Artėja…

Artėja pats tikriausias stebuklas. Apsnigtos gatvelės, sniego girgždesys po kojomis ir nesibaigiantis milijono snaigių kritimas tamsiame vakaro danguje.

Senos žiemos melodijos per radiją, plakatai, pranešantys apie naujametinius spektaklius, šventinis šurmulys ir visuotinis stebuklo laukimas. Spygliuočių, mandarinų, cinamono lazdelių ir vanilės kvapai. Artėja…

Ir taip gera! Pačiame visų šių stebuklų laukime gyvuoja ypatinga laimė. Ir, galbūt, būtent ši “laukimo laimė“ – ir yra tas stebuklas.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis nepastebimai palaiko mus…

Maudžiau vakare penkerių mėnesių sūnų. Pagalvojau, kad tai labai panašu į mūsų santykius su Kūrėju ir į tai, kaip mus mato Kūrėjas.

Sūnelis pilnai įsitraukęs į maudynes. Kai pamato žaisliuką, tuoj pat siekia jo, o aš laikau jį ant rankos. Jis visiškai nejaučia mano palaikymo, bet jis būtinas jam. Kartais jis bando paimti iš karto du žaisliukus, bet negali pasiekti nei vieno. Žaisliukai nuplaukia į skirtingas puses, o mažylis suirzta. Jis nesupranta, kad visą laiką yra palaikomas, kad laisvai judėtų vandenyje.

Aš bandau pagauti jo žvilgsnį ir nusišypsoti jam, bet didžiąją laiko dalį jis nemato manęs ir pliuškenasi sau. Retkarčiais jis prabėgomis pažvelgia į mane ir plačiai man nusišypso. Bet jau po sekundės žymiai svarbesnis dalykas – rožinis krabas – patraukia jo dėmesį ir vaikas puola paskui jį. Įsitikinęs, kad ant vandens laikosi pats, kai tuo tarpu patikimai guli ant mano rankos, jis kryptingai siekia savo tikslo. O kartais jis tiesiog verkšlena, bet pats tiksliai nesupranta, ką gi reikia padaryti, kad jam būtų geriau.

Aš manau, kad Kūrėjas taip pat laukia mūsų žvilgsnio. Mūsų brandumo. Mūsų pasirengimo pradėti dialogą. O kol mes pliuškenamės vandenyje, vaikomės žaisliukų, arba, užsižaidę, nevikriai krentame, jis tiesiog nepastebimai palaiko mus ir labai myli…

Padėka autoriui! Pagal D. Finogeev esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad būtų šilta ir jauku…

Žiema artėja.

Tarsi kilnus senolis su platinos ir sidabro atspalviais – toks tas lapkritis.

Žilas rūkas rytais apgaubia pasaulį, sušvelnindamas ir išplaudamas spalvas ir kontūrus.

Šaltukas gi rytais, atvirkščiai, suteikia objektams ryškumo, trapumo ir krištolo grakštumo.

Gamta nutyla ir užmiega, kviesdama ir žmogų sulėtinti tempą, pažvelgti į savo vidų, lyg į tamsiausių naktų gilumą ir pamatyti ten žvaigždžių švytėjimą.

Sulėtinti tempą ir pinti pasakų nėrinius, megzti šalikus, skaityti popierines knygas, virti arbatą su erškėtuogėmis ir kepti gardžius blynus.

Sulėtinti tempą ir palaikyti namų židinio ir širdies šilumą, kad sušildytume save ir artimuosius. 

Juk žiema artėja…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad sutviskėtų baltumu…

Lapkričio mėnesį abejoji saulės ir dangaus egzistavimu… Ir jei staiga prasiveržia saulės spinduliukas ir pasirodo mėlynas dangus tarp pilkų debesų, už tai norisi ištarti ypatingą padėką.

O kai pasidaro aišku, kad nei spinduliukų, nei dangaus žydrynės jau nebus, tuomet pradedi svajoti apie sniegą.

Kad visas šis beviltiškai pilkas pasaulis sutviskėtų baltumu…

Padėka autoriui! Pagal G. Šmidt miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai meilės jėga…

Viskas auga ir pražysta meilėje.

Tiesiog kartais reikia truputį daugiau laiko ir žymiai daugiau meilės.

Tu, svarbiausia, ir toliau laistyk savo sodą meile. Ir vieną dieną jame būtinai išsiskleis ir sužydės nuostabios gėlės. Ir kiti žmonės ateis pasigrožėti tuo ir pasidžiaugti.

O ten, žiūrėk, beliks vienas žingsnis, kad ir jų sodas vieną dieną sužydėtų.

Tai meilės jėga. O meilė ir yra didžiausia jėga.

Ta pati, kuri paverčia dykumą žydinčiu sodu ir ištirpdo bet kokį amžiną įšalą žmonių širdyse.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Prisiminimai apie ateitį

Kažkur yra pasaulis, pripildytas mūsų vaikystės svajonėmis. Ramybės ir meilės pasaulis, gerumo ir laimės, grožio ir šviesos. Pasaulis, iš kurio mes visi kažkada išėjome. Dabar dauguma jau pamiršo jį ir netiki jo egzistavimu. Bet jis yra!

Ten kiekvienas žodis, net tyliausiai ištartas, tūkstančius kartų atkartojamas skambiu kalnų aidu.

Ten pakanka vien minties, kad tarsi iš niekur būtų ištiestos tūkstančiai draugiškų rankų.

Ten neįmanoma pasilikti bėdoje daugybės jautrių akių akivaizdoje.

Ten pagalba ateina lengvai ir betarpiškai, net nekviečiant padėti. 

Ten bendra ir asmeninė gerovė neatsiejamos ir savaime suprantamos.

Ten rūpestingai saugomas kiekvieno vidinis pasaulis, kuriamos palankiausios sąlygos jo išraiškai.

Ten visiems pakanka to, kas būtina, todėl visi viską turi.

Ten kiekvienas nepastebimai patrauks akmenį nuo kelio, kuriuo visi vaikšto.

Ten asmeninė laisvė lengvai įveikia prieštaravimų kampus, susiliedama su kūrybiniu įkvėpimu.

Ten žmonės turi tik vieną tikslą: išsiskleisti kaip gėlės iš pumpuro, padovanodami šiam pasauliui savo nuostabiausius gebėjimus.

Ten apie gerumą nekalba, todėl kad juo gyvena.

Ten oras prisotintas meile, apie ją dainuoja jūros bangos ir vėjas išsklaido jos aromatą.

Ten viskas natūralu, gaivu ir gražu. Ir tuo pačiu išmintinga, paprasta ir patogu visada ir visur.

Ten žmonės šypsosi, todėl kad toks jų gyvenimo būdas.

Ten net gamta jautriai atsiliepia dėkingumu.

Aš tikrai žinau, kad kažkada išėjau iš to pasaulio. Ir anksčiau ar vėliau ten sugrįšiu.

Padėka autoriui! Pagal S Seov esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Tyla“

“Kai pavargsti nuo triukšmo ir gyvenimo šurmulio, – sakė Mažasis Angelas, – keliauk ieškoti tylos. Ji daug daug arčiau, nei tau atrodo!

Tyla slepiasi tankioje, minkštoje ir nerudeniškai žalioje žolėje… Tyliame paukščių čiauškėjime.. Lėtai plaukiančiuose debesyse… Sausų lapų šnarėjime… Voratinklių nėriniuose… Susipynusiose medžių šakose… Arba tuščiuose parko takeliuose…

Tyla švelnia ranka, atsargiai ir rūpestingai, nubraukia neramias mintis…

Tyla užpildo kiekvieną tavo ląstelę ramybe ir palaima…

Tyla dovanoja tau naujas jėgas…

Pats laikas keliauti į tylos paieškas! Ji ne taip toli, kaip atrodo!..“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šventė sielai

O kai kurios eglės, kurios auga šalia beržų, klevų ir šermukšnių, jau papuoštos, nors iki Naujųjų metų dar toli.

Nuo medžių vienas po kito krenta margaspalviai lapai, nukrenta ant eglių, užstringa tarp aštrių spyglių ir lieka kabėti, tarsi naujametiniai žailsliukai.

Lyg girliandų ugnelėmis saulė nušviečia papuoštas eglių šakas, suteikdama dar daugiau šviesos ir žvilgesio.

Taip ir knieti nukreipti akis į dangų, sugalvoti slaptą norą, apkabinti pasipuošusią eglę ir… atsikvėpti, gyventi toliau savo gyvenimą ir neskubėti vartyti kalendorių, laukiant ypatingų švenčių.

Šventė sielai gali nutikti bet kur.

Ir net pamačius gražią eglę spaliui įpusėjus…

Padėka autorei! Pagal E. Venkova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis gali būti kitoks…

Šiuo gilaus susiskaldymo, susisluoksniavimo, agresijos, konflikto, neišmanymo, egocentrizmo ir visaapimančios tamsos laiku, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, neša savo širdyse ramybę, taiką, vienybės pojūtį, šviesą, meilę, Kūrėją, Kūrėjo meilę, yra aukso verti. 

Pasaulis laikosi jų dėka. Būtent jų vidinės išminties ir sąmoningumo šviesa persveria išorinės tamsos svarstykles, kuri užvaldė daugelio širdis ir protus.

Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų šviesuolių gretose. Rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę vėl ir vėl, kol tai jau nebus pasirinkimu, bet taps natūralia ir nuolatine vidine būsena.

Tai galima daryti visada, kokios sunkios aplinkybės bebūtų. Visada!

Pasaulis gali būti kitoks (aš net patikslinčiau, kad turi būti kitoks, bet pradėkime bent jau nuo “gali“)!

Bet prasideda nuo kiekvieno iš mūsų!

Nuo taikos mumyse.

Nuo kiekvieno iš mūsų vidinės taikos.

Tegul tavo vidiniame pasaulyje visada bus meilė!

Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sielos šypsena

Siela taip pat moka šypsotis, ji daro tai akimis.

Kartais žiūri į kitų žmonių akis, o ten šviesa.

Ir gali nepažinoti žmogaus, o jo vidinė šviesa šypsosi tau, ir tu supranti, kad prieš tave neįtikėtino vidinio grožio siela. Ypatinga, sauganti savyje ištisą visatą.

Tai išskirtinė savybė, jos neįmanoma nei imituoti, nei dirbtinai sukurti. 

Gebėti šypsotis akimis, tiesiog šviesti iš vidaus – tai gilių sielų menas.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !