O kas, jei pabandysime kitaip?

Neretai moterys viena kitai skundžiasi: “Vyras manęs nesupranta, mes nuolat ginčijamės, pykstamės, baramės… Taip neįmanoma gyventi, viskas nusibodo, nežinau, ką toliau daryti…“

Ir kaip dažnai atsakymai į tokius skundus būna maždaug tokie: “ Nenusileisk, duok jam atsaką, o jei jau visiškai neįmanoma – nekentėk: bėk, palik jį, skirkis…“

O kas, jei… pabandyti tai išspręsti kitaip? Tiesiog skirti valandėlę laiko, ir, patogiai įsitaisius ant sofos, jaukiai pavakaroti – įsipilti saldžios arbatos su mėgiamais skanėstais, tyliai įjungti gražią muziką…

Ramiai apie viską pagalvoti ir užduoti sau klausimus: kodėl aš susiejau savo gyvenimą su šiuo žmogumi? Kodėl pagimdžiau mūsų bendrus vaikus, kurie paveldėjo pusę jo genų? Ką aš jam jaučiu?

Kodėl aš tiek laiko su juo pragyvenau, o šiuos klausimus sau užduodu tik šiandien? Ir kodėl mes nuolat pykstamės? Galbūt, mūsų meilę užgožė storas sluoksnis pretenzijų, nesusikalbėjimų, nuoskaudų ir ambicijų?

O gal aš niekur nebėgsiu ir nesiskirsiu? Gal aš vis dėl to pabandysiu įžvelgti visas mus jungiančias gijas ir jausmus? Ir, atmetusi visas savo ambicijas, pakviesiu jį kartu atsigerti arbatos?

Pažvelgsiu jam į akis ir paklausiu: “ Mylimas, kodėl mes visą laiką pykstamės? Aš daugiau taip nenoriu… Kaip manai, kada ir kodėl mes pradėjome tolti vienas nuo kito? Pasikalbėkime, apie tai, gerai? Atvirai, sąžiningai, ir be praeities priekaištų? “

Ir… mes nuoširdžiai papasakosime vienas kitam apie savo jausmus, išgyvenimus, planus ir svajones… kaip seni geri draugai. O paskui mes vėl mokysimės gyventi meilėje ir santarvėje. Juk mes – Šeima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Toks artimas, ir taip reikalingas…

Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būtinai turi būti kažkas, kas iškeps jam blynų. Jei pasiseks, žinoma.

Toks rūpestingas, patikimas ir ramus vyresnis žmogus. Kuris pasodins už stalo, pamaitins iki soties, ir tiesiog žiūrės ir džiaugsis tuo, kaip tu valgai.

Idealu, jei tai kažkas iš tėvų. Arba kažkas iš vyresniųjų giminėje. Kažkas, kas stovi už nugaros ir vien savo buvimo faktu suteikia tvirtą žinojimą, kad pridengs tave bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Žinojimą, kad ir tavo nuopolyje, ir tavo kasdienybėje jis pasiruošęs būti šalia.

Net jei jis atsidurs už šimtų kilometrų nuo tavęs. Todėl kad gija, kuri jus sieja, bus su tavimi, nepriklausomai nuo jus skiriančių kilometrų. Todėl, kad net per atstumą tu jausi jo buvimą ir jėgą, sklindančią iš jo į tave.

Ir tu visa savo esybe jausi jį. Su jo blynais ir begaliniu rūpesčiu tavimi. Žmogų, kuris besąlygiškai priima visus tavo netobulumus ir dviprasmiškumus. Visus tavo paikus išvedžiojimus, nepasitikėjimą, gėdingus nuopolius ir naivias svajones.

Štai toks jis, tas taip reikalingas kiekvienam žmogus mūsų gyvenime. Tas, kuris pastatys priešais tave garuojančių blynų lėkštę ir nusišypsos tau, žiūrėdamas į akis, ir nesvarbu, iš kur ir kada tu atėjai. Ir būtinai įdės tau dar blynų.

O tu valgysi ir žinosi: kas tavo gyvenime benutiktų – tu turi jį. Ir tu visada gali ateiti, atvažiuoti, atskristi, pasibelsti, paskambinti, netikėtai užgriūti pas jį, būdamas bet kokios nuotaikos ir būsenos… ir gausi čia palaikymą, supratimą, stogą virš galvos ir lėkštę karštų blynų su uogiene. Arba su medumi… arba su grietine. Nesvarbu, su kuo. Svarbu, kad su meile.

Ir tuomet yra šansas, kad anksčiau ar vėliau tu atsivalgysi blynų iki soties, prisipildysi to žmogaus besąlygiška meile ir jo vidine stiprybe… ir pats tapsi brandžiu žmogumi.

Ir tuomet, galbūt, laikui bėgant tu taip pat išmoksi kepti blynus… Ir tiesiog klausyti… Ir šypsotis…

Ir maitinti tuos, kam reikalingas būsi tu. Su meile.

Padėka autorei! Pagal Natalijos Poboženskajos esė, vertė ruvi.lt

Žmogiškumo testas

Žmogiškumas susietas su supratingumu. Tik tuomet, kai mes suprantame kitų žmonių jausmus, jų veiksmus, jų skausmą kaip savo asmeninius – mes sugebame išreikšti užuojautą ir suteikti jiems pagalbą.

Galima daug kalbėti ir cituoti gražias frazes apie dorovę, dvasingumą ir altruizmą, bet jei realiame gyvenime viso šito nėra – tuomet to ir nėra. 

Jei savo kelyje jūs sutikote žmogų, kuriam reikia pagalbos arba jis yra sudėtingoje gyvenimo situacijoje, tai nesvarbu, kas tai per žmogus ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, svarbu tik viena – sugebate jūs išreikšti geraširdiškumą ir užuojautą, ar nesugebate išreikšti šių savybių.

Tai ir yra žmogiškumo testas: žmonių savitarpio pagalba. Adekvatūs santykiai su kitais žmonėmis įmanomi tik tada, kai mes aiškiai suvokiame, kad nesame viršesni už juos ir kai kuriame santykius, grįstus meile, vienybe, rūpesčiu, santarve. 

Iškreiptas karmos dėsnio supratimas taip pat formuoja cinišką požiūrį į realybę. Kai tarsi “kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė“ ir “pats kaltas dėl savo kančios“. Taip mes galime pateisinti bet kokį žiaurumą ir prievartą, bet kokius karus ir pjautynes tarp tautų. Niekas neneigia atpildo logikos, tačiau tuo pat metu tai yra ir žmogiškumo testas.

Būti abejingu kitų kančiai – ne humanizmas. Tai asmeninės patirties trūkumas. Tai savęs pažinimo trūkumas ir nesuvokimas, kad bet kurią akimirką ir mes patys galime atsidurti tokioje pat nevilties ir skausmo būsenoje.

Žmogiškumas – tai pagrindinė savybė, apibūdinanti mus kaip žmones. Jei mes prarandame gerumą ir jautrumą kitų kančiai, jei nesugebame įgyvendinti savitarpio pagalbos, tuomet sutelkiame visą dėmesį tik į save: į savo išgyvenimus, emocijas ir problemas, bet tuo pačiu – prarandame ir savo žmogiškumą. Tai tiesus kelias į priešiškumą su kitais.

Žmogiškumas – tyra ir subtili dvasinė savybė, kuri kartais subrandinama nelengvuose išbandymuose, kuriuose gimsta vienybės su visais suvokimas.

Padėdami kitiems, mes padedame ir sau, kurdami sveiką sąveiką tarp žmonių. O vienybėje mes visi, tarsi gėlės žiedai, skleidžiame savo gražiausias dvasines savybes, dovanodami jas visų mūsų bendrai gerovei.

Padėka autorei! Pagal Irinos Konovalovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie žmones, kurie viską žino

Aš kiekvieną dieną sutinku žmones, kuriems viskas aišku gyvenime ir kurie viską žino. Jie skaitė daug knygų ir dalyvavo tūkstančiuose mokomųjų kursų. Jie supranta absoliučiai viską. Jie žino, kas teisinga, o kas neteisinga. Ir moka tai paaiškinti sau ir kitiems. Bet kažkodėl laimės jų gyvenime tai neprideda. Na, nei lašelio. Ir apskritai niekur jų nenuveda.

Bet esmė ne žinojime, kaip gyventi, o tame, kad gyventum savo gyvenimą taip, kaip sugebi.

Kad liautumeis bandyti užtempti ant savo neteisingos biografijos knyginius šablonus apie gerovę bei nušvitimą, ir savo kailiu patirtum viską, ką tenka patirti, ir mokytumeis savo pamokas.  ⠀

Kad išeitum už teorinių šablonų ribų ir pradėtum praktikuoti savo asmeninį gyvenimą.

Net jei jūs tiksliai nežinote, kaip reikia, bet jums gaunasi tik taip, kaip gaunasi, tai vis vien geriau, nei žinoti ir nieko nedaryti. Arba daryti ir koneveikti save už tai, kas padaryta.

Visos psichologinės teorijos sukurtos idealiems žmonėms, kurių tiesiog nėra.

Žinios – tai viso labo žemėlapis, o gyvenimas – tai vietovė. Ir kiekvienas orientuojasi toje vietovėje, kaip sugeba. Ir kuo toliau bei sąžiningiau jūs pragyvenate savo neteisingą gyvenimą, suvokdami tai, kas vyksta, tuo daugiau jūs turite šansų atsidurti ten, kur iš tiesų norite būti, ir pasiekti tų rezultatų, kurių tikitės.

Arba tiesiog gyventi laimėje, džiaugsme ir harmonijoje, kuri atsiranda ne iš žinių, o iš suvokimo pilnatvės, patirties ir gilaus savęs pažinimo.

Padėka autorei! Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio, pavasarinės šilumos mums visiems 🙂 !

Būk šalia…

Kai artimi žmonės išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jų pasaulis netenka prasmės – tavo tylus buvimas šalia gali padaryti tikrų tikriausius stebuklus.

Paverk drauge su jais. Patylėk kartu su jais.

Patvirtink jiems savo jausmus, net jei tai gali būti skausminga. Padėk jiems pajusti, kad jie – ne vieniši.

Nesiūlyk dabar protingų patarimų. Pasiūlyk save.

Nepamokslauk ir nemokyk. Neteisk ir neversk jų galvoti, kad jie mąsto “neteisingai“.

Apkabink.

Kad jie nesijaustų vieniši.

Kad jie galėtų prisiliesti prie tavo stiprybės. Prie tavo gebėjimo suteikti tvirtą palaikymą.

Kai draugas išgyvena fizinį arba emocinį skausmą, kai jo pasaulis netenka prasmės, pasiūlyk jam patį nuostabiausią vaistą iš visų: Savo Meilę.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt

Pasaka “Meilės apsauga“

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Su pavasario švente, mielos Moterys – mylėkite, klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis 🙂 !

Tiesiog laiminga

Anksčiau aš maniau, kad bloga diena – tai diena, kurioje karaliauja “blogas“ oras, diena, kuomet aš “blogos“ nuotaikos ir kuri kupina susitikimų su “blogais“ žmonėmis.

O gera diena – tai diena, kai “geras“ oras, kai mano nuotaika “gera“ ir diena kupina bendravimo su labai, na, labai jau “gerais“ žmonėmis.

Bet kažkodėl man nelabai patiko taip gyventi: priklausyti nuo to “blogo“ ir “gero“.

Ir aš palengva, po truputį, po žingsnelį, pradėjau mokytis būti tiesiog laiminga, be jokių sąlygų.

Kodėl?

Todėl kad oras visada geras. Jis gali būti kitoks, įvairus, bet visada stebuklingas. Ir jei tu švieti iš vidaus kaip saulė, tuomet matai grožį bet kurioje gamtos išraiškoje, geriesi ja, įsimindama visa širdimi, ką sugebėjai pajusti šią pavasario, vasaros, rudens, žiemos dieną.

Todėl kad mano nuotaika – visada gera. Ji gali būti įvairi, ir aš priimu ją visa širdimi. O kaip dar kitaip ją galima priimti? Ir ši tokia skirtinga mano nuotaika padeda pažinti save: kitokią, dar vieną, naują, kupiną paslapčių.

Todėl kad žmonės visada geri. Jie tiesiog skirtingi: mokosi iš skirtingos patirties, gali kitaip mąstyti ir jausti. Įdomu jų klausytis, įdomu juos stebėti, o jiems įdomu stebėti mane. Visi mes padedame vieni kitiems vystytis, kaip pasaulio tiesos atspindžiai.

Ir štai aš jau bėgu ir linksmai juokiuosi pagal pirmojo sniego muziką, spinduliuodama savo nuotaiką ir šypsodamasi visiems sutiktiems ir nesutiktiems geriems žmonėms…

Aš tiesiog laiminga!

Aš linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Šviesaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !