Atitikimas

Atėjęs į tavo gyvenimą žmogus neturi gauti iš tavęs primygtinų lūkesčių sąrašo…

Jei tu nori šito labiau už viską – neskubėk užmegzti santykių, išmok imtis atsakomybės ir išmok kurti savo gyvenimą taip, kad neatsidurtum amžino svajoklio vaidmenyje, kuris sėdi paniuręs ant akmens ir laukia stebuklų…

Stebuklai nenutinka tiems, kas svajoja keisti savo neveiklumą į kitų aktyvumą…

Ir ne tiems, kas galvoja, kad laimę galima įsigyti už mielą nosytę… Jei ir galima, tai įtariu, kad ji verta ne daugiau, nei jogurtas su pasibaigusiu galiojimo laiku iš neaiškios parduotuvės…

Visi klausimai ir pretenzijos – pirmiausiai sau, mielieji…

KĄ aš galiu duoti kitam žmogui, išskyrus savo lūkesčius ir ambicijas?

Ar moku girdėti kažką, išskyrus save?

Ar galiu atsistoti šalia, o ne už nugaros?

Ar surasiu savyje jėgų palaikymui tuomet, kai jų neteks tas, kas manimi pasitikėjo?

Kaip jaučiasi šalia manęs žmonės?

Ar reikia nuo manęs gintis?

Ar laisva valia yra su manimi žmonės?

Ar palaikau sveiką emocinį, intelektualinį, dvasinį savitarpio ryšį, ar esu įdomus žmogus kitiems, ar man lengviau apkaltinti kitus dėmesio stoka?

Kaip pasireiškia mano rūpestis?

Ar nesu egocentriškas santykiuose?

Ar galima manimi pasitikėti sunkiu metu?

Ar man tikrai reikalingi santykiai, ar aš tiesiog nemoku savarankiškai spręsti iškylančių klausimų?

Milijonai žmonių laukia meilės, bet tik nedaugelis yra jai pasiruošę… Ir tik nedaugelis supranta, kad meilė – tai ne nuosavybės teisė į kitą žmogų, kuriam galima suversti visus savo lūkesčius…

Todėl ir nusivylusių daugiau, nei laimingų…

Nelaukite gelbėtojų, ramintojų, guodėjų… Bet jei vis dėl to laukiate, tuomet atraskite savyje gebėjimą atlikti visus šiuos vaidmenis…

Tegul kiekvienas iš mūsų sulaukia tokio žmogaus, kurį atitinka, o ne tai, apie ką svajoja…

Todėl kad būtent taip galiausiai ir nutiks…

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Reklama

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei bijai prarasti

Jei bijai prarasti – tuomet tu tiesiog dar neatradai savęs.

Kai atrasi – nusiraminsi, nes gyvenimas taip jau sutvarkytas, kad mums nepriklauso nieko, ką galima prarasti.

Vagis lenda į kišenę, senatvė savinasi grožį, ligos – žmones, net žvaigždės slepiasi už debesų, o mes esame tokie bejėgiai su visais savo kalėjimais, įstatymais, kremais, mikstūromis ir teleskopais.

Būna ir taip, kad turtai sugrįžta, žmonės vėl atveria akis, o dangus giedrėja, bet teisė į nuosavybę yra iliuzinė.

Gyvenimas yra paprastas ir nuostabus – jis nedalina jokių prievolių ir neturi skolų.

Bet tu čia ne tuščiomis rankomis, jose gyvas nešulys – Meilė.

Ji, kaip vaikystėje pririštos pirštinės, niekada nepasimeta, nepraeina, neišsenka, net jei visos pranašystės pasibaigs, ir kalbos nutils, ir žinios išblės.

Pagal B. Grebenščikovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (69)

Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.

Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.

Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.

Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.

Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.

************

Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.

Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.

Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..

Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..

Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..

Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..

Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.

Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.

************

“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.

Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai  mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.

Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..

************

Parengė ruvi.lt

Psichologė apie psichologiją

Kviečiantis susimąstyti nežinomos autorės, psichologės tekstas iš interneto apie psichologinę pagalbą.

Kodėl aš netikiu psichologija, arba ką gi ji iš tiesų gali

Mano profesija – klinikinis psichologas. Baigiau prestižinę aukštąją mokyklą ir šiuo metu konsultuoju žmones individualiai ir turiu daugybę grupinių užsiėmimų valstybinėje tarnyboje.

Noriu iš anksto perspėti, kad šis straipsnis nėra demaskuojantis, jis greičiau pažintinis.

Psichologija – labai įdomi sritis, priklausanti išskirtinai nuo individualių psichologo savybių. Jis pats pasirenka diagnostines metodikas ir pats kuria korekcinių užsiėmimų planą. Psichologas pats sugalvoja naujus pratimus, remdamasis ankstesniais rezultatais, jis eksperimentuoja, stebi, mokosi.

Todėl – teisingai pasirinkite psichologą, jei jau nusprendėte į jį kreiptis.

Tai paprasta: jis turi būti praktiškai įvaldęs tai, ko jūs norite pasiekti. Jei norite sukurti šeimą – eikite pas vedusį (ištekėjusią) psichologą. Jei norite sulieknėti – eikite pas liekną ir sveikai gyvenantį. Norite įveikti depresiją – ieškokite žmogaus su vidine pusiausvyra ir tyromis džiaugsmingomis akimis.

Pavyzdžiui, aš nekonsultuoju šeimyninių porų tiesiog todėl, kad pati nesukūriau šeimos. Bet aš dirbu su paaugliais, nes pati išgyvenau sunkią paauglystę ir žinau, ką su tuo daryti, todėl galiu remtis ir profesinėmis žiniomis, ir savo asmenine patirtimi.

Manote, kad tai nesvarbu? Bet aš galiu patvirtinti, kad tai visada duoda gerus rezultatus.

Taip pat turite žinoti, kad: pas psichologą teks paplušėti.

Juk jūs negalite vaikščioti pas jį ir tik kalbėti. Na taip, išsikalbėjus jums tikrai bus lengviau.. Jis gali jums kažką patarti, kartu patylėti, pritariamai linksėti, mandagiai šypsotis. Jei jis profesionalas, jis supras jus. Bet šito maža.

Yra dvi klientų kategorijos: vieni tiesiog ateina pasikalbėti ir pamatyti savo išgijimo stebuklą, kiti – pasiryžę viską padaryti, kad išgytų. Su pirmaisiais po konsultacijos aš daugiau nesusitinku, o su antraisiais dirbame iš peties: be gailesčio rauname senus įpročių kelmus, kurie trukdo gyventi, o kai išsivalome – jų vietoje sodiname harmoniją ir laukiame lietaus.

Ir tai ilgas, kruopštus darbas..

Todėl aš netikiu greita, stebuklinga psichologija. Aš tikiu laiko reikalaujančia, kartais nuobodžia, bet veiksminga psichologija.

Gali būti, kad yra pasaulyje specialistai, kurie tik žvilgsniu ir vienu patarimu padaro stebuklus, bet aš tokių nemačiau.

Ir dar, svarbiausia: psichologija pati susipainiojo..

Nuo seniausių laikų mes žinome paprastas tiesas:

  • be gamtos žmogus silpsta ir senka;
  • meilė – gyva, ir gyvena ji ten, kur yra gyvybė, o ne betoniniuose blokuose;
  • visapusiška žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo psichosomatikos, bet ir nuo planetos būklės – jei planeta dūsta nuo užterštumo, žmogus niekuomet nebus pilnai sveikas;
  • yra dorovė ir sąžinė, ir jų negalima ignoruoti – jei to nėra, tuomet nėra nei pilnatvės, nei laimingų šeimų, nei sveikų vaikų.

Ir jokia psichologija nepadės, jei mes nesugrįšime prie šių laiko patikrintų vertybių.

Ar matėte nors vieną laimingą šeimą? Arba nors vieną visiškai sveiką žmogų? O bent vieną porą, kai ir po 60 kartu pragyventų metų sutuoktiniai su meile žvelgia vienas kitam į akis?

Aš nemačiau. Ir psichologai negali padėti, nes žmonės prarado tarpusavio ryšius, vienybę ir svarbiausią ryšį – su gamta, planeta, visa gyvybe.

Mes pamiršome esmę: juk kadaise Žemę mūsų protėviai vadino Maitintoja, Motina, ją saugojo ir brangino, nes žinojo, kad viskas šiame gyvenime nuo jos prasideda. O dabar Motina Maitintoja kankinasi kai ją kerta, rausia, betonuoja ir už pinigus parduoda. Motiną parduoda.

Ir kol mes to nesuprasime, jokie psichologai neišspręs mūsų problemų. Nes jie patys, tiesą sakant, taip pat nėra laimingi.

Bet žinote, aš galiu sutaupyti jūsų pinigus – tiems, kas susiruošė ateiti pas mane ar pas kitus psichologus. Verčiau eikite ne į jų kabinetus, bet į gamtą, į laukus, miškus ir pievas. Ir aš ten nueisiu.

Įkvėpkite gryno oro, jei dar tokio rasite, apsivalykite savo apylinkes, savo kiemus nuo šiukšlių, kartu ir jūsų sielos apsivalys. Atverkite savo širdis, atgaukite ryšį su gamta, pajuskite su ja vienybę, juk gamtoje galima pamatyti harmoniją ir sveiką sąveiką.

Taip, psichologija gali išspręsti kažkokį mažą klausimą, ir tai visada bus darbas su pasekmėmis. Bet kol mes neištaisysime pagrindo, kol nesugrįšime prie amžinųjų dvasinių vertybių, prie esmių esmės – turėsime pasekmes, kurios nuodys mums gyvenimą ir kurias nuolat reikės taisyti.

Kai teisingas gyvenimo pagrindas – visos mažos ir didelės problemos išnyksta savaime.

Su pagarba, psichologė

Pagal autorės tekstą vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !