Nereikalaukime iš savęs per daug

Juk mes visi gyvi žmonės. Kartais silpni, pavargę, suirzę; mūsų resursas ne begalinis.

Viena jauna mama dekretinėse atostogose su trečiu vaiku atsisėdo ir apsiverkė iš bejėgiškumo. Todėl, kad vos tik susitvarkai – ir vėl betvarkė.

Žaisliukai, daiktai, indai, puodeliai… Vyresnieji vaikai bėgioja ir šūkauja. Su pačiu vyriausiu reikia pamokas ruošti, rašyti raides ir skaičius.

Ir, svarbiausia, nuo tvarkymo momentaliai nelieka nė pėdsako. O kriauklė vėl užsipildo purvinais indais. Indaplovė sugedo. Košė prisvilo. Puodelis sudužo ir reikia šukes surinkti.

Vienas vaikas prašo atsigerti, kitas tiesiog verkia, trečias kviečiasi pagalbos: uždavinio negali išspręsti.

O namuose betvarkė. Ant kilimo trupiniai, nors ką tik jį valė su siurbliu. Ir niekaip neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, niekaip!

Kuo daugiau ji stengėsi ir viską plovė, valė, dėliojo į vietas, tuo baisesnis atrodė viską griaunantis chaosas. Jis momentaliai prarydavo jos darbo vaisius.

Paruoštas maistas suvalgytas, ir vėl neplautų indų krūva. Daiktai tepėsi… Tai buvo užburtas ratas. Todėl ji ir pravirko.

Taip jau būna: kuo labiau nori viską sutvarkyti, kuo daugiau dedi pastangų, tuo didesnis chaosas. Griebiesi vieno – kitkas jau sulūžo ar susitepė. Kitko imiesi – sugenda tai, ką jau padarei.

Ir dar kažką jau reikia daryti, laikas spaudžia. O jėgų jau nėra.

Bet juk tai ir yra gyvenimas. Jis niekada neleidžia visko sutvarkyti vieną kartą ir visiems laikams. Būna tokie periodai, kai neįmanoma pasiekti idealios tvarkos, ir tai normalu.

Ir nereikia pervargti iki ašarų – palengva, pagal galimybes reikia tiesiog palaikyti tvarką. Nesiblaškant. Ir spręsti problemas tada, kai jos iškyla. Ir tuomet nieko baisaus nenutiks, viskas susitvarkys savaime.

Ir kasdien bus vis lengviau, jei mes nesiblaškysime. Mes išsaugosime save ir savo jėgas. O vėliau arba remontą padarysime, arba į naujus namus persikelsime. Arba pas mus atsiras daugiau laiko ir galimybių.

Svarbiausia – tausoti save. Ir nepervargti, nekaltinti savęs, nereikalauti neįmanomų dalykų. Tai tiesiog toks periodas.

O paskui bus viskas kitaip. Žymiai geriau. Ir tai ne tik apie tvarką namuose. Tai apskritai – apie tvarką gyvenime…

Pagal A. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Reklama

Pasaka apie stebuklingą vandenį :)

Gyveno kartą viena šeima. Vyras ir žmona gyveno draugiškai, bet kai išaugo vaikai, sukūrė savo šeimas ir išvažiavo iš tėvų namų, sutuoktiniai pradėjo bartis dėl menkiausių smulkmenų.

Jis jai žodį, ji jam – du, ji jam penkis, jis jai – dešimt. Ir taip be galo.. Rodos, jie jau visai nebegalėjo ramiai pasikalbėti. Ir toks nejaukus šaltukas tarp jų įsivyravo, nors iš namų bėk..

Susirūpino moteris dėl tokios padėties šeimoje ir nusprendė kreiptis į išminčių senolį patarimo.

Atėjo moteris pas išminčių, pasipasakojo savo bėdą apie nesibaigiančius barnius, apie įtampą namuose, apie norą atkurti santarvę. Paprašė jo pagalbos.

Išminčius senolis išklausė moters pasakojimo, tylėdamas nuėjo prie šulinio, pasėmė vandens ir įpylė į stiklainį. Padavė jį moteriai ir pasakė:

– Tai ypatingas, stebuklingas vanduo. Kai tik pajusi, kad gali susipykti su vyru, arba kai pati kažką nemalonaus jam norėsi pasakyti, gurkštelk vandens, bet jo nenuryk. Laikyk burnoje, kol viskas aprims. Tuomet viskas pasitaisys, pamatysi.

Nustebo moteris, gavusi tokį keistą patarimą, bet paėmė stiklainį su stebuklingu vandeniu, padėkojo senoliui ir parėjo namo. Tik peržengė namų slenkstį, o vyras tuoj pradėjo priekaištauti:

– Na, kur gi tu dingai?.. Darbai darže laukia, o tavęs nėra.. Amžinai prapuoli neperspėjus.. Ar man vienam palikai viską padaryti?..

Moteris suirzo ir jau norėjo jam atsikirsti, bet prisiminė, kad turi stebuklingo vandens. Gurkštelėjo, kaip patarė senolis, ir laukia. Vyras pamatė, kad žmona nieko neatsako ir nutilo.

Moteris apsidžiaugė: “Ir tikrai vanduo stebuklingas!“ Pastatė stiklainį į indaują, o pati nuėjo darbuotis į daržą. O vyras ir vėl pradėjo priekaištauti:

– Na, kas gi tokius darbus vakare pradeda?.. Viską reikia laiku daryti.. O pas tave viskas atvirkščiai..

Vėl norėjo moteris jam atsikirsti, bet prisiminė senolio patarimą, įsipylė vandens, gurkštelėjo ir tyli sau, laukia, kas bus toliau..

Vyras dar kiek paburnojo, bet pamatė, kad žmona neprieštarauja, kiek nustebo ir.. nutilo.

Nuo to laiko vyras su žmona vėl pradėjo gyventi draugiškai. Baigėsi barniai – dingo ir nejaukus šaltukas tarp jų. O į namus vėl sugrįžo santarvė, džiaugsmas ir laimė..

Nors.. tiesą sakant, kartais kildavo koks menkas nesutarimas, bet žmona tuoj stebuklingo vandens į burną, ir – jokių nesutarimų!

Na, ar ne stebuklas 😉 ?..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo, meilės ir saulėto pavasarinio džiaugsmo mieloms moterims 🙂 !

Visiems gražaus šventinio savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (68)

Mūsų gyvenimas dabar primena įvairių iš išorės diegiamų personažų ir kaukių teatrą – t.y., žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra.. Ir jie palaipsniui apauga kaukių sluoksniais ir tampa bet kuo, tik ne savimi. Ir su metais su tais sluoksniais darosi sunku vaikščioti, kvėpuoti, mąstyti.. Tai vargina.

Kažkas įpranta gyventi su tais kaukių sluoksniais, o kažkas išsineria iš jų, bet.. pradeda juos kaupti vėl ir vėl. Nes kaukės nors ir slegia, bet su jomis jau įprasta.. Ir žmonės net nepastebi, kaip ta nuolatinė vaidyba iškreipia jų pasaulėžiūrą ir verčia kovoti dėl savo reikšmingumo.

Todėl jie bendrauja, bet jaučiasi vieniši, nes ieško naudos tik sau. Jie žiūri, bet nemato, nes nori, kad matytų tik juos. Klausosi, bet negirdi, nes nori, kad klausytųsi tik jų. Susižavi, bet nesugeba mylėti, nes nori, kad mylėtų tik juos.

Žmonės su kaukėmis yra lengvai manipuliuojami, jie savo gyvenimo energiją eikvoja tam, kad įtikintų aplinkinius, jog atitinka kažkokį nuolat besikeičiantį “standartą“, jie kovoja ir konkuruoja su kitais žmonėmis, kad įtiktų “autoritetui“.

Kaukių nešiojimas – visuomet vaidyba, apribojimai, vidiniai prieštaravimai ir bandymai būti tuo, kuo nesame. Kad jas nusimestume, reikia sąmoningumo ir drąsos – kad nebijotume pažvelgti į mus supančią realybę ir suprasti, kokia ji iš tiesų yra, ir – kad sugrįžtume į save-tikrąjį.. Nes tik būdami savimi galime būti laimingi.

************

Besąlygiška meilė – vienijanti, kurianti, sinchronizuojanti gyvenimo jėga, jungianti savyje aukščiausius harmonijos principus: tiesą, visuotinę gerovę, laisvę, sąžinę, dorovę, nuolatinį vystymąsi, sveiką sąveiką, vienybę.

Todėl viskas, prie ko meilė prisiliečia ir kame ji pabunda – atsigauna, klesti, tobulėja, kuria, auga, vienijasi, išsigrynina, šviesėja, įgauna prasmę ir gyvenimo spalvas. Kur meilė – ten harmonija ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

Gyvenimas be meilės viską griauna, sujaukia, supriešina, suskaldo. Žmogus be meilės taip pat tampa griovėju – jis savo kritika, sarkazmu, pykčiu, pavydu ir agresija traumuoja ne tik jį supančius žmones ir aplinką, bet ir save patį.

Gebėjimas mylėti – prigimtinis žmogaus gebėjimas. Ir tik tyra, besąlygiška meilė gali viską ištaisyti ir harmonizuoti. Žmogui tereikia atverti savo širdį ir tapti kuriančios gyvenimo jėgos – meilės – laidininku.

************

Informacinėje erdvėje dabar pasirodo vis daugiau straipsnių, paskaitų, filmų, kurie laužo senosios, atgyvenusios pasaulėžiūros rėmus. Tai vyksta todėl, kad auga žmonių sąmoningumas, o tuo pačiu auga ir poreikis nusimesti kaustančius sąmonę šablonus ir pradėti naują vystymosi etapą.

Senoji realybė, tarsi išaugtas rūbas, jau varžo, trukdo ir kausto, o tai, kas dar visai neseniai atrodė nepajudinama, iškyla į paviršių ir yra matoma visiems.

Toks įspūdis, lyg būtų suderintas vaizdo ryškumas, o ryški šviesa apšviečia ir tai, kas yra iškreipta, ir tuos, kas viską iškreipia ir bando sulaikyti neišvengiamus pokyčius.

Bet pokyčių nuojauta jau įsižiebė daugelio žmonių sąmonėje, ir žmonės jaučia intuityvų poreikį apie tai kalbėti ir tuo dalintis – taip palaipsniui kaupiama kritinė masė ir pagrindas naujam evoliucijos etapui.

************

Pavasarį bunda ne tik gamta – kiekviename iš mūsų pabunda mažas, tyras, švelnus vaikas, kuriam taip reikia saulės šilumos, gerumo, šypsenų ir meilės 🙂 ..

Atverkime savo širdis meilei, šildykime vieni kitus savo širdies šiluma 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Jubiliejus :)

Šiemet kovo mėnesį šiam tinklapiui sukanka 10 metų 🙂 ! Nesitiki.. Daug 🙂 ..

Įdomu prisiminti pačią tinklapio užgimimo pradžią, kai net neįsivaizdavau, į ką tai išsivystys, o tuo labiau – kiek tai tęsis.. Gal todėl ir buvo drąsos, nes pasinėriau į visiškai man nepažįstamą sritį ir daug ko mokytis teko jau proceso eigoje 🙂 .

Ir, aišku, kaip ir dauguma šios srities naujokų, pradžioje pervertinau savo galimybes ir neįvertinau daugybės dalykų, kurie išryškėja tik laikui bėgant. Nors, kita vertus, turiu pripažinti, kad tai, ko gero, yra gerai, nes visi pasitaikantys netikėtumai vysto kūrybingumą ir yra labai geras indikatorius, išryškinantis tam tikras asmenines savybes.

Pavyzdžiui, buvau visiškai nepasiruošus negatyviems komentarams ir kritikai. Bet jų dėka išsiugdžiau ir gerą savybę – atsakyti į juos tik aprimus. Pradžioje tokie komentarai net ašaras sukeldavo, nes turėjau bendravimo baimę su nepažįstamais žmonėmis.

Tiesa, paskui radau savotišką išeitį 😉 – ilgą laiką prisistatymo skyrelyje buvo perspėjimas, kad negatyvius komentarus ir ginčus šalinsiu, nors pasinaudojau tuo tik keletą kartų 🙂 .. O laikui bėgant išmokau ir įvertinti – ar apskritai yra priežastis ginčytis. Džiaugiuosi, kad nors komentarų ir nedaug, bet visi jie taikūs, įdomūs ir – į temą.

Kiek vėliau, augant įrašų skaičiui tinklapyje, atėjo laikas suskirstyti juos pagal temas, kad ir aš, ir skaitytojai galėtų lengviau susirasti senesnius įrašus. Buvo ir laikotarpiai, kai nežinojau – apie ką rašyti, ar tiesiog negalėjau rašyti dėl tam tikrų įvykių gyvenime ir kai norėjau tinklapio darbą užbaigti.

Bet kai pamačiau, kad skaitytojų daugėja, supratau, kad tinklapis jau tampa neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Ir kažkokiu mistiniu būdu, kaskart, kai tik norėdavau užbaigti tinklapio darbą – gaudavau padėkos laiškus nuo skaitytojų, ir tai tarsi vėl atverdavo antrąjį kvėpavimą 🙂 ..

Šiai dienai tinklapyje yra 1590 įrašų, 15 temų. Kiek per tuos metus apsilankė čia žmonių – negaliu tiksliai pasakyti, nes kai 2016 metais kėlėmės į kitą serverį, visi prieš tai buvę statistikos duomenys dingo. Beje, niekada nieko nedariau specialiai tam, kad pritraukčiau kuo daugiau skaitytojų – visi bendraminčiai susirado mane patys 🙂 .

Manęs dažnai laiškuose klausia – ar aš viena čia rašau, kas man padeda ir ar kas nors finansuoja tinklapį. Taip, rašau ir verčiu tekstus aš viena, ir – ne, tinklapis nėra finansuojamas, išskyrus geranorišką skaitytojų paramą.

Na, o kas liečia visus techninius klausimus, susijusius su kompiuteriu ar tinklapio valdymu – labai geranoriškai padeda mano šeima (labai ačiū jiems už tai 🙂 ! ), turime šeimoje ir šios srities specialistų. Nors.. stengiuosi, kiek sugebu, išmokti tvarkytis pati, o į juos kreipiuosi tik kraštutiniais atvejais.

Kiek dar būsime kartu? Nežinau, bet šiais metais tikrai bendrausime 🙂 . Gyvenimo pažinimas – nuolatinis procesas, todėl visada yra kuo pasidalinti, o ir visos mūsų žinios – tarpinės į vis aiškesnį Tiesos suvokimą..

Noriu pabrėžti, kad aš nieko nemokau, nedalinu patarimų, tiesiog tai, apie ką rašau, atitinka mano suvokimą, patirtį ir vidinę būseną. Esu toks pats žmogus, kaip ir visi, ieškantys atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Niekada nerašau impulsyviai ar paveikta emocijų, jaučiu atsakomybę už tai, ką rašau, nes suvokiu, kad tekstai daro įtaką, todėl siekiu, kad ji būtų objektyviai pozityvi 🙂 . Nes tam, kad neprarastume žingeidumo ir motyvacijos augti, mes turime turėti pozityvų ateities matymą.

Įrašai ir toliau bus skelbiami 4 kartus per savaitę: pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, o šeštadienį – muzikinis kūrinys. Bus techninės pertraukėlės, kurios būtinos ir apie kurias pranešiu iš anksto. Pranešiu ir apie nenumatytas pertraukas, žodžiu, nedingsiu neperspėjus 🙂 .

Visada labai labai laukiu ir Jūsų pamąstymų – mūsų diskusijose dažnai gimsta mintys naujoms temoms. Juk iš kiekvieno žmogaus galima kažko pasimokyti, nes jis žino tai, ko nežinau aš, ir tai yra labai įdomu.. Labai gilūs ir įdomūs Rūtos, Virginijos, Rolando, Ramūno, Algirdo, Pauliaus ir kitų bendraminčių pamąstymai. Dėkoju Jums visiems už tai, kad dalinatės savo patirtimi 🙂 !

Draugausime 🙂 .. Laukiu ir Jūsų laiškų, į kuriuos visada atsakau, ir užtikrinu, kad tai, apie ką man asmeniškai rašote, visada lieka tarp mūsų. Dėkinga ir už pasiūlymus ir pastabas dėl tinklapio. Taip pat dėkoju visiems, kas paremia tinklapio darbą! Ačiū už tai, kad esate, kad užsukate čia 🙂 !

Visiems mums linkiu pavasarinio atgimimo, vienijančios širdžių šilumos ir tyro gyvenimo džiaugsmo 🙂 !

Rūta

Užduok klausimus sau..

Jei turi daug klausimų kitiems žmonėms, tai, greičiausiai, tu dar nei vieno neuždavei sau..

Tu suaugai kūnu, o tavo viduje gyvena-vargo nemato ir šokinėja ant vienos kojytės mažas vaikas, kuris žino, kad iškilus problemai reikia paverkti, parėkti, parodyti kaprizus, na, arba iš karto pasiprašyti ant rankučių.. ir tada atsiras dideli žmonės, nušluostys tau ašaras, ir išspręs visas įmanomas ir neįmanomas problemas..

Puiku juk, tiesa? Ir man patinka..

Bet štai bėda – šis metodas geras lygiai iki to laiko, kol tu pats netampi tuo dideliu žmogumi, t.y. – suaugusiuoju..

Ir todėl nesuveikia daugiau toks darželinuko elgesys..

Tai tėvai gali su meile (ir tai ne visada ir ne kiekvieną kartą) žvelgti į savo vaiką, kuris taip juokingai trepsi kojytėmis, daro įvairias grimasas, papučia lūpytes, įsižeidžia ir kaprizingai reikalauja, kad visas pasaulis suktųsi aplink jį..

O štai visi kiti, su kuo tau tenka bendrauti, draugauti, mylėti, dirbti, gyventi – neturi jokio noro tapti tau tėvais, globėjais ir ašarų šluostytojais – jie ir be tavęs, greičiausiai, turi vaikų, arba nori jų turėti su tavimi..

Tavo vidinis vaikas reikalingas tau..

Retkarčiais..

Kad mokėtum nuoširdžiai džiaugtis smulkmenomis.. tyrai žvelgti į pasaulį.. pokštauti tinkamais momentais..

Bet štai pastatyti jį savo mažos valstybės priešakyje, kad išsireikalautum dėmesio, priverstum ieškoti savo problemų sprendimo, sukeltum kaltės jausmą ir važiuotum gražiame vežimėlyje, arba, dar daugiau, tiesiog ant “išsirinkto globėjo“ kaklo – tai tiesus kelias tapti “našlaičiu vaikų namuose“.. ir tave nugabens ten be gailesčio.. tiesiog todėl, kad jau įkyrėjai iki gyvo kaulo..

Auklėti ir perauklėti tavęs neplanavo tie, kas subrendo iki suaugusių žmonių santykių su kitu suaugusiu žmogumi..

Todėl – subręsk..

Ir pradėk nuo daugybės klausimų sau pačiam..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂 !