Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.
Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.
Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.
Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.
Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –
Laukite Aušros, ji ne už kalnų.
Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
Begalinis tikėjimas gyvenimu – tai ne saviapgaulė, uždengianti akivaizdžią kiekvienam iš mūsų tiesą, mielieji…
Atvirkščiai, tai labai drąsi savybė – gyventi toliau, žinant šią tiesą. Tai savybė neprarasti prasmės tuomet, kai jau viskas atrodo beprasmiška.
Tai savybė eiti per gyvenimo audras, negalvojant, kodėl būtent dabar jos prasidėjo ir kodėl palietė būtent tave.
Žinote, aš labai gerbiu žmonėse tą tylią drąsą, kurioje nėra jokio demonstratyvumo, nėra vaikiškos išpūsto nenugalimumo vaidybos, nėra iliuzijų, kad viena įveikta kliūtis garantuoja jiems ir kitas pergales… nėra agresyvumo, priešiškumo, žiaurių kovų taip pat nėra.
Yra pirmojo žingsnio tiesa, kuris žengiamas į nežinomybę tik todėl, kad trauktis jau nėra kur…
O tai jau daug. Labai daug, patikėkite…
Nepraraskite tikėjimo gyvenimu. Net pačią beviltiškiausią akimirką.
Keliaukite ten, kur žiūri ne tik jūsų akys, bet ir širdis…
Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Pamokymai ir teorijos, kurios bando sudėlioti tavo gyvenimą į lentynėles, uždaro tavo kūrybinį potencialą.
Kai kažkas sako tau, kad privalai gyventi pagal griežtą reglamentą, ir tu su tuo sutinki, tuomet tavo prigimtis nutyla, o kūnas susigūžia.
Kai kažkas siekia sukelti tau kaltės jausmą dėl to, kad tu mąstai ne taip, gyveni ne taip, nešioji ne tokius drabužius, valgai ne tokį maistą – tai byloja ne apie dvasingumą. Tai klestinčios gyvenimo įvairovės neigimas.
Upė neteka pagal nurodymus. Paukščiai neskraido pagal grafiką. Medžiai neauga pagal tvarkaraštį. Beržas nesiekia tapti pušimi ar gluosniu. Jis išreiškia savo prigimtį, kurią suteikė jam Gamta ir yra Kūrėjo įrašyta į jo DNR.
Tu – taip pat Gamtos dalis. Ir lygiai taip pat turi teisę išreikšti savo unikalumą, nesprausdamas savęs į kažkieno lūkesčių rėmus ir nesižvalgydamas į sausas koncepcijas ar “dvasinio augimo“ taisykles.
Nėra jokių autoritetingų mokymų, išskyrus tavo širdies balsą.
Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
Jei žmogus suirzęs, jei jis nori kažką pažeminti, įžeisti, tai reiškia, kad jame susikaupė daug vidinio skausmo, kurio jis neįveikė. Už kiekvieno pikto poelgio slypi kažkokia labai asmeniška istorija.
Juk dauguma čia patiria savo asmeninius didelius arba mažus pragaro ratus. Ir kai žmogus kažkokio vidinio skausmo pilnai neišgyveno, nuslopino savyje, tuomet jis jame kunkuliuoja, prašosi išleidžiamas į išorę.
Psichiškai sveiki, laimingi žmonės niekuomet sąmoningai nesuteiks skausmo kitai gyvai esybei. Ir labai stengsis, kad net netyčiomis nieko neužgautų.
O dabar žmonėms ypatingai sunku. Vėlyvą rudenį vyksta organizmo prisitaikymas tarpsezoniui, plius metų pabaigoje tenka spręsti įvairius iš anksčiau susikaupusius klausimus. Daug streso. Daugiau, nei įprasta. O dar visiems žinomas socialinis nestabilumas. Dauguma žmonių su tuo nesusitvarko.
Todėl jei į tave yra nukreipiama emocinė agresija, iš tikrųjų ji nėra taikoma asmeniškai tau. Ko gero, žmogus tiesiog nesusitvarko su savo vidine įtampa. Ir tai neturi nieko bendro su tolerancija blogam elgesiui. Tai reiškia, kad nereikia to priimti asmeniškai, nesusižeisti, neeikvoti savo energijos. Neskleisti toliau blogio.
O ką mes tikrai galime tokioje situacijoje padaryti – tai saugoti savo vidinio pasaulio harmoniją ir tyrumą. Rasti laiką poilsiui, išsimiegoti, pasidžiaugti tuo, kas yra gero gyvenime. Skaityti geras knygas, žiūrėti įkvepiančius filmus. Bendrauti su artimais žmonėmis, dovanoti aplinkiniams savo meilę ir širdies šilumą. Skleisti šviesą.
Juk kai taika širdyje – taika ir pasaulyje.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Aš sutinku labai daug Šviesių žmonių. Būtent Šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių visoms atgyvenusioms taisyklėms, ne atitinkančių nuobodžius stereotipus.
Šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs, mielieji. Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nepatyrė gobšumo su gobšuoliais, nepavydėjo pavydintiems, nekovojo su žiauriais.
Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties skleidėjai. Ir tai atėjo su išbandymų išmintimi, su kuriais jie susidūrė akis į akį, o ne laukimu pasislėpus už svetimų nugarų.
Paprasta išmintis, gauta iš pačio gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudojant ją savanaudiškiems tikslams, ir yra didžiausia vertybė, nė iš tolo neprilygstanti visiems madingiausiems mokymams, kurie sugalvoti tiems, kurie nori visko, nedarydami nieko.
Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tik dėl to, kad pasijustų geriau jų fone. Žinote, kodėl? Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.
Gyvenkite Šviesioje pusėje 🙂 .
Padėka autorei! Pagal Olgos Bedlovskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Jei atvirai – mes tiesiog pavargome…
Kažkas pavargo iki pilno atsiribojimo nuo realybės. Kažkas – iki triukšmingos kovos su ja. Kažkam nuovargis užgesino norą veikti. O kažkas, atvirkščiai, didina apsisukimų skaičių, kad peršoktų kartų nesupratimo momentą to, kas vyksta…
O jis yra, tas momentas.
Ir jis taip pat žaidžia su mumis savo sudėtingus ir ne pačius geriausius žaidimus, aštrindamas nerimą tiems, kas ir be jų niekada ramiai negyveno… skleisdamas dar didesnę baimę išgyvenantiems chronišką įtampą… pritardamas bejausmiams cinikams… keldamas nusivylimo laipsnį patyrusiems nusivylimų kolekcionieriams… na, ir skubindamas įprastą ir jau juokingą “viskas bus gerai“ tiems, kam šie trys žodžiai – visada kišenėje gulintis pleistras, kurį jie automatiškai klijuoja ant savo ir svetimų žaizdų.
Bet šiandien tiesa truputį kitokia, mielieji… ir ji – nežinomybėje.
Mes nežinome, kaip bus.
O nežinoti tuomet, kai žinoti labai norisi – tokia būsena mūsų psichikai ne pati lengviausia. Ir todėl ji ginasi, kaip tik gali. Kartais išlaisvinančiu prasimanymu, kartais eskapizmu, kartais stresu, kartais dirbtinės atramos kūrimu.
Tačiau NEdirbtinė atrama, iš esmės, tik viena – išmokti gyventi su šios dienos tiesa, niekaip jos neslepiant ir nedailinant.
Dabar – taip yra. Taip, kaip yra iš tiesų. Kaip bus rytoj – sužinosime rytoj.
Ir nereikia žvilgčioti toli į ateitį, nevaidinti autoritetingo visažinio, nepradėti tų sričių analitikos, kuriose nesame profesionalai.
Dabar – taip. Užklysta pirmos snaigės. Naktys dar nelabai šaltos. Arbata su citrina, kaip ir anksčiau, dar vis skani. Gerai būtų išsivirti lengvą daržovių troškinį.
Daryk tai, ką gali padaryti, nedrumsk ne savo… tai mano močiutės išmintis, amžiams įsirašiusi į mano širdį ir dar nei karto gyvenime manęs nepavedusi.
Todėl – keliaujame gyventi toliau. Kai kam pavyks. Ir tegul pavyks.
Tiesiog pavyks, ir viskas…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
Jei rožės galėtų prabilti, argi jos galėtų taip pasakyti: “Mes skleisime savo aromatą tik geriems žmonėms, o jei mus pauostys blogas žmogus, mes nuslėpsime nuo jo aromatą“?
O ar galėtų saulė pasakyti, kad ji šviečia tik išrinktiesiems žmonėms, o visiems kitiems nešviečia? O medis ar galėtų pareikšti, kad nuo šiol jis neteiks pavėsio nevertiems keliautojams?
Visi šie vaizdiniai suteikia mums galimybę geriau suprasti, kas yra besąlygiška meilė…
Pagal Entoni de Mello miniatiūrą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 