Apie dvilypumą ir kaukes

Kartą Konfucijaus paklausė, kaip būti savimi, kaip būti laimingu. Jis atsakė: “keistas klausimas – juk tai natūrali būsena. Nė viena rožė neklausia, kaip jai būti rože. Rožė nesistengia būti lotosu, o lotosas rože, viskas gamtoje gyvuoja pagal savo prigimtį, išskyrus… žmogų…“ Kai esame savimi, mes esame harmonijoje, tik primesti iš išorės dalykai yra mums nenatūralūs ir daro mus nelaimingais.

Pasaulis suklestėtų, jei kiekvienas žmogus atvertų savo dvasinį potencialą, nes tuomet visi būtų laimingi. Saviraiška ir savanaudiškumas yra du skirtingi dalykai. Kai žmogus realizuoja savo kūrybinį potencialą, jis visuomet orientuotas ne tik į savo, bet ir į visuomenei reikšmingus tikslus. Viskas paprasta – laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę.. Kai nėra savanaudiškumo, atsiranda bendri tikslai.

Augdamas vaikas darosi vis labiau savarankiškas ir siekia būti nepriklausomas. Šiuo laikotarpiu dažniausiai ir prarandamas autentiškumas, kurį užgožia primetamos vertybės. Šiuolaikinis pasaulis yra priešingas individualybėms, nes jos yra nevaldomos, todėl stengiamasi visus suvienodinti. Bet žmogus negali būti niekuo kitu, tik savimi, nes kiekvienas turi savo unikalią misiją. Tik techninis prietaisas veikia gerai, kai jis yra standartizuotas, žmogus – atvirkščiai..

Standartizavimas vykdomas nuo vaikystės – per ugdymo sistemas, kur pirmiausiai reikalaujama paklusnumo per vertinimo sistemą. Vėliau pradeda veikti visuomenei pametėti standartai: nuo išorinių, materialinių siekiamybių, elgesio ar “idealaus“ partnerio stereotipų, iki “prestižinių“ specialybių ir t.t.. Jei paklūstama, gaunamas standartizuotas pilietis: dvilypis, su išoriškai malonia kauke, mandagus, atitinkantis primestus šablonus, o viduje – kunkuliuojantis dėl nuslopintų prigimtinių talentų ir neišreikštų emocijų.

Kai esame su kauke, tampame dviveidžiais, dvilypiais, tarsi padalintais į dvi esybes: viena gali šypsotis, kita tuo pat metu liūdėti. Kai taip elgiamasi nuolat, ilgą laiką, atstumas tarp šių dviejų žmogaus esybių – tikrosios ir vaidinamos – didėja. Kai šis atstumas tampa nesujungiamas, prasideda psichologinės problemos, kurios gali išsivystyti į rimtas psichines ligas. Kai renkamės melagingą kelią – kopijuojame ar renkamės svetimus idealus – ką mes bedarytume, jis atneš tik kančią.

Buda savo mokiniams sakė: “Mane galima stebėti, bet negalima manimi sekti. Mane galima mylėti, bet negalima manęs kopijuoti. Jūs galite suprasti mane, bet manimi sekti negalima. Jeigu jūs eisite paskui mane, tapsite dar aklesni nei esate. Visi tikėjimai veda į aklumą. Bet koks sekimas paskui kitą jus nuveda į šalį nuo savęs.“ Reikia būti sąžiningu su pačiu savimi, tik taip išliksime savimi ir išreikšime savo dvasinį potencialą.

Kai esame savimi, mums nereikia dėtis kaukių ir vaidintį tą, kuo nesame. Baimė neįtikti, nepatikti, neatitikti – kelias į svetimų užgaidų tenkinimą, už kurį mokame savo autentiškumu. Mūsų visuomenėje įprasta žvalgytis į kitus, ir visada kažkas kitas atrodo laimingesnis, gražesnis, turtingesnis, sveikesnis..Taip yra tik dėl to, kad mūsų neišmokė atverti savo dvasinio potencialo.

Vienoje savo knygų Ošo aprašo įdomų atvejį, kai per Nobelio premijos teikimą laureatas neatrodė laimingas, greičiau atvirkščiai.. Paklaustas, kodėl, jis atsakė, kad pakluso įtakai, rinkdamasis profesiją, o visą gyvenimą svajojo būti šokėju.. Todėl net gavęs tokį svarų apdovanojimą, jis nesijautė laimingas ir nepajuto tikro džiaugsmo, nes tai.. ne tai, apie ką jis visą gyvenimą svajojo..

Tokia neįtitikėtina istorija ir drąsus prisipažinimas – sau pirmiausiai. Tą galime atlikti kiekvienas, pažvelgę į savo gyvenimą: kiek jame tikrumo, nuoširdumo, kiek bėgimo paskui primestus idealus ir standartus. Neįmanoma pažinti savęs, jei nesame savimi. Neįmanoma pasiekti vidinės pilnatvės, jei kelrodis yra išorėje. Tai kaip gi atgaminti tą tokį svarbų sakralinį ryšį su savimi?

Pirmiausia – ką bekalbėtų kiti, visuomet klausykimės savo vidinio balso. Gyvenime visuomet atsiranda patarėjų, kurie “žino, kaip geriau“ – net iš geriausių ketinimų. Besekant patarimais, visas gyvenimas gali nueiti perniek. Mūsų vidinė esybė yra pirmapradė, todėl turime ja sekti. Net jei abejojame ir klausiame patarimo, galutinis sprendimas turi būti įtakotas mūsų pačių.

Jei visuomet esame savimi, tuomet nereikia nešioti kaukių, kurios pridengia tikrą mūsų būseną. Šypsomės, kai liūdna, slopiname įvairias emocijas – juk tai kaukė. Kartais taip suaugame su kauke, kad prarandame sugebėjimą išreikšti tikruosius jausmus, ir jie atrodo lyg grimasos.. Kam to reikia?.. Juk iš tiesų kiekvieną būseną turime pilnai išgyventi, jų negalima slopinti, nes slopinamos jos auga ir kelia įtampą.

Mes negalime būti visuomet vienodi: jaučiame įvairias emocijas, reaguojame į įvykius. Todėl jei liūdna – paliūdėkime, jei linksma – šypsokimės, juokimės, jei norime verkti – verkime, jei pikta – išsakykime, išreiškime savo emociją. Tik tuomet būsime savimi ir neturėsime įtampų. Ne paslaptis, kad įsitempę žmonės daugiau valgo, rūko, svaiginasi ir yra linkę į įvairias priklausomybes, nes sunku nuolat savyje nešiotis įtampą.

Stenkimės visada būti sąmoningi esamajame laike – čia ir dabar. Dažniausiai viskas, kas netikra, ateina arba iš praeities, arba iš ateities. Turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastumėme dabartinio momento. Kai esame sąmoningi dabartiniame momente, mes esame tikri, autentiški ir girdime savo širdies balsą. Mes esame tiesoje ir mūsų neveikia išoriniai šablonai.

Taigi, meskime kaukes lauk, kurias dedamės vieną po kitos, bėgdami nuo vidinės įtampos. Visa, kas tikra ir svarbu kiekvienam žmogui, yra jo paties širdyje. Kur mes bevyktume, ką bedarytume, viską, ko mes ieškome, mes nešamės savyje.. Senovės išmintis teigia: “Vienintelė dogma – sąžinė. Vienintelis Dievas – širdyje. Vienintelis Kelias – per sąžinę į širdį.“

Ką jūs apie tai manote?

Reklama

10 minčių apie „Apie dvilypumą ir kaukes“

  1. Kartais atrodo, kad išreikšdamas savo tikruosius jausmus būsi atstumtas pažemintas ar nutiks dar kas nors blogiau…bet šios baimės kaip ir kitos retai kada pasitvirtina. Žmonės yra pavargę ir persisotinę to dvilypumo, jie trokšta tikrų jausmų, tikrų žodžių, tikros informacijos… Aš pats matau savyje, kad dar daug kur nesiimu drąsos, vengiu pažvelgti tiesai į akis, o derėtų… Tuo pačiu neuolu savęs kaltinti. Drąsos ugdymas nėra vienos dienos procesas, jis truks visa gyvenimą, bet kiek išdrįsime klausytis savo vidinio balso – sąžinės, tiek ir bus pilnatviškas gyvenimas… Ir nėra ko atidėlioti, ką galime padaryti šiandien? Ne… Kas iš tiesų norime padaryti šiandien? Va kur klausimas…

    Patinka

  2. Taip, Sauliau, sutinku – jau koktu nuo dvilypumo, kaukių ir melo. Labai tiksliai užakcentavai. Kita vertus, visos šios patirtys atvedė mus į šiandieną, ir tik dėka jų vyksta pokyčiai 🙂 . Pagaliau…

    Patinka

  3. O man šį kartą patiko: “turime paleisti praeitį, kad nekartintų dabarties ir nenuplaukti per daug į ateitį, kad neprarastume dabartinio momento.“ Man su tuo dabartiniu momentu dar vis sunkoka 😉 .

    Patinka

  4. Labas, Bagira 🙂
    Dabartinio momento suvokimas yra labai svarbus, keičiantis gyvenimą iš esmės. Juk visą gyvenimą pragyvename būtent tomis “čia ir dabar“ akimirkomis. Ir tomis akimirkomis – suvokiame ar ne – kuriame savo realybę. Jei sąmoningai išgyvename tas akimirkas, tai ir mūsų “kūryba“ yra sąmoninga. Jei ne, tuomet atrodo, kad gyvenimas nevaldomas procesas..
    Mąstymo būdas ir režimas (nuoseklumas) ŽYMIAI svarbesnis už mitybos ar fizinių pratimų režimą. Mintis pirmapradė, o momentas “čia ir dabar“ yra vienintelė “vieta“ laike, kurioje galime realiai kurti.

    Patinka

  5. Sveika, Ruvi 🙂
    šiek tiek pavėluotai įsijungiu į diskusiją – dar kartą ačiū už visą eilę puikių, nuostabių, sąmoningumą keliančių įrašų- net nežinau, už kurį labiau dėkoti:)
    Labai svarbų dalyką komentaruose užakcentavot, kad “mąstymo būdas ir režimas yra ŽYMIAI svarbesnis už mitybos ar fiz.pratimų režimą“.Būtent pasaulėžiūra, mąstymo būdas ir yra visa ko pamatas, o visa kita, “bus pridėta“ 🙂
    Man “čia ir dabar“ padeda centruotis į pačią esmę ir yra visa ko atspirties taškas, ypač kai užgriūna lavina įvairiausių reikalų, situacijų arba informacijos.
    Skirtingai nei Bagirai, jau žymiai mažiau planuoju ir kuriu “grandiozinius“ planus ateičiai, bandau tik pajausti bendras tendencijas ir gyventi pagal savo širdies vedimą, palikti vietos žaismingumui, netikėtumui ir Dieviškajai kūrybai…Gal todėl turiu ir mažiau nusivylimų, kai viskas vyksta arba pavyksta “ne pagal planą“ 🙂

    O iš to “čia ir dabar“ labai sėkmingai “išmuša“ mūsų emocijos ir nuplukdo į praeitį arba ateitį, nepabaigiamus vidinius dialogus ir t.t….Kaip nelengva būna kartais tą momentą- “bekylančią bangą“ užfiksuoti, sučiupti save “už apykaklės“ ir grąžinti į dabartį…
    Juk vis dėlto esame “gyvi“ žmonės- su savo visom nuotaikom ir jausmais… O kaip, Ruvi, tada su visų tų emocijų išgyvenimu iki galo? Užgniaužti, nuslopinti- negerai, transformuoti į kt. kokybę – ne visada yra tiek laiko ir sąlygų.Mokėti “pagauti“ beprasiveržiantį pvz.: pyktį (juk visi kartas nuo karto susiduriam su kliūtimis 🙂 )- irgi reikia įgūdžio… Kaip su visu tuo negatyvu tvarkotės Jūs?

    Patinka

  6. Labas vakaras 🙂

    Giedra, jūs taip pakylėtai viską aprašėte – smagu skaityti ir jausti tokią būseną 🙂 .. gyvenimo Kūrėjos 🙂 ..

    Aš dar ant debesėlio nepasodinta, todėl, kaip ir kiekvienas žmogus, išgyvenu įvairių periodų: pakylėtų ir.. visokių kitokių 😉 ..
    Svarbu suprasti pagrindinius gyvenimo principus, tuomet ateina atsakomybė už savo gyvenimą ir.. tada jau nėra ko kaltinti: labai pasidaro aišku, kokios mintys ar veiksmas kokias turi pasekmes. Todėl stengiuosi žiūrėti tiesiai į gyvenimą ir neužsižaisti emocijomis.

    Jei emociją išgyvename pilnai, tai ji paprastai ilgai ir netrunka, nes po emocijų ateina sprendimai. O va užslopintos emocijos turi savybę sugrįžti ir pakankinti.. Pyktis paprastai ir yra užslopintų emocijų išraiška. Pavyzdys? Tarkim, sunervavo darbe ir turėjau nutylėti, o parėjus namo, galiu aprėkti po kojomis pasipainiojusį naminį gyvūnėlį.. Išeitis? Suprasti, ko pykstu (juk gyvūnas niekuo dėtas). Jei toks supratimas nepadeda, galima “išsikrauti“, numesti įtampą: pasportuoti, padaryti kvėpavimo pratimų.. jei didelis pyktis, padaužyti pagalvę ar parėkti iš širdies, vairuojant automobilį mišku. Yra būdų 😉 ..

    Svarbu nesinešioti tų įtampų savyje. Kuo ramesnis žmogus, tuo ramiau jis reaguoja į situacijas. Ir tai nereiškia būti abejingu, tai tereiškia adekvačiai reaguoti 🙂 , nes kai esame emocijose, aišku, reguojame neadekvačiai (audringai)..

    O Mokytojų patarimai “praleisti pro save“, neužsikabinti už emocijų tinka gal patiems Mokytojams… Man tai ilgai nesigaudavo ir vietoje neužsikabinimo gaudavosi slopinimas.

    Mano patirtis rodo, kad pirmiausiai turime atgaminti tai, ką praradome vaikystėje: išmokti vėl suprasti ir išreikšti savo jausmus ir emocijas. O paskui jau ir visa kita – pusiausvyra, ramybė, adekvatumas, buvimas “čia ir dabar“ 🙂 . Taigi, jūsų, Giedra, būdas – sučiupti save už apykaklės – labai tinkamas 🙂 tokiais gyvenimo atvejais, kai užstringame..

    Man tai labai padeda suvokimas, kad mintys materializuojasi. Gyvenimas parodė, kad pakanka kelių dienų melancholijos, ir visa tai netrukus pradeda “materializuotis“.. Tuomet taip pat taikau tą čiupimą save už apykaklės 😉 – pagalvoju, kad reikia būti labai keista, kad sąmoningai kurčiau blogybes savo gyvenime.. tai ir jungiuosi palengva į pozityvumą 😀

    Patinka

  7. Miela Ruvi,
    teisingai pastebėjot- SUPRASTI ir IŠREIKSTI savo jausmus ir emocijas…:). Ypač vaizdžiai tą galima pamatyti vaikų elgesyje. Jei pvz. mažas vaikas rėkia, tai labai dažnai jis dar negali pasakyti, įvardyti netgi pačios emocijos: kad supyko, yra liūdnas, o tuo labiau kodėl taip atsitiko, todėl tėvų pareiga – padėti jam susivokti savo emocijose, jas priimti, o ne “nurašyti“ į kaprizus. Juk tai tėvams ir yra sudėtingiausia :priimti besąlygiškai VISUS savo vaiko jausmus, ypač kai aplinkiniai į tave “šnairakiuoja“:) Taip ir norisi greiciau viską “užglaistyti“, vaikui sakant, kad “pykti yra negražu, negalima“ ir pan. Ar ne nuo šio etapo prasideda kaukių mokyklėlė?
    O ir suaugusiems ne ką lengviau- emocinis intelektas dažnam apsiriboja “man gerai“ arba “man blogai“ 🙂 Žodžiu, nesiplečiant, yra apie ką pamąstyti ir ką veikti mūsų kiekvieno gyvenime…

    Labai ačiū, Ruvi, apraminot ir sustiprinot mane vėl 🙂 Ir dar: norėčiau paprašyti į mane kreiptis “tu“- tiesiog taip paprasčiau- juk dvasiniame lygmenyje visi esam lygūs 🙂

    Patinka

  8. Labas, Giedra 🙂

    Mielai pereisime į “tu“ ir Tavęs to prašau 🙂 – juk jau kaip ir susipažinome 🙂 ..

    Ir aš manau, kad viskas prasideda nuo vaikystės.. daug kompleksų būtent iš ten, ir.. kaukių “mokyklėlė“ . Bet juk suaugame ir galime patys keistis, bandyti suprasti save.

    Ilgai kaltinau tėvus dėl savo vaikystės, paskui supratau, kad tie kaltinimai graužia mane pačią ir.. nieko nekeičia, tik didina neapykantą. Tada ir prasidėjo mano paieškos. Supratau, kad ir tėvai savo vaikams, ir apskritai žmogus žmogui gali duoti (suteikti) tik tai, ką jis pats turi ir moka.

    Auklėjime tėvai dažnai tęsia savo tėvų auklėjimo tradicijas, todėl jie auklėjo mus taip, kaip juos auklėjo. Dabar jau tėvai sąmoningesni, turi daugiau žinių, todėl viskas keičiasi, ir vaikai jau bus kitokie, kai suaugs.

    Tobulėjimui ribų nėra.. Išsiaiškiname, išanalizuojame, “sutvarkome“ vieną sritį, žiūrėk, jau ir kita prašosi dėmesio.. Aš taip suprantu, kad paūgėjus dvasiškai ir užduotys gyvenime atsiranda vis platesnės, ir taip be galo.. Todėl, matyt, neįmanoma rasti ramybės šiame gyvenime, nes jis yra nuolatinis ėjimas į priekį. Galima tik įgyti ramybės būseną 🙂 .. Moterims tai pagal prigimtį sunkoka, nes esame linkusios už viską būti atsakingos ir siekti tvarkos gyvenime, todėl dažniau pasiduodame emocijoms: juk neramu, kai kažkas ar kažkam šeimoje negerai, ir norime kuo greičiau viską išspręsti 😉 ..

    Miela Giedra, stipriname čia vieni kitus, bendraminčiai yra didelė palaikanti jėga 😀 . Labai labai džiaugiuosi, kad taip nuoširdžiai pasišnekame 🙂 AČIŪ 🙂 diskutuojant labai dažnai “ateina“ atsakymai (bent jau man) 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s