Tiesiog Būti..

Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.

Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.

Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.

Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.

Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.

Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.

Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.

Klausytis cikadų.

Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.

Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.

Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.

Būti laimingu.

Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Šilto ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Baimė

Žinote, kas mus labiausiai riboja gyvenime? Tai, kad mes gyvename baimėje.

Bijome, kad mus atstums. Bijome, kad išjuoks. Bijome išsiskirti iš visų. Bijome, kad mūsų nesupras ir paliks. Bijome, kad nieko nesigaus. Bijome, kad kažką prarasime. Bijome, kad nemylės. Bijome…

Ir ta baimė sukausto gerklę, kai reikia kalbėti. Baimė mus priverčia blaškytis, kai reikia nusiraminti. Baimė priverčia ieškoti kaltų, kai reikia imtis veiksmų. Ta baimė sukausto kūną, kai reikia eiti į žmones. Baimė stabdo mintis, kai pradedame galvoti apie kažką gero gyvenime.

Ta baimė sako tau: “pasilik ten, kur dabar esi, juk nežinia, kas ten už durų, o čia bent jau šilta ir viskas taip įprasta!“ Baimė priverčia ieškoti negatyvumo, įžvelgti jį ir ten, kur jo nėra. Baimė priverčia šlietis prie tokių pat gyvenančių baimėje žmonių – taip jūs sau pasiteisinate, kad ir kiti bijo, todėl tai lyg ir normalu, o ir paprasčiau bijoti drauge.

Ta baimė šnabžda tau: “Na, nieko-nieko, kada nors tavo gyvenime bus kas nors gero, nutiks kažkoks stebuklas, štai tada ir pagyvensi, o dabar – nieko nekeisk, nes bus dar blogiau.“

Bet, pasirodo, pakanka nors kartą peržengti savo baimę, padaryti tai, ko labai bijojai ir pamatyti, kad ta baimė – absoliutus niekas, tiesiog minčių kratinys, bėganti eilutė, tuštuma, ir.. – ji pasitraukia.

Tai tikra vidinė evoliucija, kuri sujudina ir atgaivina tavyje baimės sukaustytą dvasinę jėgą ir laisvę. Ir tada visas pasaulis keičiasi: tavo būsena, tavo mintys, tave supantys žmonės, aplinkybės, galimybės ir svajonės. Ir tai neįtikėtinas pokytis!

Nors kartą žengus tokį žingsnį, gyvenimas jau nebus toks, kaip anksčiau.

Reikia tik drąsos jį žengti.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Traumos kultas

Pasakysiu tau štai ką: šiame nuostabiame pasaulyje, kupiname tragedijų, traumų, dramų, sugriautų šeimų, neapykantos, sekinančios kontrolės, kankinančių neurozių ir nesibaigiančios kančios, įsirėžusios kiekvieno žmogaus veide, labai sudėtinga būti tiesiog normaliu žmogumi.

Traumos Kultas išmokė mus, kad nepilnavertiškumas, prievarta, lūžiai, krizės, stresai, suteikia mums Vertingumą ir Reikšmingumą. Atseit, jei tu visą gyvenimą ne gyvenai, bet didžiulėmis pastangomis ĮVEIKDAVAI KIEKVIENĄ MINUTĘ, tik tuomet tu – Tikrų Tikriausias Žmogus.

O jeigu, neduok Dieve, tu gyvas, psichologiškai sveikas, sukūrei laimingą santuoką, myli tėvą ir motiną, o tavo artimieji myli tave, tuomet tu – kažkoks.. ne toks. Ir tuomet – nėra tau apie ką eiles rašyti ir dainas dainuoti, nėra dėl ko kerštauti ar regzti intrigas.

Jei aš galėčiau iš mūsų realybės išbraukti nors vieną dalyką vieną kartą ir visiems laikams – aš išbraukčiau pasiteisinimus. Nes jie beprasmiški ir ydingi. Ypač, jei kalbame apie tai, kad negatyvi patirtis, atseit, daug vertingesnė už pozityvią patirtį.

Tačiau nepriklausomai nuo nieko, tu neturi jaustis nejaukiai dėl to, kad tavo gyvenime viskas (arba kažkas) gerai. Net minties tokios neturi tau kilti.

Nes visada mūsų gyvenime yra ir bus žmonės, žvelgdami į kuriuos, mes taip pat įžiebiame savo vidinę šviesą. Ir pamatome, kad pasaulis daug didesnis, nei mums atrodė, ir kad mes šiame pasaulyje taip pat esame reikšmingi.

Tokie žmonės turi šviesti, o ne drovėtis.

Šviesk 🙂 .

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Tavo pasaulis

Viskas, ką tu myli…

Viskas, į ką įdedi dalelę savęs…

Viskas, ką nuoširdžiai apkabini ir priimi –

Geriausias vaistas nuo to, kas bando tave sužlugdyti…

Nuo tų, kas atėjo tik tam, kad pasmerktų, apkalbėtų, atimtų…

Nuo aplinkybių, kurių niekada neištvertum, jei nebūtų už ko laikytis…

Turėdamas savo mažą, su meile sukurtą, pasaulį didžiojo pasaulio viduje, tu nustoji bijoti…

Todėl, kad yra kur ateiti…

Yra kur pasislėpti…

Yra kam atnešti savo džiaugsmus ir liūdesius…

Nekovokite su didžiuoju pasauliu, mielieji…

Kurkite mažą…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Yra toks dėsnis..

Vaikinas ateina į svečius pas merginą ir atsisėda ant švaraus, šviesaus lovos užtiesalo (džinsai neskalbti mėnesį, nes vaikinas atvažiavo iš kelionės autostopu). Mergina sušunka lyg sužeistas paukštis.

Vaikinas iš pradžių nesupranta, kas atsitiko. Juk normaliai bendravo. Paskui, viską išsiaiškinęs, piktai mesteli: “Tau daiktai svarbesni už žmogų!“

O kitas vaikinas padeda savo pažįstamai su remontu. Dažo langų rėmus. Patiesti popieriaus nesusiprotėjo, o apie lipnią remontinę juostą apskritai nieko nežinojo.

Ant stiklų platūs teptuko pėdsakai, ant grindų dažų pritaškyta, šeimininkė akivaizdžiai nepatenkinta.

Vaikinas įžeistas – jis atėjo padėti, jis tiek dirbo! O ji, vietoje dėkingumo, murma sau kažką po nosimi. Jai daiktai svarbesni už žmones.

Žmona priekaištauja vyrui – vyras padėjo kažkam stumti mašiną iš molio duobės, palto nenusirengė, visas apsitaškė.

Vyras pasipiktinęs: kažkas ne taip su žmonos prioritetais – ji tik daiktų gaili, o ant žmonių jai nusispjauti.

Dešimtokė duktė persirengdama nušveičia rūbus sau po kojomis (matė tai filme ir prisiminė, kaip šauniai jai visa tai pasirodė).

Motina supykusi greitai pakelia juodą šilkinę palaidinę nuo grindų. Motinos veide duktė įžvelgia nesupratingumą ir patologinį rūpestį materialumu. Akivaizdu, kad daiktai jai daug svarbesni, nei žmonės.

Juk tai tik daiktai – sako visi šie žmonės. Negalima jų taip sureikšminti.

Ne, mielieji. Tai ne tik daiktai. Kiekvienas iš šių daiktų turi visai kitokią reikšmę, nei jums gali pasirodyti.

Pirmas vaikinas atsisėdo bet kur, per daug nesigilindamas. Šeimininkei dabar teks nuvilkti tą užtiesalą, skalbti ir lyginti jį, užtiesti naują. Bet juk ji planavo paskaityti knygą, o atėjęs vaikinas sujaukė jos planus, ir dabar ji turi neplanuotų papildomų darbų.

Antrasis vaikinas nudažė langų rėmus, ir tai užėmė jam valandą. Tačiau šeimininkei jis pridarė darbų kelioms valandoms – nuskusti ir nuvalyti visus aplink langą ir ant grindų pritaškytus dažus. Tai bent pagalba.

Vyras, kuris sutepė savo paltą, nepagalvojo, kad, galbūt, paltas gali būti sugadintas ir teks pirkti naują – reiškia, šeimai reikės galvoti, kaip išskirti pinigus nenumatytam pirkiniui.

O motina, kuri pakėlė numestus dukters rūbus, žinojo, kiek turėjo dirbti, kiek taupyti reikėjo, kad tuos rūbus dukrai nupirktų. Todėl savaime suprantama, kad dukters poelgis jai buvo netikėtas, o rankos pačios lenkėsi pakelti tai, kas sunkiu darbu uždirbta.

Kaip dažnai mes girdime tą seną dainelę – atseit, štai kokie mes dvasingi ir šviesūs, kaip mums svarbūs žmonių tarpusavio santykiai, o daiktai – tai bedvasių materialistų balastas, kuris mums visiškai nerūpi.

Ne, mielieji. Kas nesaugo daiktų, tas ir žmonių nesaugo. Tai dėsnis.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Sąmoningas paprastumas

Aš periodiškai pajuntu aštrų poreikį įsprausti dar kažką papildomo į dabartinį momentą: štai dar kažkam paskambinsiu, dar žvilgtelsiu į kompiuterį, ir dar kai kur užbėgsiu ko nors pasižiūrėti, nors tuo metu einu visai į priešingą pusę..

Dabar aš mokausi stabdyti tokius impulsyvius protrūkius, nors tai ir nėra lengva. Būtent dėl jų aš dažnai sėdžiu prie pusryčių stalo, bukai stebėdamas dribsnių pakuotę ir šimtąjį kartą skaitau dribsnių kalorijų sudėtį arba eilinius gamintojų nuolaidų ir loterijų pasiūlymus.

Nors ir suprantu, kad tai kvaila, beprasmiška, bet vis gi skaitau. O jei ant stalo laikraštis – tai dar didesni spąstai. Arba katalogas. Arba telefonas. Žodžiu, viskas, kas tuo metu pakliūna po ranka.

Ir toks balastas, užpildydamas mano laiką, tarsi sudaro sąjungą su mano sveika nuovoka ir užmigdo mano sąmoningumą, lyg tirštu rūku aptraukia.. To pilnai pakanka, kad pats to nepastebėdamas, prisikimščiau pilną skrandį, ir net nepajusčiau, kad valgiau.

Tokiais momentais esu visiškai atsiribojęs nuo aplinkos: aš nematau saulės spindulių žaismo ant stalo ir nejaučiu ryšio su savo artimaisiais, kurie apie kažką  gyvai šnekučiuojasi prieš naujos dienos pradžią.

Siekiant atsekti tokius impulsus, man patiko sąmoningai viską paprastinti ir pajusti nenusakomą išsilaisvinančios energijos jėgą. Todėl sąmoningai atlieku vieną veiksmą iki galo, ir tik tuomet persijungiu į kitą.

Gyvenimas suteikia daugybę galimybių tai išbandyti: pavyzdžiui, kai einu pavedžioti šunį, visą savo dėmesį skiriu tik jam. Sąmoningas paprastumas reiškia, kad aš nustoju blaškytis, siekdamas atlikti kuo daugiau, ir savo dėmesį pilnai skiriu tik tam, ką konkrečiai dabar turiu atlikti.

Taip, galbūt, iš pradžių to gali pasirodyti per mažai, per lėtai, bet – tai nesupančioja manęs per rankas ir kojas. Svarbus aspektas šiame procese – išmokti sulėtinti įvykių eigą.

Pavyzdžiui, būti kūnu ir siela su savo vaiku, net jei tuo metu praleidi telefono skambutį; nereaguoti į ketinimą kažkam paskambinti, jei tai visai nebūtina; pasiryžti neapgalvotai nepirkti naujų daiktų ir įprastai automatiškai nereaguoti į spaudos ar televizijos “pasiūlymus“ – visa tai veiksmingi būdai supaprastinti savo gyvenimą.

Galiausiai, pabandykite praleisti ramų vakarą be jokių “grandiozinių“ veiksmų, be lėkimo ir skubėjimo, be telefono: paskaitykite knygą arba pabendraukite su šeima, arba – pasivaikščiokite, pasigrožėkite gamta, pajuskite oro gaivą, arba – tiesiog atsigulkite anksčiau miegoti.

Žinoma, tai nėra taip jau lengva, nes gyvenime pasitaiko situacijos ir aplinkybės, į kurias privalome reaguoti ir kurių negalime nustumti į šalį. Tačiau visada gelbsti vidinės pusiausvyros būsena, kurioje aiškiai girdime savo intuiciją ir širdies balsą, ir tai padeda išsaugoti sveiką nuovoką ir sudėlioti prioritetus.

Aš supratau, kad pati sąmoningo paprastumo idėja sutelkia mano sąmonę ties svarbiausiais dalykais: ties dvasiniu tyrumu ir aiškiu pasaulio suvokimu – juk viskas šiame pasaulyje yra susieta ir kiekvienas mūsų veiksmas turi plačias pasekmes. O kuomet bėgame, blaškomės, skubame – mes negalime to nei pamatyti, nei suvokti, nes mūsų galva užkimšta dalykais, kurie mus pradeda valdyti.

Sąmoningas paprastumas išlaisvina mus nuo daugybės neesminių, primestų, nereikalingų, o neretai ir kenksmingų minčių ir veiksmų. Pasirinkę paprastumą gyvenime, mes atgauname ne tik vidinę laisvę, bet ir.. galimybę įsitikinti, kad: mažiau – tai iš tikrųjų – geriau 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Saulės rezginys

Kartais man kvapą užgniaužia nuo supančio grožio – nes jis atrodo toks neaprėpiamas, o mano širdis – tokia maža. Kaip sakydavo mama – širdis tokia, kaip tavo sugniaužtas kumštelis..

Argi gali ten tilpti viskas, kas priverčia mano širdį virpėti: šiurkštūs saulėgrąžos stiebai, žvaigždžių atspindys naktinės jūros bangose, vanduo iš šulinio, žvyro šiugždėjimas po dviračio ratais, vardai, ištarti garsiai ir pašnibždomis, visos mano mėgiamos dainos, patys šauniausi pasaulyje knygų herojai?..

Bet juk kažkaip telpa. Ir kai aš apie visa tai galvoju – man atrodo, kad ir aš tampu neaprėpiama. Tokia didžiulė, kad galiu įpinti į plaukus žvaigždynus, pabučiuoti jūrą į sūrią kaktą, arba apkabinti – visus ir iš karto.

O mes skundžiamės, kad viskas ne taip, kad reikia sulaukti šviesesnių laikų.. O juk šviesa – ne tame, kad ji tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Viskas paprasta, ir tai joks stebuklas, tai fizika: tamsa neturi šaltinio.

Ir jei tamsu – reiškia, kažkas užstoja šviesą. Aptiksi tai, stumtelsi į šoną – ir, žiūrėk, kaip pradės viskas aplink palengva šviesėti.

Žinoma, tu gali prieštarauti – atseit, juk ir saulė tai pateka, tai vėl nusileidžia, ir tu niekaip negali įtakoti šio proceso.

Bet, žinai, tavyje juk visas rezginys saulės vardu pavadintas.. Manau, tai labai daug reiškia 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !