…Nesiūlyk pavargusiam žmogui “Dar labiau pasistengti“.
Jei turi jėgų ir vidinės šilumos – prieik ir apkabink. Būk tuo, kas mato jo nuovargį, užjaučia ir pasilieka šalia.
Tuo, kas yra pasirengęs padėti. Kaip minimum – neskubinti.
Žmogus, kurį suprato ir sušildė, pasipildo jėgomis, pasipildo viltimi, o jei pavyksta – ir džiaugsmu…
…Ir tas, kuris sušildė, beje, taip pat…
Padėka autorei! Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam.
Įvairūs būna gyvenimo periodai, situacijos. Kartais su tavimi artimi žmonės, kartais tu vienas. Labai svarbu išsaugoti savo širdies šilumą. Palaikyti, paguosti, nudžiuginti… Tu tai gali ir visada galėsi.
Ir visada yra galimybė su kažkuo pasikalbėti, kažką padrąsinti, pasakyti nuoširdžius šiltus žodžius – asmeniškai ar virtualiai, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.
Svarbiausia – iš širdies. Ir žmogui bus lengviau, ir tau. Iš delnų į delnus, iš širdies į širdį – taip auga gerumo šiluma. Ir pasaulis sušildo ir tave patį, tavo širdį.
Tai, kuo nuoširdžiai dalinamės – grįžta su kaupu, net jei apie tai visai negalvoji ir to nelauki.
Geriausias būdas sušilti – sušildyti pačiam.
Geriausias būdas gyventi šviesoje – šviesti pačiam.
Geriausias būdas būti mylimam – mylėti pačiam.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Daiktai pradeda keistis ir prisipildo prasme, kai mūsų rankos juos liečia…
Tai ir ne daiktai jau daugiau – tai mūsų pačių dalelės…
Mėgiamas arbatos puodelis – tarsi ištikimas draugas… Adatos, siūlai – kaip savęs paieškos išsiuvinėtuose raštuose…
Knygos – kaip naujai atverti pasauliai… Langas – kaip nuotaikų veidrodis… Kelias namo – kaip mamos šypsena…
Viskas įgauna prasmę, kai atspindi mus kiekvieną akimirką.
Padėka autorei! Pagal T. Youlju esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Man visada atrodė, kad gyvenimas kaime yra daug turiningesnis. Jame tiek daug nedidelių, smagių ir gerų įvykių, kurie vyksta kiekvieną dieną!
Ryte vos pabudus pamatai nuostabius gamtos vaizdus už lango, kurie taip sušildo širdį… Pusryčiauji jaukiame name, po to gali išeiti pasižvalgyti į kiemą, pasilabinti su kaimynais, o vakare eiti pasivaikščioti į mišką su kažkuo iš artimųjų.
Kasdien matai lauke žaidžiančius vaikus, girdi jų skambų juoką, ir nepajunti, kaip pradedi šypsotis… Dirbi kasdieninius darbus kartu su šeima, kurių kaime niekada netrūksta nei namie, nei lauke: vasarą prižiūri daržą ir gėles, rudenį sugrėbi lapus, žiemą kasi sniegą nuo takelių, o kartu… mėgaujiesi grynu oru ir gamta.
Tokiomis akimirkomis jauti, kad gyveni, kad tavo gyvenimas turi prasmę. Pajunti būties pilnatvę. Mano gyvenime tai ir yra tikroji laimė 🙂 .
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Pati griežčiausia žmogaus charakteristika mano močiutės lūpomis buvo žodžiai: “Jis (ji) blaškosi“.
Ir aš dabar suprantu, kodėl. Blaškymasis – tai reakcija į bejėgiškumą, baimę ir negebėjimą priimti sprendimus. Tai sukelia labai daug veiksmų, tačiau visi jie beprasmiški.
Nesiblaškykite. Išmokite sustoti. Išmokite leisti sau patirti truputį džiaugsmo net tuomet, kai bendra gyvenimo atmosfera visai tam nenuteikia.
Patikėkite man, galima bėgioti iš kampo į kampą ir blaškytis į visas puses, bet nieko nepakeisti. Ir galima neskubant išgerti savo rytinę arbatą ir atrasti geriausią sprendimą iš visų įmanomų.
Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kaip bebūtų dabar šalta, tegul tau bus šilta. Šilta sieloje, artimųjų glėbyje, šilta su jaukiu megztiniu ir rytine arbata su cinamonu ir imbieru. Šilta tavo tyros širdies meilėje, nesvarbu, tu dabar su kažkuo ar dar vienas.
Žiemą mes sulėtiname tempą, gilinamės į save, į savo vidų, kad pailsėtume, sušiltume, pamatytume gėrį, kuris yra mūsų gyvenime. Ir pasidžiaugti, kad, pasirodo, taip daug – to gėrio.
Pasimėgauti šiluma ir artimųjų dėmesiu ir apkabinti juos ypatingai stipriai… Tapti savimi tikruoju, kad sieloje būtų visada šilta, nepriklausomai nuo oro temperatūros ir visko, kas vyksta aplinkui ir tavo gyvenime šiuo metu.
Ir dar – jausti stipriau ir giliau…
Vasara – tai greitis, aistra. Žiema – gilus, jaukus švelnumas. Kai norisi paglostyti, paliesti pačiais pirštų galiukais ir pabučiuoti, lyg drugelio sparnais prisiliesti…
Tegul tavo žiema bus kupina šviesos, džiaugsmo, šilumos ir meilės…
Padėka autorei! Pagal. T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kartais pajunti tokias akimirkas: lauktai ir nelauktai. Už viską ir konkrečiai už kažką.
Ir jau nepergyveni dėl praeities. Nebijai ateities. Nevengi dabarties.
Tiesiog suvoki: nebuvo nieko nereikalingo praeityje, visi susitikimai, žmonės, įvykiai ateidavo tam, kad supažindintų su naujomis būsenomis. Ar galėčiau viena tai patirti? Kaip galėčiau viena to išmokti?
Prieš mano akis veidai iš praeities, pamatau juos naujai… Be nuoskaudų žvelgiu. Be kaltės, be apgailestavimų. Tai juk neatsitiktiniai žmonės. Tie žmonės kaip gyvenimo pasiuntiniai, kaip Kūrėjo meilės išraiška.
Dėkoju jums visiems: tiems, kas dabar su manimi ir ko jau nėra mano gyvenime, bet mano širdyje išliko didelio dėkingumo akimirkos – jūs daug ko išmokėte mane, jūsų gerumas mane išmokė:
– visa savo esybe mylėti gyvenimą; pajusti įkvėpimą dėl visko, kas džiugina širdį; išmokti laukti; svajoti taip, kaip pati nesiryžau; tikėti neįmanomais dalykais; pasitikėti savimi; būtinai tikėtis geriausio; žvelgti į gyvenimą mažo vaiko akimis, nepaverčiant sudėtingais paprastų dalykų; išmokti nepraleisti įvykiuose jokių detalių, žodžių, emocijų, sprendimų; būti dėmesinga kitiems žmonėms; tapti kantresne, švelnesne, atlaidesne, o esant reikalui ir griežta; nepasiduoti vidinėms silpnybėms ir apribojimams; nupuolus keltis ir eiti toliau, gyventi dar plačiau; atgimti lyg Feniksas iš pelenų…
Visa tai, gerieji žmonės iš mano gyvenimo, visa tai apie jus… Tai pačio giliausio dėkingumo akimirkos…
Tikiuosi, kad kažkam iš jūsų aš taip pat neatsitiktinis žmogus.
Aš linkiu jums laimės!
Nuoširdi padėka autorei! Pagal Nina Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Rytoj orai bus geresni, o namuose bus dar šviesiau.
Ir kalbame dabar ne apie žemiškuosius namus ir orus.
Viskas prasideda ir baigiasi mūsų viduje. Kai mes dėkojame, mylime, apkabiname, dalinamės, tuomet atsiduriame rojuje. O kai kažką apkalbame, pykstame, nekenčiame, apgaudinėjame – puolame į pragarą…
Mes tapsime geresni ir išmoksime nepasiduoti visuotiniam chaosui. Puoselėsime savo vidinius pasaulius, dažniau apkabinsime artimuosius, padėsime tiems, kam reikalinga pagalba ir daugiau keliausime.
Nes viskas prasideda mumyse…
Padėka autoriui! Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Kai tamsu, pats laikas prisiminti šviesą, kurią mes išsaugojome savyje. Tai tokia ypatinga, mūsų sukaupta vidinė šviesa, kurią visada atrasime, jei tik atidžiau paieškosime.
Štai, pavyzdžiui, vaikystės prisiminimas, kai birželio popietę supaisi sūpynėse. Pakilimas, trumpa akimirka danguje, ir greitas sugrįžimas. Tas džiugus begalinio skrydžio pojūtis pripildė tave šviesa taip, kad ji dar iki šiol tavyje.
O čia tas saulėtas pojūtis ant lūpų, kai pirmą kartą pamatei jūrą. Iš pradžių, žinoma, išgirdai jos ošimą, bet takas su aukštais medžiais baigėsi, ir tu išvydai jūrą iki pat horizonto. Ir nors saulė tą dieną slėpėsi už debesų, tačiau pirmą kartą pamatyta jūra švietė tavyje lyg saulė.
Paieškok dar – ir atrasi… Štai didžiulė naujametinė eglė, žibanti spalvotomis šviesomis. O čia – mamos balsas, ji skaito tau knygą, tyliai varto knygos puslapius, ir tos istorijos nuneša į fantazijų pasaulį ir švelniai užmigdo. Ir dar daugybė jaudinančių spalvų ir kvapų, apšerkšniję mokyklos langai ir paskutinės mokslo metų dienos…
Atmink: šviesos viduje visuomet daugiau, nei mums atrodo.
Kartais, žinoma, ji slepiasi, bet tik tam, kad tu jos kruopščiau paieškotum. Ir būtinai atrastum. Ir dar štai kas: kuo ryškesnė tavo vidinė šviesa, tuo labiau tu esi matomas kitiems. Tiems, kas taip pat šviečia. Būtent šios šviesos dėka mes ir atrandame vieni kitus…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Kiek daug aplink švyturių – ryškių ir nuostabių.
Bet kaip svarbu, kad būtų šiame pasaulyje žiburėlis, uždegtas būtent man.
Kuris šviečia net tuomet, kai aš jo nematau.
Kuris saugo mane.
************
…Ir tam, kas kiekvieną vakarą ateina į pakrantę su žibintu, kad kažkam taptų viltimi ir šviesos tašku, kad šviestų tolygiai ir neišsektų – labai svarbu matyti Didžiojo Švyturio šviesą.
Kad lygiuotųsi į jį. Kad pasimokytų iš jo.
Kad sunkią akimirką atrastų palaikymą jo šviesoje.
Ir tiesiog žinotų, kad jis – yra.
…O Didysis Švyturys žiūri į šiaurinį dangų – į pačią ryškiausią žydrąją Žvaigždę
Jis žino, kad jį taip pat saugo.
************
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
