Pripildykime gyvenimą.. gyvenimu

Svarbiausia, mano požiūriu, visų ieškančių priešnuodžio nuo savo nelaimių klaida – tai mintis apie tai, kad reikia atrasti kažkokią išskirtinę išmintį, teoriją, praktiką, kuri iškels į nematytas aukštumas ir atneš reikiamus rezultatus…

O tai yra visiškai ne taip, mielieji…

Todėl kad galima paaukoti dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą, studijuojant nesibaigiančius ir beveik visada vienas kitam prieštaraujančius mokymus, bet laikas praeis, o tu taip ir liksi sėdėti ant griuvėsių, nežinodamas, ko griebtis…

Deja, aš mačiau ir tebematau daugybę tokių guru-atsiskyrėlių pavyzdžių, kurie vis bando visiems atleisti arba atrasti kaltus, ar atskirti dvasią nuo kūno, ar patirti “emocinį pirmapradiškumą“, arba pabūti nirvanoje, ar pagiedoti mantras lotoso pozoje, ar įteigti sau mintį apie gebėjimą valdyti pasaulį, ar levituoti, ar regresuoti į praeitą gyvenimą, arba nušlifuoti save iki “geriausios versijos“, ar išvalyti čakras, arba užsiimti dar kažkuo nuolatos ir be galo, išskyrus vieną –

REALŲ GYVENIMĄ…

O juk svarbus būtent jis, ir mūsų buvimas jame, o ne būdai nuo jo pabėgti…

Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame suvokti, kad vertinga TAI, KĄ MES IŠ TIESŲ DAROME, o ne tai, kam be galo teoriškai ruošiamės…

Nereikalingi šiame gyvenime diplomai… Reikalingas sąmoningumas ir konkretūs darbai…

Nereikia mokytis mylėti – reikia mylėti gyvą žmogų… Reikia būti su juo, jausti jį, rūpintis juo, palaikyti jį, suprasti jį ir suteikti jam tiek laimės, kiek tik įmanoma… Ir su dėkingumu priimti visa tai iš jo… Praktiškai, o ne teoriškai…

Nereikia mokytis atleisti – tiesiog nereikia skaudinti kitų…

Ir nereikia kankintis nuoskaudose – reikia atleisti, arba išbraukti žmogų iš pasitikėjimo sąrašo, ir eiti toliau…

Nereikia atsiskirti nuo visų tam, kad augtume dvasiškai, nes žinios, nepritaikytos realybėje – negyvos žinios…

Nepakanka skaityti, klausyti, mokytis, atlikti praktikas – reikia TAIKYTI jas kiekvieną dieną savo asmeniniame gyvenime…

Nereikia bėgti iš ten, kur tu nieko nepadarei..

Ir nereikia galvoti, kad sugebėsi kažką padaryti per atstumą… nesugebėsi…

Sugrįžk ir padaryk bent kažką… Ir tuomet, kai tas “kažkas“ taps sistema, o ne vienkartiniai bandymai priešokomis, tuomet bus ir rezultatai…

Nereikia sklandyti virš gyvenimo, REIKIA NUSILEISTI ANT ŽEMĖS IR GYVENTI PAPRASTĄ ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ… Tame ir yra visa išmintis, mielieji, o ne tuščiose iliuzijose, kad yra super-žmonės, kurie vienu rankos mostu pavers visus laimingais nugalėtojais…

Stebuklų nėra, esame mes… Bet mes galime labai daug…

Ir jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, kurį mes sušildėme savo širdies šiluma, tuomet viskas jau įgauna prasmę…

Tame ir yra visa paslaptis…

Neieškokite išskirtinių mokymų – dovanokite laimę tiems, ką mylite…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Meilė, rūpestis, širdies šiluma.. Mama

Visos mamos skirtingos – jaunos ir gražios, žilos ir pavargusios, švelnios ir griežtos.. Bet visą savo gyvenimą jos išlieka motinomis. Jos padovanoja gyvenimą savo vaikams ir daro viską, ką gali, kad jų vaikai būtų laimingi.

Motinos meilė – tikras stebuklas, nes mama – tikrų tikriausias Angelas šioje Žemėje.. Ji padeda vaikams augti, skleisti geriausias savybes, pažinti žmones ir pasaulį. Tik mama, nežiūrint į nieką, visada palaiko savo vaikus, rūpinasi jais, įkvepia ir nuoširdžiai džiaugiasi jų pasiekimais.

O jei vaikai susiduria su sunkumais – ji išklauso, apkabina, nuramina, padrąsina, ji savo gerumu ir kantrybe įkvepia vaikams pasitikėjimą savimi ir optimizmą. Ji viską savo vaikams atleidžia – tik atsidūsta sau tyliai, nubraukia slapta ašarą ir.. atleidžia. Nes motinos meilė – beribė, nes kitaip ji tiesiog negali.

O motinos rankos.. Ar susimąstėte, kiek neįtikėtinai daug daro motinos rankos? Kokios jos darbščios, geros, švelnios ir rūpestingos! Būtent mamos rankas pirmiausiai pajunta kiekvienas vaikas, atėjęs į šį pasaulį – jos apkabina, sūpuoja, paglosto, apgaubia šiltu jaukumu ir suteikia saugumo jausmą..

Motina subrandina savyje naują gyvybę, ji dovanoja gyvenimą savo vaikams, todėl su motinyste siejame pačią gyvybę ir tai, kas yra visiems gyvybiškai vertinga ir svarbu – todėl dažnai motina vadiname mūsų Žemę-maitintoją ir savo Tėvynę.

Kiek gražių žodžių besakytume apie motinas – to vis vien bus per maža.. Jos besąlygiškai myli savo vaikus ir visą savo gyvenimą jais rūpinasi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Ji džiaugiasi savo suaugusių vaikų pasiekimais labiau nei savo, ir.. išgyvena jų nesėkmes kaip savo asmenines. Mama atiduos viską, kad jos vaikai taptų gerais ir laimingais žmonėmis.

Todėl suaugę ir palikę tėvų namus nepamirškime, kad yra pasaulyje labai svarbus žmogus – tai mama, kuri visada laukia savo vaikų. Ir visada atranda jiems pateisinimus, kodėl jie neskambina, neatvažiuoja, neparašo..  Ir tyliai siunčia jiems savo besąlygišką meilę ir motinišką palaiminimą..

Branginkime ir mylėkime savo motinas, dovanokime joms savo širdies šilumą ir dėkingumą! Prisiminkime, kaip buvo reikalinga kiekvienam iš mūsų mama vaikystėje.. – lygiai taip pat reikalingi ir mes savo motinoms, kai suaugame.

Juk didžiausia dovana ir laimė kiekvienai mamai – jos vaikų meilė 🙂 ..

Artėjančios Motinos dienos proga – patys šilčiausi, švelniausi ir gražiausi sveikinimai visoms mamytėms, močiutėms, prosenelėms 🙂 !

O gal pabandom kitaip?..

Stebėdami žmonių bendravimą vis dažniau pastebime, kad jame dominuoja priešiškumas, kai kiekvienas iš pašnekovų pokalbyje siekia užimti “aukštesnę“ poziciją – protingesnio, daugiau žinančio ir nusimanančio, galinčio dalinti patarimus ir pamokymus.

O jei kažkas nesutinka su jų nuomone, tuomet jis tampa automatiškai “priešu“, kurį “reikia“ sutriuškinti ir pažeminti. Ramiai išklausyti, argumentuoti savo poziciją ir priimti kitokią informaciją be agresijos retas jau bemoka..

Ir tai matome ne tik kasdieniniame žmonių bendravime, bet ir viešoje erdvėje: televizijos diskusijų laidose, politikų debatuose, internetinėje erdvėje. Čia ypač ryškiai pasireiškia principai “Kas ką perrėks, tas ir teisus“ arba “ Kelk daugiau triukšmo: be perstojo kalbėk, ginčykis, žemink, tyčiokis.“

Todėl tokiose “diskusijose“ aiškiai matome, kad žmonės siekia daugiau kalbėti, nei klausytis, fanatiškai ginti savo “vienintelę teisingą“ nuomonę, iš aukšto mokyti kitus, neišklausius kalbėti vienu metu su pašnekovu, sąmoningai ieškoti priešinančių žmones momentų, pereiti į asmeniškumus, žeminančiai kritikuoti kitus.

Ypač ryškiai tai pasireiškia komentaruose internetinėje erdvėje, naiviai galvojant, kad tai – “tik“ virtuali realybė, už kurios pasislėpus galima sau leisti viską. Tačiau internetas – tai mūsų realaus gyvenimo dalis, ir už viską, ką jame kalbame ar rašome mes esame atsakingi lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime, o ir mūsų veiksmų pasekmės yra lygiai tokios pačios, kaip ir tikrovėje.

Ir nesvarbu, ką žmonės daro toje virtualioje erdvėje – rašo komentarus, moko savo internetiniame puslapyje nušvitusių guru vardu, veda įvairius seminarus, skelbia sensacingas pranašystes, buria, demonstruoja viešai savo gyvenimą ar kažkaip kitaip dalyvauja ir save išreiškia..

Visa tai daro realią įtaką kitiems žmonėms, ir jei tai yra grįsta egoizmu, melu, agresija, siekiu šokiruoti ar pasipelnyti apgaulės būdu – tai būtinai atsisuks prieš patį sumanytoją. Ir jokia internetinė erdvė nuo to neapsaugos – tai asmeninės atsakomybės ir sąmoningumo klausimas.

Ypatingai reikėtų susimąstyti tiems, kas agresyviai puldinėja žmones komentaruose – juk ir virtualus žodis gali sužeisti, ir sąmoningai skleidžiama negatyvi informacija ar apgaulė internete gali sugniuždyti žmones.

Tai realus neigiamas poveikis, realus stresas žmonėms, kuris prilyginamas fiziniam smurtui: virtualiai “užpultam“ ar negatyvios informacijos paveiktam žmogui staigiai šokteli ir krenta hemoglobino ir adrenalino kiekis, įvyksta kapiliarų spazmai, pakyla skrandžio rūgštingumas, sutrinka medžiagų apykaitos procesai, o į kraują išskiriamos tokios pačios medžiagos, kaip ir fizinio smurto metu..

Ir gerai, jei žmogus geba greitai pamiršti tokį patirtą stresą, bet jei jis jautrus, emocingas, ir tokį stresą patiria dažnai arba nuolat – tai neišvengiamai negatyviai atsiliepia ir jo psichinei būsenai, ir fizinei sveikatai. Todėl – jauskime atsakomybę už tai, kaip bendraujame internetinėje erdvėje ir ką joje skleidžiame.

Ir pats svarbiausias klausimas – kodėl žmonės taip agresyviai bendrauja? Svarbiausia priežastis – egoizmas, kuris bendravime pasireiškia kaip egocentriškumas, susireikšminimas, siekis dominuoti, šlovės siekis, noras būti išskirtiniu, šokiruoti ir stebinti kitus savo neįtikėtinais gebėjimais.

Kita priežastis – vidinė žmogaus įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis. Tokiu atveju žmogus tą savo vidinę įtampą išlieja bendravime, ypač virtualiame, kai galvoja, kad gali leisti sau viską, nes yra už ekrano. Realiame gyvenime tokiam žmogui bendravimas yra būdas atsikratyti, išmesti susikaupusią vidinę agresiją.

Ką gi daryti, jei norime nuoširdaus, harmoningo bendravimo? Pirmiausia – atsikratyti egoizmo. Egoizmas iš esmės negali nieko gero atnešti į žmonių tarpusavio santykius, nes egoistai visuomet galvoja tik apie save, o kiti žmonės jiems – tik fonas jų puikybei.

O nepasitikintiems savimi, patiriantiems nuolatinę įtampą žmonėms reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir sekti savo emocijas bendravimo metu. Juk būtent nuoširdus, atviras, geranoriškas bendravimas gali padėti ne tik suprasti save, atverti savo geriausias savybes, atgauti vidinę pusiausvyrą, bet ir užmegzti harmoningus ryšius su kitais žmonėmis.

Bet kokiu atveju agresyvus bendravimas griauna viską: tai supriešina žmones ir kenkia visiems tokio bendravimo dalyviams. Tai grandininė reakcija, kuria kaip užkratas skleidžiamas negatyvumas, kurį žmonės galiausiai pradeda laikyti savaime suprantamu bendravime.

Akivaizdu, kad agresyvus bendravimas nieko gero neneša, ir keisti bendravimo būdą galime tik mes patys. Sustabdyti agresyvų bendravimą galime tik vienu būdu – neįsitraukimu į tą destrukcijos grandinę. Tiesiog stebėkime – ką skleidžiame bendraudami, kokią įtaką darome žmonėms, ir – ar norėtume tai patirti patys.

Man atrodo, kad mes jau visi pavargome nuo agresijos bendravime, todėl – junkime kitokią – geranoriškumo ir nuoširdumo grandininę reakciją! Pirmiausiai – savo šeimoje, su savo artimais žmonėmis, su savo bendradarbiais, su kaimynais –  kad ji plistų vis toliau ir vis plačiau 🙂 ..

Ir tegul kiekviena mūsų diena prasideda šypsena, gera nuotaika, pozityviomis žiniomis, įkvepiančia informacija, kūrybinėmis idėjomis, draugišku palaikymu 🙂 !

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Meilės išraiška

Kaip gražiai mes bekalbėtume apie tyrą ir besąlygišką meilę, bet išreikšti ją, o tiksliau – padaryti regima ir juntama – mes galime tik savo kasdieniais darbais.

Jie gali būti visai maži ir labai paprasti: nusišypsoti, apkabinti, paskambinti, padrąsinti, suprasti, pasidžiaugti pasiekimais, pabūti kartu, išklausyti arba pasiūlyti pagalbą, kad žmogus pasijustų geriau.. Priimti žmogų tokį, koks jis yra, matyti jo geriausias savybes.

Ir nepamiršti, kad meilė – tai abipusis ryšys, sąveika ir vienybė, todėl reikia mokėti priimti ir kitų žmonių meilės išraišką: branginti kitų rūpestį, pastebėti jų gerus darbus, gebėti paprašyti pagalbos ir su dėkingumu ją priimti. Bendrauti su žmonėmis geranoriškai, nuoširdžiai ir atvirai.

Juk kartais mums reikia taip nedaug: prisilietimo, šypsenos, gero žodžio, apkabinimo, širdies šilumos, palaikymo. Taip mažai kartais reikia, kad žmonės pasijustų laimingi..

Bet kartais reikia ir didelių darbų, ir didelės kantrybės, ir net pasiaukojimo vardan meilės.. Bet jei mylime tyrai ir besąlygiškai – meilė suteikia stiprybės, palengvina kančią, įprasmina pasiaukojimą.

Mylėkime vieni kitus – meilė gyva ir tikra, kai ji yra juntama ir regima. Meilės negali būti ten, kur kiekvienas – tik už save.

Meilės išraiška – ne vien gražūs žodžiai, tai pirmiausiai mūsų darbai ir veiksmai. Maži, paprasti, kasdieniniai, vienijantys..

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂  !