Autorius: Ruvi

Skiriu tau, gerasis mano žmogau

Labas. Aš rašau tai būtent tau, gerasis mano žmogau. Skaityk lėtai, ramiai, užsipildydamas džiaugsmu.

Tai štai. Tu – nuostabus žmogus. Tavo siela nuostabi. Visada tai atmink. Tavo geros, gražios akys spinduliuoja meilę!

Tavo žavi šypsena, tavo juokas užkrečiantis, tavo balsas malonus, o svarbiausia, tu visada sugebi jausti meilę, dėkingumą arba tiesiog tylų džiaugsmą ir skleisti visa tai pasauliui. Ar žinai, kodėl? Todėl, kad tavo siela tyra. Pažadėk, prašau, kad padarysi viską, kad būtum toks nuoširdus visada.

Tai padaryti lengviau, nei atrodo. O dabar… gal būtų kvaila patarti tau, kad pamirštum viską, kas tave kankina, visas neramias mintis, tiesa? Juk bandei tai ne kartą, tiesa? Tuomet… tiesiog paleisk tai. Tiesiog sutelk visą savo dėmesį į meilę ir dėkingumą. Tiesiog užpildyk šią akimirką meile. Tai iš tiesų paprasta!

Viskas galiausiai bus gerai, net nebandyk tuo abejoti! Na, prašau, nusišypsok 🙂  … Pažvelk į savo tyrą sielą.

Dėkoju, kad skaitai šias eilutes, dėkoju už tai, kad tiesiog tu esi. Pajusk tai ir toliau išlik geru žmogumi.

Padėka autorei! Pagal O. Rudi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ką moka tavo širdis?

Iš tiesų – ką? Kokiais stebuklingais būdais gali išreikšti save tavo siela? Kaip jaučiasi artimieji su tavimi? O kaip tu su jais?

Kažkieno širdis moka šviesti. Ji šviečia žiniomis, išmintimi, užsidega virpančia liepsnele trapiose akimirkose. Kažkam buvo tamsu, jis pasiklydo, susipainiojo mintyse, jausmuose, įvykiuose. O šalia – kažkieno jautri širdis užsidegė būtent jam, būtent dabar tapo kelrode žvaigžde, nes būtent dabar ji jam svarbiausia iš visų Visatos šviesulių. 

Kažkieno širdis moka sušildyti. Žmogui šalta, jis užsidarė nuo pasaulio, nusivylė, ginasi dygliais, tyli. O šalia širdis, kurios prigimtis – šildyti – apkabina supratimu, viltimi ir įkvėpimu. Sušyla žmogus, ir į jo širdį ateina ilgai lauktas Pavasaris: daugiamečiai ledukų-nuoskaudų sluoksniai tirpsta, kartais ir ašarų lašeliais, skleidžiasi dėkingumo žibutės ir taip norisi, labai norisi pratęsti šią šilumos grandinėlę. Būtinai!

Kažkieno širdis įgavo meistriškumą kurti gerovės erdvę. Štai visai neseniai buvo visiems liūdnai-nyku arba šurmulingai-skubu, o gal piktai-niūru, kaltai-įžeidu, vienišai-beviltiška… Ir štai šalia pateka Saulutė, ir pasaulis tampa tokiu, koks jis yra saulutės širdyje: ryškiu, lengvu, paprastu, stebuklingu, geru-geru. Ir nesvarbu, kad ši širdis patekėjo tik akimirkai, bet pasakišku būdu ji spėjo nuspalvinti nuotaiką švelniomis vaikystės spalvomis, spėjo suskambėti gyvenimo džiaugsmo melodija. Ir net nepastebėjai, kaip greitai pasklido ši saulėta nuotaika visiems.

Kažkieno širdis moka parinkti kitai širdžiai žodžius. Tiesiog ji moka suprasti kitą žmogų. Iš pradžių pajusti, paskui suprasti, paskui pasakyti tai, ką būtent jo širdis išgirs, į ką atsilieps, į kokį šauksmą. Ir tuomet aštrūs nuoskaudų kampai nusigludina, pykčio strėlės, nepasiekdamos tikslo, krenta prie kojų ir pavirsta tuo, apie ką galima pasakyti: “Na, ir ko aš čia dėl niekų kivirčijuosi?“ Tiesiog kažkieno širdžiai parinko teisingus žodžius. Būtent tai širdžiai, ant kurios durelių buvo užrašyta: “Nieko nėra namuose“, “Prašau netrukdyti“, “Atsargiai, piktas žmogus“. O staiga tik viens – ir įvyko stebuklas: pro atviras duris pasklido gerumo šviesa, kuri susitiko su nepaliesta vertybe, paslėpta iki tam tikro laiko – su meile žmonėms.

Kažkieno širdis moka kurti, o kažkieno žiūrėti į žvaigždes.

Kažkieno širdis sugeba pastebėti ištisą Visatą lietaus lašelių žaisme, o kažkieno skuba į pagalbą, vos išgirdus draugo šauksmą, kuris atsidūrė gyvenimo išbandymų ruože.

Kažkieno širdis išmoko matyti gyvenimo ženklus, o kažkieno – gelbėti likimus, pradedant visada nuo savęs, perrašant savo “Gyvenimo knygą“.

O ką moka tavo širdis? Kaip jaučiasi pasaulis su tavimi? O tu su juo tiesiog dabar?

Ką moka tavo artimųjų širdys?

Kiek daug jų – širdžių, kurios moka, sugeba būti gyvos, nepakartojamos, draugiškos, reikalingos, nuoširdžios, rūpestingos, laisvos, įkvepiančios ir tyros, tokios nepaprastos, kad visos drauge sudaro vėrinį – vėrinį iš širdžių-švyturėlių. Būtent jie, tie švyturėliai, nušviečia pasaulį šiluma, jų dėka atgimsta pavasaris santykiuose, jų dėka atleidžiamos nuoskaudos ir paleidžiama praeitis, jų dėka dabartis tampa vertinga, o ateitis – šviesi ir įkvepianti.

Paklausyk savo širdies! Leisk jai šiandien šviesti gerumu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Ir tada ateina geri laikai…

Šviesi, saulėta vienybė jau užgimsta. Tiems, kas sugeba jausti, mąstyti ir mylėti. Ir kiekvienas gali prisidėti prie bendros gerovės.

Kad triumfuotų gėris ir tiesa. Kad sugrįžtų pačios svarbiausios vertybės – meilė, santarvė, laiminga vaikystė ir darni šeima.

Mes galime gyventi taikiai visi drauge. Draugauti, suprasti, padėti, kurti, mylėti. Ne iš savanaudiškumo, o iš širdies.

Meluoti ar iškreipti galima viską. Sujaukti galvose taip, kad viskas susipainiotų. Bet lygiai taip pat galima viską sugrąžinti į savo vietas.

Tiesa visada viena, nėra daugybės tiesų – tai, melas, kad kiekvienas turi savo tiesą. Juk todėl ji visuomet ir išaiškėja, kad yra neiškreipiama. Ir kartais reikia drąsos, kad pažveltume jai tiesiai į akis.

Kas sako tiesą – tas niekuomet neišsisukinėja ir nieko neįrodinėja, nes tiesa visuomet akivaizdi, o todėl suteikia jėgų, o melas – jas atima, todėl meluojantis žmogus galiausiai išsenka nuo melo.

Kūrėjas sujungia, o velnias – skaldo.

Žmonės stiprūs, kuomet jie drauge, o ne išsisklaidę po vieną – tuomet jie bejėgiai. Šeima tvirta tada, kai ji draugiška ir vieninga. Ir kiekvienas tokioje šeimoje yra stiprus, nes jis – ne vienas, jį palaiko visa šeima.

Mes visi turime prigimtinį poreikį bendrauti, gyventi santarvėje ir vienybėje, todėl šis poreikis galiausiai ima viršų, išsklaidydamas visas melo ir iliuzijų pinkles. Ir tuomet ateina geri laikai. Tikri. Ir tuomet vieningi žmonės gyvena taikiai ir laimingai… 

Mylėkime, bendraukime, vienykimės, draugaukime – kad ateitų geri laikai… kad blogis ir melas visiems laikams išnyktų…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Netikėtas pašnekovas

Įprastas kasdienybės ritmas parveda po darbo dienos į pusšimčio kvadratinių metrų karaliją. Dar pakankamai šviesu, nes jau trečioji vasario diena, o už lango balti apklotai, lyg tikrą lietuvišką žiemą.

Netikėtai ant palangės, už laiko pakandžiotų dieninių užuolaidų, pastebiu kažką kukliai raudonuojant. O!, tai mūsų mažasis kaktusėlis, tas žaliasis dygliuotasis ežiukas, prakalbo pirmuoju šių metų savo žiedeliu.

Vat ir turiu pašnekovą, tokį mielą, netikėtą, kuris ne ką didesnis už savąjį žiedelį. Galiu žvelgti į jį draugišku žvilgsniu, kalbinti mintimis…bet pala, pirmiausia reikia juk jam atsigaivinti, vandenėlio, nes per savo apsileidimą seniai begirdžiau. Pakeliu užuolaidą, įpilu į jo kiemelį vandenėlio.

Dabar jau galim ir toliau bendrauti. Jis visada išklauso, visada supranta. O jo kalbėjimas, tai nuostabusis pirmas šįmet žiedelis, kalbantis savo gražiąja ryškiąja spalva, žiedlapių gracija, piestelių lieknumu. Tame daug pasakoma, tyliai, bet daug… Jis tylės ir tada, kai jam skaudės, o aš tuomet to gal visai jame net neįtarsiu.

Kaip gera, kartais turėti tokį pašnekovą, ypač kai jis prakalba taip netikėtai, toje kasdienybės ritmo nuobodumoje.

2022.02.03, autorius – Algirdas Markevičius

Padėka autoriui!

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo vidinė jėga

Geriau būti akmeniu, kuris daugeliui neįkandamas, nei minkomu moliu kažkieno rankose. Dar blogiau, kai tokių rankų daug, ir kiekvienos lipdo iš tavęs bet ką, bet tik ne tavo tikrąją esybę.

Kai bando primesti tau svetimą pasaulį, svetimas svajones, svetimus tikslus ir prioritetus. Kai tu savo valia suspaudi savo stipriąsias kosminio mastelio energijas iki mažo oro balionėlio lygio. Kai tu nusprendi, kad nerodyti šių energijų pasauliui bus saugiau ir ramiau.

Tačiau kam saugiau? Akivaizdu, kad ne tau. Tiems, kam tavo vidinės bangos sukelia audrą ir kas negali jų suvaldyti. Kam tavo laisvamaniškumas ir pilnavertiškumas kelia pavojų ir galimybės tave kontroliuoti praradimą.

Tam, kas yra laisvas, kaip ir tu, kas yra betarpiškas, kas jaučia šį pasaulį, kas savyje atspindi šį pasaulį – tavo energijos nekels pavojaus, jos bus jam artimos ir natūralios. Jos skleidžia sąžiningumą, nuoširdumą, meilę, teisingumą ir tiesą.

Ta vidinė jėga visada supurto nedorus ir neprisileidžia jų prie savęs. Ir supurto net neprisiliesdama, vien tik žvilgsniu, suduodama per silpnas vietas, per iliuzijas, per liguistą susireikšminimą, per sielos juodulius ir meilės nebuvimą.

Todėl kad betarpiškai laisvo žmogaus jokios manipuliacijos jau neveikia. Ir neįmanoma nieko iš jo nulipdyti, nes būti kitokiu jis jau niekada negalės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būtis kalba tyliai

Tai toks subtilus momentas – pastebėti būties palaikymą. Tiek šurmulio aplink, jog verta sustoti trumpam, kad išgirstume tylų šnabždesį to, kas savo rankose laiko mūsų gyvenimą.

Tai apjungia mūsų gyvenimo įvykius, tarsi nepaaiškinama nuojauta, kai lauki kažko nepaprasto, kai kažkas netikėtai paliečia tavo širdį šiltais žodžiais, kai viskas susiklosto nelauktai sklandžiai…

Tai ir “atsitiktinumų“ akimirkos – kai atsilaisvina vieta transporte arba parkavimo vieta automobiliui sausakimšoje aikštelėje. Ką jau bekalbėti apie autobusus ir traukinius, kurie “sulaukia“ tavęs vėluojančio, arba keleivis, kuris pasiūlo vietą prie lango lėktuve…

Tokie maži stebuklingi netikėtumai linksmu pulkeliu sukasi aplink mus kiekvieną dieną.

Taip, gali pasirodyti, kad to nėra, ir tie maži sutapimai visai nieko nereiškia. Bet būtent tokiu būdu būtis šnabžda mums: tu čia svarbus ir reikalingas… Štai taip paprastai, taip betarpiškai, lyg besiskleidžiantys pumpurai ar saldus pavasario oras, įvyksta tie atsitiktiniai susitikimai su brangiais žmonėmis arba momentai, kai viskas aišku be žodžių.

Pasaulis dažniausiai kreipiasi į mus be ugninių ženklų, be vaivorykštės su vienaragiu pievoje. Būtis kalba tyliai, šiltų ir jaukių atsitiktinumų kalba. Ir žinai, yra dar toks dalykas: kuo dažniau pastebi tą palaikymą – tuo daugiau jo yra tavo gyvenime…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš patylėsiu…

Aš patylėsiu, kai ateina laikas išklausyti.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali suklaidinti.

Aš patylėsiu, kai jaučiu pykčio proveržius.

Aš patylėsiu, kad vėliau nesigėdinčiau savo žodžių.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali kažką įžeisti.

Aš patylėsiu, kai tiksliai nežinau visų aplinkybių.

Aš patylėsiu, jei mano žodžiai gali pakenkti draugystei.

Aš patylėsiu, kai mano protas įaudrintas priešiškumo.

Aš patylėsiu, kai negaliu kalbėti taikiai ir ramiai.

…Gebėjimas patylėti dažnai vertingesnis, nei gebėjimas kalbėti…

Padėka autoriui! Pagal G. Rinpoče miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Išminties ir santarvės mums visiems 🙂 !