Pakeleiviai :) …

Ar jūs kada nors bandėte atidžiau pažvelgti į savo pakeleivius? Sugalvoti per akimirką mažas gyvenimo istorijas? 

Štai jaunuolis prie durų – jis važiuoja namo, kur jį sutiks mylimas šuo. Jis gyvena paskutiniame daugiabučio aukšte ir mėgsta vakarais gėrėtis saulėlydžiais.

O tos dvi senolės iš tiesų yra seserys. Taip, jos dabar nesikalba. Tiesiog abi prisimena malonius savo jaunystės momentus.

Jauna mergina, kuri susikaupusi rašo žinutę, yra truputį įsimylėjusi ir todėl šiek tiek nerimauja.

O štai tas rūsčios išvaizdos vyras – užkietėjęs alpinistas…

Štai tokios, atrodytų, mažos naivios istorijos, kurių dėka beveidė minia staiga virsta įdomių žmonių kompanija 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Caramelina esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tegul laisvai sklinda jūsų Šviesa

Bet koks įprotis, priklausomybė – didžiulis energijos praradimas. Tai daugiasluoksnė pavergimo sistema, kuri valdo žmogaus gyvenimą.

Smegenų srityje – tai neuroninės grandinės, kurios susiformavo vienodų veiksmų kartojimo dėka. Ir jos “reikalauja“, kad ir toliau tie veiksmai būtų kartojami.

Ir kad būtų gaunami “džiaugsmo hormonai“, pirmiausiai dopaminas, iš išorinių stimuliatorių. Ir nuolatinis siekis juos gauti. Tokiu būdu vyksta pažeidimai toje smegenų žievės dalyje, kuri atsakinga už savikontrolę. 

Psichikos srityje – tai tvirtas prisirišimas prie malonumų šaltinio. Nuolatinis nerimas, kad jo nebus ar jo bus nepakankamai. Kančia, “lūžiai“, kai jo nėra. Malonumų šaltinis laikomas didžiausia gyvenimo vertybe.

Viso to pasekoje – depresijos, neurozės, psichikos ir sveikatos griovimas.

Įsivaizduojate, kiek energijos dėl to netenkama? Žalingi įpročiai ir priklausomybės palengva užvaldo ir sunaikina žmogų, padaro jį bevaliu, paklusniu.

Ar ne todėl alkoholis, nikotinas laikomi “norma“, garbinami priklausomi santykiai? Kultivuojama kančia? Kai žmogus įtraukiamas į keletą priklausomybių, galima užmigdyti jo sąmonę. Tuomet jis nesugeba savarankiškai mąstyti, yra lengvai įtakojamas, nelaimingas, amžinai kaltas…

Pasaulis dabar greitai keičiasi, todėl svarbu laiku persiorientuoti, atsinaujinti ir laiku švarinti kūną, sąmonę, psichiką, sielą, dvasią… Visa tai susieta ir įtakoja mūsų gyvenimo kokybę. Ir, kaip taisyklė – pasaulį aplink mus. Todėl kad pasaulis – tai juk mūsų kolektyvinė energija.

Metų pradžia – pats laikas atsikratyti žalingų įpročių ir priklausomybių. Jei jau jos yra. Neleiskite joms siurbti jūsų energijos. Neleiskite valdyti jūsų gyvenimo.

Jūs – nuostabi, drąsi siela, kuri atėjo čia tokiu nelengvu metu. Jūs Naujojo pasaulio Kūrėjas. Neleiskite savęs palaužti, būkite stiprūs.

Tegul jūsų Šviesa spinduliuoja skaidriai ir ryškiai.

Padėka autorei! Pagal T. Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dvasingumas tai…

Dvasingumas – tai ne paskaitos. Ne atributika. Ne maldų kilimėlis. Ne pasninkas ir ne askezė. Ne sėdėjimas lotoso pozoje.

Dvasingumas – tai kasdieniniai sąmoningi veiksmai mūsų materialiame pasaulyje. Tai kuomet blogis sustoja ties tavimi, kai jis nesklinda toliau.

Bet ne tuomet, kai tu kaupi jį savyje, o kuomet kasdien, kiekvieną sekundę išsklaidai ir transformuoji blogį.

Kaip?

Pasirinkdamas savo būseną. Pasirinkdamas savo mintis. Galvodamas, ką tu galvoji. Būdamas dėmesingu – stebėdamas ir pastebėdamas, kas tiesiog dabar yra priešais tave. Juk ne atsitiktinai gyvenimas būtent taip susiklostė ir viskas tavo gyvenime būtent taip. 

Dvasingumas – kai grįžti namo ir myli pačius artimiausius žmones. Net tada, kai pavargai ar kai nėra jėgų. Kuomet tarp chaoso sugebi išsaugoti savo vidinę jėgą, kai atlikdamas paprastus darbus, tu sugebi atkurti vidinę pusiausvyrą.

Kai padedi, palaikai kitus žvilgsniu, žodžiu, veiksmu arba tiesiog savo buvimu šalia. Savo vidine ramybe ir vidiniu pasitikėjimu padedi kitiems pajusti ramybę.

Kai myli gyvenimą ir savo meile įkvepi kitus. Kai suvoki, kaip skirtingai kiekvienas iš mūsų išreiškia savo meilę…

Kuomet pradedi matyti ir jausti meilę viskame – rytinės kavos puodelyje, mylimo žmogaus akyse, praeivio šypsenoje, pavasariniame atgimime, vasaros žieduose, rudens spalvose, snaigių šokyje…

Dvasingumas – tai pats gyvenimas: sąmoningas, tyras, doras, šviesus, harmoningas … Tai besąlygiškos meilės išraiška, nuoširdus ketinimas pagerinti šį pasaulį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mums visiems tai reikalinga…

Neįtikėtina, kaip nesutampa gamtos ir socialiniai ritmai. Žiemos švenčių periodu tai ypač ryšku.

Gruodžio pabaiga, sausis – didžiausios rimties metas. Iškvėpimo, sustojimo, judėjimo į vidų, o ne į išorę metas.

Pakanka išeiti į gamtą, ir viskas pasidaro aišku! Šalta žemė, užšalęs vanduo, visas gyvenimas vyksta kažkur viduje, viskas sulėtėja, užmiega.

O mes bėgame, sutelkę paskutines jėgas! Suspėti, nubėgti, pasiekti! Susumuoti metų rezultatus, priplanuoti naujų pasiekimų!

Tačiau dabar tam ne laikas. Todėl taip vargina nesavalaikis šurmulys. Todėl taip sekina didelis aktyvumas.

Dabar tinkamas laikas ramybei. Geriausias laikas. Ir tegul negalima atsigulti ant šiltos krosnies ir stebėti spalvotus sapnus, bet juk galima atidėti kai kuriuos reikalus, užsivirti kvapnios arbatos ir pasižiūrėti atidžiau į savo gyvenimą.

Pamatyti gyvenimo tėkmę savyje. Leisti sau sustoti, nors ir neilgam. Nusiraminti, atsipalaiduoti ir pabūti tyloje. Kuri mums visiems taip reikalinga… Ypatingai dabar.

Nuoširdi padėka autorei! Pagal J. Ševčenko esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems:) !

Tyrumo metas

Pirmąją metų dieną pabundi jau sausio delnuose, žiemos šerdyje, kuri, kaip katė, vaikšto pati sau.

Man labai patinka šis visai neilgam sustojusio gyvenimo pojūtis, tuščios gatvės, nuostabi tyla, ypatingai reta galimybė suvokti, kad tu niekur neskubi.

Iš pradžių tai sutrikdo, bet paskui pasijunti gerai…

Gera prisiliesti prie trapaus, švelnaus, atviro gyvenimo, kuriame nėra to negailestingo ritmo. Tokį gyvenimą aš vadinu gyvenimu su naktiniais marškiniais. Gyvenimas, kuris spinduliuoja meilę.

Gera apsižvalgyti aplinkui ir suprasti, kad tu esi čia ne veltui, ir viskas, į ką tu dedi savo galimybes ir savo šilumą, taip pat ne veltui.

Gera prisipažinti sau, kad kiekviename, kas iš tiesų šalia, tu matai patį save, su viskuo, kas tau yra brangu.

Gera… tiesiog gera…

Pirmosios vos prasidėjusių metų dienos – tyrumo metas.

Jos dar neužgožtos šurmuliu, dar neprislėgtos tonomis ne pačių geriausių naujienų, dar nepridariusios klaidų, dar neprisilietusios prie savo didelių ir mažų rūpesčių.

Tegul jos įsimena.

Ir tegul suteikia nors nedidelę atsargą tos ramybės, kuri jau greitai taps sunkiausiai papildomu deficitu.

Vis dar su Naujaisiais metais, mano nuostabieji draugai…

Nuoširdi padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, tyrumo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Mylėkime…

Meilė – vienintelė jėga Žemėje, kuri auga ir didėja, kai mes ja dalinamės. Dalinkime dosniai meilę, ir ne tik savo artimiesiems, juk geras žodis palieka šilumą širdyje, įkvepia tikėjimą savimi, savo jėgomis, todėl – dažniau sakykime gerus žodžius žmonėms.

Dabar paplito cinizmas ir sarkastiškos pastabos, tačiau jos dar nieko nepadarė protingesniais arba laimingesniais, todėl kad meilė – stipriųjų prerogatyva, ir aš tikiu, kad tuomet, kai žmogus kažką daro su meile, jam padeda aukščiausios jėgos – ir jam viskas gaunasi, o bėdos jį aplenkia.

Mylėkime. Mylėkime šiais nelengvais laikais, mylėkime stipriau, nei paprastai – ir tuomet gyvenimas pagerės, ir tapsime stipresni kūnu ir dvasia.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir ramių, jaukių artėjančių švenčių mums visiems 🙂 !

Kažkas šviesaus užgimsta

Gimsta nuotaika, kurią norisi dovanoti. Semti samčiu iš Gėrio Šaltinio ir dalinti į mielas rankas.

Gimsta šiluma ir šviesios ateinančios tikrovės matymas, žingsnis po žingsnio, nuo vilties ženklų iki geros nuojautos pėdsakų. Ir todėl taip ramu širdyje.

Gimsta vėjas, įkvėpimo vėjas, troškimo gyventi įdomiai vėjas.

Daryti viską su įkvėpimu. Kaip žingeidus vaikas, skubėti pasitikti žinių ir stebuklingų “kasdieninių“ reikalų.

Juk viskas turi savo nepakartojamą skonį ir spalvą: ir išplautas puodelis, ir perskaitytas eilėraštis, ir nupieštas ant drobės nepažįstamosios vualis, ir atviras pokalbis virtuvėje su arbata ir pyragu.

Įkvėpimo vėjas sugrąžino šį, atrodytų, jau seniai pamirštą pojūtį – kai viskas gyvenime įdomu.

Viskas, kas pasirinkta. Ką norisi sukurti. Dėl ko norisi gyventi.

Ir tas – tas kažkas šviesaus – dabar užgimsta.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !