Autorius: Ruvi

Nuo minčių tyrumo priklauso, kokie žmonės ir įvykiai ateina į mūsų gyvenimą.

Tyros mintys – tai siekis atsiriboti nuo bet kokio agresyvaus poveikio, žeidžiančio sielą, tai noras pagelbėti kitiems, prisidėti prie bendros gerovės, be jokio savanaudiškumo.

Tyros mintys – tai atsisakymas sukti galvoje niūrias ir paikas mintis, tai dirglumo ir pykčio transformavimas į supratimą bei norą suprasti tikrąsias įvykių priežastis.

Tyros mintys –  tai kuomet saugome savo šiltus prisiminimus, gražiausias svajones ir ryžtingai varome lauk visus mūsų jaukaus vidinio pasaulio griovėjus.

Rūpinamės savo minčių tyrumu – ir štai jau tavo akys tampa skaidresnės, eisena grakštesnė, šypsena nuoširdesnė, pamąstymai gilesni. Į tavo gyvenimą ateina žmonės, kurių mintys sutampa su tavo mintimis: padorūs, išmintingi ir įdomūs.

Ir gyvenimas staiga liaujasi žeisti įvykiais ir siunčia laimingus bilietėlius tramvajuje…

Padėka autorei! Pagal A. Fenina esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vieną dieną viską, ką tu pasėjai, tu būtinai surinksi.

Įsitikink, kad tu sėji meilės, gerumo, išminties ir atjautos daigus.

Visada, visur ir kiekvieną akimirką.

Ir kuomet jie užaugs, tu pamatysi užsėtą meilės lauką.

Ir save, stovintį jo viduryje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

* Labiausiai mums patinka knygos, kur užrašytos mūsų mintys, kurių mes negalėjome suformuluoti.

* Yra žiemos knygos – ne tos, kurios apie žiemą, o tos, su kuriomis pasidaro jauki pūga už lango.

* Žemėje nėra rojaus, bet yra rojaus kampeliai.

* Mažos džiaugsmo akimirkos panašios į žvakes – šviesiais laikais jų nepastebime, o tamsiais laikais neįmanoma be jų išgyventi.

* Žmogui blogai, kai neigiami jo gyvenimo momentai persveria teigiamus.

* Laikini vienkartiniai sunkumai gali paskatinti veikti, tačiau kai gyvenimas sunkus dešimtmečiais – tai išsekina ir palaužia.

* Kai sunku, stengtis dar daugiau – reiškia dar daugiau pavargti.

* Kartais žmogui atrodo, kad jis norėtų išnykti, o iš tiesų – jis nori, kad jį atrastų…

* Laisvos dvasios neįmanoma pažaboti – ji arba išreiškia save nežiūrint į nieką, arba sugriauna tai, kas ją sukaustė.

* Poilsis – iki to, kai tu pavargai. Jei jau pavargai, tai ne poilsis, tai – reabilitacija.

* Psichologinė sveikata visada priklauso nuo to, kaip žmogus kuria savo asmeninį gyvenimą – remdamasis objektyviais gyvenimo poreikiais, ar aptarnaudamas svetimus lūkesčius, vertinimus, stereotipus ir šablonus.

* Paradoksas: “protingi“ įrenginiai atbukina žmogaus protą…

* Jei nors vienam žmogui reikalinga jūsų kūryba – nesiliaukite kurti. Net jei tas žmogus – jūs…

* Dalintis pamąstymais, patirtimi – tai tarsi draugiškas pokalbis prie laužo, kai kitų žmonių nuomonė – tik priežastis dar gilesniems pamąstymams.

* Vidiniame žmogaus pasaulyje gerumas – tai lyg saulė.

* Yra labai svarbus laiko tarpas – “Laiku“. Juk taip svarbu laiku: pasakyti, nutylėti, sugrįžti, išklausyti, apkabinti, pasikalbėti, padėti…

* Patį nuostabiausią pasaulyje vaiką turi… kiekviena mama.

* Svarbiausias skanaus maisto komponentas – meilė tiems, kam gaminamas maistas.

* Pasaka – priminimas apie tai, kad visada reikia tikėtis geriausio.

* Vieni žmonės šypsosi, nes tu šypsaisi, o kiti šypsosi, kad tu nusišypsotum…

* Saulėtą dieną net liūdnos mintys turi laimingą pabaigą.

* Žiema – toks laikas, kai žmonės gali sušildyti vienas kitą – savo mintimis, žodžiais, jausmais…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra tokia teorija apie tai, kad yra daugybė visatų. Mokslas ją vis įrodinėja, įrodinėja, o įrodyti niekaip negali. Bet mes juk ir be mokslo žinome, kad mažosios visatos gyvuoja visur, tereikia jas atrasti.

Štai, pavyzdžiui, laimingų bilietų visata – jei bilietėlio nesuvalgai, o tiesiog įsidedi į kišenę. Tuomet jame sukaupta laimė jau duoda pradžią naujam laimingam gyvenimui…

Arba plokščių akmenėlių visata – jei tu, kaip ir Amelija, mėgsti nešioti juos su savimi, kad paleistum vandens paviršiumi. Taip pat yra smulkių monetų visata, surūdijusio vinies visata ir popierinių nosinėlių ūkas. Ir ar įmanoma įsivaizduoti, kokie stebuklai vyksta tokiose visatose, kaip lėlių nameliai?

Na ir kas, jei tokia visata kartais telpa vienoje kišenėje? Kišenė – tai labai didelė erdvė kitam išmatavimui! Ir tai tik mūsų valioje – leisti užgimti naujai visatai arba gerinti jau sukurtą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Štai ir nužingsniavo nauji metai į priekį. Greitai-greitai. Viskas šurmuliuoja, sukasi: darbai, rūpesčiai, reikalai visokie, svarbūs ir nelabai. Ir kiek įvairiausių planų! Ir viskam, rodos, ir laiko pakaks, ir jėgų, ir noro, ir nusiteikimo. O kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Ir lūkesčiai patys įvairiausi! Žinoma, patys šviesiausi, ryškiausi ir gražiausi. Ir mes laukiame, laukiame kažko… tokio… stebuklingo… netikėtai-malonaus… O kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Ir nuojautos jaudinančios galvą svaigina. Galbūt, meilė vėl aplankys? O gal, pagaliau, kiekvienoje dienoje išmoksime pamatyti priežastis meilei ir džiaugsmui? Ir kaip gi ten bus iš tikrųjų?

Pagyvensim, pamatysim…

Padėka autorei! pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Stebuklingas Kalėdų metas. Pamenu, kaip vaikystėje mėgau šį artėjančio stebuklo jausmą. Man patiko galvoti, kad visas pasaulis ruošiasi kažkam labai geram ir svarbiam, ir kiekvienais metais aš su ypatingu jauduliu laukiau šių šaltų žiemos dienų.

Šis stebuklingas laikas visada pažadindavo manyje pasakos pojūtį! Atrodė, kad aplinkui atgydavo gražios legendos, ir pačios savaime susidėliodavo nuostabios istorijos. Mūsų miške už apsnigtų eglių slėpėsi miško elfai raudonais batais su bumbulais ant užriestų galų, o prie upės staiga atsitiktinai atsirasdavo pasakiškų nykštukų pėdos. Na, o jei ilgai klaidžioji miško takeliais, galima užklysti į Sniego Karalienės pilį. Ir tuomet prasideda tikras žiemos stebuklas!

Ir, apskritai, žiemos stebuklai juk visada šalia. Jie beldžiasi pas mus į langus snieguotomis pūgomis, pasakoja rytais pasakas nėriniais ant stiklų, dainuoja dainas šaltu vėju, ir, svarbiausia – skamba širdyje šilta tyra meile. 

Aš prisimenu, kaip vaikystėje tikėjau visomis šiomis pasakomis. Ir aš, galbūt, dabar galėčiau pasakyti, kad esu suaugusi ir jau netikiu jomis… bet šiandien ryte aš pamačiau, kaip pateka žiemos saulė ir savo atspindžiais šoka krištoliniuose medžių šakose. Ir šio tikro stebuklo pakanka, kad niekada nesuaugčiau.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo, šviesių ir jaukių Kalėdų mums visiems 🙂 !