Kategorija: Mintys

Mūsų šeimoje yra tradicija. Visada palydėti vienas kitą prie lango. Mojuoti ranka kitam, kol šis nedings už posūkio. Po to greitai nueiti iš virtuvės ilgu siauru koridoriumi į kambarį, kad dar ir iš to lango pamojuoti, iš kurio matosi gatvė su aukštais topoliais šalikelėje. 

Kai buvau maža – su džiaugsmu mojuodavau. Man tai labai patiko. Kai man sukako 14, aš tiesiog atsigręždavau pasižiūrėti į langą – buvo kažkaip gėda mojuoti (juk aš jau ne maža!). Kai studijavau, teko papildomai ir padirbėti, todėl dažnokai vėluodavau į paskaitas, o tėvai išeidavo į darbą anksčiau…  

Dabar aš suaugusi, ir kai lankau savo tėvus, išlydėdami mane, jie stovi prie lango ir mojuoja man. Ir aš žinau, kad jie šypsosi ir juokiasi. “Na, ji kaip visada…“ pasakys tėtis. O aš nupiešiu ore rankomis didžiulę širdį, nusiųsiu po 5 oro bučinius iš kiekvienos rankos… ir dar truputį “mėnulio eisenos“ (kitoje gatvės pusėje, kur aukšti topoliai) padarysiu prieš išeidama.

O pakeliui aš vėl ir vėl pagalvosiu apie savo savo didžiausią troškimą – kad kuo ilgiau tame lange degtų šviesa, kad būtų ten DU siluetai… kad būtų kuo daugiau tokio mano gyvenimo, kai aš galiu ten sugrįžti, kad pasipasakočiau, atsikvėpčiau, apkabinčiau… ir pamojuoti viso pasaulio akivaizdoje, bet tik dėl tų dviejų šypsenų, kurių nesimato per tokį atstumą, bet aš tikrai žinau, kad jos yra.

Padėka autorei! Pagal A.Enbert pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neįmanoma patraukti į tamsą tų, kas kupini vidinės šviesos.

Egoizmas – tai dvasinė žmogaus degradacija, dėl kurios jis tampa nelaimingas.

Bet kokios pranašystės dažniausiai yra bandymai manipuliuoti žmonių sąmone.

Kad pakeistume sunkių įvykių eigą, mums būtina pozityvi informacija ir šviesus orientyras.

Reikia nusibrėžti šviesią ateitį, kad suprastume, ko siekti…

Neleiskime negatyvioms žinioms drumsti sąmonę – gėrio pasaulyje labai daug, tiesiog gėris yra tylus…

Geros žinios palankiai veikia mūsų dvasinę būseną ne tik tuomet, kai jas gauname, bet ir tuomet, kai jas pranešame.

Geri darbai daromi tyliai, visa kita – teatras.

Jei nesuprantame pradžios, tuomet neįmanoma suprasti ir pabaigos.

Šiuolaikinis žmogus perpildytas informacija ir ryšiais, svarbiausia visame tame –  neprarasti ryšio su pačiu savimi…

Jei nemąstome patys – turime kitų nuomonę kaip savo.

Išlikti savimi pasaulyje, kur mus nuolat bando pakeisti – didžiausias pasiekimas.

Ten, kur tavęs negirdi – nereikia garsiau kalbėti, reikia liautis kalbėti…

Kiekvienas turi ką papasakoti, bet ne kiekvienas turi kam.

Savo asmeninį pasaulį kuriame ne tam, kad pabėgtume nuo išorinio pasaulio, bet tam, kad išsaugotume vidinį balansą.

Gamta – geriausias mūsų psichologas.

Meilė gamtai – tai meilė pačiam gyvenimui.

Pati gražiausia gatvė ar prospektas neprilygs paprastam takeliui miške tarp medžių.

Paprastumas – tai pusiausvyra, balansas, harmonija: pati esmių esmė.

Žmonėms iš tiesų reikalingi ne psichologai, o geranoriški artimieji ir draugai.

Geraširdiškumas išreiškiamas ne gailesčiu, o pagalba.

Kas širdyje, tas ir iš širdies…

Džiaugsmas – tai meilė tam, kas yra, liūdesys – tai meilė tam, ko nėra.

Prisiliesdami prie kažkieno gyvenimo padarykite taip, kad jame būtų geriau, nei buvo iki jūsų.

Pati didžiausia ir nuostabiausia žmogaus privilegija – būti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime.

Gerumas – tai tiltas, gebantis sujungti širdis, tai impulsas, neleidžiantis praeiti pro šalį, tai sušildanti šiluma, tai pagalba tiems, kas pakliuvo į bėdą…

Gera bendrauti su tais, kas dovanoja nuoširdumą ir tyrumą: vaikai, gyvūnai, augalai, gamta…

Taip jau yra: pavasarį siela ieško švelnumo, vasarą – erdvės, rudenį – jaukumo, o žiemą – pasakos…

Pats galingiausias žodis pasaulyje – “Mes“ – jis įkvepia, padrąsina, nuramina, suvienija bendrai gerovei.

Dovanoti kažkam laimę – jau savaime yra laimė.

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Sukurti savo mažytį pasaulį tarp skubos, triukšmo ir šurmulio vandenyno…

Pasaulį, kur saulės spinduliai skverbiasi į miegantį užtamsintą kambarį ir švelniai paliečia nosį… Kur rytais kvepia karštais traškiais kruasanais…

Kur šiltas gėlių aromatas taip jaukiai apgaubia savo gaivumu, kur norisi pamiršti visus reikalus ir keliauti pasivaikščioti be jokio tikslo, įsimetus į pintą krepšį sulčių, mėgiamą užrašų knygutę ir tuos pačius kruasanus…

Kur yra laiko patiems svarbiausiems dalykams: išgirsti, kaip šnara žolynai kvapniame lubinų lauke, paliesti pirštų galiukais perregimus vėsios rasos karoliukus, surinkti į delną žemuogių ir su pasimėgavimu suvalgyti iki paskutinės uogos, skanaujant sultingą minkštimą ir smulkučius grūdelius… 

Kur siela laisva nuo pančių: “Aš neturiu laiko“, “Man negalima“…

Kur taip šilta širdyje, o už nugaros plazda plonyčiai, kaip drugelio, sparnai…

Padėka autorei! Pagal Alisa Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Maža tiesiog nedaryti blogo, reikia dar ir skleisti gėrį.

Pasitaikė nesėkminga diena, ir viskas krenta iš rankų? Pats patikimiausias būdas pakeisti situaciją – nudžiuginti kažką.

Supratai, kad kvailai pasielgei ir žodžiu įskaudinai draugą? Atsiprašyk pirmas, neleisk abipusio priešiškumo bangai įgauti jėgą.

Pieštukai, kuriais mes rašome savo istoriją, kiekvieno žmogaus skirtingi, įvairių spalvų ir dydžių. O štai trintukas pas visus vienodas – tai gėris, sklindantis iš širdies, kuris skirtas kitiems žmonėms.

Padėka autoriui! Pagal E. Diomin esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vėsią birželio dieną, kai dangus apkabina žemę debesimis, o vėjas nupučia skarelę nuo tavo pečių…

Galima iškepti kvapnų pyragą su braškėmis. Išpilstyti į puodelius šiltą čiobrelių arbatą. Gerti ją ilgai-ilgai, pajusti, kaip pasklinda žolelių aromatas virtuvėje. Po to įsikurti jaukioje tylioje vietoje, pasiimti su savimi mylimą, daugybę kartų skaitytą knygą, ir visa esybe pasinerti į jos istorijas. Atsidurti už kambario ribų, piešiant vaizduotėje pasakišką jausmų ir emocijų pasaulį! Kartais, beje, pažvelgti pro langą, kad prisimintum ir tikrovę.

Vasara. Birželis. Gera.

Net ir mūsų kasdienybėje – laimė. Apie tai taip pat nevertėtų pamiršti.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

“Žmonės nori, kad jų gyvenime būtų tik gėris, – sakė Mažasis Angelas. – Jie laukia gerumo, dvasinės ir kitokios šilumos, jaukumo santykiuose ir namuose, ramybės sieloje, švelnių ir įkvepiančių jausmų, lengvos būties ir tikrovės supratimo.

Jie veja nuo savęs sunkias mintis ir nuotaikas, kuria optimistines elgesio linijas, nustato specialius vidinius ir išorinius apsauginius filtrus, kad laiku užkirstų kelią viskam, kas sukelia problemas ir bet kokiam negatyvui. Žodžiu, stengiasi gyventi pozityviai. Ir pamiršta svarbiausią dalyką: gėris taip pat nori gėrio.

Gėris pasipildo gėriu, visomis jo apraiškomis. Šiluma ir jaukumas neatsiranda savaime iš niekur. Pakili nuotaika ir jausmai taip pat ne iš tuštumos atsiranda. Jei tavyje vien tik niūrumas ir migla, tuomet iš kur, leisk pasidomėti, staiga skaisti saulutė patekės? Juk savo vidinę saulę reikia savarankiškai uždegti. Pavalyti kartais. Patikrinti darbingumą. Ir būtinai derinti, pasirenkant tyras ir aiškias, skambias ir šviesias mintis.   

Gėris niekada nepraeina pro šalį, tačiau užsuka jis ten, kur dega šviesa. Tavo vidinė šviesa. Apsižvalgo, įsikuria pamažu tavo gyvenime, apsipranta su tavimi, tampa tavo dalimi.

O jei kartais trumpam išeina (na, iš tiesų juk reikia žvilgtelėti ir į kitas šviesas! Smalsumas ima viršų!), tai visuomet labai greitai sugrįžta. Sugrįžta, jei gėriui su tavimi gera…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gebėjimas stebėti – didelis menas. Juk galima žiūrėti ir nematyti. Galima šimtą kartų vartyti nuotraukų albumą ir tik šimtą pirmąjį suprasti kažką paslaptingo ir svarbaus, kas slypi jame.

Juk senos nuotraukos – tai mūsų laiko mašina, kuri gali bet kurį žmogų perkelti į praeitį, priminti vaikystę, parodyti jaunus ir linksmus tėvus, senoviniais rūbais pasipuošusius močiutę ir senelį…

O kažkas turi ir labai senų nuotraukų, kur ant pageltusio kartono įamžinti giminės protėviai: prosenelės ir proseneliai, tolimi tetos ir dėdės, o kartais ir visai nepažįstami žmonės, kažkada susieti su jūsų šeima draugystės ryšiais, tolima giminyste arba kaimynyste.

Ir net nepažįstamų žmonių nuotraukos iš praeities paliečia širdį ir kviečia susimąstyti apie kažką, kas buvo kadaise.

Ir kas pasakė, kad nėra laiko mašinos? Atverkime šiandien seną nuotraukų albumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip detalės susideda į vientisą paveikslą, taip ir giminingų sielų dalelės, kartą visai neatsitiktinai susitikusios, sutampa susijungusios, užpildydamos tuštumą.., properšas, paliktas kadaise praeityje…

Bučiniais – atgaivina.., užliedamos Švelnumo ir Meilės balzamu senus… bet dar vis retkarčiais maudžiančius randus.

Paliesdamos mintimis – pažadina norą Gyventi… to noro jau negalima paslėpti, jis atsispindi žvilgsnyje, tose žaismingose Laimės kibirkštėlėse, kurios apšviečia viską aplinkui. 

Sako, Laikas – gydo.

Ne.

Gydo Tavo gimininga siela, atradusi Tave tarp milijardų kitų… Rūpestingai ištraukdama skeveldras iš tavo Širdies ir surinkdama Tave po kruopelytę iš naujo…

Tyliai… Neskubėdama… Atkakliai, bet kantriai…

Atgimstant kartu su tavimi.., ir susiliejant į vieną Visumą, Vienybę.., kuri daugiau jau nepavaldi nei laikui, nei išbandymams….. 

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

“O su vasara visuomet taip, – galvojo Mažasis Angelas, – tu jos lauki, kuri planus, o vasara taip pat turi savo planus gyvenimui. Ir dar ne faktas, kad jūsų planai sutaps. Čia jau kaip pasiseks.

O todėl, kad vasara, ji jau tokia. Tai karščiu kepina, saule spigina ir karštais vėjais nudegina. Arba, atvirkščiai, nusprendžia, kad lengva vėsuma su rudens gaidelėmis – pats tas, kas šiandien labai reikalinga. Arba sugalvoja perkūnais griaudėti, griaustiniais dundėti ir žaibais svaidytis. Ir apie lietų, apie nesibaigiantį lietų nepamiršk!

O svarbiausia – vasara bėga taip greitai, kad nepavysi. Tik-tik ji prasideda, o jau, žiūrėk, saulutė užtemsta minutėlei, kad atsikvėptų, apsižiūrėtų, ir į žiemą jau bėga. Ir tu taip pat sustoji ir žvalgaisi: ar daug tos vasaros beliko?

O žinai, kuo mums reikėtų skubiai užsiimti? Paruošti sau truputį saulės ir vasaros atsargų, paimti pilnas rieškučias, lyg saldainių, į kišenes, iki valiai pakvėpuoti saldžiais aromatais, prisipildyti iki kraštų, pajusti kiekviena ląstele, įsiminti… O todėl kad vasara, ji tokia… Ypatinga…“    

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja – Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 ! Meilės ir gerumo, šiltos ir jaukios vasaros mums visiems 🙂 !

Stebėk gyvūną, medį, gėlę. Įžvelk juose ramią Būties tėkmę.

Tai ir yra pati Būtis.

Jie visada tapatūs sau. Su jų betarpišku orumu, tyrumu ir įgimtu teisingumu.

Bet kad tai pamatytume, reikia atsisakyti mūsų proto įpročio viską įvardinti ir viskam suteikti mentalines etiketes.

Pažvelk aukščiau visų tų etikečių ir paaiškinimų – ir tu pamatysi tą neapsakomą gamtos išmatavimą, kurio neįmanoma suprasti mintimis ir įvardinti žodžiais.

Ši harmonija ir tyrumas yra ne tik visoje gamtoje, bet ir tavyje.

Medis, gėlė, paukštis, kalnas nieko nežino apie savo grožį ir tyrumą. Gamta gyvuoja tyrume ir tyloje, kuri yra pirminė minties atžvilgiu.

Taip ir žmogus – jei tapo tylus viduje, tuomet gali pakilti virš minčių. Į tą beribį žinių, suvokimo, tylos išmatavimą, kuris aukščiau minčių.

Gamta gali tave atvesti į tylą.

Tai jos dovana tau.

Padėka autoriui! Mintys iš E. Tolle kūrybos

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !