Tavyje yra Šviesa

Aš sutinku labai daug Šviesių žmonių. Būtent Šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių visoms atgyvenusioms taisyklėms, ne atitinkančių nuobodžius stereotipus.

Šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs, mielieji. Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nepatyrė gobšumo su gobšuoliais, nepavydėjo pavydintiems, nekovojo su žiauriais.

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties skleidėjai. Ir tai atėjo su išbandymų išmintimi, su kuriais jie susidūrė akis į akį, o ne laukimu pasislėpus už svetimų nugarų.

Paprasta išmintis, gauta iš pačio gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudojant ją savanaudiškiems tikslams, ir yra didžiausia vertybė, nė iš tolo neprilygstanti visiems madingiausiems mokymams, kurie sugalvoti tiems, kurie nori visko, nedarydami nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tik dėl to, kad pasijustų geriau jų fone. Žinote, kodėl? Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite Šviesioje pusėje 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Olgos Bedlovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Dabar – taip…

Jei atvirai – mes tiesiog pavargome…

Kažkas pavargo iki pilno atsiribojimo nuo realybės. Kažkas – iki triukšmingos kovos su ja. Kažkam nuovargis užgesino norą veikti. O kažkas, atvirkščiai, didina apsisukimų skaičių, kad peršoktų kartų nesupratimo momentą to, kas vyksta…

O jis yra, tas momentas.

Ir jis taip pat žaidžia su mumis savo sudėtingus ir ne pačius geriausius žaidimus, aštrindamas nerimą tiems, kas ir be jų niekada ramiai negyveno… skleisdamas dar didesnę baimę išgyvenantiems chronišką įtampą… pritardamas bejausmiams cinikams… keldamas nusivylimo laipsnį patyrusiems nusivylimų kolekcionieriams… na, ir skubindamas įprastą ir jau juokingą “viskas bus gerai“ tiems, kam šie trys žodžiai – visada kišenėje gulintis pleistras, kurį jie automatiškai klijuoja ant savo ir svetimų žaizdų.

Bet šiandien tiesa truputį kitokia, mielieji… ir ji – nežinomybėje.

Mes nežinome, kaip bus.

O nežinoti tuomet, kai žinoti labai norisi – tokia būsena mūsų psichikai ne pati lengviausia. Ir todėl ji ginasi, kaip tik gali. Kartais išlaisvinančiu prasimanymu, kartais eskapizmu, kartais stresu, kartais dirbtinės atramos kūrimu.

Tačiau NEdirbtinė atrama, iš esmės, tik viena – išmokti gyventi su šios dienos tiesa, niekaip jos neslepiant ir nedailinant.

Dabar – taip yra. Taip, kaip yra iš tiesų. Kaip bus rytoj – sužinosime rytoj.

Ir nereikia žvilgčioti toli į ateitį, nevaidinti autoritetingo visažinio, nepradėti tų sričių analitikos, kuriose nesame profesionalai.

Dabar – taip. Užklysta pirmos snaigės. Naktys dar nelabai šaltos. Arbata su citrina, kaip ir anksčiau, dar vis skani. Gerai būtų išsivirti lengvą daržovių troškinį.

Daryk tai, ką gali padaryti, nedrumsk ne savo… tai mano močiutės išmintis, amžiams įsirašiusi į mano širdį ir dar nei karto gyvenime manęs nepavedusi.

Todėl – keliaujame gyventi toliau. Kai kam pavyks. Ir tegul pavyks.

Tiesiog pavyks, ir viskas…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Ji tiesiog yra

Meilei nereikia priežasčių. Jei pradėsi ieškoti priežasčių, dėl kurių tu galėtum kažką pamilti, iš tiesų nerasi nei vienos.

Galima rasti priežastis prieraišumui, pagarbai, bendravimui. Bet nėra priežasčių meilei.

Tame ir yra jos esmė: ji pati yra visa ko priežastis. Todėl nėra ir negali būti jokių priežasčių meilei. Ji tiesiog yra. Ji yra tavyje. Ir tu esi meilė. Ir Dievas yra meilė.

Mes negalime jos apibrėžti, mes negalime jos suprasti. Bet mes matome, kaip ji veikia, ir matome jos daromus stebuklus – kai išskirti žmonės atranda joje vienybę, susvetimėję pradeda bendrauti, pasiekiama kas atrodė nepasiekiama, slėpiniai atsiveria, apgaulė išsisklaido, supriešinti apsikabina, gobšūs pradeda dalintis, nepatiklūs ima pasitikėti, kenčiantys atsigauna ir klesti, o praradę sveiką nuovoką atgauna ramybę šiame pasaulyje…

Ir viso to priežastis – meilė. Meilė be priežasčių.

Padėka autoriui! Pagal Igor Nemoff esė, vertė ruvi.lt

Tiesiog… Mylėkime vieni kitus 🙂 !  

Meilė neskirsto

Jei rožės galėtų prabilti, argi jos galėtų taip pasakyti: “Mes skleisime savo aromatą tik geriems žmonėms, o jei mus pauostys blogas žmogus, mes nuslėpsime nuo jo aromatą“?

O ar galėtų saulė pasakyti, kad ji šviečia tik išrinktiesiems žmonėms, o visiems kitiems nešviečia? O medis ar galėtų pareikšti, kad nuo šiol jis neteiks pavėsio nevertiems keliautojams?

Visi šie vaizdiniai suteikia mums galimybę geriau suprasti, kas yra besąlygiška meilė…

Pagal Entoni de Mello miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Viskas bus savo laiku…

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – suprasti tokią akimirką, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą.

O kažkas labai pavargs ir sakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina Kūrėjo atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar to negali atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Padėka autorei! Pagal Olgos Demidiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gerumo banga

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir kompromisas neišgelbės

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Dėžutė su sagomis


Kartą sporto salėje aš pamačiau berniuką metų penkerių. Kol jo mama sportavo, jis ramiai sau sėdėjo prie švediškos sienelės. Mažylis skraidino oru įsivaizduojamą laivą ir vos girdimai komandavo šturmanui: “Vairas į kairę! Borto dešinėje rykliai!“

Jis buvo laimingas.

Pertraukose tarp pratimų jo mama su neslepiamu susierzinimu ragino sūnų: “Eik į bėgimo takelį! Pabandyk pažaisti su kamuoliu! Paimk šokdynę!“

Vaikas linksėjo galva, bet liko savo vietoje. Moteris vėl ir vėl kalbino jį pajudėti.

O aš prisiminiau antrąjį psichologijos fakulteto kursą. Mes nagrinėjome auklėjimo dėsningumus.

Pasodinsi choleriką karpyti žirklėmis – pasiruošk pleistą. Šūktelsi ant melancholiko – pasėsi priešiškumą sau.

Priversi sangviniką rašyti dailyraštį – pamatysi jo ašaras. Nusiųsi flegmatiką į “linksmuosius startus“ – sukelsi komediją.

Temperamentas – jis nesikeičia. Mažylis nedaro kažko specialiai tam, kad jus supykdytų – tiesiog jo gyvenimo ritmas kitoks. O mes – arba priimame tai, arba – pykstame, susierziname, kankinamės. 

Mano mama dažnai prisimena, koks “auksinis vaikas“ aš buvau: “Duodi tau dėžutę su sagomis, ir pusantros valandos gali užsiimti bet kokiais darbais!“

Aš tų savo sagų neprisimenu. Bet mama tvirtina, kad aš jas rūšiavau pagal formą, spalvą ir skylučių kiekį. Stačiau piramides ir dėliojau įvairias geometrines figūras. Aš buvau laiminga.

Ir kai mano dukrelei sukako dveji, aš su džiaugsmu įteikiau jai šeimos relikviją – motiniškos ramybės simbolį – dėžutę su sagomis. Ir ką gi? Visas dėžutės turinys akimirksniu buvo pažertas ant grindų. Gražiai, su trenksmu, įspūdingai. Dukrelė buvo laiminga.

Atvirai pasakysiu – man buvo nelengva ramiai priimti šį netikėtą fejerverką. Bet vėliau aš supratau akivaizdų dalyką, kuris padeda mums išvengti konfliktų.

Kiekvienas turi savo dėžutę su sagomis 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Anos Grin pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !