilės energija?

Tai nesibaigiantis besiskleidžiančių gėlių srautas, kai kiekvienas žiedlapis virsta nauju žiedu – ir šis besiplečiantis procesas perpildytas iškilmingu gėlių saliutu: amžinu, begaliniu ir apgaubiančiu viską šiame pasaulyje. 

Kalbant techniniais terminais, tai savaime išsipakuojančių informacinių vienetų srautas, kurie atsiveria į naujus užarchyvuotus failus, ir jų atsivėrimo procesas, plintantis geometriniu pagreičiu, yra begalinis.

Žmonės godžiai geria šią energiją ir negali atsigerti, o ji ne tik toliau teka, bet ir didina apimtis, švelniai užgydydama praeities atsiminimų žaizdas.

Žmonėms norisi sustabdyti šią laimės akimirką – ir sustojusi juose energija gęsta neišsiskleidusiomis formomis, užbaigusi naujų nuostabių gėlių gimimo procesą.

Todėl geriausia, įsileidus meilę į save, padovanoti ją pasauliui. Ir žmogui jos pakaks, nes gausos erdvėje jau naujos gėlės skleidžiasi ant jo egoizmo kiauto, tirpdydamos nuoskaudas, pyktį ir išlaisvindamos erdvę nevaržomai meilės kūrybai.

Padėka autoriui! Pagal S. Seov esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“Žiemą, – galvojo Mažasis Angelas, – žmonėms taip trūksta Saulės. Net ir čia, už debesų, žiemą ji užsuka itin retai, bėgiodama kažkur su savo saulėtais rūpesčiais. Ir kad kažkaip išsigelbėtų nuo pilkumos ir niūrumo, žmonės uždega tūkstančius žvakių ir milijonus spalvotų lempučių… Šildo sielą, laikydami rankose puodelį su šokolado-medaus arbata, žvelgdami su viltimi į ateities paslaptis… Įkvėpdami geltonai-oranžinį citrusų aromatą, švelniai paliečia šiurkščią šiltą jų odelę…

O patys drąsiausi įžiebia stebuklingus Laimės žiburius… Augina Saulės Zuikučius… Uždega vidinių Švyturių šviesą… Paverčia ašaras žvilgančiomis visomis vaivorykštės spalvomis krištolinėmis žvaigždutėmis… Dovanoja saulėtas šypsenas kiekvienam sutiktam žmogui… Saugo širdyje šilumą, kuri sušildo net per pačius didžiausius šalčius… Štai taip ir įsižiebia savo, ypatinga, Saulutė Žiemai…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Kad užpildytume pasaulį šviesa, visai nebūtina būti meistru, mokytoju, dvasiniu vadovu…

Aš pažįstu “Šviesos darbuotojus“, kurie užsiima pačiais paprasčiausiais žemiškais darbais. Tačiau jie skleidžia tokią ypatingą energiją, kalba apie tokius gilius išmintingus dalykus, kad kvapą užima iš nuostabos.

O kažkas nieko tokio ypatingo ir nesako, bet šalia jų taip gera būti, kad negali atsitraukti. Ir išeini, tarsi sparnus įgavęs.

Dabar daugeliui žmonių atsiveria, stiprėja jų vidinė šviesa. Ir, manau, labai svarbu nelaikyti jos už uždarų durų. O skleisti pasauliui.

To pakanka – tiesiog šviesti toje vietoje, kur tu esi. Su tokia jėga, kokia gali. Kaip pasirengęs.

Kuo daugiau harmonijos viduje, tuo daugiau šviesos tu skleidi. Ir atgaivini pasaulį jau vien savo buvimu.

Padėka autorei! T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Orų prognozėje man labiausiai patinka ne taip seniai įvesta naujovė, kuri vadinama “jutimine oro temperatūra“.

Pavyzdžiui, rašo: “Dabar oro temperatūra -10, jutiminė temperatūra -17“.

Išeinu į lauką – na, ne, minus 10 ir yra… Kas jaučia tuos minus 17, kas toks jautrus? Ir kaip, kokiu prietaisu, koks žmogus taip tiksliai nustato tą jutiminę temperatūrą? O gal tiesiog sinoptikas išėjo iš namų pernelyg lengvai apsirengęs, ir kol pasiekė darbovietę, labai sušalo?..

Bet, žinote, idėja man patiko.

Ją galima taikyti ir plačiau – pavyzdžiui, į klausimą, kiek man metų, galiu drąsiai atsakyti: “Dabar man 39, o jutiminių metų 27…“

Aš, kaip sinoptikas – taip jaučiu 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mane visada stebino žmonės, kurie klausė: kam visa tai, kur prasmė, vardan ko mes gyvename?..

Mes gyvename vardan karštos arbatos po šalčių. Mes gyvename vardan artimų žmonių apkabinimo. Vardan meilės ir draugystės. Mes gyvename vardan pasivaikščiojimo jūros pakrante po žvaigždėtu dangumi. 

Mes gyvename vardan muzikos, nuo kurios šiurpuliukai ant odos. Vardan juoko iki ašarų. Vardan nerūpestingo žaidimo sniego gniūžtėmis. Vardan vėjo, plaikstančio plaukus. Vardan drobėje atgyjančių paveikslų. Vardan ramaus ir gilaus miego. Vardan lietaus lašų ant veido.

Mes gyvename vardan rytinės saulės spindulių. Vardan malonaus nuovargio po atlikto darbo. Ir vardan milijono kitų dalykų, kurių nebūtų, jei mes negyventume. Bet mes gyvename.

Ir gyvenimas – tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Artėja pats tikriausias stebuklas. Apsnigtos gatvelės, sniego girgždesys po kojomis ir nesibaigiantis milijono snaigių kritimas tamsiame vakaro danguje.

Senos žiemos melodijos per radiją, plakatai, pranešantys apie naujametinius spektaklius, šventinis šurmulys ir visuotinis stebuklo laukimas. Spygliuočių, mandarinų, cinamono lazdelių ir vanilės kvapai. Artėja…

Ir taip gera! Pačiame visų šių stebuklų laukime gyvuoja ypatinga laimė. Ir, galbūt, būtent ši “laukimo laimė“ – ir yra tas stebuklas.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Maudžiau vakare penkerių mėnesių sūnų. Pagalvojau, kad tai labai panašu į mūsų santykius su Kūrėju ir į tai, kaip mus mato Kūrėjas.

Sūnelis pilnai įsitraukęs į maudynes. Kai pamato žaisliuką, tuoj pat siekia jo, o aš laikau jį ant rankos. Jis visiškai nejaučia mano palaikymo, bet jis būtinas jam. Kartais jis bando paimti iš karto du žaisliukus, bet negali pasiekti nei vieno. Žaisliukai nuplaukia į skirtingas puses, o mažylis suirzta. Jis nesupranta, kad visą laiką yra palaikomas, kad laisvai judėtų vandenyje.

Aš bandau pagauti jo žvilgsnį ir nusišypsoti jam, bet didžiąją laiko dalį jis nemato manęs ir pliuškenasi sau. Retkarčiais jis prabėgomis pažvelgia į mane ir plačiai man nusišypso. Bet jau po sekundės žymiai svarbesnis dalykas – rožinis krabas – patraukia jo dėmesį ir vaikas puola paskui jį. Įsitikinęs, kad ant vandens laikosi pats, kai tuo tarpu patikimai guli ant mano rankos, jis kryptingai siekia savo tikslo. O kartais jis tiesiog verkšlena, bet pats tiksliai nesupranta, ką gi reikia padaryti, kad jam būtų geriau.

Aš manau, kad Kūrėjas taip pat laukia mūsų žvilgsnio. Mūsų brandumo. Mūsų pasirengimo pradėti dialogą. O kol mes pliuškenamės vandenyje, vaikomės žaisliukų, arba, užsižaidę, nevikriai krentame, jis tiesiog nepastebimai palaiko mus ir labai myli…

Padėka autoriui! Pagal D. Finogeev esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiema artėja.

Tarsi kilnus senolis su platinos ir sidabro atspalviais – toks tas lapkritis.

Žilas rūkas rytais apgaubia pasaulį, sušvelnindamas ir išplaudamas spalvas ir kontūrus.

Šaltukas gi rytais, atvirkščiai, suteikia objektams ryškumo, trapumo ir krištolo grakštumo.

Gamta nutyla ir užmiega, kviesdama ir žmogų sulėtinti tempą, pažvelgti į savo vidų, lyg į tamsiausių naktų gilumą ir pamatyti ten žvaigždžių švytėjimą.

Sulėtinti tempą ir pinti pasakų nėrinius, megzti šalikus, skaityti popierines knygas, virti arbatą su erškėtuogėmis ir kepti gardžius blynus.

Sulėtinti tempą ir palaikyti namų židinio ir širdies šilumą, kad sušildytume save ir artimuosius. 

Juk žiema artėja…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !