Žakas Fresko: kaip mus formuoja aplinka

Žakas Fresko savo paskaitose ir knygose pabrėždavo, kad žmogų nuo pat gimimo formuoja aplinka: šeima, visuomenė, tautinės tradicijos, masinės informacinės priemonės. Tačiau dažniausiai žmonės nenori su tuo sutikti, teigdami, kad jų pasaulėžiūra, jų mąstymas ir elgesys – tai jų asmeninių pastangų rezultatas.

Bet ar visada taip yra? Ir kaip vyksta žmogaus pasaulėžiūros formavimas? Pažvelkime į tai plačiau.

Visi mes žinome, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų, ir poveikį turi ne tik žodžiai, bet daugiau – suaugusiųjų elgesys. O suaugę žmonės, savo ruožtu, perduoda savo vaikams tokį elgesio modelį, kokį jiems perdavė jų tėvai (šeimos tradicijos), ir ką propaguoja visuomenė.

Auklėjime ir vaikų ugdyme turi reikšmę ir tautos tradicijos, ir, žinoma, išorinės informacijos priemonės, kurios mūsų laikais tapo galinga manipuliavimo priemone. Tačiau vaikas, paauglys ar jaunuolis dar neturi tokios gyvenimo patirties, kad kritiškai įvertintų visą informaciją iš aplinkos, todėl visa tai tiesiog “sugeria“, ir ta informacija palengva formuoja jo pasaulėžiūrą.

Reikėtų pabrėžti, kad vis tik tėvai turi didžiausią poveikį vaikui, nes tam tikri įgūdžiai ir gebėjimai išsivysto iki tam tikro vaiko amžiaus, ir jei tas laikas praleistas – tuos įgūdžius išvystyti itin sunku ar net neįmanoma (“mauglio“ efektas). Be to, su tėvais vaikas praleidžia daugiausiai laiko, ir jei tėvai dvasingi, mylintys žmonės – dominuos būtent jų įdiegtos vertybės, o ne išorinės informacijos manipuliacijos.

O dabar pažvelkime į išorinę informaciją, kuri kasdien liete liejasi iš televizijos, radijo, filmų, interneto, reklaminių skydų ir t.t.., kuri tapo tokia įprasta, kad mes jos jau nepastebime, todėl nesusimąstome, kad ji daro mums poveikį.

Pabrėžkime – tai vyksta nuolat, nesustabdomu srautu. Ir net jei informacija tik kažkur fone, jei matoma tik prabėgomis, ir mums atrodo, kad mes nekreipiame į ją dėmesio – ji vis vien veikia mūsų sąmonę ir pasąmonę, o galiausiai pradeda įtakoti ir mūsų veiksmus.

Jei atidžiau pažvelgsime, visa išorinė masinė informacija – tai sistemos, kurioje mes gyvename, propaguojami idealai ir elgesio šablonai, kurie naudingi sistemai. T.y., žmonių elgesys turi būti valdomas ir prognozuojamas, todėl ir daromas nuolatinis informacinis poveikis.

Taigi, ką mes nuolat dabar girdime? Na, pavyzdžiui, kad turime išorinių priešų, kurie mums grasina ir kenkia; kad yra “pažangios ir civilizuotos“ tautos, o yra – beviltiškai nuo jų atsilikusios; kad pinigai yra didžiausia vertybė, kuri suteikia laisvę; kad šeima – tai atgyvena, o skyrybos – tai “normalu“; kad meilė ateina ir greitai praeina; kad auginti vaikus – reiškia aukoti jiems savo gyvenimą, nes vaikai  varžo laisvę; kad sveikas žmogus dabar – retenybė, o sveikata priklauso tik nuo medicinos; kad pagyvenę žmonės – nereikalinga našta, nes smukdo ekonomiką, be to, jie jau nieko nesupranta ir pavydi jaunimui jaunystės…

Pažįstama? Galime tęsti toliau – mes nuolat girdime, kad turime rūpintis tik savimi, kad kitų problemos – ne mūsų problemos; kad kova ir konkurencija – kelias į sėkmę; kad būtume laimingi – turime pirkti kuo daugiau statusą įrodančių daiktų;  kad neturtingi žmonės – tinginiai ir nevykėliai; kad vartotojiškas gyvenimas – tai progresas; kad būtume sveiki – turime vartoti brangius maisto papildus ir sportuoti su madingais sportiniais drabužiais; kad genetiškai modifikuoti produktai – visai nekenksmingi, kaip ir cheminiai maisto priedai; kad mes kilome iš beždžionių, ir t.t…

Naivu būtų manyti, kad visas šis kasdieninis informacinis srautas niekaip mūsų neveikia – jis ne tik veikia ir formuoja mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą ir elgesį, bet ir slopina mūsų prigimtinį kūrybinį potencialą ir laisvą kritinį mąstymą.

Ir kadangi tai veikia daugumą žmonių – dominuoja šabloninis žmonių elgesys ir mąstymas, o jei kažką daro dauguma – tai atrodo teisinga: na, atrodytų, kaip gali dauguma klysti?..

Bet tuomet iš kur pasaulyje tiek bėdų, problemų, nelaimių, ir visos jos masinės, sisteminės (skurdas, priešiškumas, alkoholizmas, nusikaltimai, krizės ir t.t..), kodėl tiek daug žmonių kenčia nuo depresijų, vidinių prieštaravimų ir stresų? Kodėl žmonės dirba nemėgiamą darbą, gyvena be meilės, skiria savo energiją tam, kas nereikalinga ir su nerimu žvelgia į ateitį?

Dauguma iš mūsų suvokia, kad viskas prasideda nuo minčių, nuo pasaulėžiūros, nuo mūsų vertybių – tai gyvenimo pagrindas. Bet – kokios tos mintys, kokia pasaulėžiūra, kokios vertybės? Juk jei pasaulėžiūra harmoninga ir paremta dvasinėmis vertybėmis – tuomet ir gyvenimas turi būti šviesus ir harmoningas.

Ir nepamirškime, kad klaidinga pasaulėžiūra – tai ne žmonių kaltės ar nemokšiškumo klausimas. Tai gyvenimo aplinkos suformuoti elgesio šablonai, kuriuos žmonės priima, nes, visų pirma – nesitiki apgaulės, o antra – mano, kad tai vienintelis įmanomas gyvenimo būdas. Ir atsakingi už tai tie, kas daro tokią įtaką savanaudiškais tikslais.

Kaip išsivaduoti iš aplinkos daromo poveikio? Svarbiausia – vystyti sąmoningumą, stebėti gyvenimą ir savo minčių bei elgesio pasekmes, kuo dažniau užduoti sau svarbius gyvenimiškus klausimus – tai ugdo kritinį mąstymą, gebėjimą atskirti melą ir manipuliacijas.

Istorija rodo, kad visos savanaudiškos, melu grįstos sistemos galiausiai prieina savo logišką pabaigą, nes pažeidžia visus įmanomus žmonijos laisvos evoliucijos dėsnius. Prievarta grįstų sistemų neįmanoma ištaisyti ar patobulinti, jos turi natūraliai užgesti, kad gimtų nauja – orientuota į resursus, visų gerovę ir kūrybinį bendradarbiavimą gyvenimo sistema.

Mintys iš Žako Fresko pasisakymų, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tereikia padėkoti..

Dėkingumas keičia tave.

Ir tam nereikia ypatingų ritualų, technikų ar seminarų – dėkingumas čia pat, su tavimi, jis tiesiog tavyje. Reikia tik padėkoti už kažką paprasto, kas dabar yra tavo gyvenime.

Nes, pasirodo, labai lengva pamiršti dėkingumą, ir vieną dieną suvokti, kad jau turi visą sąrašą reikalavimų gyvenimui: štai čia reikia pridurti, ten – sumažinti, o štai šitą reikia apskritai perkelti kur nors, kad akys nematytų.

Vis garsiau ir garsiau pasireiškiantys reikalavimai (persipinantys su didėjančiu nepasitenkinimu) aplinkybėms, įvykiams ir kitiems žmonėms, pradeda priminti garvežį, kurio katilas nuo perkaitimo gali bet kurią akimirką sprogti.

O dėkingumas akimirksniu perjungia tave. Tiesiogiai. Net jei tu vos prieš kelias minutes labai pykai dėl kažko – dabar tu tiesiog sustoji ir grožiesi gėlėmis, kurias kažkas pasodino kieme (tarsi specialiai tau…).

O lauke šilta, klega paukščiai ir šviečia saulė. Ir tu akimirksniu atsiduri gyvoje, jaukioje, apčiuopiamoje Dabartyje. Štai tu ir Pasaulis priešais tave visu grožiu ir didybe, ir, pasirodo, nėra jokio reikalo kažko daugiau reikalauti…

Taip, šiam dėkingumui nereikalingi jokie ritualai ar technikos, tik reikia padėkoti už kažką labai paprasto – pavyzdžiui, už gebėjimą matyti, girdėti, mylėti, ir – akimirksniu tavyje tarsi kažkas įjungia vidinę šviesą: iš pradžių vos pastebimą, bet vis labiau ir labiau juntamą…

Šviesą, kuri švelniai pripildo širdį tyliu vidiniu džiaugsmu. Pasirodo, tu ir Pasaulis nuoširdžiai mylite vienas kitą, atrasdami Grožį spalvų įvairovėje, debesų formose, paukščių čiulbėjime, gėlių kvapuose…

Kaip gera Dėkoti 🙂 !

Pagal A. Kuzmino esė, vertė ruvi.lt

Jaukios šilumos ir gėlėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Noriu pažinti tave be žodžių

Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?

Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.

Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.

Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.

Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.

Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.

Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.

Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.

Aš noriu pažinti tave be žodžių.

Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.

Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.

Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.

Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.

Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.

Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.

Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.

Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.

Be visų tuščių žodžių.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Kiekvieną rytą…

Kiekvieną rytą yra galimybė pradėti viską iš naujo. Kiekvieną rytą mes gimstame atsinaujinę po kelionių kažkur toli, ką mes vadiname sapnais.

Kiekvieną rytą į veidrodį žvelgia visai kitoks žmogus su naujomis mintimis, nauju įkvėpimu, naujomis svajonėmis ir planais. O nuo mūsų ankstesnių, vakarykščių, nelieka nei pėdsako. Tai tikra magija – ryte jų jau tiesiog nėra!

Kiekvieną rytą Kūrėjas mus žadina saulės šviesa. Žadina naujam gyvenimui, atgimimui, atsinaujinimui, bet mes dažnai to negirdime, nesuprantame, arba – baiminamės, nenorime ar nedrįstame žengti už įprastų rėmų ribų.

Kiekvieną rytą mes turime laisvę atleisti sau ir kitiems, nusimesti kitų žmonių lūkesčių grandines, pripažinti savo silpnas puses, augti dvasiškai, prisiminti seną savo svajonę, paskambinti arba parašyti brangiam žmogui, patikėti savimi, atsisakyti nepatogių ir nereikalingų daiktų, palikti tai, kas daro mus nelaimingais, suteikti sau tylos akimirkas, sudeginti senienas, perdažyti sienas namuose, aplankyti seniai matytus draugus, liautis bijoti, prisipažinti meilėje, atverti širdį, pakeisti gyvenimo kryptį…

Kiekvieną rytą ruoštis naujai dienai, kaip geriausiai dienai. Klausytis ne radijo stočių ar televizijos naujienų, bet savo širdies balso, kuri vienintelė žino viską apie tave. Kiekvieną rytą atverti akis taip plačiai, kad aprėptume visą pasaulį su visomis jo grožybėmis: vandenynais, kalnais, laukais, upėmis, ežerais ir miškais.

Kiekvieną rytą pradėti naują dieną, tarsi tai būtų pirmoji mūsų diena Žemėje… Ką jūs norėtumėte padaryti tiesiog dabar? Apie ką seniai svajojote? Padarykite tai dabar! Pasitikėkite savimi, pasitikėkite gyvenimu.

Kiekvieną rytą Kūrėjas mums visiems dovanoja dar vieną stebuklą – galimybę kurti, dalintis savo širdies šiluma, mylėti, užjausti, vienytis, džiaugtis.., bet dauguma galvoja, kad tai niekai, ir kad nėra jokių stebuklų.

Tačiau stebuklai – visada mumyse ir šalia mūsų, tereikia juos pastebėti. Tik kartais jie gali mums atrodyti labai paprasti ir kasdieniški…

Kiekvieną rytą mes turime stebuklingą galimybę – GYVENTI GYVENIMĄ.

Pagal V. Lesonen esė, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

O birželis, jis iš ko…

Iš nušienautos žolės kvapo, iš kregždučių danguje. Iš vanilės spalvos debesų vakare. Iš saldžių braškių su pienu vietoje arbatos…

Iš šermukšnio šakų nėrinių virš galvos, iš liepos žiedų. Iš takelio į pliažą, iš grybų lietaus. Iš baltųjų naktų, iš laimingų saulėtekių…

Birželis iš saldaus tyro džiaugsmo saulės rezginyje dėl to, ko neįmanoma nusakyti, bet neįmanoma atsižiūrėti, o tik pajusti, sąmoningai esant kiekvienoje minutėje, tiesiog žvelgti plačiai atvertomis akimis, tiesiog kvėpuoti pilna krūtine…

Jis iš laimės, kad viskas jau yra ir dar bus, ir dar tiek nuostabaus priešakyje…

Ir nereikia bijoti gyventi ir mylėti, ir rašyti eiles, ir bėgti prie upės, ir į mišką žemuogiauti.

Ir plušėti darže, bet ne per jėgą, ne kaip atidirbant prievolę, o su džiaugsmu. Juk vasara suteikia mums galimybę paliesti žemę, auginti, kurti, puoselėti…

Birželis – tai ne tik galimybė pajusti gyvenimą. Tai laikas pilnai sudalyvauti šiame gyvenime…

Pagal Anos Koriagovos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos, gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

“Tinkami“ žmonės

Visi mes esame girdėję, kaip žmonės, kurie nori sukurti šeimą, sako: “Aš noriu surasti tinkamą man žmogų.“ Tai gali reikšti tik štai ką: kad kažkur gyvena būtent jam idealiai tinkantis žmogus, ir kad tokį žmogų galima surasti.

Tačiau tai labai abejotina idėja. Kodėl? Todėl, kad nėra “tinkamų“ vyrų ar moterų. Ir ką reiškia“tinkami“? Dažniausiai turima omenyje, kad žmogus “turi“ atitikti kažkieno lūkesčius ir reikalavimus. Bet tokių nėra.

Taip, mūsų artimas žmogus gali pabandyti prisiderinti prie mūsų lūkesčių, bet jei jis to nedaro ar jam tai nepavyksta, tai nereiškia, kad jis “netinkamas“. O surasti tą, kuris/kuri “tinka“ iš pat pradžių – tai jau iliuzija..

Nors, atrodytų, lyg ir logiška: jei jau ieškai, tai reikia tiksliai žinoti – ko ieškai. Bet kaip dažnai žmonės būtent artimo žmogaus paieškoms “nusipiešia“ tokias jo savybes, kurios ne tik nerealios, bet ir tarpusavyje nesuderinamos.

Pavyzdžiui, merginos ir moterys ieško romantiškų, ramių ir švelnių, bet tuo pačiu – tokių vyrų, už kurių jos jaustųsi kaip “už akmeninės sienos“… O vyrai svajoja apie gražias, rūpestingas ir jaukumą namuose kuriančias moteris, bet kartu – ir ryžtingas, stiprias karjeristes.

Ir retas susimąsto, ar apskritai įmanomas štai toks derinys viename žmoguje, ir.. ar pats žmogus bus “tinkamas“ tokiam idealiam nusipieštam “paveikslui“.

Tačiau nežiūrint į tai, vis dėl to dauguma žmonių elgiasi būtent taip: iš pradžių nusipiešia “tinkamo“ žmogaus vaizdą, o paskui jau ieško tokio žmogaus, kurį galima “įsprausti“ į šio vaizdo rėmus.

O toliau jau žmonės mato tai, ką nori matyti – juk santykių pradžioje mes visi linkę idealizuoti… Ir jei tolimesnis bendravimas nesiriša – “Na, ką darysi, juk jam/jai, deja, toli iki mano idealo“, todėl – “Skiriamės, nes netinkame vienas kitam, ieškosiu kito/kitos…“

Taip galima ieškoti labai ilgai, ir – nerasti.. Ir ne tik todėl, kad tas sugalvotas idealas pernelyg “idealus“, bet todėl, kad tai egoistiškas požiūris, kuris neskatina kurti ir vystyti santykių su žmonėmis, su kuriais pajuntame artimumą.

Juk galima nukreipti savo energiją į begalines idealo paieškas (net būnant santuokoje), arba – į santykių kūrimą ir palaikymą. Tačiau negalima vienu metu suderinti šių dviejų veiksmų.

Ir jei pajutome simpatiją, trauką žmogui – vystykime toliau santykius, kurkime tarpusavio ryšį, mokykimės sutarti ir susitarti. Na, deja, nėra idealių žmonių, tačiau tikrai galima sukurti šiltus, draugiškus, harmoningus tarpusavio santykius, kur kiekvienas žmogus išreiškia savo gražiausias savybes.

Ir tai neturi nieko bendro su egoistiškais lūkesčiais. Nes geri santykiai yra palaikomi nuolat. Palaikomi ir kuriami abiejų žmonių. O “tinkamumas“ ar “netinkamumas“ santykiuose tereiškia, kad žmonės tiesiog nemoka sutarti – suprasti, išgirsti, susitarti, susiderinti..

O kaip gi meilė? Pasirodo, meilė gyvena tik ten, kur yra santarvė ir vienybė. Meilė ir yra tas sakralinis tarpusavio ryšys, tas pagrindas, kuris skatina mus išreikšti geriausias savybes santykiuose.

Tai tarpusavio ryšys, kur nėra egoizmo, kur nesutarimai nevirsta konfliktais. Ryšys, kuris susieja žmones visam gyvenimui ir kuris tik tvirtėja metams bėgant, nežiūrint į nieką..

Mylėkime – tyrai ir besąlygiškai – tuomet tikrai būsime tinkami vienas kitam 🙂 ..

Tikras Gyvenimas

Vienas iš pačių laimingiausių pojūčių, kurio išmokė mane mama – tai laisvė nuo būtinybės dalyvauti masinėse “visuomenės nuomonės varžybose“ apie tai, kokia aš šeimininkė, žmona, motina, duktė…

Aš visokia…

O ir visuotinai pripažinti “tobulumo įrodymai“ manęs visai nežavi…

Nes galima iš kailio nertis, demonstruojant savo iškeptus pyragus, arba vardinti savo vaikų lankomus būrelius, bet tai nieko nepasakys apie tai, ar jauku su tavimi tiems, kas tuos pyragus valgo, ir ar tikrai vaikai nuoširdžiai dėkingi tau už tai, kad taip stengiesi užimti visą jų laiką…

Rašau tai tam, kad pasidalinčiau laisvės pojūčiu su tais, kas pernelyg stipriai priklauso nuo išorinių savo asmeninio gyvenimo vertinimų…

Juk jis taip ir vadinasi, mielieji… ASMENINIS… O tai reiškia, kad galima ką tik nori prigalvoti apie jį iš išorės, bet apie tai, kas vyksta viduje, žino tik ten gyvenantys…

Ir jei pataikausite tiems, kas stebi, laukia sensacijų, pramogauja apkalbomis, vertina iš savo saviveikliškos pozicijos, tuomet galite labai greitai pavirsti blizgia pakuote su visiškai tuščiu vidumi…

Aš tai žinau… profesionaliai…

Matau, pavyzdžiui, paradinius Instagramus, į kuriuos žiūrint, daugelį apima žlugdantis nepilnavertiškumas dėl neatitikimo tai parodomajai laimei, kur nėra nei kadro be akinančios šypsenos, kasdieninių puokščių, tobulų vaikų, išskirtinės vakarienės ir spindinčių bokalų…

Taip pat žinau, kad dažnai apima neviltis ir tuos, kas be perstojo publikuoja šiuos šedevrus, nes be jų, tokių parodomųjų ir paradinių, viduje nėra nieko gyvo…

Būna, žinoma, ir išimčių…

Bet tiesa iš tikrųjų slypi visai kitur… Visuomenės primestoje baimėje… Baimėje, nuo kurios kenčia ir mergaitės, ir merginos, ir moterys, ir vaikinai… o ir vyrai taip pat…

Baimėje, kuri lyg Didysis Brolis, nuolat stebi iš viršaus ir grėsmingai grūmoja pirštu: “Nagi, įrodyk visiems, kad tu laimingas… kad viskas tavo gyvenime ne blogiau, nei pas kitus… kad tu neatsilieki…“

Ir prasideda demonstravimas… sukeliantis neurozes… Mums pasidaro taip svarbu atitikti šį reikalavimą, kad mes apskritai negalvojame apie tai, kad visai neprivalome nieko atitikti…

Taip baisu galvoti apie tai, kas reikalinga laimei būtent mums, kad mes einame kažkieno nurodytu keliu varžydamiesi tik dėl to, kad prisijungtume prie minios tokių pat išgąsdintų žmonių…

Mums taip baisu pripažinti sau, kad mylimi vaikai gali išvesti iš kantrybės per tris minutes… kad kartais pavargstame santuokoje… kad kartais įkyriai ieškome savyje visokiausių trūkumų…  kad užplūsta nuotaika, kai negali pakilti nuo sofos, o bandelių nakčiai norisi labiau, nei žaliojo kokteilio iš saliero iki šeštos vakaro… kad toli gražu ne visada turi jėgų būti aktyviu, stilingu, įvairiapusišku… kad gali pratrūkti dėl smulkmenų… kad ne viską padarai iki galo, ir kad imiesi iš karto daugybės darbų, nors daugybę kartų sau žadėjai to nedaryti…

Baisu… Baisu atsisėsti ir suvokti, kad tikras, gyvas gyvenimas štai toks ir yra…

Įvairus….

Ir kad net šypsodamasis ištisą parą, sukeldamas visuotinį susižavėjimą, gyvendamas nuostabų tobulą gyvenimą ir sulaukdamas aukščiausio visuomenės įvertinimo, tu gali taip ir nepajusti tos paprastos betarpiškos laimės, kai tau visiškai nesvarbu, ką apie tai pagalvos ar pasakys kiti…

Pakaks bijoti… Na, prašau, liaukitės…

Bent jau dėl to, kad tie, kas jus vertina, bijo dar labiau… Paniškai bijo, kad kiti taip pat pamatys jų pačių chronišką nepasitenkinimą savo gyvenimu, kuris ir gena juos prie svetimų langų, kad susirankiotų įrodymus, jog ne pas juos vienus viskas blogai…

Bet ar tikrai blogai, mielieji?…

Laisvės visiems!… išlikite savimi…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !