Tarsi milžinas…

Žmogus – tai mini-Visata.

Jei pažvelgsime į kūno ląstelę, į sudėtingai ir išmintingai veikiantį vieningą organizmą, regeneracijos sistemas…

Tai juk nerealiai galinga!

O protas, kurio tyrinėjimams skiriami milijardai, tačiau iki šiol taip ir neatskleisti visi jo veiklos mechanizmai…

Žmogaus gebėjimai, galimybės taip pat neatskleisti. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad hipnozės paveikti žmonės lengvai gali dauginti daugiaženklius skaičius! O 80 metų ir vyresni žmonės bėga maratonus ir užsiima kultūrizmu.

O kokia žmogaus dvasios jėga! Kokius sunkius išbandymus jis gali išgyventi… Prarasti viską ir dvasiškai atgimti, kaip Feniksas iš pelenų.

Tai reiškia, kad mes turime labai galingą pagrindą.

Panašu, kad mes neracionaliai save “pritaikome“. Nesaugome organizmo ir blokuojame dėl klaidingų stereotipų. “Tai galiu, o to negaliu“. “Čia per anksti, o čia jau per vėlu“. “Šito aš vertas, o šito ne“, ir t.t…

Tokie apribojimai trenkia lyg elektros srovė, kaip specialūs barjerai gyvūnams, kad jie neišeitų už tam tikros teritorijos.
 
Šią srovę galima atjungti, išsiaiškinus, kas tu esi, koks tu esi, ką iš tikrųjų sugebi. Kur tiesa, o kur melas, kas tavo, o kas kažkieno įdiegta – kad paverstų tave maksimaliai patogiu ir valdomu.

Žmogus – tarsi milžinas, kurį įtikino, kad jis mažas ir bejėgis.

Ir viskas, ką reikia padaryti – tai prisiminti save tikrąjį, savo jėgą, ir nukreipti ją naujos tikrovės kūrimui.

Savyje ir aplink save.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Kai tu sulėtinsi greitį…

Tu bėgi ir bėgi, keisdamas trajektoriją. Ir visada atsiranda naujos problemos, horizontas atveria vis naujus tikslus ir naujas aukštumas.

Tu visą laiką leki, numušdamas kvėpavimą, įtempdamas ir išsekindamas raumenis. Prabėgomis čiumpi maistą, krenti, kai nėra jėgų, greitai atsigauni ir bėgi toliau.

Sielos ramybė neateis, kai tu sukaupsi pakankamai pinigų. Ji neateis, kai tu išspręsi visas savo problemas, išsigydysi visas ligas, visus išgelbėsi ir visiems padėsi.

Aš neprašau tavęs sustoti, aš prašau – eik toliau. Lėčiau. Tu daugiau pamatysi, tavo jėgų užteks daug ilgesniam keliui. Tu turėsi laiko apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, tu padarysi mažiau klaidų, ir, galiausiai, ateisi greičiau, patirdamas džiaugsmą nuo kelionės.

Sielos ramybė ateis tik tuomet, kai tu sulėtinsi greitį.

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jie visada tarp mūsų…

Kartais angelai – tai tiesiog tave supantys žmonės, kurie tavimi rūpinasi, besąlygiškai myli tave ir pilnai priima tave tokį, koks tu esi.

Kartais Kūrėjas pasireiškia pasaulyje būtent per juos.

Tačiau kiekvienas iš mūsų visada gali tapti tokiu angelu ir Kūrėjo rankomis kažkam.

Net jeigu tas kažkas yra patys artimiausi tau žmonės.

Ko gero, būtent nuo jų ir reikėtų pradėti.

O angelai visada yra tarp mūsų, ir tu atpažįsti juos pagal jų plačiai atvertą širdį, kupiną besąlygiškos meilės, jautrumo ir gerumo.

Galbūt kažkas tavo aplinkoje būtent toks ir yra, o galbūt – tu kažkam toks esi.

Juk Kūrėjas kiekviename iš mūsų, ir vieną dieną kiekvienas gali tapti Jo angelu.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Į Šviesą…

Pačios didžiausios, reikšmingiausios transformacijos, įskaitant gimimo ir atgimimo procesus, vyksta tamsoje.

Sėkla auga po žeme, pavirsdama stipriu augalu. Drugelio lėliukė tampa nuostabiu drugeliu tamsiame kokone…

Aušra užgimsta iš pačios tirščiausios tamsos.

Žmogus, prieš išeidamas į naują gyvenimo etapą, į Šviesą, dažnai praleidžia laiką vienatvėje, uždaroje tamsioje erdvėje. Stengiasi suprasti, kur judėti toliau, kažką pergalvoti, sustiprėti, susijungti su Kūrėjo Dvasia.

Akivaizdu, kad būtent dabar ir vyksta didžiulis atgimimo procesas.

Iš tamsos į Šviesą išeina nauja žmonių karta. 

Karta, kurianti naują – harmonijos, geraširdiškumo, Meilės pasaulį.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Būti atsvara…

Kuo daugiau pasaulyje atšiaurumo ir neteisingumo, tuo daugiau norisi veikti priešingai.

Būti atsvara. Daryti atvirkščiai.

Ten, kur šalta, sušildyti.

Ten, kur tamsu, įžiebti šviesą – arba bent jau išsklaidyti miglą kišeniniu žiebtuvėliu.

Ten, kur skauda, papūsti į žaizdą, kaip vaikystėje tai darė kažkas iš suaugusiųjų.

Išreikšti rūpestį šiltu žodžiu ir palaikymu.

Būti gyvu, sugebančiu pajusti svetimą skausmą ir atsiliepti į jį.

Kad būtų nors truputį daugiau gerų naujienų.

Truputį daugiau paprasčiausio gerumo.

Padėka autorei! Pagal K. Šustrova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kad vėl pajustume gyvenimo skonį

Žiūriu, kaip lėtai krenta snaigės… Ir pamirštu apie viską… Kas aš, kodėl, iš kur ir į kur… Rodos, kad tai visai nesvarbu šią minutę…

Lekia akimirkos, o aš negaliu atsidžiaugti… Tarytum gyvenčiau tik šia akimirka….

O paskui aš sugrįžtu į save ir jaučiuosi jau visiškai kitaip… Atsirado jėgos šypsotis, džiaugtis, kurti planus ir matyti kiekvienos naujos dienos stebuklą…

Kartais reikia atrasti nors keletą sekundžių atsinaujinimui… Kad vėl pajustume gyvenimo skonį…

Padėka autorei! Pagal Elena Rajevskaja miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis mums būtinas…

Kartais per jėgą jau nesigauna. Viskas viduje priešinasi, protestuoja, pradeda lūžinėti.

Tai reiškia, kad atėjo laikas pauzei. Laikas pasakyti: “ne dabar“. Šiek tiek vėliau.

Laikas atsigauti. Laikas taisyti tai, kas sugedo.

Reikia viską suvokti ir pergyventi. Reikia atsigulėti, persirgti ir išsimiegoti. O po to – pasivaikščioti vienatvėje, pakvėpuoti, pastebėti kažką didesnio. Ir save tame didesniame.

Atleisti. Pamilti iš naujo. Arba galutinai išsiskirti.

Tylos laikas. Buvimo su savimi laikas. Jo visada nepakanka. O jis mums būtinas.

Kartais reikia tiesiog pasitikėti savo vidiniam “šiek tiek vėliau“.

Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik tada, kai užgis

Greiti laikai. Greita jausmų kaita. Nėra laiko pergyventi skausmą.

Žmonės eina pas psichologus dažnai su vieninteliu tikslu – kad nedelsiant užgesintų skausmą. Kad greičiau liautųsi jausti – ir vėl bėgte į gyvenimą į darbus, į šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesijaudintų. Kad gyventų ir netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventų ir nieko nejaustų.

Todėl kad skausmas – tai apie jausmus. Tai rodiklis. Kur pažeista visuma, ten skauda. Kur žaizda, ten skauda. Kur žaizda, ten negali neskaudėti. Jei organizmas gyvas, jis reaguoja į traumą, į susirgimą, į veiklos sutrikimą.

Žaizda nesugyja akimirksniu. Patepkime ją nuskausminančiu tepalu. Perriškime ją. Bet žaizda neužgis anksčiau, nei suveiks visi apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Kraujo negalima priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savo greičiu ir savo laiku.

Tas pats – ir su psichika. Ji turi praeiti visus etapus. Neslopinti specialiai (neliesti žaizdos), neskubinti (netepti vieną po kitos priemonių). Reikia leisti sau PERSIRGTI.

Netektis skaudina. Išsiskyrimas skaudina. Pranešimas su negatyviu turiniu skaudina. Neatsakytas laiškas skaudina. Grubus žodis skaudina. Nemeilė skaudina. Ignoravimas skaudina. Pavydas skaudina.

Reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi. Reikia persirgti. Kaip gripo metu, kai reikia gulėti lovoje ir gerti arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną. Pripažinti ir įvardinti tai, ką jauti. “Taip, aš pavydžiu“ . “Taip, aš bijau ją prarasti, labai bijau“. Ir pajusti. Verkti. Pykti. Išlieti jausmus. Ilgesingai vartyti nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Galima neišsiųsti, tik parašyti. Skirti laiką tam, kad išgyventume skausmą dėl situacijos. Pabūti joje. Nepersijungti. Nesiblaškyti. Specialiai skirti laiką sąmoningam skausmo pergyvenimui.

Psichika pati įjungs apsauginius mechanizmus. Jei netrukdysite jai, įjungs. Praeis skausmas – ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus suvokimas to, kas įvyko. Po to – susitaikymas su situacija ir noras judėti toliau. Būtent tai, ką jūs norėjote gauti iš karto, nedelsiant, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistas receptas. Bet jūs patys žinote: bet kokių nuskausminamųjų poveikis baigiasi, o žaizda nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !