Kategorija: Mintys

Svarbiausia – neprarasti minkštasparnio švelnumo savo širdyje…

Nesurambėti po nuoskaudų, šurmulio ir begalinių rūpesčių našta…

Ir toliau pinti savo šiltas nėriniuotas dienas, kupinas tylios ramybės, tyro džiaugsmo ir meilės.

Vakarais pasinerti į jaukų knygų šlamančių puslapių pasaulį.

Kepti uogų pyragus.

Apkabinti mylimus žmones.

Gyventi su tyra, atvira širdimi, neaptveriant jos nei dygliais, nei sienomis…

Gyventi švelniai, apgaubiant tuo gaivinančiu švelnumu pasaulį, tarsi šiltu pūkiniu debesėliu…

Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

* Ribotos žinios riboja pasaulėžiūrą, nustatydamos griežtas ribas – taip gimsta dogmos.

* Jei nėra visuotinės gerovės, asmeninė gerovė labai trapi.

* Tas, kas suteikia skausmo kitiems, negali būti laimingas.

* Melas iškreipia tikrovę.

* Permainų esmė – sutelkti jėgas naujo pasaulio kūrybai, o ne kovai su senu ir atgyvenusiu.

* Permainos prasideda tuomet, kai žmonės aiškiai suvokia, kad negalima gyventi taip, kaip gyveno iki šiol.

* Kai pasiekiama susiskaldymo ir susipriešinimo riba, prasideda vienybės paieškos – taip užgimsta naujas pasaulis.

* Visas vandenyno vanduo negali paskandinti laivo, kol neatsiduria jo viduje. Lygiai taip pat ir visas pasaulio negatyvumas negali palaužti žmogaus, jei jis jo neįsileidžia.

* Dabar mus išgelbės tik širdis, nes protas mus nuvedė į aklavietę.

* Pati ilgiausia minutė – tai prisiminimų minutė, juk joje išsitenka ilgiausi metai…

* Kartais sunku rasti laiko neskubėti.

* Gerai mes jaučiamės ne ten, kur pozityvo jūra, bet ten, kur nėra negatyvo.

* Per žodžius, per savo minčių išraišką žmogus apsivalo nuo vidinės įtampos ir prieštaravimų. Todėl kartais būtina išsikalbėti, jei nėra galimybės – užrašykime savo mintis…

* Sunku paaiškinti, kas yra laimė – tai lyg bandytume prisegti popieriaus lape saulės zuikutį…

* Gyvenime kuo paprasčiau – tuo teisingiau.

* Sodinti sodą – reiškia tikėti ateitimi.

* Namai – tai mielos smulkmenos: kepamo pyrago kvapas, pokalbiai prie bendro stalo, vaikų žaidimai… Tai tiesiog savo jaukaus mažo pasaulio pojūtis.

* Kažkas stebuklingo vyksta, kai bendrauja vaikai ir senoliai – tarsi ateitis ir praeitis susilieja dabartyje…

* Mes jaučiamės laimingi su tais žmonėmis, su kuriais galime būti savimi.

* Kai meilės šaltinis tavyje – anksčiau ar vėliau pamatysi jos atspindį mylinčiose akyse.

* Stiprinkime savo imunitetą širdies šiluma ir gerumu…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būkime geresni, jautresni, nuoširdesni. Tai ne silpnybė ir ne yda. Tai – jėga, kuriai nėra lygių.

Sakykime svarbius žodžius savo artimiesiems laiku, juk tokie žodžiai vertingiausi būtent tuomet, kai jų laukia.

Viskam, kas taip svarbu širdžiai, yra savo laikas.

Savo laikas viskam: žodžiui – savo, poelgiui – savo.

Sakykime svarbius žodžius taip pat ir kitiems žmonėms. Galbūt, per jus į juos kreipiasi jų angelas-sargas.

Visi mes keliautojai šiame gyvenime, dalinai arba tampriai perpinti vieni su kitais, ir, nepaisant nuomonės apie tai, kad žmogus visada buvo, yra ir išlieka vienas, aš pasakysiu: jūs niekada nebuvote vieni, net jei esate tuo tvirtai įsitikinę.

Kiekvienas prisilietimas prie jūsų sielos, kaip ir jūsų prie kitos, palieka pėdsaką likimų knygoje ir keičia įvykių eigą.

Būkime atidūs, lieskimės rūpestingai…

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žinai, kas man tavyje patinka? Tu matai paprastus dalykus nepaprastai. Aš prisimerkus žiūriu į tave, lyg būčiau supratusi tavo paslaptį… Bet ji išsprūsta paskutinę akimirką.

Tau neliūdna su savimi. Niekada. Ką tu bedarytum… Viskas tampa stebuklu tavo rankose… Viskas nušvinta tavo žvilgsnio šviesoje. Ir atsispindi kibirkštėlėmis akyse. Įsiskverbia į sielą. Kaip daug žmonių su prigesusiais žvilgsniais… Tavo kibirkštėlės reikalingos. Labai reikalingos… 

Tavo kasdienybė – kaip visų. Bet – visiems. Ne tik sau. Tu įteiki kasdienybę su gražiu kaspinu. Tarsi pabarstai šokoladu. Tarsi uždegi šventinę žvakutę. Ir todėl kiekviena diena – kaip šventė. Na, argi tai ne stebuklas?

Pasislink arčiau. Pasakyk man savo paslaptį. Gūžteli pečiais? Ko gero, tu turi talentą. Talentą stebuklingai gyventi…

Būna ir taip. Ir tai – retas talentas.

Padėka autorei! Pagal R. Morskaja esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Keista užduotis.

Kai senas pasaulis griūva, nebandyti jo sulaikyti arba išgelbėti. O pradėti statyti. Kurti naują. Projektuoti. Pamatyti tai, kas nauja.

Pasakyti “taip“ sau naujam. Pasakyti “taip“ naujoms užduotims. Pasakyti “taip“ naujam pasauliui.

Išmokti sąveikauti su tomis naujovėmis. Įleisti naujas energijas per save. Valdyti jas. Kurti. Išreikšti naują tikrovę per save.

Tai gali būti keista, neįprasta, nesuprantama. Tarsi atrastum savyje naujus jausmų ir pojūčių organus.

Pradedi matyti tai, ko anksčiau nematei ir sąveikauji su tuo.

Šiame kelyje reikalingas didelis tikėjimas savimi ir pasitikėjimas savo keliu. Pasitikėjimas kažkam galingesniam, tam, kas veda.

Atidaryti naujas duris. Išreikšti naujas galimybes. Atverti naują tikrovę sau ir kitiems.

Naujas pasaulis kuriamas mūsų rankomis Tiesiog dabar.

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Mano sieloje, kažkur labai giliai, guli dėžutė, į kurią aš rūpestingai sudedu tai, ką galima pavadinti “ne daiktai“.

Mažos, mielos ir nuoširdžios dovanos, įteiktos įvairiais gyvenimo periodais. Jos nesusietos su pinigais ir jų neįmanoma įvertinti, ir tuo pačiu jos didžiausia brangenybė.

Tai geri ir savalaikiai draugų ir artimųjų žodžiai, užtikrintas “viskas bus gerai“, pasakytas nevilties akimirką, tai nuskintų pievoje gėlių puokštė, puodelis karštos arbatos, užvirintos su meile.

Nedideli ir tokie dideli poelgiai. Tai, kas atiduota “tiesiog, besąlygiškai“, nereikalaujant nieko mainais. Kai man baisu, šalta, liūdna arba skaudu, aš juos išsiimu.

Jie perregimi, tarsi iš krištolo. Pakeliu juos į saulę. Šviesa pasklinda ir užpildo širdį. Ir aš prisimenu, kad laimė yra. Ji čia. Manyje…

Padėka autorei! Pagal. A. Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Tarp mūsų yra žmonės, kurie gimė praeito amžiaus 50-60 metais. Jie augo 60-aisiais. Mokėsi 70-aisiais. Dirbo 80-90 metais, o dauguma jų dirba iki šiol. Jie keitė pasaulėžiūrą 90-aisiais. “Praregėjo“ 2000-aisiais. Ir dabar jie laikosi…

Jie išgyveno beveik SEPTYNIS skirtingus dešimtmečius. DU skirtingus amžius. DU skirtingus tūkstantmečius…

Jie praėjo kelią nuo “tarpmiestinio“ telefono iki video skambučių į bet kurį pasaulio tašką, nuo diafilmų iki Youtube, nuo vinilinių plokštelių iki online-muzikos, nuo rašytų ranka laiškų iki elektroninio pašto, socialinių tinklų ir WhatsApp, nuo skalbimo rankomis iki skalbimo mašinų ir indaplovių, nuo radijo programų, juodai-balto televizoriaus iki aukštos raiškos televizijos, nuo video klubų iki Netflix.

Jie žinojo, kaip atspausdinti nuotraukas, prie jų atsirado pirmieji kompiuteriai, perfokortos, diskai, juostiniai, kasetiniai ir video magnetofonai, o dabar jų rankose gigabaitai ir terabaitai mobiliuose telefonuose ir planšetėse.

Jų vaikystėje berniukai nešiojo šortus su kojinaitėmis iki kelių, mergaitės dėvėjo tik sukneles ir sijonus, vaikai nešiojo sandalus ir veltinius, visi važinėjo dviračiais, ratukinėmis pačiūžomis, ištisą dieną žaidė kieme kvadratą ir slėpinių. Vėliau atsirado džinsai, leginsai, kedai, mini ir maksi sijonai, kompiuteriniai žaidimai…

Taip! Jie daug ką patyrė, ir kiek daug pasikeitimų buvo jų gyvenime! Ir tiesos dėlei reikia pripažinti, kad ne visi pokyčiai buvo teigiami – šie žmonės išgyveno masę krizių: asmeninių, ekonominių, pasaulinių… Ši karta pergyveno ir išgyveno daugiau, nei bet kuri kita karta žmonijos istorijoje. Būtent jų karta adaptavosi ir prisitaikė prie visų jiems tekusių tokių didžiulių pokyčių…

Pagarba visiems “ypatingos kartos“ atstovams, kurie buvo ir išliko unikalūs, nežiūrint į nieką! Sveikatos, džiaugsmo, gerumo ir laimės Jums!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tvankus leipulys apgaubė dieną. Oras lipnus ir tirštas, tarsi kažkas būtų apklojęs visą pasaulį tankia antklode. Ant pievos rūkais nusileido gelsvas pusiaudienio snaudulio dūmelis, pasaulis pasinėrė į saldų dienos miegą.

Tylu. Girdisi tik vienišas seno vežimo ratų girgždesys – kažkas grįžta iš laukų, na, ir bitės dūzgia virš žydinčio gauromečio.  

Karšta liepos mėnesio diena. Kvepia medumi, ji lėta ir mieguista. Aukštas dangus be debesų tankiu kupolu užantspaudavo pasaulį, liepos vidurdienio kaitra šilojų apklotu apgaubė mūsų vasarą.

Ir štai jis, dienos vidurys, tarsi vasaros vidurys. Ir, rodos, net ant delnų tavo plonu sluoksniu nusėda minkštutės saulės dulkės ir gintarinis oras, užpildęs šį liepos vidurdienį!  

Ir taip saldu. Gėlių medumi sieloje pasklinda šis saldumas, apgaubia lengva migla ir kilsteli į orą! Vidurdienis skęsta gintarinėje saulėje, pievoje tylu. O sieloje taip gera…

Tiesiog ge-ra.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai dovanojame kažkam dovaną tik todėl, kad tai būtina ar privaloma, tuomet dovana netenka savo stebuklingos esmės ir prasmės.

Juk kartu su dovana mes galime padovanoti dalį savo širdies šilumos, savo meilės, savo geros nuotaikos, savo nuoširdžių palinkėjimų…

O kai dovana tampa pareiga – tuomet pati dovana tampa formali, todėl neteikia to džiaugsmo, kurį suteikia nors ir nedidelė, bet su meile įteikta dovana.

Todėl kartais reikalinga tokia diena, kuomet svarbiausia bus ne pati dovana, o nuoširdumo polėkis… Maži vaikai labai mėgsta taip išreikšti savo meilę…

Juk galima padovanoti pievos gėlių, popierinį lankstinuką, uogų vėrinį ant smilgos, gerą žodį, apkabinimą, gerovės palinkėjimą, arba… tiesiog šypseną. Savo artimiesiems, draugams, kaimynams, praeiviui, pasauliui…

Svarbiausia – padovanoti kartu tą ypatingą jausmą, kuris taip visus sušildo…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

– O štai protingi žmonės kartais sako, – mąstė Mažasis Angelas, – kad ateis TINKAMAS laikas, ir tuomet…

O kaip jis ateis? Prieis tylutėliai ant pirštų galiukų, pažvelgs pro petį, truputį patylės, apsižvalgys aplinkui, na, ir garsiai šūktels: “Atėjau aš, Tinkamas Laikas, visiems tavo patiems svarbiausiems ir reikalingiausiems reikalams, aš esu jiems pats teisingiausias! Nagi, pradėk! Viskas kaipmat pavyks!“ Ir tu tuoj pat pradedi vykdyti viską, ką buvai sumanęs! O kaip gi kitaip – juk Laikas pats Tinkamiausias! Ir viskas pavyks (ir net daugiau!) pačiu geriausiu būdu (ir net daug geresniu!)

Ir dar norėtųsi sužinoti, o kada, pagaliau, jis ateis? Na, tik įsivaizduok, kad sėdi tu ir svajoji apie pačią geriausią dieną, kuri kai jau ateis, tai ateis! Jau tu ir laukti pavargai, o Tinkamo Laiko kaip nėra, taip nėra! Gal pyragais ją prisivilioti? Ar linksmomis dainomis? O gal šamano būgnus reikia mušti? Išgirs Tinkamas Laikas, nustebs, na, ir iš karto atbėgs…

Kol bandysi sugalvoti, KAIP Tinkamą Laiką prisivilioti, žiūrėk, o jis jau čia! “Pasveikink, – sako, – savo laimę neįtikėtiną. Tinkamas Laikas atėjo!“ Ir čia jau, svarbiausia, nepražiopsoti. Nutverti savo laimę, netikėtai atitekusią, pasakiškai nuostabią ir stebuklingai žavingą, laikyti ją iš visų jėgų kuo stipriausiai. O kaip gi kitaip? Paleisi reikiamu metu – ir, skaityk, prapuolė!..

Ir dar štai kas man įdomu – Tinkamas Laikas vienas ateina ar su kokia kompanija? Galbūt, atsiveda drauge griežtą komisiją ir patikrina: tinki tu šiam Tinkamam Laikui ar nelabai. Teks dar savo tinkamumą įrodyti, į rimtus klausimus atsakyti, uždavinius spręsti, astronominius skaičius mintinai dauginti ir saulės metus su parsekais sumuoti… Oi, bijau, kad sunkoka bus tai įveikti…

Bet dar blogiau, jei TAVO Tinkamas Laikas pasiklys kažkur. Pasuks kryžkelėje ne į tą pusę… Arba nepastebės tavęs, nepažins ir praeis pro šalį… Arba tu pavėluosi, nusisuksi, nukreipsi dėmesį į smulkmenas ir kvailus nereikšmingumus… Štai čia ir prasidės visokiausios problemos…

Taigi, gal ir nelaukti, kada gi jis ateis, tas Tinkamas Laikas? Kas truko tau paskelbti BET KURĮ laiką pačiu Tinkamiausiu? Todėl kad būtent DABAR – tai pats Tinkamiausias Laikas tam, kad tikėtum savimi… džiaugtumeisi akimirka… stebėtumeisi būtimi… brangintum momentą… būtum laimingas… ir mylėtum… Nepraleisk SAVO pačio Tinkamiausio Laiko!

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !