Autorius: Ruvi

Apie dvilypumą ir kaukes

Kartą Konfucijaus paklausė, kaip būti savimi, kaip būti laimingu. Jis atsakė: “keistas klausimas – juk tai natūrali būsena. Nė viena rožė neklausia, kaip jai būti rože. Rožė nesistengia būti lotosu, o lotosas rože, viskas gamtoje gyvuoja pagal savo prigimtį, išskyrus… žmogų…“ Kai esame savimi, mes esame harmonijoje, tik primesti iš išorės dalykai yra mums nenatūralūs ir daro mus nelaimingais.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus“ partnerio stereotipų, iki “prestižinių“ specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.“ Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau“ – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.“

Ką jūs apie tai manote?

Sveikinimai Tėčiams :)

Puiku, kad turime Tėvo dieną. Įdomu, kad įvairiose šalyse ji švenčiama skirtingu laiku, o pradėta ji švęsti prieš šimtą metų JAV, pagerbiant Tėvą, kuris vienas užaugino šešis vaikus. Tėvas vaiko gyvenime ne mažiau svarbus už mamą. Vaikui gera ir jauku tuomet, kai yra šeima – tėtis ir mama, ir sunku nusakyti, kuris yra svarbesnis – svarbūs abu 🙂 ..

Daugumos mūsų prisiminimai iš vaikystės apie tėtį panašūs.. Visiems įsiminė jo tvirtos rankos, mūsų jaukūs “pasisėdėjimai“ ant tėčio pečių.. Rogutės, kai tėtis veža, o mes laimingi krykštaujam: “greičiau, greičiau!..“ Arba Kalėdų Senelis, kurio balsas labai jau panašus į tėčio.. Paslaptys, kurių niekaip niekaip mamai nedrįstame pasakyti, todėl pasisakome tėčiui.. Smagumas einant su juo gatve, įsitvėrus į didelę jo ranką.. Ir.. svarus argumentas bendraamžiams “mano tėtis sakė“ …

Tėvas – šeimos saugumas, patikimumas, atsakomybė. Dažnai tik suaugę įvertiname jo pastangas įvairiausiomis sąlygomis aprūpinti savo šeimą viskuo, kas jai reikalinga gyvenimui.. kad nepritrūktų “malkų“ šeimos židiniui, kurį taip sumaniai kūrena mama.. Jis oriai papildo šeimos pilnatvę savo ramybe ir vyriškomis savybėmis. Žiūrėdami į jį, sūnūs mokosi vyriškumo, o dukros dėliojasi savo vaizduotėje būsimo vyro savybes. Vaikai šeimoje mokosi šeimyniškumo: iš mamos ir tėčio..

Iš tėvo mokomės teisingumo ir stiprybės. Tėvas “stato ant kojų“, paskatina. Griežtas.., bet teisingas, ir tas griežtumas tik parodo, kokia svarbi yra tvarka ir kryptingumas. Jis skleidžia ramią išmintį. Nors santūrus, bet vyriškas jo švelnumas sušildo ir padrąsina. Todėl nenuostabu, kad didžiuodamasis savo vaikais, slapčia braukia šykščią vyrišką ašarą.. 🙂

Su Tėvo diena, jauni tėveliai, brandūs tėčiai ir nuostabūs seneliai!!!  🙂  Šilčiausi sveikinimai visiems Tėčiams! 😀

 

Išminties pamokos

NE PINIGUOSE LAIMĖ

– Mokytojau, ar tiesa, kad ne piniguose laimė? – paklausė mokinys.
– Taip, tikra tiesa. Įrodyti tai paprasta, nes: už pinigus gali nusipirkti patalus, bet ne miegą; maistą, bet ne apetitą; vaistus, bet ne sveikatą; tarnus, bet ne draugus; aistrą, bet ne meilę; būstą, bet ne jaukumą; pramogas, bet ne džiaugsmą; išsilavinimą, bet ne išmintį… ir šį sąrašą galima tęsti be galo, kaip matai – ne piniguose laimė…

PASAKA APIE VINIS

Gyveno kartą labai ūmus ir greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Jį kankino šis būdo bruožas, nes buvo sunku bendrauti, jis neturėjo draugų, todėl jis kreipėsi į savo tėvą patarimo. Pasvarstęs tėvas atnešė jaunuoliui maišelį vinių ir patarė kaskart, kai praras savitvardą ir apims pyktis, įkalti po vinį į medinį tvoros stulpą.
Pirmą dieną tvoros stulpe jau buvo įkaltos kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jaunuolis jau mokėsi apvaldyti savo ūmų būdą, ir įkaltų vinių kasdien vis mažėjo. Jis suprato, kad geriau išmokti valdyti savo emocijas, nei supykus kalti vinis į tvoros stulpą.
Galiausiai atėjo diena, kai jaunuolis neįkalė nei vienos vinies į stulpą. Jaunuolis papasakojo apie tai tėvui, ir jie kartu pasidžiaugė. Tėvas šį kartą patarė kaskart, kai pavyks suvaldyti emocijas, ištraukti iš stulpo po vinį ir taip užbaigti judviejų eksperimentą.
Atėjo laikas, kai tvoros stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas nusivedė sūnų prie tvoros ir pasakė:
– Tu puikiai susitvarkei su savo emocijomis, bet… ar matai, kiek skylių stulpe? Jis jau niekuomet nebus toks, koks buvo. Taip ir gyvenime: kai tu kalbi ar darai žmogui kažką pikta, jame lieka randai, kaip šios skylės stulpe. Ir nasvarbu, kad tu gal ir atsiprašysi po to, bet randai visvien lieka…

PETELIŠKĖS IR UGNIS

Trys peteliškės atskrido prie degančios žvakės ir ėmėsi svarstyti apie ugnies prigimtį. Viena, apžiūrėjusi ugnį iš toliau, padarė išvadą:
– Ugnis šviečia.
Antroji peteliškė išdrįso nuskristi dar arčiau ugnies, bet… nudegė sparnelio kraštelį ir padarė savo išvadą:
– Ji degina!
Trečioji surizikavo skristi tiesiai į ugnį ir negrįžo. Ji sužinojo, ką norėjo sužinoti, bet papasakoti kitoms peteliškėms apie tai negalėjo.
Moralė: gavęs Žinojimą netenka galimybės kalbėti apie jį, todėl žinantis tyli, o kalbantis nežino…

SUFIJŲ IŠMINTIS

Pas Mokytoją Rumi ateidavo daug žmonių klausti jo išmintingų patarimų. Kartą pas jį atėjo moteris su savo sūnumi ir paprašė:
– Mokytojau, mano sūnus valgo per daug saldumynų ir neklauso mano draudimų. Pasakykite jam, kad tai nesveika, jis jūsų paklausys.
Rumi pažiūrėjo į vaiką ir pasakė:
– Ateikite po trijų savaičių.
Moteris nustebo, gavusi tokį atsakymą – juk tai toks paprastas prašymas!.. “Nesuvokiama, – galvojo moteris, – pas Mokytoją Rumi atvažiuoja žmonės iš tolimų kraštų su sudėtingiausiomis problemomis, kurias jis padeda greitai išspręsti.. Bet… juk Mokytojas žino, ką daro“.
Ji grįžo po trijų savaičių. Bet Rumi tik vėl atidėjo terminą trims savaitėms, ir taip tris kartus…
Trečią kartą, kai jie atėjo, Mokytojas Rumi pasakė berniukui:
– Vaikeli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk daug saldumynų – tai kenkia sveikatai.
– Gerai, jei jūs taip patariate, aš paklausysiu, – atsakė berniukas.
Išgirdusi tokį patarimą, moteris padėkojo ir paprašė berniuką palaukti kieme, o pati kreipėsi į Mokytoją:
– Kodėl, Mokytojau, jūs negalėjote to pasakyti pirmą kartą?
Mokytojas Rumi prisipažino jai, kad ir pats mėgo valgyti daug saldumynų, todėl prieš duodamas patarimą jos sūnui, jam pačiam teko atsikratyti šios silpnybės… Pradžioje jis nusprendė, kad tam užteks trijų savaičių, bet suklydo…
Moralė: vienas iš tikro Mokytojo požymių yra toks: jis niekada nemokys to, ko neišbandė ir nemoka pats, nes Mokytojas sąžiningas pirmiausiai prieš save. Mokytojo žodžiai išplaukia iš jo gyvenimo, jo išmintis gyvena jame pačiame, o ne popieriuje.
Išmintis teigia: “Kai geras žmogus skleidžia melagingą mokymą, jis išsigrynina ir tampa Tiesa. Kai nedoras žmogus skleidžia mokymą apie tiesą, toks mokymas tampa melu.“

NEKASDIENIŠKA KASDIENINĖ ISTORIJA

Kartą žmogus atėjo į kirpyklą apsikirpti. Jis pradėjo šnekučiuotis su kirpėju, kuris jį kirpo. Užsimezgė pokalbis apie Dievą:
– Ką jūs besakytumėte, aš netikiu, kad yra Dievas, – pasakė kirpėjas.
– Kodėl? – paklausė žmogus.
– Bet juk tai akivaizdu, pakanka išeiti į gatvę – kiek ligotų žmonių, beglobių vaikų, kiek vargšų – sunku įsivaizduoti mylintį Dievą, kuris leidžia tokiems dalykams vykti. Jei jis būtų, tai nebūtų nei sunkumų, nei skausmo, nei kančios.
Vengdamas ginčo, žmogus nutylėjo. Kai kirpėjas baigė savo darbą, jis išėjo iš kirpyklos ir šalia jos pamatė benamį: ilgais plaukais ir nesiskutusį. Žmogus grįžo į kirpyklą, parodė benamį kirpėjui ir pasakė:
– Kirpėjų nėra.
– Kaip?! – nustebo kirpėjas – o aš?
– Ne, jų nėra, nes tuomet nebūtų pasaulyje nesiskutusių ir apaugusių žmonių, kaip štai šis benamis už lango.
– Na, mielas žmogau, čia juk reikalas ne kirpėjuose. Tiesiog žmonės patys pas mane neateina…
– Būtent! – patvirtino žmogus – Ir aš apie tai: Dievas yra. Tiesiog žmonės jo neieško, todėl pasaulyje tiek skausmo ir kančios…

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

😀 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Šeimos laimei (tęsinys)

Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis.. Emocijos – tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje – pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris – tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui. Patarimai iš gydytojo A.Kurpatovo knygos “Gelbėkite šeimą“:

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.“ Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..“ – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko“ jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena“, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo“, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus“ ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas“ gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo“.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą“ už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.“

Tiek gydytojo A.Kurpatovo patarimų šeimos laimei 🙂 .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems! 😀

Vaikų gynimo diena

Visuomet kildavo klausimas: nuo ko mes vaikus giname? Dabar suprantu, kad nuo suaugusiųjų sukurto pasaulio.. kuris jau ir suaugusiems darosi pernelyg sudėtingas. Suaugusieji į tai reaguoja neurozėmis, depresijomis, o vaikai? Jie lyg kempinėlės sugeria mūsų būsenas.. Nuo pat gimimo vaikų pasaulėžiūrą ir gyvenimo nuostatas formuoja suaugę žmonės.

Teigiama, kad kiekviena karta gimsta su vis platesnėmis dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis – tai rodo ir technikos pažanga bei didėjantis informacinis srautas. Kokią pasaulėžiūrą mes perduodame vaikams? Ar suteikiame jiems galimybę skleistis dvasiškai, ar padedame jiems išugdyti savo geriausias savybes ir talentus? Šaltokas tas mūsų sukurtas pasaulis šiandien: čia už viską reikia mokėti, konkuruoti, atsiskaityti, suspėti, siekti statusų, pirkti ir parduoti..

Ar lieka tame bėgime laiko, jėgų ir kantrybės dovanoti savo vaikams tai, ko nenupirksime už jokius pinigus – savo nuoširdų dėmesį ir meilę? Šaltas pinigų pasaulis gimdo vartotojišką požiūrį į žmogų: valstybiniu mastu auginami vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Taigi, gaunasi, toks keistas iš pažiūros pavadinimas – vaikų gynimo diena – yra labai logiškas ir pagrįstas.

O taip norėtųsi, kad tai būtų tiesiog Tarptautinė vaikų diena. Kai pasidžiaugtume savo talentingais, kūrybingais, išradingais vaikais. Kai paklaustume jų, kokį ateities pasaulį jie nori kurti ir išklausytume palinkėjimų suaugusiems ta tema.. Kai žiūrėtume į juos kaip į ateities žmones, kurių valdomame pasaulyje teks gyventi ir mums.. ir surengtume gražią simbolinę kartų vienybės dieną..

Iš praeities patirties, iš inercijos ar skubėjimo, dar vis darome nemažai klaidų, auklėdami savo vaikus. Šiandien norėčiau pasidalinti labai išmintingais žodžiais, kurių autoriaus, deja, nežinau. Ši paprasta tiesa atveria akis ir širdį, pakviečia atidžiau pažiūrėti į mūsų santykį su vaikais:

“Jei vaikas gyvena kritikuojamas, jis išmoksta smerkti.
Jei vaikas susiduria su priešiškumu, jis išmoksta kovoti.

Jeigu vaikas išjuokiamas, jis išmoksta būti drovus.
Jeigu vaikas įtarinėjamas, jis išmoksta jaustis kaltu.

Jeigu su vaiku elgiamasi tolerantiškai, jis išmoksta būti kantrus.
Jeigu vaikas yra padrąsinamas, jis įgyja pasitikėjimo.

Jeigu vaikas yra giriamas, jis išmoksta vertinti.
Jeigu su vaiku elgiamasi teisingai, jis pradeda suvokti teisingumą.

Jeigu vaikas auga saugus, jis įgyja pasitikėjimo kitais.
Jeigu vaikui pritariama, jis pradeda pasitikėti pats savimi.

Jeigu vaikas gyvena šiltoje ir draugiškoje aplinkoje,
Jis išmoksta pasaulyje skleisti ir susirasti meilę!“

Mylėkime vieni kitus ir raskime laiko ir būdų nuoširdžiai išreikšti ir parodyti savo meilę – tegul tai tampa mūsų gyvenimo būdu – tuomet ir pasaulis bus saugus 🙂 .. Su švente, mieli tėveliai ir vaikučiai! 😀

Šeimos laimei :)

Sukuriame kartais šeimoje mažas ar didesnes krizes.. Tuomet arba patys bandome spręsti iškilusius sunkumus, arba prašome patarimo pas specialistus, arba ieškome specialios literatūros. Šį kartą – įdomi psichoterapeuto A.Kurpatovo darbo patirtis ir jo dažniausiai duodami patarimai šeimoms, susidūrusioms su bendravimo sunkumais. Manau, daugeliui bus įdomios ištraukos iš knygos “Gelbėkite šeimą“.

“…* Santuoka – gyva “esybė“, ir bėgant metams, ji išgyvena rimtus pasikeitimus. Keičiamės mes patys, keičiasi mūsų jausmai, todėl santuoka negali ilšlikti nepakitusi. Ir mes turime prisitaikyti prie šių pokyčių. Iš esmės, šeimyninis gyvenimas – virtinė rimtų gyvenimo išbandymų, kuriuos mes turime oriai išspręsti. Ir štai tų išbandymų fone mes kažkodėl nesivienijame, o kaip vaikai smėlio dėžėje matuojamės ambicijomis ir pateikiame vienas kitam smulkias, absurdiškas pretenzijas. Na, ar ne kvaila? Kvaila.

* Jums kada nors teko bendrauti su pykstančiu ant jūsų žmogumi – pykstančiu stipriai ir ilgai? Ar tai komfortabilu? Greičiausiai – nelabai. Nekyla jokio noro rodyti tokiam žmogui dėmesį ar šiltus jausmus, to net neįmanoma prisiversti daryti.. Taip ir šeimyniniame gyvenime – savo nuoskaudomis ir pykčiu ant artimo žmogaus mes patys statome svetimėjimo sieną, o paskui stebimės, kodėl mūsų santykiai prastėja. Iš tiesų nieko čia nuostabaus – ta siena yra mūsų pačių “kūrinys“..

* Tame, kad mes nuolat kartojame tas pačias klaidas, kaltos ne aplinkybės ar žmonės, o tai, kas vadinama “psichologiškai neužbaigta situacija.“ Kas turima omenyje? Kadaise, galbūt, ankstyvoje vaikystėje, arba įsimylėjus pirmą kartą, mūsų norai ir viltys, susiję su kažkokiu žmogumi ar įvykiu, neatnešė laukto rezultato. Ir nuo to laiko mes nesąmoningai ir primygtinai stengiamės įvairiais būdais užbaigti tą situaciją, kurios jau seniai nebėra..

* Vyrai linkę ieškoti tokios gyvenimo draugės, kuri savo elgesiu primintų elgesį, kurį jis įprato matyti, stebėdamas savo motiną. Jei motina buvo despotiška, skandalinga ir agresyvi savo sūnaus atžvilgiu, tai jis, greičiausiai, pasirinks gyvenimui moterį-tironę. Vaikystės antspaudai tokie stiprūs, kad sutikęs ramaus būdo moterį, toks vyras greičiausiai nusivils, nes jam to viso “triukšmo“ truks..

* Jei tėvas nuolat žemino dukterį, tuomet jai gali atrodyti, kad ir vyras ją žemina, nors tam gali ir nebūti pagrindo. Tai gali būti ir santuokos irimo priežastis, nes kiekvienoje aštresnėje situacijoje ji įžvelgs savęs pažeminimą. Ji gali ir pasąmonės genama pasirinkti vyrą, kuris ją žemins, bet daugumoje atvejų esme ne vyre, o tame, kokį vyro vaizdą ji savo sąmonėje susikūrus. Ir kol ji nesupras, kame reikalas, situacija nepasikeis.

* Jeigu jūs priimsite aiškų vidinį sprendimą nežiūrint į nieką nesiskirti ir išsaugoti šeimą, tai požiūris į iškylančius bendravimo sunkumus pasikeis pats savaime. Jūs automatiškai sumažinsite savo reikalavimų rinkinį, pakoreguosite savo lūkesčius partnerio elgesio atžvilgiu, dėl ko žymiai sumažės ir nusivylimų. Jums iškart pasidarys lengviau. Suprasti žmogų – gerai, bet vien supratimo nepakanka. Būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra.

* Sutuoktiniai dažnai pykstasi ne dėl to, kad jie turi realų pagrindą barniams, o dėl to, kad jie tokiu būdu išreiškia savo nepasitenkinimą santuokoje. Tai paprasta: yra tam tikras poreikis, ir jei jis nepatenkinamas, tai žmogus išgyvena stresą ir tampa neadekvatus. Įrodyta, kad alkanas žmogus yra daug irzlesnis, negu sotus, o pavyzdžiui, seksualinis alkis yra toks pat tam tikro pobūdžio alkis – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Nėra jokios prasmės nuolat reaguoti negatyviai į įvykius gyvenime. Bet koks nemalonumas turėtų būti priimamas kaip signalas sprendimui. Jei žmogų atleidžia iš darbo, nėra jokios prasmės dėl to kentėti ar kaltinti buvusį viršininką: kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia aktyviai ieškoti naujo darbo. O jei mes duosime valią negatyvioms emocijoms, tai ne tik savo artimiesiems sukeliame įtampą, bet ir rizikuojame susirgti – depresija, pavyzdžiui.

* Kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, nedaryti iš neutralių iš esmės įvykių “problemų“. Antra – imtis konkrečių veiksmų keisti ir išspręsti situaciją. Trečia – būtina prisiminti savo atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, galima verkti ir pergyventi, bet nuo to reikalai nepajudės, atvirkščiai – kuo ilgiau stoviniuosime ir grąžysime rankas, tuo labiau situacija prastės.

* Prieš pasmerkdami uošvės ar anytos erzinantį elgesį, sutuoktiniams vertėtų pagalvoti apie štai ką. Šių moterų gyvenimas neseniai pasikeitė iš pagrindų: išaugo ir paliko tėvų namus jų vaikai. Psichologijoje ši būsena vadinama “ištuštėjusio lizdo sindromu“. Jos pergyvena stiprų stresą, kurio pasekmė – vidinė įtampa. Todėl būkite supratingi ir geranoriški, ir ši įtampa praeis. Konfliktuodami tik paaštrinsite ją ir sugadinsite santykius.

* Tai, kas anksčiau rišo santuoką, dabar neteko prasmės. Statusas, pinigai, intymūs santykiai, vaikai – visa tai dabar įmanoma ir be santuokos. Todėl jauni žmonės klausia: “O kam santuoka? Be jos dar geriau.“ Į tai pasakysiu: tikrai ne geriau, nes pasaulis pasikeitė ir žmonės tampa abejingi vienas kitam. Mes gyvename pasaulyje, kur psichologinė vienatvė tampa epidemija. Ir tik santuokoje yra galimybė užmegzti dvasinį ryšį, kuris vienija ir leidžia įveikti tą vienatvės epidemiją.

* Pirmaisiais santuokos metais mes dedame pamatus savo šeimos ateičiai: mokomės peržengti per savo ambicijas dėl bendro tikslo – suteikti vienas kitam laimės. Jauni žmonės dažnai dėl ambicijų atsisako suprasti sutuoktinį, palaikyti jį, ieškoti bendrų sprendimų. Bet tai būtina daryti, nes tai tiesiog.. naudinga. Jei jūs esate geranoriškas, jums atsakys tuo pačiu. Atminkite: rūpestis sutuoktiniu – ne eikvojimasis, tai visapusiškas turtėjimas – pirmiausiai dvasinis“..

Šioje knygoje tiek gyvenimiškos išminties, kad vėl neišsitekau viename rašinyje.. Taigi, pratęsiu kitą kartą 🙂 .. O ką jūs apie tai manote?

Melo psichologija

Pasirodo, yra ir tokia.. Neverbalinio elgesio analizės sistemos kūrėjas, psichologijos profesorius Paul Ekman parašė knygą “Telling lies“, kurioje aprašo savo daugiametės praktikos ir stebėjimų rezultatus. Jo darbo tikslas – padėti kiekvienam, norinčiam atskleisti melą ir geriau suprasti bendravimo ypatumus. Melo atpažinimo specialistus jis įvardina verifikatoriais (lot. verificateur – tikrintojas).

Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis paskendęs mele. Amerikiečių tyrimai rodo, kad žmogus per dešimt minučių pokalbio sumeluoja vidutiniškai tris kartus. Jei eiliniai piliečiai meluoja nenoriai ir ne visi, tai verslo, politikos ir diplomatijos srityse – tai įprastas dalykas.. Knygoje aprašoma daug istorijų – kriminalinių ir politinių skandalų, susijusių su įžūliu melu, nagrinėjami ir literatūriniai kūriniai, padedantys atskleisti melo psichologiją.

Kad suprastume, kaip atpažinti melą, turime žinoti – kas yra melas. Jis apibrėžiamas taip: tai sąmoningas veiksmas, kuriuo vienas žmogus klaidina kitą, be išankstinio perspėjimo apie savo tikslus ir be aukos prašymo neatskleisti tiesos. Melui pateisinimo nėra, nes tai – sąmoningas veiksmas. Meluojantis žmogus gali būti vienoks ar kitoks, gali teisintis, bet visada renkasi jis pats – meluoti ar sakyti tiesą – ir jis skiria melą nuo tiesos.

Yra dvi pagrindinės melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdami žmonės slepia tikrą informaciją ir nesako tiesos. Iškraipydamas žmogus daro papildomus sąmoningus veiksmus: jis ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, pateikdamas ją kaip tiesą. Dar vienas iškraipymo būdas – kai sakoma pusiau tiesa arba dalis tiesos, o kita dalis sukuriama melaginga.

Dažniausiai, jei yra galimybė, žmonės pasirenka nutylėjimą – jis pasyvus, o be to, sukelia mažesnę sąžinės graužatį ar kaltės jausmą. Be to, atskleidus nutylėjimą, jį lengviau pateisinti, pridengus užmaršumu ar prasta atmintimi. Kai “nesuveikia“ nutylėjimas, griebiamasi iškraipymo. Tai padaryti sunkiau, nes paslėpti tikras emocijas yra nelengva: kūnas dažnai “išduoda“ meluojantį. Kuo stipresnė emocija meluojant, tuo didesnė tikimybė išsiduoti.

Kadangi meluojantis turi sekti savo melą – jis negali kontroliuoti savo kūno reakcijų. Meluodami žmonės jaučiasi tarsi ne savo lėkštėje ir daro daug nekoordinuotų kūno judesių, rausta ar bąla, dažnai mirksi, prakaituoja, stringa balsas ir keičiasi intonacijos, keičiasi kvėpavimo ritmas, padažnėja seilių nurijimo funkcija, vengiama tiesaus žvilgsnio, daromos ilgos arba dažnos pauzės, kartais ašarojama, kartojami tie patys žodžiai, įvairūs nutęsimai (mmm…, eeee… ir pan.) arba pratrūkstama tiradomis.

Kuo didesnį diskomfortą meluodamas jaučia žmogus, tuo daugiau tokių nekontroliuojamų, asimetriškų judesių. Be to, meluojantys vengia tiesių atsakymų, jie išsisukinėja arba pateikia daug informacijos kita tema. Sunku nuslėpti tikras emocijas meluojant, todėl pasirenkamas vienas iš būdų paslėpti jas – imituoti kitokias, dažnai priešingas jauduliui emocijas. Tai taip pat nėra lengva, todėl dengiamas veidas, vengiama žvilgsnio, nusisukama, judinamos rankos.

Dažnai meluojantys žmonės įgyja tiesiog meistriškų aktorinių sugebėjimų vaidinti teisuolį ir išmoksta meluojant neišsiduoti. Kontrolę gali reikšti suspaustos lūpos arba ramybės demonstravimas. Beje, veido išraiška, trunkanti ilgiau nei dešimt sekundžių – visada yra netikra ir kažką slepianti. Meluojantys ypač kruopščiai parenka žodžius ne tik dėl to, kad už juos gali tekti atsakyti, bet ir dėl to, kad žodžiais apgauti yra.. lengviausia. Be to, kalbą galima paruošti iš anksto, ją užsirašyti ir įsiminti.

Keista, bet dažniausiai naudojama kaukė melui slėpti yra.. šypsena. Ji tarsi priešingybė slepiamoms emocijoms, kurios iškyla meluojant: baimei, pykčiui, kaltės jausmui.. Kai žmogus šypsosi, retam kyla klausimas, kaip jis jaučiasi, ji tarsi patvirtina, kad viskas gerai ir yra paplitusi socialinė mandagumo kaukė. Be to, nusišypsoti lengviau, nei vaidinti kokią kitą emociją. Bet apsimestinė šypsena labiau asimetriška, ji staigiai atsiranda ir dingsta, nes nenuoširdi.

Kai kurie melagiai jaučia savotišką piktdžiugą dėl to, kad moka apgaudinėti, todėl jiems sunku sustoti. Bet yra ir melas, kurio žmogus neatskleidžia dėl pažeminimo ar bausmės baimės, todėl jie meluoja įsitikinę, kad taip apsaugo save. Tai melas, kuris dangsto nusikaltimus ir peržengia visas žmoniškumo ribas. Tai vaikų tvirkinimas, žmogžudystės, incestas, prievartavimas, terorizmas ir kiti sunkūs nusikaltimai.

Tokius veiksmus įvykdęs asmuo visada išsisukinėja ir meluoja, nes tiesos pripažinimas ir sakymas neatneša nei moralinio palengvėjimo, nei bausmės palengvinimo, t.y., atpildas ir bausmė tokia didelė, kad prisipažinti baisu. Bet kartais kaltės jausmas būna toks stiprus, kad galiausiai tam, kad jo atsikratytų, žmogus prisipažįsta, nes kartais bausmė būna lengvesnė už žlugdančius kaltės ir sąžinės graužaties jausmus.

Koks melas bebūtų, meluojantis dažniausiai išsiduoda ne tuo, ką sako, bet būtent savo elgesiu. Lengvai meluojantį pagauti sunkiau, stipriai meluojantį pagauti lengva. Meluojantiems reikia ne tik aktorinių sugebėjimų, bet ir nuolat prisiminti visas savo melo smulkiausias detales. Todėl neįmanoma meluoti, nedarant klaidų, nes gyventi mele yra didžiulis stresas. Jei norime išaiškinti meluojantį, turime atkreipti dėmesį į visų išvardintų verbalinių (kalbos) ir neverbalinių (judesio) požymių kompleksą.

Pagal kūno reakcijas, emocines reakcijas akivaizdu, kad melas yra nenatūralus veiksmas žmogui. Melas pavojingas, nes kuria iliuziją, gyvenimo netikrumą, baimes ir kitas žemas emocijas. Melas skiria, nes negali ilgam susieti. Melas visada – anksčiau ar vėliau – išryškėja. Todėl nemeluokime, gyvenkime tiesoje. Juk tai taip paprasta: gyvenimas be melo yra tiesiog sąžiningas gyvenimas ..

Saviapgaulė

Kai patikime melu ir pradedame juo gyventi, apgaudinėjame patys save. Esame dar ir meistrai susikurti įvairių pasiteisinimų savo silpnavališkumui, o tai yra saviapgaulė.. Kadangi šiuolaikiniame pasaulyje daug kas grįsta melu ir manipuliacijomis, galiausiai tai pradeda atrodyti normalu, ir mes nesigiliname, kiek melo yra mūsų gyvenime. O kai susimąstai apie tai.. nesmagu ir keista.

Nesmagu todėl, kad leidžiamės kvailinami, o keista todėl, kad tai atrodo normalu. Atrodytų, koks skirtumas – išoriškai viskas gerai, kam gilintis? Esmė tame, kad meluodami ar gyvendami melu mes kuriame netikras, “sintetines“ vertybes, kurios suteikia tik laimės būsenos blykstelėjimus ir kurios negali suteikti tikrosios pilnatvės. Tiems momentiniams blykstelėjimams naudojame daugybę laiko ir energijos, o rezultatas – daug trumpalaikių laimės surogatų.

Gyvenimas tampa lakstymu nuo vieno laimės surogato prie kito, galiausiai viską išbandome, išragaujame, o rezultatas labai liūdnas – didėjanti vidinė tuštuma. Iš kur ji? O tai ir yra melo pasekmės – dirbtinai sukurpti laimės surogatai negali suteikti vidinės pilnatvės ir laimės būsenos. Nėra kito kelio į laimę ir pilnatvę – tik per save, savo individualumo išskleidimą.

Individualumas yra kiekvieno asmeninė jėga, kuri padaro mus kūrėjais – pirmiausiai savo gyvenimo, o per savo pilnatvę ir visuotinės harmonijos kūrėjais. Tik kūrėjai gali kurti, ne marionetės ar vergai. Mūsų laikmečio fenomenas – laimingas vergas, kuriam pametamas išorinio sintetinio pasaulio blizgesys – kaip siekiamybė, kaip laimės atributai, kaip laisvės pakaitalas. Rezultatas – vergavimas materialiems daiktams, siekimas to, kas suteikia “svorio“ pagal išorinius sugalvotus standartus.

Žvilgtelėkime į melą, kuriuo tikime. Svarbiausias iš jų – kad mūsų gyvenimą valdo mistinės jėgos, o mes tik reaguojame į jų “valdymą“ – iš čia visos pasaulinės krizės, kainų šuoliai ir vis nauji mokesčiai. Tai mitas, kurį jau seniai išsklaidė pažangūs įvairių sričių specialistai. Išvada (tiesa) paprasta: žmonijos valdymas yra sąmoningai sukurta sistema, o bet kurios sistemos viduje yra valdytojas. Taigi – nieko savaime nevyksta.

Dar vienas melas – kad laimę gali suteikti išoriniai dalykai. Įtakoti šito melo, laimę siejame arba su daiktais, arba su žmonėmis ar aplinkybėmis. Visiems pažįstama: kad pasijusti geriau, eikite “apsišopinti“, kad būtume laimingi, suraskite žmogų savo laimei, arba.. važiuokite, šėlkite, linksminkitės.. Ar ilgam suteikia laimės daiktai? O kitas žmogus? Reikia ne žmogaus laimei ieškoti, o pačiam tapti pilnaverčiu žmogumi, kitaip visas asmenybės problemas perkelsime į bendravimą – ar būsime nuo to laimingi, ar nepagadinsime gyvenimo kitam žmogui?..

O kelionės ir linksmybės – juk įspūdžiai greitai išdyla, o po linksminimosi jaučiama vidinė tuštuma.. Ir daiktai, ir žmonės mūsų gyvenime, ir kelionės ar šventės teikia tikrą džiaugsmą tik tuomet, kai patys esame sąmoningi, pilnaverčiai žmonės. Tuomet tai natūrali, teikianti pilnatvės gyvenimo dalis, o ne priemonės laimei pasiekti ar vidinei tuštumai užpildyti..

Daug kas įtikėjęs ir įvaizdžiu, mados galia. Tarsi stengtumėmės ne būti savimi, o atrodyti kažkuo, kuo nesame, apsimetinėti. Net šaliai norimas suteikti įvaizdis.. Bet juk negalime suvaidinti nei garbės, nei orumo, apskritai jokių savybių. Galime užsitarnauti savo tikromis savybėmis savo vardą – gerą ar blogą. O mada, kuria aklai sekdami, tampame uniformuota minia, “kaip visi“ – ar galime išreikšti savo individualybę pagal primetamus standartus?

Labai daug melo ir saviapgaulės ir sveikatos srityje. Pradėkime nuo mitybos. Jau visi matome, kad apkūnūs žmonės tampa įprastu dalyku. Juokaujama, kad pilvai – autoritetas, kad gero žmogaus turi būti daug, kad stori žmonės yra geri.. Apgaudinėjame save, kad va būtent toks jaučiuosi labai gerai ir esu laimingas, ir.. niekaip o niekaip nesiejame to nei su mityba, nei su gyvenimo būdu, tarsi tas viršsvoris susidarytų iš oro..

Tuo tarpu kiekvienas gydytojas jums patvirtins (jei paklausite), kad viršsvoris jau yra sveikatos sutrikimas, ir jį turėdamas žmogus tiesiog negali būti sveikas. Neturime būti manekeniškų standartų, bet storais taip pat neturime būti. Didelis viršsvoris – dideli sutrikimai organizme ir tam, kad juos atstatytume, nepakanka kitos saviapgaulės – dietų, reikia rimtų dietologo konsultacijų ir sąmoningų asmeninių pastangų.

Dar vienas su mityba susijęs melas – kad maistas su cheminiais priedais, daug kartų apdorotas, netinkamai pagamintas niekaip nekenkia sveikatai. Dar keisčiau, kai mitybos specialistai “nustato“, kad tam tikrais kiekiais tos medžiagos negali pakenkti. Nesunku suprasti, kam toks melas naudingas, bet nebūkime naivūs ir tiesiog susimąstykime: jei esame tai, ką valgome, tai vis naujų ir įmantresnių ligų plitimas ar nesusijęs su mūsų mityba?

Žalingus įpročius mėgstame teisinti paplitusiu argumentu: mano senelis (arba koks pažįstamas senolis) visą gyvenimą gėrė, rūkė, viską valgė ir išgyveno 100 metų.. Bet ar susimąstome, kokį genų rinkinį tas “guvus“ senolis gavo iš savo tėvų ir protėvių? Jis tikrai nebuvo paveiktas nei cheminių medžiagų, nei užterštos aplinkos, nei žalingų įpročių. Taip elgdamasis, šis senolis jau blogina vadinamą genofondą ir savo vaikams perduoda paveiktus genus, kurie, kartojant tokį gyvenimo būdą, iš kartos į kartą perduodami vis silpnesni. Kiekvieno vaiko sveikata priklauso nuo jo tėvų genų sumos, tų genų kokybės.

Apgaudinėjame save, įtikėję, kad sveikata nuo mūsų nepriklauso, kad ją galima “pataisyti“ tabletėmis ar kokiu pažangiu gydymo būdu. Tuo tarpu viskas paprasta: mūsų sveikata yra pilnai mūsų rankose ir tai yra sisteminis darbas, kuris turėtų būti gyvenimo būdu, nes yra natūralus ir neprieštaraujantis prigimčiai. Tai sveika mityba, judėjimas, dienos režimas, buvimas gryname ore, švarios mintys, kūrybiškumas, harmoningas bendravimas..

Iš nežinojimo ar naivumo tikime, kad ir cheminės priemonės – kosmetiniai kremai, makiažo priemonės, geliai, šampūnai, skalbimo milteliai, oro gaivikliai ir įvairi buitinė chemija yra nekenksmingos. Nesusimąstome, kad kenkiame ne tik sau – nes per odą ar įkvėpiant visos cheminės medžiagos pakliūna į organizmą – bet neišvengiamai kenkiame ir gamtai.

Senieji išminčiai teigė, kad svarbiausias gyvenimo dėsnis yra sąžininga energijų apykaita – kai neveikiama prieš gamtos ir gyvybės dėsnius. Šių dėsnių pažeidimas – gyvenimo logikos pažeidimas ir tų pažeidimų pasekmės – sunkumai ir įvairios pasikartojančios krizės. Žmonijos įsitikinimų visuma – deja – grįsta melu. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pakeisime savo pasaulėžiūrą.

Tam, kad pamatytume tiesą, turime būti sąmoningi, tuomet kiekvienas atversime savyje Kūrėją. Žmogui, tapusiam sąmoningu ir atvėrusiam savyje kūrėją, “įteikiamas“ universalus “raktas“, kuris kiekvienoje formoje (žinioje, reiškinyje, kitame žmoguje, aplinkybėse) atveria Esmę. Ir.. tuomet netikime melu, nes matome tiesą, o melas praranda prasmę ir jo tiesiog nebelieka.

Melas klaidina ir skaldo, žadina žemas pavydo, pykčio, egoizmo, baimės emocijas. Tokių emocijų apimti žmonės negali būti nei sveiki, nei laimingi. Tiesos šviesa – štai kas išlaisvina pasaulį. Šviesa yra informacija apie tiesą, o tamsa – jos nebuvimas arba tam tikros tiesos dalies slėpimas. Nėra nieko paslaptingo, kas nebūtų pažinta ir nėra nieko slepiamo, kas neišeitų į paviršių. Šviesa – vienybės pagrindas, tamsa – apgautų ir išduotų likimas..

Išmintis teigia, kad protas – klausimų buveinė, o širdis – atsakymų buveinė. Tiesą galime pajusti tik širdimi, tik ji yra teisėjas, mokytojas, patarėjas.. ir kurios atpratome klausytis, reikalaudami “įrodymų“, kuriuos mums (deja) dažnai pateikia melo pavidalu. Tokiu būdu ir leidžiamės apgaudinėjami, ir užsiimame saviapgaule. Žinoti tiesą nereiškia “žinoti viską“, tai yra nepaliaujamas išsiskleidimo procesas, todėl.. būkime sąmoningi ir skleiskimės 🙂 ..

Kodėl žmonės svaiginasi?

Šį kartą pamąstymai iš klasiko Levo Tolstojaus (1828-1910) filosofinių kūrinių. Dauguma jį žinome kaip garsių romanų autorių: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Vaikystė. Paauglystės metai. Jaunystė“, “Prisikėlimas“ ir kt. Šalia šių solidžių romanų Levas Tolstojus parašė nemažai filosofinių apmąstymų, vieną iš jų – apie tai, kodėl žmonės svaiginasi – sutrumpintai pateiksiu. Man šios mintys buvo netikėtos ir įdomios.

“… Paklauskite bet kurio žmogaus, kodėl jis pradėjo gerti ir tebegeria alkoholį. Dauguma atsakys: “tiesiog malonu, visi geria“, gal dar pridurs: “dėl linksmumo“. O tie, kurie niekuomet nesusimąstė apie alkoholio kenksmingumą, dar ir pridurs: “suteikia jėgų, sveika“… Paklauskite rūkančio žmogaus, kodėl jis pradėjo rūkyti, ir atsakymas bus panašus: “iš neturėjimo ką veikti, visi rūko“.. Taip, greičiausiai, atsakys įvairiai besisvaiginantys…

O juk “linksmumui, malonumui“ ar “dėl to, kad visi taip daro“ galima dainuoti, kurti, groti ir pan., t.y., daryti kažką, dėl ko nereikia beprasmiškai nei gamtos resursų, nei darbo jėgos perniek eikvoti – galima daryti tai, kas neneša akivaizdžios žalos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams bei aplinkai. Juk tabako, alkoholio ar kitokių kvaišalų gamybai naudojama daugybė hektarų žemės, milijonų žmonių darbo jėga..

Tuo tarpu akivaizdu, kad šios pastangos yra pražūtingos – kvaišalų vartojimas yra kenksmingas ir turi baisias pasekmes: nuo jų žūva daugiau žmonių, nei nuo visų karų ir epidemijų. Ir žmonės žino tai, taigi, negali būti, kad žmonės tai darytų iš neturėjimo ką veikti, dėl linksmumo arba dėl to, kad visi tai daro. Turi būti kažkokia kita priežastis…

Ji, sprendžiant iš mano stebėjimų ir asmeninės patirties, yra tokia. Žmogus, mano manymu, yra dvejopas: vienas – aklas ir jausmingas (gyvuliškas), antras – regintis ir dvasingas. Akla (gyvuliška) esybė valgo, geria, miega, dauginasi, ilsisi ir juda lyg užsukta mašina. Antra, reginti dvasinga esybė, susieta su gyvuliška, ir vertina gyvuliškos esybės veiklą: pritaria arba nepritaria.

Šią reginčią dvasinę esybę galima palyginti su kompasu, griežtai rodančiu tam tikras kryptis. Dėl aiškumo galime tai pavadinti sąžine, kuri visada rodo dvi kryptis: gėrį ir blogį. Kai tik gyvuliška esybė nukrypsta nuo gėrio krypties, dvasinė esybė tai “mato“ ir tuoj prabyla kaip sąžinės balsas. Visas žmogaus gyvenimas, galima sakyti, svyruoja tarp dviejų krypčių: 1) gyventi taip, kad mūsų veikla atitiktų sąžinės reikalavimus; 2) slopinti sąžinės balsą, kai elgiamės prieš ją. Vieni žmonės gyvena pagal pirmąjį planą, kiti – pagal antrąjį.

Kad gyventume pagal sąžinės balsą, įmanomas vienintelis kelias: dorovės ugdymas, švietimas ir vidinės šviesos (dvasingumo) stebėjimas – ką ta šviesa atskleidžia. Antrasis kelias – sąžinės rodiklių ignoravimas dviem būdais: išoriniu ir vidiniu. Išorinis susietas su įvairiomis pramogomis ir užsiėmimais, atitraukiančiais nuo sąžinės “parodymų“. Vidinis – sąžinės balso gesinimas kvaišalais: tabaku, alkoholiu, narkotikais.

Ne skonyje, ne linksmybėje glūdi visuotinis kvaišalų plitimas, o tik poreikyje užgesinti, negirdėti savo sąžinės balso. “Blaiviam gėda tai, kas girtam negėda“ – šiais žodžiais nusakoma esminė priežastis, dėl kurios žmonės svaiginasi. Tuomet jie gali atlikti veiksmą, kuriam priešinasi sąžinė arba kuriam skatina gyvuliška prigimtis. Devyni iš dešimties nusikaltimų padaromi apsvaigus. Tokioje būsenoje žmogus ryžtasi veiksmams, apie kuriuos blaivas net neišdrįstų pagalvoti…

Tam tikros grupės žmonių, žinodami, kaip veikia kvaišalai, organizuoja žmonių kvailinimą, kad užtemdytų jų sąžinės balsą ir priverstų elgtis taip, kaip blaivas žmogus niekada nepasielgtų. Kare prieš mūšį visuomet prigirdo kareivius: išaiškėjo, kad visuose šturmuose visi kariai būdavo girti. Taip pat visi galime pastebėti, kad nedorovingi žmonės labiau linkę svaigintis.

Esmė tik tame, kad mes nesurišame svaigalų vartojimo ir jo įtakoje atliktų veiksmų. Pakanka tik atsakingai ir neteisinant savęs susimąstyti. Nesvarbu, didelis svaigalų kiekis ar mažas, jis visuomet veikia vienodai: iš pradžių trumpam aktyvina, o paskui bukina smegenų veiklą, ir visuomet slopina sąžinės balsą, ir visus žmones veikia vienodai.

Žmonėms atrodo, kad lengvas apsvaigimas, mažas sąmonės užtemimas negali padaryti didelės įtakos. Galvoti taip – tai tas pats, kas galvoti, kad laikrodžio trinktelėjimas į akmenį gali jam pakenkti, o štai smiltelių pripilimas į laikrodžio mechanizmo vidurį jam nepakenks… Juk pagrindinis impulsas, vedantis žmogų į priekį, yra ne rankų, kojų ar stuburo judinimas, o sąmonės veikla, sąmoningumas. Tam, kad judintume kūną, reikia signalo iš sąmonės, ir jei ji pakitusi dėl kvaišalų, tai išorinius pakitimus (dėl apkvaitimo) pastebime ne iš karto.

Būtent tų mažų pasikeitimų mes ir nepastebime, ypač jei nuolat, po truputį svaiginamės. Pasikeitimai vyksta nepastebimai, po truputį, bet jų pasekmės gali būti nepataisomos. Sąmoningai veiklai reikalingas aiškumas ir minties subtilumas, o ne slopinimas ir trukdymas svaigalų pagalba. Ypatingai pavojingas saikingo svaiginimosi propagavimas, priskiriamas “kultūringai“ visuomenei…

Baisu net pagalvoti, kad vadovaujanti, daranti įtaką visuomenės gyvenimui visuomenės dalis – politikai, tarnautojai, gydytojai, mokytojai, menininkai, literatai – to “saikingo“ propagavimo paveikti, daro savo sprendimus nenormalioje sąmonės būsenoje… Ir atmeskime tuos pasiteisinimus apie “lengvumą, įkvėpimą, darbingumą“ – visa tai niekai, juk niekas nežino, kokių aukštumų pasiektų žmonės, jei jie nesisvaigintų.

Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės nuolat būtų aiškios sąmonės būsenoje: savaime atkristų daugybė beprasmiškos ir žalingos veiklos. Tik žmonės su užgesintu sąžinės balsu daro daugybę absurdiškų sprendimų, lemiančių viso pasaulio likimą. Niekada, mano manymu, žmonės negyveno tokiuose akivaizdžiuose prieštaravimuose tarp sąžinės ir poelgių. Tarsi žmonija būtų užstrigusi, tarsi būtų kažkokia išorinė priežastis tapti sąmoningais…

Viena svarbiausių to priežasčių – apkvaitimo būsena, kurioje kvaišalų dėka yra didžioji žmonijos dalis… Išsilaisvinimu iš šios pražūtingos jėgos prasidės nauja epocha žmonijos istorijoje. Žmonės suprato baisią kvaišalų žalą, ir išsilaisvinimas atvers aiškumą: žmonės pradės gyventi santaikoje su sąžine. Ir, kaip visada, prabudimas prasideda nuo šviesuomenės, kai užkrėsta jau visa visuomenė…“

Kas skaito rusiškai, gali paskaityti originalą: Л.Н.Толстой “От чего люди одурманиваются?“ Gilu, išmintinga ir aktualu: juk evoliucionuojame, tobulėjame, todėl pritariu autoriui – turime atsisakyti to, kas mus stabdo pradėti naują epochą. O argumentą “ visais laikais žmonės gėrė“ dėkime giliau į istorijos archyvą, kaip sunkią patirtį…

(Parengė ir vertė ruvi.lt)