Kategorija: Mintys

Na, apie kokią jėgą, apie kokį žmogaus tyrumą jūs kalbate? Argi patys nematote, koks bejėgis žmogus, koks silpnas, kaip lengvai suserga vos sušlapęs kojas?

Koks nevikrus jis žengdamas per balas, kaip atstumia tuos, kas jam iš tiesų reikalingas, ir kaip painiojasi savo mintyse ir savo žodžiuose? Pasiklysta erdviose gatvėse, pamiršta, kur norėjo eiti. Aš žiūriu į juos ir nejaučiu nei šviesos, nei kažkokios meilės ypatingos. Man sunku pripažinti, bet, rodos, aš pavargau.

…Bet kai aš sužinojau, kad yra Jie – aš ne tik atleidžiu, bet jaučiu, kad tarsi ir man yra atleista.

Vieni iš jų apgaubia sapnuose tuos, kas šalia, kiti žino atmintinai pačias gražiausias dainas – visas, net tas, kurios dar nesukurtos. Yra ir tokie, kurie atiduoda savo mėgstamiausias knygas mylimiems žmonėms, skaito žvaigždžių žemėlapius, uždega šviesą namuose ir verda arbatą. Gydo žaizdas, sutvarko namus, sveikinasi su jūra kaip su geriausiu draugu ir žino, kokiais žodžiais nuraminti pačią ilgiausią naktį metuose. Šoka pakrantėje, tardami mylimųjų vardus, tarsi tai būtų pirmasis žodis, nuo kurio prasidėjo pasaulis.

Kartais jiems taip pat skauda nugarą, ištinka sunkios dienos, nemalonūs pokalbiai, įsijungia ilgesys ir nuovargis. Bet tai, kas viduje – kas didesnis nei jie patys – stabdo griūtį.

Pasaulis laiko – kiekvieną iš mūsų – delnuose. Jis su tavimi iš labai didelės meilės. Argi pats to nejauti?

Padėka autorei! Pagal Kit Ne Spi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

– Įdomu, – galvojo Mažasis Angelas, – ką tai reiškia: laukti, kad vieną dieną į tavo gyvenimą ateis neįtikėtinai didelė, na, tiesiog DIDŽIULĖ laimė? Tu galvoji apie tai kaip apie Gimtadienio dovaną. Svajoji, kaip atidarysi dėžę, O teeen… Net spėlioti baugoka! Ir galva svaigs, ir širdis plaks garsiai-garsiai, ir taip gera bus, nes juk – neįtikėtinai didelė, na, tiesiog didžiulė laimė staiga ateis!..

Ir tu praleisi visus tuos stebuklus, kuriuos kiekvieną dieną tau dovanoja gyvenimas. Todėl kad tokios smulkmenos na niekaip negali būti ta neįtikėtinai didele, na, tiesiog didžiule laime… Ir sakai: “Ne, čia juk visai ne tai… visai nelaiku…ir kažkaip ne taip, kaip svajojau…“ O kaip svajojai? Jau ir neaišku. Norisi kažko neįtikėtino, bet ko gi?..

Keisti vis dėl to tie žmonės… Taip juk galima niekada ir nesulaukti tos neįtikėtinai didelės, na, tiesiog didžiulės laimės… Nes praeis pro šalį – nepastebėta, nesuprasta, neatpažinta, nepriimta… Nes nepastebėsi, nesuprasi, neatpažinsi, nepriimsi, besivydamas iliuziją, ieškodamas tos DIDELĖS laimės…

O juk tikra laimė susideda iš tūkstančių spalvotų dalelių, iš tų pačių nuostabių ir stebuklingų gyvenimo smulkmenų, iš šypsenų ir netikėtų gyvenimo ženklų. Kaip paveikslėlis kaleidoskope.

Ir dar tikrą laimę mums dovanoja žmonės, kurie mums brangūs, kuriuos mes mylime. Net jei tai nėra paprasta meilė. Net jei kartais ji suteikia ne tik laimę, bet ir kartėlį, ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį… Tik tuomet, kai mes nuoširdžiai mylime, mūsų laimė iš tiesų virsta tikra, neįtikėtinai didele, na, tiesiog didžiule laime…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Artėjančios Motinos dienos proga – patys švelniausi, šilčiausi, gražiausi sveikinimai visoms mieloms Mamytėms, Močiutėms, Prosenelėms 🙂 !

Kiekvienas kartais svajoja apie stebuklą. Apie sėkmę. Apie pagalbą. Apie supratimą. Apie gerą ir mylintį draugą, kuris padės įveikti negandas ir lengvai atliks tai, kas atrodė neįmanoma. Išgelbės, padės, neleis prapulti: nusišypsos, padrąsins, paaiškins ir viską sutvarkys. Ir viskas bus gerai. Žmogui to reikia.

M. Veller

************

Žinote, kas gimdo abejingumą ir baigiasi beprasmiškumu? Gyvenimas svetimomis svajonėmis. Kokios gražios jos bebūtų.

Svetimos svajonės ilgais takeliais atveda mus į bevertes vietas. Vietas, kuriose belieka tik verkti.

Ir kokia laimė sutikti žmogų, su kuriuo tau pakeliui. Tuomet kartu su jumis atsiranda ir trečias pakeleivis – laimė.

Sigita Ulskaja

************

Ir visai nesvarbu – kokio dydžio tavo namai. Svarbu tik tai, kiek šilumos ir jaukumo jame apsigyveno. Ten, kur daug laimės, ankšta nebūna!

Viktorija Dorn

************

Pavasario lietus kvepia viltimi. Jame nėra praradimų pojūčio, kurį sukelia kitų metų laikų krituliai. Nesinori stebėti pavasario lietų iš šalies, pasinėrus į namų jaukumą. Po tokiu lietumi norisi gyventi, mylėti, tikėti. Skaičiuoti lietaus lašus, pametant skaičių, gaudyti juos liežuviu, įsimenant šio gaivaus laiko skonį. Pavasario lietus panašus į mėtų kokteilį su ledo kubeliais. Kokteilį iš pavasario, kuris taip primena vasarą…

Elčin Safarli

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Norėtųsi pradėti dieną kažkuo geru, ir tegul tas gerumas tampa neatsiejama šios dienos dalimi: visos mintys tegul bus geros, o žodžiai ir darbai – šviesūs.

Nėra noro ginčytis, įrodinėti kažką, ir ar mums to reikia?

Laimė, kad mes patys galime kurti savo gyvenimą, nepasiduodant provokacijoms iš išorės.

Planas rytui: įkvėpti gaivaus pavasarinio oro, pažvelgti į besikeičiančius debesis, pasišildyti ryškios saulės spinduliuose, išeiti iš namų, keliauti žvaliu žingsniu, atkreipiant dėmesį į pirmąją žalią žolę, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo, pasigrožėti alyvų žiedais…

Atsiminti, kad mūsų gyvenime visada yra kažkas, kam mes labai reikalingi.

Mums padovanota dar viena diena…

Tegul ji bus taiki, šviesi ir pragyventa siekiant išsaugoti savo ir kitų žmonių dvasinę pusiausvyrą.

Būkime geri vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Balandžio mėnuo – pavasario siela. 

Tai pavasaris, kuris jau sukaupė jėgas naujos gyvybės gimimui, tai galingos energijos kaupimas po žeme, kuri veržiasi į išorę būties išraiškai.

Tai naujo gyvenimo džiaugsmas, pasklidęs ore, ir pasirengęs kiekvieną akimirką suskambėti iškilmingu himnu.

Padėka autorei! Pagal A. Benu miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Jei tik tu pakankamai dėmesingas, sąmoningas, budrus, ramus, esi čia ir dabar ir turi ryšį su savimi, tuomet tu pamatysi, kaip Visata/gyvenimas/būtis kiekvieną akimirką su tavimi kalba, pataria, palaiko, nukreipia per ženklus, simbolius, intuiciją, netikėtus praregėjimus, sapnus, detales, tarsi atsitiktinai išgirstas frazes kitų žmonių pokalbyje, atverstą knygą būtent tame puslapyje, kur yra raktelis kažkokios aktualios situacijos sprendimui.

Jei tik tu pakankamai dėmesingas, sąmoningas, budrus, tuomet tu pamatysi, kaip tave myli, tavimi rūpinasi, pataria ir nukreipia.

Visada.

Tačiau iš pradžių tu turi tapti tokiu, kad visa tai matytum ir girdėtum.

Nes Visata kalbasi su tais, kas yra pakankamai tylus, kad ją išgirstų. O svarbiausia – pasirengę ją girdėti. Ją, ne tik save.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Namai – tai juk ne vieta, o pojūtis.

Tas jausmas, kuris apima, kai grįžti namo, ir, uosdamas kepinių kvapą, atsisėdi už stalo ir lauki, kol mama atneš šviežiai iškeptą pyragą, arba kai tu pabundi anksti ryte, pažadintas saulės spindulių, kurie šviečia tiesiai į tavo pagalvę, ir galvoji, keltis tiesiog dabar ar galima dar truputį pagulėti…

Pakanka peržengti namų slenkstį, ir sieloje visada pasidaro lengviau.

Padėka autoriui! Pagal O. Roj miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

* Iš tiesų gebėjimas pajusti laimę – tai ir yra laimė. Žinai, kiek žmonių vaikšto žemėje nežinodami, kad jie yra laimingi? Jie turi daug, bet vis vien nepatenkinti ir laukia dienos,  kai bus laimingi…

* Išmok priimti ir tokias dienas, kai viskas sustoja… Kai negali būti stiprus, ryžtingas, susikaupęs… Kai nei į vieną klausimą negali konkrečiai atsakyti – tiesiog tyli, miegi, valgai arba eini sau gatve tol, kol palengvėja… O palengvės būtinai! Pačios stipriausios liūtys baigiasi saule…

* Tiesiog dabar nusišypsokite, apkabinkite tuos, kas šalia, ir mintimis tuos, kas toli, užmaišykite tešlą pyragui, nusiųskite laišką su šiltais palinkėjimais, atleiskite nuoskaudas, užsimerkite akimirkai, ir, atsimerkę, pradėkite gyvenimą iš naujo. Nežiūrėkite į gyvenimą pernelyg rimtai, neieškokite visur prasmės, naudos, atpildo. Tiesiog gyvenkite, mylėkite, šypsokitės. Tai nesunku…

Padėka autoriui! Mintys iš Elčin Safarli kūrybos, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir iš kur ta keista pavasario jėga? Svaigina kažko neįmanomo nuojauta… Kvaršina galvą keistomis svajonėmis… Pasėja širdyje neįtikėtinas viltis…

Visi tie begaliniai “o kas, jei?“ ir “galbūt“ svaigina ir pripildo tyru džiaugsmu ir saldžiu jauduliu.

Ypatingai tirštas ir skanus oras kviečia truputį pasivaikščioti ir pasimėgauti šviesiais pojūčiais ir jausmais.

Vėjas, taip pat pametęs galvą, čiumpa tave už parankės ir veda kažkur paskui save… Ir tau visai nesvarbu, kur. Nes tu kažkodėl supranti, jog ši kelionė bus nuostabi. Ir kas žino, kokie neįtikėtini stebuklai tavęs laukia…

Kiekvieną dieną tu nedrąsiai atsiveri  saulei. Tu atsiduodi šiam galingam viską nugalinčiam gyvybės srautui – pilnai, be jokių abejonių.

Tu pasiduodi, ir beje, be jokio pasipriešinimo, šiai galingai (ir kaip nekeista!) absoliučiai trapiai ir švelniai jėgai.

Tu atsiveri pavasariui.

O todėl kad štai koks jis, tas pavasaris. Tu taip pat tai jauti?

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai medis nesidžiaugia žmonėmis ypatingu lapų šnarėjimu, kai paukštis netūpia ant ištiesto jam delno, kai mes nustojame suprasti šuns sielą žiūrėdami jam į akis, nesigėrime katės gracija, kerinčia jos prigimtine vidine laisve…

Kai prarandamas ryšys tarp mūsų ir gyvu pasauliu aplink – aš tiksliai žinau, kad nuo tos akimirkos mano viduje prasideda pilna civilizacijos griūtis.

Suprantu, kad ten, miške, vis dar tęsiasi Gyvenimas, išlaisvinęs save nuo mūsų, todėl kad mes liovėmės būti jo dalimi.

Kaip atkurti šį atitrūkimą?

Kaip pradėti gėrėtis gęstančių lauže angliukų šokiu? Kaip pasidžiaugti žuvele, kuri akimirkai iššoka iš vandens? Kaip atskirti miško paukščių balsus? Kaip pajusti kartoką jaunų šakelių kvapą ir citrininį melisos aromatą sode?

Man, kuri jaučiasi lyg vandenynas, paukštis, žolė, pievų gėlė žmogaus kūne, nepakeliama pasilikti betoniniuose žmonių šiltnamiuose.

Jokiais makaronais, kotletais ir gadžetais nepakeisime gaivaus rytinio rūko kvapo, sausos šakelės trakštelėjimo po kojomis, ežiuko šurmuliavimo rudeniniuose lapuose, šiltų minkštų briedžio lūpų, kuris su primerktomis iš malonumo akimis-slyvomis suvalgo nuo delno pasūdytą duonos riekę.

Ar žinote, koks šiurkštus veršiuko liežuvis?  Kokiais “kvepalais“ nuo kenkėjų naudojasi šuo natūralioje gamtoje?

Gamtoje – didinga paslaptis, gebanti išlaisvinti žmogų iš melagingo pranašumo pojūčio. Tai šansas prisiminti, kad kūnas – taip pat iš jos.

Rodos, Laozi pasakė: “Gyventi reikia švelniai“. Ir lanksčiai, kaip gluosnis. 

Ir rūpestingai, kaip šilto ankstyvo ryto dvelksmas. Ir laisvai, kaip lenktyniaujantys su paukščiais debesys…

Padėka autorei! Pagal Evos Grynn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !