Autorius: Ruvi

Mes neatsiejama Jos dalis

Kai medis nesidžiaugia žmonėmis ypatingu lapų šnarėjimu, kai paukštis netūpia ant ištiesto jam delno, kai mes nustojame suprasti šuns sielą žiūrėdami jam į akis, nesigėrime katės gracija, kerinčia jos prigimtine vidine laisve…

Kai prarandamas ryšys tarp mūsų ir gyvu pasauliu aplink – aš tiksliai žinau, kad nuo tos akimirkos mano viduje prasideda pilna civilizacijos griūtis.

Suprantu, kad ten, miške, vis dar tęsiasi Gyvenimas, išlaisvinęs save nuo mūsų, todėl kad mes liovėmės būti jo dalimi.

Kaip atkurti šį atitrūkimą?

Kaip pradėti gėrėtis gęstančių lauže angliukų šokiu? Kaip pasidžiaugti žuvele, kuri akimirkai iššoka iš vandens? Kaip atskirti miško paukščių balsus? Kaip pajusti kartoką jaunų šakelių kvapą ir citrininį melisos aromatą sode?

Man, kuri jaučiasi lyg vandenynas, paukštis, žolė, pievų gėlė žmogaus kūne, nepakeliama pasilikti betoniniuose žmonių šiltnamiuose.

Jokiais makaronais, kotletais ir gadžetais nepakeisime gaivaus rytinio rūko kvapo, sausos šakelės trakštelėjimo po kojomis, ežiuko šurmuliavimo rudeniniuose lapuose, šiltų minkštų briedžio lūpų, kuris su primerktomis iš malonumo akimis-slyvomis suvalgo nuo delno pasūdytą duonos riekę.

Ar žinote, koks šiurkštus veršiuko liežuvis?  Kokiais “kvepalais“ nuo kenkėjų naudojasi šuo natūralioje gamtoje?

Gamtoje – didinga paslaptis, gebanti išlaisvinti žmogų iš melagingo pranašumo pojūčio. Tai šansas prisiminti, kad kūnas – taip pat iš jos.

Rodos, Laozi pasakė: “Gyventi reikia švelniai“. Ir lanksčiai, kaip gluosnis. 

Ir rūpestingai, kaip šilto ankstyvo ryto dvelksmas. Ir laisvai, kaip lenktyniaujantys su paukščiais debesys…

Padėka autorei! Pagal Evos Grynn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Atsiverti pavasariui…

Taip neįprasta ir smagu pabusti iš ryto saulės šviesa užlietame kambaryje už lango čiulbant paukščiams…

Po ilgos žiemos tylos ir vėlyvų saulėtekių tai atrodo dabar kaip tikra laimė ir stebuklas. 

Įpilti į puodelį ką tik užvirtos kavos, atidaryti langus… Įleisti į savo namus jaukią rytinę gaivą…

Atrodo, kad kartu su perregimu skambiu oru į namus užeina pats pavasaris. O kartu su juo – įkvėpimas, žvalumas, naujos svajonės ir naujos viltys.

Noras gyventi, mylėti ir pripildyti savo dienas nuostabiu pavasario švelnumu…

Padėka autorei! Pagal A. Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai Ji bunda tavyje…

Kai vidinė Jėga bunda tavyje, iš pradžių ji neišvengiamai pradeda reikštis tavo gyvenime kaip uraganas, griaunantis tą trapų pasaulėlį, kurį tu taip sunkiai sau susikūrei.

Visą tą stabilumą, visas nuostatas apie save patį, apie teisingumą, apie gėrį ir blogį…

Ir tuomet tavo gyvenimas virsta Tamsios nakties periodu, kuris kupinas žūstančio ego kančios.

Tačiau iš tiesų tai laikotarpis, kuomet lėliukė virsta drugeliu…

Ir kai visi apribojimai bus ištrinti, vidinė Jėga pradės reikštis per tave, keisdama jau ir išorinį pasaulį.

Ir tu jau nebūsi tiesiog paprastu žmogumi – tu tapsi burtininku.

Ištrauka iš K. Kastanedos kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir pavasarinio atgimimo mums visiems 🙂 !

Gyventi

Gyventi – tai girdėti tylų lietaus šnarėjimą už lango, svirplio dainą, vieversio trėles šiltą vasaros vakarą, sniego girgždėjimą po kojomis šaltą žiemą ir vėjo gūsius darganotą rudenį.

Gyventi – tai matyti vaivorykštę po lietaus, matyti šalčio išraizgytus ornamentus ant stiklo, mirgančias žvaigždes naktiniame danguje, rasos deimantus ant gėlės žiedlapių.

Gyventi – tai jausti mėgstamų ledų skonį, pieno su duona skonį, pušies spyglių, smilgos skonį ir bučinio skonį.

Gyventi – tai gebėjimas priimti savo stiprybę ir bejėgiškumą, gebėjimas pripažinti savo vienatvę ir vienybę su viskuo, susitaikyti su praeities kartėliu, turėti viltį ir būti savimi tikruoju.

Gyventi – tai sugebėti pačioje tamsiausioje naktyje įžvelgti naujos aušros prošvaistę…

Padėka autorei! Pagal Irida Sargas esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerovės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kas viduje, tas ir išorėje

Žmogus, kuris linki blogo kitam, visų pirma kenkia savo sielai, nes tampa blogio laidininku.

Neįmanoma įsileisti į save nuodų ir neapsinuodyti tais nuodais pačiam.

Žmogus, kuris džiaugiasi kito nelaime, visų pirma kenkia sau pačiam, nes palaiko kančios didėjimą žemėje.

Neįmanoma palaikyti pragaro tikslų ir vertybių, ir tuo pačiu negramzdinti savo sielos į pragarą.

Atvirkščiai – net blogio ir pragaro apsuptyje nereikėtų pačiam tapti tamsos laidininku.

Padėka autoriui! Pagal En Merkar miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo vidinis sodas

Kiekviename iš mūsų yra sodas, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Ravėti piktžoles, naikinti kenkėjus, tręšti dirvą, auginti gėles… Tai ir kūryba, ir darbas.

Būna ypač sunku, jei sodu ilgai nesirūpinome, jį apleidome. Tuomet galime aptikti nepraeinamus brūzgynus, voratinklius, sunykusius augalus ir galybę kenkėjų.

Būna įvairios aplinkybės. Skausmas, ilgalaikis stresas. Pojūtis, kad esi pasimetęs ir niekam nereikalingas. Nutrūkęs ryšys su savimi…

Bet tik mes patys atsakingi už savo gyvenimą. Ir kaip bebūtų baisu įžengti į apleistą, sustingusį, ištuštėjusį sodą, vis tik svarbu tai padaryti. Ir pradėti jį šildyti, laistyti, pradėti tvarkyti. Atgaivinti gyvenimui.

O jei nieko neliko, tuomet pradėti auginti jį nuo nulio. Svarbu pradėti, padaryti pirmą žingsnį, ir viskas pajudės. Prisimenate – yra toks mažų žingsnelių menas?

Mes – savo tikrovės, savo vidinio sodo kūrėjai. Ir užauga jame ne tai, ko mes norime, bet tai, ką mes sodiname, laistome ir puoselėjame.

Ir jei esame dėmesingi ir rūpestingi sau, tuomet ir mūsų vidinis sodas tampa harmonijos ir stiprybės erdve. Kur mes ateiname, kad mūsų siela pailsėtų, kad pasipildytume tyla ir šviesa.

O ir eiti, iš esmės, nėra kur, tik į save.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pamatyti širdimi…

Išmokti pastebėti gėrį, šviesą, grožį. Išmokti matyti šį pasaulį širdimi.

Pristabdyti informacinį srautą, pristabdyti minčių srautą savo galvoje ir tiesiog atkreipti dėmesį į tai, kas šalia.

Staiga pastebėti gyvenimą aplink. Sustoti, atsikvėpti, pajusti, pabūti ir paleisti. Paleisti tai, kas nereikalinga, ne tavo. Įkvėpti tai, kas artima, miela, gera.

Įkvėpti ir prisipildyti šviesa ir meile. Įkvėpti ir suteikti sau viltį gyventi toliau. Viltį, kad viskas bus gerai.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Padovanok tai kitam…

Ko tu bepanorėtum sau – duok tai kitam…

Jei tu nori būti laimingas, padovanok laimę kitam..

Jei tu nori būti sėkmingas, padėk pasiekti sėkmę kitam.

Jei tu nori gauti daugiau meilės savo gyvenime, padaryk taip, kad ir kitas turėtų jos daugiau. 

Daryk tai nuoširdžiai – ne todėl, kad ieškai asmeninės naudos, bet todėl, kad tu iš tikrųjų nori, kad kitas žmogus visa tai turėtų – ir tuomet viskas, ką tu atidavei, ateis pas tave. Kodėl būtent taip? Kaip tai veikia?

Pats atidavimo aktas paskatina tave pajusti, kad tu turi ką atiduoti. Nes tu negali atiduoti to, ko neturi, ir tavo protas padaro naują išvadą, naują mintį apie tave: tu turi kažką, priešingu atveju tu negalėtum to atiduoti.

Ši nauja mintis tampa tavo gyvenimo patirties dalimi. Tu pradėti “būti“ tokiu. O jei tu pradėti “būti“, tuomet tu aktyvuoji pačią galingiausią kūrybinę jėgą Visatoje – Tavo Dieviškąjį AŠ.

Mintys iš Nilo Donaldo Volšo kūrybos, parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesiog būti geru žmogumi

Ką daryti? Kaip gyventi? Sau į šiuos klausimus aš seniai atsakiau.

Reikia atmesti išankstinius nusistatymus, neieškoti visur savanaudiškų kėslų. Reikia matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas pasirodė. Nesukeisti prasmių. Nevadinti gilių jausmų patosu, nuvertinant kitų mintis. Ir apskritai kuo mažiau kištis į kitų gyvenimą. Ir, juo labiau, imtis vertinti jį.

Nevaidinti raganų ir psichologų, jei nėra tam tikrų žinių. Kartais bananas – tai tiesiog bananas. O noras – tiesiog noras. Melagingos traktuotės ir savitaiga atneša daug žalos jūsų vidiniam pasauliui ir santykiams tarp žmonių.

Būti nuoširdžiu žmogumi. Galite padėti – darykite tai nuoširdžiai. Padėkite kitiems, kiek tai įmanoma. Dovanokite dovanas. Atleiskite skolas, kurias galite atleisti.

Būti dėkingu. Pozityvus pojūtis, kuris atsiranda dėl dėkingumo, gamina endorfinus ir palaiko žmogų dvi savaites. Kartais jūs būsite vieninteliai, kas išreiškė pelnytą dėkingumą ir palaikymo žodžius pardavėjui ar oficiantui, ir tai suteiks jiems jėgų ir sugrįš jums.

Neimti svetimo. Saugokite savo, mokėkite save apginti. Savo darbą atlikite kokybiškai.

Galvoti apie gėrį. Darykite gerus darbus, pakelkite šiukšles, net jei jos ne jūsų.

Drąsiai dalinkitės geromis žiniomis, pasakokite apie pelnytus pasiekimus, sakykite šiltus žodžius. Būkite dosnūs tiems, ką mylite. Tiesiog žmoniškai, nuoširdžiai palaikykite vieni kitus. Būkite geranoriški ir supratingi. Ypač artimiems žmonėms.

Mylėkite save ir jus supančius žmones. Ir atminkite, kad laime galima užsikrėsti. Nuo laimingų žmonių. Būtent todėl prie jų žmonės linksta…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !