Autorius: Ruvi
Koks nuostabus tai jausmas…
Koks nuostabus paties savęs atvėrimas: suprasti, kad gerumas gyvena tavyje…
Tai reiškia, kad jokios gyvenimo negandos nepalaužė tavo vidinės esmės. Žmoniškumo. Neatėmė iš tavęs atjautos, empatijos ir jausmingumo.
Gali tik pasirodyti, kad mūsų laikais žmonėms reikalingi pinigai, ir nieko daugiau. Ir kad tik pinigai sprendžia visas problemas. Tačiau tai netiesa.
Žmonėms, kaip ir visais laikais, reikalingas šiltas tarpusavio ryšys: meilė, draugystė, rūpestis, palaikymas… Pasitikėjimas ir ištikimybė… Įkvėpimas ir bendra kūryba… Vienijantys tikslai ir tikėjimas visų šviesia ateitimi…
Ir koks vis dėl to nuostabus tai jausmas – dalintis gerumu su kitais…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Greitai rugpjūtis…
Dienos ritasi į rugpjūtį, naktys – į žvaigždžių lietus…
Kvepia obuoliais. Sunkios šakos linksta į žemę. Gerieji žmonės jas rūpestingai paremia lazdomis, kad nesulūžtų nuo savo nuostabios naštos.
Greitai, greitai bus verdama saldi gintarinė obuolienė, išpilstoma į pilvotus stiklainius, kad speiguotais žiemos vakarais džiugintų mus kvapniu obuolinės vasaros aromatu.
Krenta obuoliai, krenta žvaigždės… Greitai rugpjūtis…
Padėka autorei! Pagal A. Koriagova esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Atrask laiko ir sau…
Atrask laiko išklausyti savo nusiskundimus. Savo prašymus. Pabūk su savimi nors penkias minutes – tai daugiau, nei nieko. Tu išklausai kitų, tu skiri jiems pakankamai laiko. Skirk laiko taip pat ir sau. Patylėk ir paklausyk – paties savęs.
Išklausyk savęs apie tai, kas tau sunku. Apie vaikiškas nuoskaudas. Apie suaugusiųjų reikalus. Apie tai, kas nauja. Apie sena. Apie tai, kaip tau trūksta savęs. Apie tai, kad pyksti. Apie tai, kad tikiesi. Apie tai, kad ieškai. Paleidi. Liūdi.
Įsiklausyk į save. Net jei nejauku. Net jei nori pabėgti, pasislėpti šurmujyje, neatidėliotinuose ar daug svarbesniuose reikaluose.
Atrask laiko. Atrask kelią. Nutiesk tiltą. Ištiesk sau ranką. Sugrąžink save. Išgirsk savo balsą.
Tik tada tau pasidarys lengviau.
Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Tavo vidinis Švyturys
Švyturys žmogaus viduje – tai labai svarbu.
Tai reiškia, kad yra kam šviesti.
Tai reiškia, kad bus atrastas teisingas kelias ir tu niekada neliksi vienas tamsoje.
Švyturys, lyg namai – tai ramybės erdvė tarp audrų, o tu joje šeimininkas.
Tai tavo prieglobstis ir tavo šansas suteikti prieglobstį tiems, kas atkakliai ieško šviesos.
Švyturys – tai labai svarbu. Jis šviečia – sau arba kitiems.
Saugokite savo Švyturius.
Pagal Ija Latan esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Klausytis ir girdėti
Klausytis žmogaus – tai beveik tas pats, kaip apkabinti jį.
Kai tu nuoširdžiai klausaisi žmogaus, kuris šalia, tarp jūsų vyksta stebuklinga magija, kuri susieja jūsų pokalbį savo nematomais saitais.
Tai reiškia klausytis su meile – nebandyti įsiterpti ar prieštarauti, o tiesiog atverti savo širdis, kad išgirstume vienas kitą.
Ir tuomet kiekviena tokio nuoširdaus dėmesio minutė jaukiai apgaubia lyg pledas vėsų vakarą, šildydamas pašnekovų širdis.
Ir tylos akimirkos tarp žodžių tokios prasmingos, vienijančios ir reikšmingos…
Viskas tuo metu tyra ir harmoninga, nes kai žmonės nuoširdžiai klausosi, jie girdi ne tik žodžius – tai jų sielos paliečia viena kitą.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
Žodžiais ir darbais…
Geri žmonės…
Aš žinau, kad gerų žmonių daugiau, nei piktų, ir būtent jie savo meile visai gyvybei kuria aplink save nuoširdų ir tyrą pasaulį.
Jiems svarbu pragyventi savo dieną su nauda artimiesiems, jų širdis visada atsiliepia į skausmą ir džiaugsmą tų, kas yra šalia.
Tai šviesūs žmonės, jie tarsi angelai Žemėje. Aš žiūriu į juos ir mano tikėjimas tuo, kad visa ko pagrindas yra Meilė – tvirtėja. Mano siela linksta prie tų, kas nepaliaujamai rūpinasi kitais ir jiems padeda.
Štai kažkas padėjo senoliui įlipti į autobusą, o ten gerasis žmogus nepraėjo pro šalį ir pamaitino benamį šunį, ir dar pamačiau, kaip mergina ištiesė ranką apkabinimui neįgaliam vaikui – visi šie žmonės suvienyti šviesiu meilės jausmu, atvirumu ir noru padėti.
Jie laimingi, kai mato džiaugsmą žmonių akyse. Ir aš, matydama jų kilnius poelgius, suprantu, kad pagrindinis gyvenimo tikslas – besąlygiškai dovanoti savo meilę: žodžiais ir darbais…
Padėka autorei! Pagal T. Varakina esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
P. S. Kad neperkaistume per karščius: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/
Būti savimi, savo vietoje ir su savais
Bijodamas prarasti meilę, draugystę, palankumą tų, kas brangus, kas patinka, kieno nuomonė svarbi, žmogus dažnai eina prieš save. Vieną, antrą, trečią kartą, ir galiausiai pamiršta, kas jis iš tiesų. Praranda svarbias vertybes.
O praradęs ryšį su savimi-tikruoju, jis padaro ne pačius geriausius pasirinkimus. Ir galiausiai pradeda gyventi ne savo gyvenimą. Ne savo vietoje, ne savo veikloje, ne su savais žmonėmis.
Ir lyg viskas gerai, į daugumos “būrį“ priimtas, bet ramybės nėra, džiaugsmo nėra. Nes vyksta nuolatinė vidinė tiesos ir melo, savo ir svetimo kova.
Keičiasi žmogaus energetika, pasaulio suvokimas. Ir jei tu nutolsti nuo savęs, užsidedi svetimą kaukę, kaip gi tave suras, atpažins artimos sielos? Kaip tuomet rasti tikrą draugystę, tyrą meilę?
Tie, kas tave brangina, niekada nelaužys tavęs pagal save, sprausdami į savo rėmus, įsitikinimus, pasaulio matymą. Nepirš tau svetimo. Jie gerbia ir myli tave, net jei su kažkuo nesutinka.
Na, o tie, kas atstumia… Ar verti jie to, kad tu pamintum, pamirštum save? Greičiausia, jums tiesiog arba ne pakeliui, arba jūsų bendras laikas išseko. Nesisielok, paleisk juos taikiai.
Į jų vietą ateis artimos, iš tiesų giminingos Sielos.
Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
P. S. Kad neperkaistume per karščius: https://ruvi.lt/2012/08/06/kaip-neperkaisti-karsta-vasaros-diena/
Tai ne metafora…
Atitrūkimas nuo savęs-tikrojo pereinamuoju laikotarpiu iš paauglystės į jaunystę yra toks dažnas reiškinys, kad jau tampa taisykle iškreiptų žmogiškų santykių pasaulyje.
Ir niekur nuo to nepasislėpsi. Jaunuolis arba mergina, pritapdami prie visuomenės, privalo užsitraukti kaukę “kaip visi“. Kreivai, šleivai, net jei netinka – tačiau be jos niekaip.
Be to, vaikai ypatingai aštriai pergyvena savo kitoniškumą kolektyve… ir dauguma su tuo susiduria – kaip beveidis kolektyvas žemina tą, kuris prie jų nepritampa.
Todėl kelias į save prasideda nuo savęs. Būtent nuo tos akimirkos, kur žmogus atidėjo savo gyvą nuoširdumą “vėlesniems laikams“ ir pirmą kartą užsidėjo kaukę… ir pasiliko su ja, apsiprato, susitaikė su aplinkinių nuomone, kad tai ir yra jo tikrasis veidas.
Sugrąžinti save sau. Ir tik po to galima vertinti gyvenimo aplinkybes ir kurti ateities planus.
Sugrįžimas į save – tai ne metafora, o žingsnis į tikrąją realybę, kuri atsiveria už tokio gyvenimo posūkio.
Padėka autoriui! Pagal S. Seov tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
