Užsidaro vienos durys – atsidaro kitos

Kai užsidaro vienos durys – atsidaro kitos.

Užsidaro pavargusio nuo įvykių vakaro durys – atsidaro žvalus naujos pradžios rytas.

Dar vakar daug kas atrodė taip sudėtinga, o šiandien įkvėpimas beldžiasi į tavo langą, apkabina saulės spinduliais.

Dar vakar tu su liūdesiu stebėjai trumpalaikį šokančių snaigių gyvenimą, o šiandien pavasaris vėl priminė tau: aš čia, pažiūrėk į šį žydėjimą, pažiūrėk į mane tikrąjį.

Dar vakar tu galvojai, kad atėjo laikas atsisveikinti su savo drąsia didele svajone, o šiandien šios svajonės drąsa suteikė tau jėgų žengti nelengvą, ir tuo pačiu paprastą žingsnį link tikslo.

Dar vakar tu jauteisi vieniša, net pamiršta, o šiandien pasaulis prisipažįsta tau meilėje, ir tu jau ieškai atsakymo į kitą klausimą: kam aš galiu padėti, kas dabar jaučiasi vienišas?

Tai, kas buvo vakar, nebūtinai tampa tikrove ir šiandien. Tu nematai visos įvykių vystymosi eigos savo gyvenime.

Viskas taip ir yra. Jei užsidaro vienos durys, žinok: atsiveria kitos. Išsaugok viltį.

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Tiesiog… reikalingi

Jei tave myli, kai tu išgyveni sunkius laikus – tai be galo vertinga…

Myli, o ne pakenčia, ir nelaukia, kol tau tai praeis…

Nenuvertina to, kas atėmė tavo jėgas…

Kalbasi, jei yra galimybė…

Apkabina, jei yra poreikis…

Ir tiesiog atsisėda šalia, kad palaikytų, nevarginant klausimais, ir neapsunkinant dideliu aktyvumu…

Todėl, kad tai taip pat tarpusavio ryšys…

Priimti žmogų net tuomet, kai jis pats savęs nepriima, ir vargiai ar sugeba kažką atsakyti…

Tai laikina, bet ir skausminga…

Kartais nepakeliama…

Geriausia, ką aš girdėjau savo gyvenime gilaus artumo lygmenyje, nebuvo pasakyta tais įprastais, bet pernelyg gyvenimo vėjų išdraikytais žodžiais…

Žmogus tiesiog pasakė:

– Aš pajutau, kad tau skaudu, ir apkabinau, kad paimčiau nors pusę to skausmo… ir po minutės tu atmerkei akis…

Mes artimi ne tuomet, kai miegame vienoje lovoje, mielieji…

Mes artimi, kai esame vienoje emocinėje erdvėje…

Ir kai reikalingi vienas kitam ne tik tuomet, kai esame veiklūs ir galime daug ką …

O tiesiog – reikalingi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įsileiskime į širdį pavasarį…

Kiekvieną rytą atverti langus ir įsileisti į kambarį daugiau oro ir saulės. Įsileisti pavasarį…

Pakabinti pačias lengviausias užuolaidas ir pastatyti gėles ant palangių. Iškirpti iš popieriaus debesėlių, išlankstyti gerveles ir pakabinti palubėje ant plonų siūlų, o paskui stebėti, kaip jie išsisklaido į įvairias puses, vos pūstelėjus drėgnam, dar vėsokam vėjui iš atvertos orlaidės.

Pastatyti stalą arčiau lango, patiesti pačią gražiausią staltiesę ir pastatyti mažą stiklinę vazą su pavasarinėmis gėlėmis. Sutvarkyti knygas, užrašų knygeles ir senus mielus atvirukus, pakabinti spintoje savo lengvas gėlėtas sukneles.

Pakeisti naujus patalus ir užtiesti kitą paklotą, galima ir pačiai pasisiūti. Apgyvendinti savo kambaryje tikrą pavasarį, pačioje paprasčiausioje, bet įkvepiančioje būtyje.

 Leisti pavasariui įvesti savo tvarką kambaryje ir gyvenime…

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės, pavasarinio atgimimo ir jaukios šilumos mums visiems 🙂 !

Pasaka apie namus, kur mūsų visada laukia

Vieną vėlų vakarą kažkas pasibeldė į namus kaimo pakraštyje. Ten gyveno vieniša senolė.

Ji atidarė duris ir pamatė pavargusį ir sušalusį žmogų. Senolei jo pagailo, ir ji įsileido jį į namus.

– Jei leisite, aš tik pernakvosiu, sušilsiu, o anksti ryte ir vėl keliausiu toliau, – paprašė žmogus.

Tačiau ryte jis neatsikėlė. Jis susirgo ir stipriai karščiavo. Senolė slaugė ir rūpinosi juo, kol jis pasveiko ir sustiprėjo.

– Ačiū jums už viską, – padėkojo žmogus senolei, kai atsigavo. – Jaučiuosi, lyg pas mamą namuose pabuvęs. Gaila, kad neturiu kuo atsidėkoti už jūsų rūpestį. Kažkada aš išėjau iš namų, ieškodamas gero uždarbio. Norėjau statytis namą ir kurti šeimą, tačiau su darbais nesisekė, o sunkiai uždirbtus pinigus ištraukė vagys. Na, suprantate, nesiseka man, o namo sugrįžti gėda.

– Argi aš prašau atsidėkoti? – nusišypsojo senolė. – Žinai, mano sūnus taip pat iškeliavo gero uždarbio ieškoti, ir aš jau senokai jo nemačiau. Galbūt, ir jam nesiseka, galbūt kažkieno motina jį taip pat priglaus, ir jis prisimins, kad turi motiną ir namus, kur jo visada laukia… 

Senolė parinko žmogui savo sūnaus šiltus drabužius, o jis netikėtai suskubo keliauti toliau.

– Pasilik, tau dar reikia sustiprėti ir atgauti jėgas, – pasiūlė ji.

– Ne, negaliu, man reikia skubėti pas savo motiną, – atsakė žmogus. – Dėkoju jums, kad priminėte apie namus, kur manęs visada laukia…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Taip, Jos laukia savo vaikų – visada ir nežiūrint į nieką… Rūpestingos ir švelnios Mamos, išmintingos ir mielos Močiutės ir Prosenelės. Jos dovanoja gyvybę, o Jų besąlygiška meilė ir gerumas paguodžia, įkvepia ir apsaugo Jų vaikus. 

Ir tegul Joms su kaupu sugrįžta vaikų, anūkų ir proanūkų meilė, tegul Jas švelniai apgaubia jų širdžių šiluma 🙂 !

Stebuklingas priešnuodis

Gyvenantys meilėje – turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas skaudina, griauna, agresyviai savinasi.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas užaugino savo širdyje susitaikymo su didžiuliu nenuspėjamu pasauliu trapius daigus, kurie prasikala pro nusivylimo, beviltiškumo, susvetimėjimo miglą.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas atvėrė savyje spinduliuojančią šviesą, kas neatitvėrė dygliuota nepasitikėjimo viela savo vidinio pasaulio prieigų.

Gyvenantys meilėje – neturi nei amžiaus, nei neteisingos išvaizdos, nei priežasčių atsisakyti pavasario, kuris gyvuoja jų širdyse be jokių kalendorių…

Padėka autorei! Pagal N. Našita miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Įžvalgos, pastebėjimai, citatos…

*Pažinti gyvenimą galima įvairiai: galima daug ką suprasti, auginant sodą, ir visiškai nieko nesuprasti, perskaičius viso pasaulio filosofų knygas.

*Tam, kad žmonės išsaugotų vidinę pusiausvyrą ir prasmingumą, reikia matyti ateities perspektyvą, ir būtinai – gerą perspektyvą.

*Mes negalime pakeisti kitų žmonių, bet galime asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad galima gyventi kitaip.

*Kuo toliau visuomenė tolsta nuo tiesos, tuo labiau nekenčia tų, kas sako tiesą.

*Jei klojamas melo pagrindas, tuomet pradedama ir kova, kad būtų palaikomas tas melo pagrindas.

*Kai auga visuotinė įtampa, kažkas tiesiog palūžta… O kažkas – atlaiko ir sugeba palaikyti kitus.

*Kartais taip svarbu palaikyti žmogų besąlygiškai, iš širdies, kad jis nepalūžtų iš skausmo.

*Senais būdais neįmanoma sukurti kažką naujo.

*Jei tu būsi toks, kaip visi… tuomet kas bus toks, kaip tu?

*Jei savo namuose žmogus nesijaučia psichologiškai ir fiziškai saugus – jis neturi namų…

*Baimė sukausto, o viltis išlaisvina.

*Bet kokios stiprios emocijos ir aistros – tai atviros ir nekritiškos smegenys, į kurias galima įterpti, viską, kas tik įmanoma.

*Negalima priimti sprendimų panikos būsenoje. Jie visada bus neteisingi.

*Manipuliatorai stiprūs, kol nežinomas pats manipuliacijos faktas.

*Nelaisvė visada žiauri ir agresyvi, nes laisvus žmones sunku pavergti.

*Pasirinkimo laisvė yra, jei yra visa informacija apie galimus pasirinkimus ir jų pasekmes. Ir – galimybė atsisakyti to, kas nepriimtina.

*Yra tam tikra riba, kurią peržengus, nieko negalima ištaisyti ar nupirkti net už didžiausius pinigus: negalima nusipirkti suardytos sveikatos, šeimos harmonijos, vidinės ramybės, prarastos sąžinės, pasitikėjimo, gero vardo…

*Piktavalis žmogus visada ieško kitame žmoguje trūkumų, o geras žmogus – visada mato kitame jo gerąsias savybes.

*Kai sunku, yra geras būdas atgauti pusiausvyrą: galima “pabūti angelu“ – padaryti kažką, kas padės kitam žmogui…

*Dievas Žemėje neturi kitų rankų, tik mūsų. Velnias – taip pat.

*Geras žmogus gyvena blogai, kol gėrio derlius nesubręsta. Blogas žmogus gyvena gerai, kol blogio derlius nesubręsta.

*Pasaulio motinų jėga – meilėje. Jos atneša pasauliui gyvybę, todėl neturi skleisti neapykantos, baimės, griovimo, agresijos.

*Nėra aukštesnės vertybės už patį gyvenimą.

*Viskas iš tiesų paprasta: geri darbai – geros ir pasekmės, blogi darbai – blogos pasekmės. Visi darbai ir veiksmai atpažįstami pagal jų rezultatus.

*Saulė su niekuo nekovoja – ji tiesiog šviečia. Tamsa jai šviečiant pati traukiasi.

*Dvasingas, brandus žmogus neturi poreikio psichologinėms dramoms, nuolatinei kančiai ir stresams. Jis gyvena meilėje, harmonijoje, santarvėje ir dalinasi tuo su kitais žmonėmis.

*Žmogus tam ir gimsta Žemėje, kad būtų Žmogumi.

*Estetinis suvokimas formuojamas ne muziejuose ar knygose, jis vystosi iš gyvos sąveikos su gamta, ir tai leidžia matyti bei pajusti grožį viskame.

*Jei žmogus sugeba matyti grožį, tai reiškia, kad grožis yra pačio žmogaus širdyje.

*Pats ryškiausias pavasaris – tas, kuris skleidžiasi mūsų širdyje…

*Būkime tuo, ką norime matyti savo gyvenime: meile, džiaugsmu, gerumu, pagarba, sąžiningumu, atsakomybe, dėkingumu, draugyste, rūpestingumu…

*Meilė – tai visada veiksmai, kurie gerina bet kokią situaciją.

Parengė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ji – žiūrinčiojo akyse

Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skausminga…

O gyvenimas, jame yra viskas, jis neturi ribų, jis nedalomas į laikotarpius.

Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave mokė, džiaukis dabartimi, joje gali išreikšti meilę, tikėk ateitimi, ji priklauso tau… nedalink savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neužrakink savo sielos sužeistu žvėrimi nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

 Ir būk laimingas, nes laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse…

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums mums visiems 🙂 !