Autorius: Ruvi

Dovanokime ją pasauliui…

Jūs matėte kada nors, kaip atrodo meilės energija?

Tai nesibaigiantis besiskleidžiančių gėlių srautas, kai kiekvienas žiedlapis virsta nauju žiedu – ir šis besiplečiantis procesas perpildytas iškilmingu gėlių saliutu: amžinu, begaliniu ir apgaubiančiu viską šiame pasaulyje. 

Kalbant techniniais terminais, tai savaime išsipakuojančių informacinių vienetų srautas, kurie atsiveria į naujus užarchyvuotus failus, ir jų atsivėrimo procesas, plintantis geometriniu pagreičiu, yra begalinis.

Žmonės godžiai geria šią energiją ir negali atsigerti, o ji ne tik toliau teka, bet ir didina apimtis, švelniai užgydydama praeities atsiminimų žaizdas.

Žmonėms norisi sustabdyti šią laimės akimirką – ir sustojusi juose energija gęsta neišsiskleidusiomis formomis, užbaigusi naujų nuostabių gėlių gimimo procesą.

Todėl geriausia, įsileidus meilę į save, padovanoti ją pasauliui. Ir žmogui jos pakaks, nes gausos erdvėje jau naujos gėlės skleidžiasi ant jo egoizmo kiauto, tirpdydamos nuoskaudas, pyktį ir išlaisvindamos erdvę nevaržomai meilės kūrybai.

Padėka autoriui! Pagal S. Seov esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Pasakėlė “Saulutė Žiemai“

“Žiemą, – galvojo Mažasis Angelas, – žmonėms taip trūksta Saulės. Net ir čia, už debesų, žiemą ji užsuka itin retai, bėgiodama kažkur su savo saulėtais rūpesčiais. Ir kad kažkaip išsigelbėtų nuo pilkumos ir niūrumo, žmonės uždega tūkstančius žvakių ir milijonus spalvotų lempučių… Šildo sielą, laikydami rankose puodelį su šokolado-medaus arbata, žvelgdami su viltimi į ateities paslaptis… Įkvėpdami geltonai-oranžinį citrusų aromatą, švelniai paliečia šiurkščią šiltą jų odelę…

O patys drąsiausi įžiebia stebuklingus Laimės žiburius… Augina Saulės Zuikučius… Uždega vidinių Švyturių šviesą… Paverčia ašaras žvilgančiomis visomis vaivorykštės spalvomis krištolinėmis žvaigždutėmis… Dovanoja saulėtas šypsenas kiekvienam sutiktam žmogui… Saugo širdyje šilumą, kuri sušildo net per pačius didžiausius šalčius… Štai taip ir įsižiebia savo, ypatinga, Saulutė Žiemai…“

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Patirtis

Patirtis – ne tuomet, kai žinai, kaip bus toliau. Bet kuomet žinai, kaip toliau jau tikrai nebus. 

Tu gali užlipti ant grėblio, bet laiku pagausi jį ranka. Galbūt, tu ir užlipsi ant jo būtent tam, kad nereikėtų lenktis, kad jį paimtum. Tačiau jis bus tavo rankoje, o ne smūgyje į kaktą.

Patirtis – tai gebėjimas išvengti praeities klaidų.

Patirtis gali būti asmeninė. Gali būti kitų patirtis. Bet jei klaidos nieko neišmoko – tai ne patirtis. Tai liapsusų kolekcionavimas.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Ten, kur tu esi…

Kad užpildytume pasaulį šviesa, visai nebūtina būti meistru, mokytoju, dvasiniu vadovu…

Aš pažįstu “Šviesos darbuotojus“, kurie užsiima pačiais paprasčiausiais žemiškais darbais. Tačiau jie skleidžia tokią ypatingą energiją, kalba apie tokius gilius išmintingus dalykus, kad kvapą užima iš nuostabos.

O kažkas nieko tokio ypatingo ir nesako, bet šalia jų taip gera būti, kad negali atsitraukti. Ir išeini, tarsi sparnus įgavęs.

Dabar daugeliui žmonių atsiveria, stiprėja jų vidinė šviesa. Ir, manau, labai svarbu nelaikyti jos už uždarų durų. O skleisti pasauliui.

To pakanka – tiesiog šviesti toje vietoje, kur tu esi. Su tokia jėga, kokia gali. Kaip pasirengęs.

Kuo daugiau harmonijos viduje, tuo daugiau šviesos tu skleidi. Ir atgaivini pasaulį jau vien savo buvimu.

Padėka autorei! T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Į pradžią, į save…

Aš negaliu pakeisti to, kas buvo. Ir kokiu buvau aš.

Aš negaliu dėl to kaltinti savęs ir teisti (tai niekaip nepadės).

Tačiau aš galiu nuspręsti būti kitokiu ir daryti viską kitaip.

Aš galiu pabandyti skleisti daugiau meilės, nei skausmo. Daugiau supratimo ir atjautos, nei pamokslavimų.

Daugiau šilumos ir gerumo, nei kategoriškumo ir principingumo. Daugiau susitaikymo ir vienybės, nei egoizmo.

Daugiau Kūrėjo, nei manęs.

Aš galiu pabandyti dabar daryti viską kitaip, net jei tam prireiks pradėti viską iš pradžių (o būtent to ir prireiks).

Ir aš pasirengęs. 

Sugrįžti į pradžią ir pradėti viską nuo nulio.

Bet jau kitaip. Ir visai kitoks aš.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Aš taip jaučiu :)

Orų prognozėje man labiausiai patinka ne taip seniai įvesta naujovė, kuri vadinama “jutimine oro temperatūra“.

Pavyzdžiui, rašo: “Dabar oro temperatūra -10, jutiminė temperatūra -17“.

Išeinu į lauką – na, ne, minus 10 ir yra… Kas jaučia tuos minus 17, kas toks jautrus? Ir kaip, kokiu prietaisu, koks žmogus taip tiksliai nustato tą jutiminę temperatūrą? O gal tiesiog sinoptikas išėjo iš namų pernelyg lengvai apsirengęs, ir kol pasiekė darbovietę, labai sušalo?..

Bet, žinote, idėja man patiko.

Ją galima taikyti ir plačiau – pavyzdžiui, į klausimą, kiek man metų, galiu drąsiai atsakyti: “Dabar man 39, o jutiminių metų 27…“

Aš, kaip sinoptikas – taip jaučiu 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…

Mane visada stebino žmonės, kurie klausė: kam visa tai, kur prasmė, vardan ko mes gyvename?..

Mes gyvename vardan karštos arbatos po šalčių. Mes gyvename vardan artimų žmonių apkabinimo. Vardan meilės ir draugystės. Mes gyvename vardan pasivaikščiojimo jūros pakrante po žvaigždėtu dangumi. 

Mes gyvename vardan muzikos, nuo kurios šiurpuliukai ant odos. Vardan juoko iki ašarų. Vardan nerūpestingo žaidimo sniego gniūžtėmis. Vardan vėjo, plaikstančio plaukus. Vardan drobėje atgyjančių paveikslų. Vardan ramaus ir gilaus miego. Vardan lietaus lašų ant veido.

Mes gyvename vardan rytinės saulės spindulių. Vardan malonaus nuovargio po atlikto darbo. Ir vardan milijono kitų dalykų, kurių nebūtų, jei mes negyventume. Bet mes gyvename.

Ir gyvenimas – tai nuostabiausia, kas galėjo su mumis nutikti…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Klausykime savęs…

…Kad suprastume save, nereikalingi padėjėjai, mokytojai, palydovai, tonos internetinio šlako ir guru, kurie geriau žino, kas jūs esate. Imti tai, kas reikalinga, atmesti, kas nereikalinga ir aklai nesekti niekuo – štai kas svarbu.

Kad taptume laisvi, nereikia iš visų jėgų stengtis pritapti prie tų, kurie galvoja, kad jau yra laisvi. Kur šaukia sekti paskui – ten viena nuomonė visiems.

Kad nesijaustume vieniši – nebūtinai reikalingi žmonės šalia. Vienatvė nuo to nepriklauso, vienišam galima jaustis ir tarp žmonių.

Keista, kad žmogų, kuris pamėgo tylą ir atsisakė tuščių kalbų, dažnai vadina atsiskyrėliu. Aš pavadinčiau jį stebėtoju ir kūrėju.

Aš ir pati tokia esu… Man prie širdies tyla, be nereikalingų žodžių, drumsčiančių erdvę. 

Aš įsitikinau, kad visi mano keliai veda į ramybės ir harmonijos būseną. Ką aš bedaryčiau ir kur bebūčiau, rodiklis, kad aš esu reikiamu metu reikiamoje vietoje – ir yra toji ramybės būsena. 

Ir jei atsitiktinai nuklystu ne ten – visa mano esybė įsitempia, tarsi indikatorius su ženklu “stop“. 

Kiekvienas iš mūsų turi savo “navigacijos sistemą“. 

Klausykite savęs…

Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Artėja…

Artėja pats tikriausias stebuklas. Apsnigtos gatvelės, sniego girgždesys po kojomis ir nesibaigiantis milijono snaigių kritimas tamsiame vakaro danguje.

Senos žiemos melodijos per radiją, plakatai, pranešantys apie naujametinius spektaklius, šventinis šurmulys ir visuotinis stebuklo laukimas. Spygliuočių, mandarinų, cinamono lazdelių ir vanilės kvapai. Artėja…

Ir taip gera! Pačiame visų šių stebuklų laukime gyvuoja ypatinga laimė. Ir, galbūt, būtent ši “laukimo laimė“ – ir yra tas stebuklas.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !