Autorius: Ruvi

Maudžiau vakare penkerių mėnesių sūnų. Pagalvojau, kad tai labai panašu į mūsų santykius su Kūrėju ir į tai, kaip mus mato Kūrėjas.

Sūnelis pilnai įsitraukęs į maudynes. Kai pamato žaisliuką, tuoj pat siekia jo, o aš laikau jį ant rankos. Jis visiškai nejaučia mano palaikymo, bet jis būtinas jam. Kartais jis bando paimti iš karto du žaisliukus, bet negali pasiekti nei vieno. Žaisliukai nuplaukia į skirtingas puses, o mažylis suirzta. Jis nesupranta, kad visą laiką yra palaikomas, kad laisvai judėtų vandenyje.

Aš bandau pagauti jo žvilgsnį ir nusišypsoti jam, bet didžiąją laiko dalį jis nemato manęs ir pliuškenasi sau. Retkarčiais jis prabėgomis pažvelgia į mane ir plačiai man nusišypso. Bet jau po sekundės žymiai svarbesnis dalykas – rožinis krabas – patraukia jo dėmesį ir vaikas puola paskui jį. Įsitikinęs, kad ant vandens laikosi pats, kai tuo tarpu patikimai guli ant mano rankos, jis kryptingai siekia savo tikslo. O kartais jis tiesiog verkšlena, bet pats tiksliai nesupranta, ką gi reikia padaryti, kad jam būtų geriau.

Aš manau, kad Kūrėjas taip pat laukia mūsų žvilgsnio. Mūsų brandumo. Mūsų pasirengimo pradėti dialogą. O kol mes pliuškenamės vandenyje, vaikomės žaisliukų, arba, užsižaidę, nevikriai krentame, jis tiesiog nepastebimai palaiko mus ir labai myli…

Padėka autoriui! Pagal D. Finogeev esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Žiema artėja.

Tarsi kilnus senolis su platinos ir sidabro atspalviais – toks tas lapkritis.

Žilas rūkas rytais apgaubia pasaulį, sušvelnindamas ir išplaudamas spalvas ir kontūrus.

Šaltukas gi rytais, atvirkščiai, suteikia objektams ryškumo, trapumo ir krištolo grakštumo.

Gamta nutyla ir užmiega, kviesdama ir žmogų sulėtinti tempą, pažvelgti į savo vidų, lyg į tamsiausių naktų gilumą ir pamatyti ten žvaigždžių švytėjimą.

Sulėtinti tempą ir pinti pasakų nėrinius, megzti šalikus, skaityti popierines knygas, virti arbatą su erškėtuogėmis ir kepti gardžius blynus.

Sulėtinti tempą ir palaikyti namų židinio ir širdies šilumą, kad sušildytume save ir artimuosius. 

Juk žiema artėja…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Lapkričio mėnesį abejoji saulės ir dangaus egzistavimu… Ir jei staiga prasiveržia saulės spinduliukas ir pasirodo mėlynas dangus tarp pilkų debesų, už tai norisi ištarti ypatingą padėką.

O kai pasidaro aišku, kad nei spinduliukų, nei dangaus žydrynės jau nebus, tuomet pradedi svajoti apie sniegą.

Kad visas šis beviltiškai pilkas pasaulis sutviskėtų baltumu…

Padėka autoriui! Pagal G. Šmidt miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viskas auga ir pražysta meilėje.

Tiesiog kartais reikia truputį daugiau laiko ir žymiai daugiau meilės.

Tu, svarbiausia, ir toliau laistyk savo sodą meile. Ir vieną dieną jame būtinai išsiskleis ir sužydės nuostabios gėlės. Ir kiti žmonės ateis pasigrožėti tuo ir pasidžiaugti.

O ten, žiūrėk, beliks vienas žingsnis, kad ir jų sodas vieną dieną sužydėtų.

Tai meilės jėga. O meilė ir yra didžiausia jėga.

Ta pati, kuri paverčia dykumą žydinčiu sodu ir ištirpdo bet kokį amžiną įšalą žmonių širdyse.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kažkur yra pasaulis, pripildytas mūsų vaikystės svajonėmis. Ramybės ir meilės pasaulis, gerumo ir laimės, grožio ir šviesos. Pasaulis, iš kurio mes visi kažkada išėjome. Dabar dauguma jau pamiršo jį ir netiki jo egzistavimu. Bet jis yra!

Ten kiekvienas žodis, net tyliausiai ištartas, tūkstančius kartų atkartojamas skambiu kalnų aidu.

Ten pakanka vien minties, kad tarsi iš niekur būtų ištiestos tūkstančiai draugiškų rankų.

Ten neįmanoma pasilikti bėdoje daugybės jautrių akių akivaizdoje.

Ten pagalba ateina lengvai ir betarpiškai, net nekviečiant padėti. 

Ten bendra ir asmeninė gerovė neatsiejamos ir savaime suprantamos.

Ten rūpestingai saugomas kiekvieno vidinis pasaulis, kuriamos palankiausios sąlygos jo išraiškai.

Ten visiems pakanka to, kas būtina, todėl visi viską turi.

Ten kiekvienas nepastebimai patrauks akmenį nuo kelio, kuriuo visi vaikšto.

Ten asmeninė laisvė lengvai įveikia prieštaravimų kampus, susiliedama su kūrybiniu įkvėpimu.

Ten žmonės turi tik vieną tikslą: išsiskleisti kaip gėlės iš pumpuro, padovanodami šiam pasauliui savo nuostabiausius gebėjimus.

Ten apie gerumą nekalba, todėl kad juo gyvena.

Ten oras prisotintas meile, apie ją dainuoja jūros bangos ir vėjas išsklaido jos aromatą.

Ten viskas natūralu, gaivu ir gražu. Ir tuo pačiu išmintinga, paprasta ir patogu visada ir visur.

Ten žmonės šypsosi, todėl kad toks jų gyvenimo būdas.

Ten net gamta jautriai atsiliepia dėkingumu.

Aš tikrai žinau, kad kažkada išėjau iš to pasaulio. Ir anksčiau ar vėliau ten sugrįšiu.

Padėka autoriui! Pagal S Seov esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !