Kategorija: Mintys

Tamsa nieko nekuria, negamina, o tik vartoja ir išnaudoja. O Šviesa be tamsos gali puikiai gyvuoti — ji tik lengviau atsikvėps…

Juk parazitas be žmogaus – negyvas parazitas, o žmogus be parazito – sveikas ir laimingas žmogus!

Štai todėl Šviesai ir nulemta pilnai įveikti tamsą.

Autorius nežinomas

************

Neįmanoma palaikyti melą ir tikėtis, kad tavęs neapgaus. Neįmanoma linkėti kitam blogo ir tikėtis, kad išvengsi bėdų. Neįmanoma daryti piktus darbus ir tikėtis išvengti jų pasekmių.

En Merkar

************

Gyvenimas – tai nuolatinis dovanojimas. 

Nedaugelio – daugeliui. Tų, kas žino ir turi – tiems, kas nežino ir neturi.

A. Modiljani

************

Laisvei neįmanoma suteikti formos, neįmanoma jos apriboti.

Tuo tarpu nelaisvė – tai griežta forma, todėl ją galima apibrėžti, riboti.

Galima numatyti kalinio gyvenimą, tačiau… neįmanoma numatyti laisvo žmogaus gyvenimo.

Autorius nežinomas

************

Žmonės… kalbėkite tyliau…

Tegul garsūs būna jūsų geri darbai.

Autorius nežinomas

************

Išmintis ne žiniose, ji – meilėje.

Todėl kad be meilės – net žinios nesuteikia išminties.

Edvard Taraščansky

*************

Kuo tu bebūtum, tapk, prašau, Šviesos spinduliu. Pasaulyje tiek daug problemų, melo ir piktavalių žmonių. O tu būk Savimi.

Net jei pasaulis tau neteisingas, šviesk, sklaidyk tamsą, tapk vilties Švyturiu, skatink ir kitus įžiebti savo vidinę Šviesą. Kad pasaulis visiems nušvistų skaisčiausia Aušra…

Autorius nežinomas

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

“Pamažėle“… iš vaikystės pamėgtas žodis, kuriuo pas mus dažniausiai atsakydavo į klausimą apie tai, kaip mūsų reikalai. Jis šiltas, atviras, neiššaukiantis, minkštas tarsi artimojo delnai, glostantys pavargusią galvą.

Jis, ko gero, nelabai atitinka tikrovę, nes ten, kur pamažėle, ten suprantama, įprasta, tylu… o dabar, atvirkščiai, taip triukšminga, kad norisi sumažinti garsą.

Jis nuramina, sugrąžindamas į tai, kas rūpestingai išsaugota savyje, ir ko nei atimti, nei sutepti, nei išduoti neįmanoma.

Pamažėle…

Sustoju prie rytinio lango, žiūriu į sniego pusnis po purvo šarvais ir galvoju, kad reikia sulaukti lietaus… Ateis lietūs ir nuplaus visą purvą, tarsi jo ir nebūta…

Pamažėle…

Tariuosi su savo kantrybe, prašydama jos jėgų, kad  išlaikyčiau tą išorinį škvalą, kad nenusileisčiau iki išdavikiškos baimės, neapaugčiau abejingumo kiautu taip, kad neužjausčiau kiekvieno konkretaus skausmo, paaukoto globaliems sumanymams.

Svarbiausias palaikymas – laikas ir gamta…

Nei viena minutė netapo ilgesnė ar trumpesnė, niekas neatšaukė metų laikų. O tai jau stabilumas…

Ir todėl aš neatšauksiu savo rytinės kavos, nesiliausiu džiaugtis nesugalvotomis smulkmenomis, nesiliausiu klausytis mėgiamos muzikos ir nesiliausiu mylėti.

Visiems bendraminčiams nuoširdžiai dėkoju… aš jus jaučiu, dabar – ypatingai…

Neleiskite niekam paversti iš jūsų – ne jus…

Padėka autorei! Pagal Lilia Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kartais gyvenimas primena vientisą lauką iš nusivylimų. Žmonėmis, sudužusiomis į šipulius iliuzijomis, neišsipildžiusiomis svajonėmis ir norais, savo žingsniais ne ten ir ne su tais.

O tu atsikeli ir eini toliau. Šimtai rožinių akinių sudaužyti, stabdo skaudūs gyvenimo smūgiai, tačiau tu eini su neblėstančiu tikėjimu šviesia ateitimi ir… savimi. 

Ir dar – žmonėmis. Jei netikėsi, kad kitų žmonių sielose yra pakankamai gerumo, šviesos ir meilės, tuomet gyvenimas pasirodys visai beprasmiškas.

O ką daryti su gyvenimo vertybėmis? Neišduoti jų. Niekada ir jokiose aplinkybėse. Net jei kiti galvoja skirtingai ir žiūri į priešingą pusę, nei tu.

Jums tiesiog ne pakeliui.

Su tais, kas panašus į tave, bus vieninga vibracija širdies lygmenyje.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tamsa niekada nebūna absoliuti. Net gūdžiausią naktį iš begalinių aukštybių sklinda žvaigždžių ir mėnulio šviesa.

Bet jei dangus apsiniaukęs, o gyvenime kaupiasi migla, yra patikimas orientyras – šviečianti tolumoje kelrodė šviesa lange, kur tavęs laukia, kur šilta ir jauku, kur sušildo artimųjų rūpestis ir meilė.

Prisiminkime visus, kas dabar toli ir mintimis pakvieskime juos susitikti. Tegul šiandien juos pasieks vilties šviesa ir apgaubs šilčiausiais jausmais. Tegul mūsų širdies šiluma švies taip ryškiai, kad bus matoma iš tolimiausių tolių…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kuo sudėtingesni išbandymai buvo žmogaus gyvenime, tuo labiau jis vertina paprastus dalykus ir mažus džiaugsmus.

Tokio žmogaus akyse galima pamatyti liūdesio gaideles. Jis tylus ir rimtas. Jis supranta kitų žmonių pergyvenimus.

Atsigauna jis tik susidūręs su kažkuo, kas tikra ir verta dėmesio: vaikų juokas, mylimo žmogaus šypsena, nuoširdus bendravimas, saulėtekių ir saulėlydžių grožis, upelio čiurlenimas, rudeninių lapų šiugždesys, žvaigždžių spindėjimas… Ir neįtikėtinas gamtos grožis – nuo mažo vabalėlio iki kerinčios kalnų didybės.

Jam jau neįdomus šurmulys, bėgimas ratu ir vartotojiškas gyvenimas, kurį primeta visuomenė ir masinio informavimo priemonės. Jam tai svetima. 

Jis laisvas dvasia. Ir jis iš tiesų laimingas… Nes jo gyvenimas kupinas tyrumo, meilės ir paprastumo. 

To, kas gyva ir tikra. Kas suteikia gyvenimui prasmę ir pilnatvę.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tu reikalingas ten, kur tu dabar esi. Todėl pasistenk nusiraminti. Nepyk ir nieko nekaltink, ypač savęs. Atsitiktinumų nėra. Tai tavo kelio dalis.

Kodėl viskas vyksta būtent taip? Atsakymas ateis vėliau, kai pradėsi aiškiau matyti. Patikėk, viskas prasideda laiku ir laiku baigiasi. Nematomų persipynimų pasaulyje, kur svarbi kiekviena gija, viskas turi gilią prasmę.

Taip, dabar daug kas gali atrodyti chaotiška ir nesuprantama. Visata išvalo kelią nuo to, kas nereikalinga, kad atlaisvintų vietą gimstančiai naujai tikrovei.

Galima ilgai ginčytis, įrodinėti, priešintis. Tačiau yra vienintelis atsakymas: “Taip reikia. Kodėl – suprasi šiek tiek vėliau.“

Naujoji aušra vieną rytą užlies tavo gyvenimą šviesa. O dabar užsiimk savimi. Padaryk tai, apie ką seniai galvojai, bet atidėliojai. Tai gali būti ir nedidelis veiksmas – pasivaikščiojimas miške, kūrybinis procesas, rytinė meditacija. Tu pajusi, kaip išsisklaido nerimas ir baimė, užleisdami vietą ramybei ir pasitikėjimui.

Ir tu pagaliau suprasi: viskas prasideda laiku ir baigiasi taip pat laiku. Suprasi, ką reiškia “Tu reikalingas ten, kur tu dabar esi.“

Padėka autorei! Pagal A. Rossi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Naujas amžius, naujos technologijos… Mes spėjame virtualiai įsimylėti-susituokti-susidraugauti-išsiskirti. Mes virtualiai sveikiname ir dovanojame dovanas virtualiai. Mes rašome elektroninius laiškus ir skaitome elektronines knygas…

Mus supa virtualūs žmonės ir daiktai, ir mūsų pašėlusiame gyvenimo tempe mums atrodo, kad to pilnai pakanka…

Kodėl gi tuomet taip plaka širdis, kai pašto dėžutėje tarp reklaminių lankstinukų mes staiga pamatome mums ranka rašytą Tikrą Laišką?

Ir taip norisi kuo greičiau jį perskaityti patogiai įsitaisius krėsle, ir, atsiribojus nuo viso to virtualaus balsų triukšmo, skaityti tylų artimos sielos šnabždesį…

Ar jūs dar prisimenate tą savo nustebimą-įkvėpimą-džiaugsmą? Ar norite tai padovanoti kažkam artimam? Tuomet imkite rašiklį, popieriaus lapą ir pradėkite rašyti Tikrą Laišką…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Susitaikykite su artimaisiais, jei jūs dėl kažko nelabai reikšmingo susipykote. Jums tai atrodė svarbu, – bet dabar jau tai ne taip, ne ypatingai svarbu.

Apkabinkite savo vaikus. Pasakykite jiems, kaip jūs juos mylite.

Ir visus savo artimuosius apkabinkite. Net katiną ir šuniuką. Ir paskambinkite tiems, kuriuos norite apkabinti. Apkabinkite žodžiais…

Ir labai nepykite ant tėvų dėl jų senatvinio bambėjimo. Svarbiausia, kad jie tiesiog yra.

Maniškių jau nėra. Bet jūs ir išėjusius mintimis apkabinkite. Ir jiems taip pat pasakykite, kad mylite juos.

Tai svarbiausia, ką reikia padaryti. Ir sieloje bus lengviau. Ne lengva, bet lengviau.

Tai padeda geriau, nei kvėpavimo pratimai ir meditacijos.

Svarbiausia – kvėpavimas tų, ką mes mylime. Štai šis kvėpavimas – pats svarbiausias…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Šis pasaulis išsilaikys dėka to, kas paprasta ir suprantama. Kaip blyneliai rytais arba putlūs pyragai vakarais, kai už lango viską apgaubia tamsa.

Kai gali parinkti įvairiaspalvius siūlus ir megzti šaliką. Arba nupinti savo vaizduotėje sukurtą angeliuką, kuris tave saugos.

Kai galima skaityti pasakas iš vaikystės, gurkšnojant kakavą iš puodelio ir svajoti apie būsimą vasarą.

Kai žiema – tai tiesiog laikotarpis, kuomet gali klausytis savo vidinės tylos, o ne bausmė iš aukščiau. Ir aš dabar turiu omenyje ne žiemą gamtoje.

Kai galima be jokio tikslo vaikštinėti po mišką, stebėti ežerą ir išgirsti, kad kažkas iš vandens gyventojų pliūkštelėjo į gilumą ir skaičiuoti sklindančius ratilus paviršiuje.

Kai puodelis kavos ar arbatos upės krantinėje primena pagarbos ir dėkingumo ritualą šiam pasauliui už tuos, kas visiems laikams persipynė savo gyvenimu tavo širdyje.

Kai galiausiai tu priimi savo lemtį kaip Didžiąją Verpėją, kuri turi tau ypatingą dovaną ir nurodo kelią į ją. Ir kartais ji atrodo visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji. Ir tame taip pat yra dalis dovanos.

Nepamiršk jos priimti. Kitaip vardan ko visa tai, tiesa?

Padėka autorei! Pagal I. Šamajka esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pastebėjau, kad pavargau nuo “profesionalių“ nušvitusiųjų tekstų, kurie “žino kaip“…, nuo marketologų arba “tiesos“ skelbėjų.

Dauguma tų tekstų negyvi, juose nėra gyvybės. Bet juose juntama tam tikra užduotis. Jie kaip užprogramuoti – daro savo darbą, nenukrypdami į šonus, nematydami ir nepastebėdami “kitų“. Šabloniniai, “gražiai ir teisingai“ surašyti žodžiai, nuo kurių pasidaro kažkaip nejauku ir nyku.

Norisi nuo to atsiriboti ir gyventi paprastą gyvenimą, kupiną tokių daug kam neįdomių buitinių rūpesčių… Išsiregistruoju, mažinu kontaktus, kurie transliuoja susireikšminimą, rečiau apsilankau socialiniuose tinkluose.

Jaučiu poreikį atverti visus langus ir duris, įsileisti gaivaus oro į savo erdvę. Ir apriboti triukšmą…

Norisi atgauti pagaliau Dėmesį, kurį kažkada taip lengvabūdiškai visur išbarsčiau ir išdalinau. 

Prisipildau Gyvenimu… Tuo, kuris Yra dabar… Jaučiu… stebiu…

Vakar, sėdėdama skvere, pamačiau merginą, kuri mezgė gražų šaliką… Rudenėja… Pastebėjau, kad šypsausi, stebėdama jos rankas, rūpestingai besidarbuojančias virbalais. Tame tiek Meilės…

Kažkodėl dabar norisi skaityti popierines knygas, gerti imbiero arbatą po jaukiu abažūru ir niekur neskubėti…

Šviesios dienos!

Padėka autorei! Pagal Natalja Forniak tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !