Autorius: Ruvi

Kiekvienas iš mūsų eina savo unikaliu keliu. Su savo džiaugsmais ir vargais. Su savita nervų sistemos sandara, su savo skausmo slenksčiu. Vienam kažkas beveik normalu, o kitam lygiai tas pats gali būti nepakeliama.

Mes nežinome, kokį gyvenimo etapą dabar praeina žmogus, ką jam tenka įveikti. Ir tavo žodis, tavo poelgis gali būti arba paskutiniu postūmiu į bedugnę, arba gali padėti jam pakilti ir tęsti savo kelionę su meilės ir vilties kibirkštėle.

Kiekvienas iš mūsų suvaidina kažkokį vaidmenį tų žmonių gyvenime, su kuriais suveda likimas. Nesvarbu, realiai ar virtualiai. Ir mes galime tapti žmogui arba skausmo priežastimi, arba priežastimi džiaugsmui. Iš tiesų energijai nesvarbūs atstumai. Ji akimirksniu pataiko į tikslą, kur žmogus bebūtų.

Tikiu, kad kiekvieną kartą, kai manai, kad svarbu į kažką sureaguoti, verta padaryti pauzę ir pagalvoti. Ką tiesiog dabar tu siunti konkrečiam žmogui – griūtį, baimę, neapykantą, nerimą ar – džiaugsmą, šviesą ir meilę. Tai svarbu dar ir todėl, kad lygiai tą patį tu galiausiai gausi ir pats.

Dabar, kai pasaulyje tiek skausmo, kaip niekada svarbu sustoti ir pagalvoti, ką tu darai šią sekundę. Manau, labai graudu dauginti skausmą. Ir kokia didžiulė privilegija tapti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime!

Juk Dievas neturi kitų rankų ir kitų širdžių, išskyrus mūsų.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Visas žmogaus gyvenimas – visi ištarti žodžiai, visos parašytos eilės, visos sudainuotos dainos, visi išsiųsti laiškai, visos nebylios maldos, visi veiksmai – visa tai iš esmės yra nukreipta į save patį.

Net jei visa tai skirta pasauliui, Kūrėjui, atsitiktinai sutiktiems arba patiems brangiausiems žmonėms, tačiau gilumoje kiekvienas iš šių veiksmų yra adresuotas sau. Visada.

Sau praeityje ir sau būsimam… sau vaikui – visiškai mažam, ir sau suaugusiam – išmintingam senoliui… sau bejėgiui, pasimetusiam gyvenimo chaose, ir sau galingam, kuris lengvai įveikia šį chaosą… sau praradusiam bet kokią viltį, nuleidusiam rankas, ir sau svajotojui, kuris žvelgia į švytintį žvaigždėtą dangų…

Sau visuose laikmečiuose ir erdvėse, visuose tikimybėse ir išmatavimuose, kur jau pabuvota ir kur tik numatoma atsidurti.

Būtent todėl išminčiai visada taip atsargiai renka žodžius, nežarsto nei prakeiksmų, nei palaiminimų.

Todėl kad žino žodžių galią – nuo jų, tarsi nuo mesto į vandenį akmens, neišvengiamai pasklis ratilai, kuriuose galiausiai pats ir atsidursi.

Būtent todėl visiems žinomas principas “ką pasėsi, tą ir pjausi“ taip dažnai tapatinamas santykių su pasauliu kontekste: kokią žinią siunti, toks atsakas atgal ir parskrenda.

Tiksliau, tai net ne atsakas, o paleista strėlė, tavo vidinio pasaulio į išorę išsiskleidimas – dialogo su vidine visata, daugiabalsio tavo aspektų, savybių ir asmenybių choro… o planeta tai erdvė viso to išraiškai ir patirčiai.

Būtent todėl kartais taip reikalingas kitas, kiti, kad jie padėtų aiškiau suvokti svarbią žinią, siunčiamą į pačią savo sielos šerdį.

Būtent todėl kartais būtina ir labai natūralu, kaip kvėpuoti, sustabdyti visus vidinius ginčus ir pabūti tyloje. Patirti maksimalią tuštumą ir tylą – taip tampa įmanomas vidinis dialogas be tarpininkų…

Visas gyvenimas – tai save skelbiantis ir nuolat save išreiškiantis manifestas per ištartus žodžius, atsitiktines frazes, mintis, žvilgsnius, epizodus, momentus, situacijas, žmonių likimų persipynimus… ir rašomas šis manifestas kiekvieną sekundę.

Ir todėl tampa galutinai aišku, kad vienintelis įmanomas būdas harmonizuoti savo gyvenimą, keisti giluminius jo kodus, yra ir išlieka stebėjimo praktika – KAS nesibaigiančia srove teka iš vidaus į išorę.

Stebėjimas, ir po to aiškus, sąmoningas pasirinkimas (tai ir yra laisva valia!) – ką mes tęsiame toliau, o ką stabdome.

Padėka autorei! Pagal K. Messing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaulyje daugybė takų ir kiekvienam – savas.

Tas kelias, kuris atnešė tau laimę, kitam gali būti pražūtingas.

Netempk paskui save…

Bet jei kažkas pareikš norą eiti su tavimi vienu taku, būk geru pakeleiviu.

Padėka autorei! Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Mes ne visada suprantame įvykių ryšio, ne visada susiejame priežastis ir pasekmes…

Nematome įvykių ryšio, kai susierzinę reiškiame pretenzijas kasininkei parduotuvėje, o po kelių valandų mums skambina kaimynas ir taip pat susierzinęs skundžiasi, kad mūsų šuo pernelyg garsiai loja.

Nematome ryšio, kai pietaudami su draugu piktdžiugiškai aptariame kolegos nesėkmes, o sugrįžę į darbą sužinome, kad ir pas mus staiga prasidėjo problemos ten, kur niekaip nesitikėjome.

Mes nepastebime įvykių ryšio, kai vakarieniaudami su šeima kalbame apie kažkokius negatyvius įvykius ir naujienas, o vėliau naktį negalime užmigti dėl skrandžio veiklos sutrikimų.

Tačiau lygiai taip pat mes nematome įvykių ryšio, kai sustabdome automobilį, kad padėtume senolei surinkti produktus iš suplyšusio paketo, o po dešimties minučių surandame laisvą vietą parkavimui prie pat įėjimo į parduotuvę.

Mes nematome ryšio, kai mielai padedame savo vaikų ruošti namų užduotis, o sekančią dieną nelauktai gauname bilietą į išsvajotą koncertą.

Mes nematome įvykių ryšio, kai padedame draugui, kuris atsidūrė sudėtingoje situacijoje, o po kelių dienų darbe netikėtai gauname premiją.

Kiekvieną gyvenimo akimirką, bet kokiose gyvenimo aplinkybėse mums sugrįžta tai, ką mes atidavėme, ir nesvarbu, suvokiame mes šį savitarpio ryšį ar ne.

Darykime gerus darbus, ir jie ne tik sugrįš pozityvumu, tyliu džiaugsmu, bet ir daugins bei didins gėrį Žemėje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei aš – jūsų kūdikis, prašau, palieskite mane. Man reikalingas jūsų švelnumas, juk aš jo dar niekada nepatyriau. Neapsiribokite tik maudymu, sauskelnių keitimu ir maitinimu. Nevystykite manęs ankštai, bučiuokite mano veidelį ir dovanokite švelnumą mano kūnui. Jūsų švelnus paglostymas toks jaukus, nes perteikia man saugumą ir meilę.

Jei aš – jūsų vaikas, prašau, palieskite mane. Nors aš priešinuosi ir net atstumiu jus. Nenusigręžkite, atraskite būdą patenkinti šį mano poreikį. Jūsų apkabinimas nakčiai leis man saldžiai užmigti. Jūsų švelnumas dieną patvirtins, ką jūs iš tiesų jaučiate man.

Jei aš – paauglys, prašau, palieskite mane. Negalvokite, kad jei aš beveik suaugęs, tuomet man nereikia žinoti, ką jūs jaučiate man. Aš ilgiuosi jūsų rūpestingų rankų, man reikalingas jūsų švelnus balsas. Kai man sunku, mano vidiniam vaikui vėl būtinas dėmesys. 

Jei aš jūsų draugas, prašau, palieskite mane. Niekas taip nepaliudys, kad esu jums svarbus, kaip jūsų jausmingas apkabinimas. Kai aš nusiminęs, viso labo vienas švelnus gestas įtikins mane, kad esu mylimas ir patvirtins, kad aš ne vienas. Galbūt, jūsų jaukus apkabinimas bus vienintelis išsigelbėjimas.

Jei aš – jūsų mylimas žmogus, prašau, palieskite mane. Galbūt, jūs galvojate, kad pakanka ir jūsų aistros. Bet tik jūsų rankos nuramins mano baimes. Man reikalingas jūsų švelnumas, toks jaukus ir mielas. Kad primintų man, kad esu mylimas tiesiog todėl, kad aš – esu aš.

Jei aš – jūsų suaugęs sūnus, prašau, palieskite mane. Galbūt, aš jau turiu savo šeimą, kuri mane apkabina. Bet man vis dar reikalingos mamos ir tėvo rankos, kai man sunku gyvenime. Dabar, kai jau pats esu tėvas, aš kitaip į viską žiūriu, ir branginu jus dar labiau. 

Jei aš – jūsų pagyvenęs tėvas, prašau, palieskite mane. Taip, kaip mane paliesdavo, kai buvau mažas. Paimkite mano ranką, atsisėskite šalia, padrąsinkite mane. Sušildykite mano pavargusią sielą savo artumu. Mano odai, tegul ir raukšlėtai, labai reikalingi prisilietimai. Nebijokite. Tiesiog palieskite mane.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal F. K. Devis esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !