Pasaka apie Kitokių Likimų Miestą

Jai visada atrodė, kad ji galėjo gyventi kitokį, daug geresnį gyvenimą. Ji mėgo kartoti sau ir kitiems: “Gerai ten, kur mūsų nėra“. Ir dažnai galvojo apie tai, kodėl gi ji taip nepatenkinta savo likimu? Ir kas būtų, jei ji pasuktų kitu keliu, priimtų kitą sprendimą ar padarytų kitą pasirinkimą?

Per visą jos gyvenimą susikaupė tiek neįgyvendintų svajonių ir norų.. Nejaugi viso to jau nebus? Nejaugi ji jau niekada nepatirs kažko naujo, nejaugi jau nepabuvos pačiose paslaptingiausiose Žemės vietose, nejaugi jos gyvenimo pasaka taip ir užsibaigs, vos prasidėjusi?

Ji vaikštinėjo po miestą, kuris buvo visai ne tas miestas, kuriame ji norėjo būti. Gerai ten, kur mūsų nėra.. Ir jos gyvenime dabar nevyksta tie patys nuostabiausi, visiškai neįtikėtini ir kerintys įvykiai, apie kuriuos ji tiek kartų svajojo prieš miegą..

Ir staiga visa erdvė prieš ją pradėjo plaukti, ir ji kelioms akimirkoms tarsi išnyko.. Galbūt, jai tiesiog galva susvaigo, o gal kažkas negero nutiko? Gal jos siela atsiskyrė nuo kūno ir netrukus iškeliaus į “geresnį pasaulį“?

Bet ne. Ji tiesiog atsidūrė Kitokių Likimų Mieste, jos neįgyvendintų norų mieste. Kaip nuostabu čia buvo.. Kaip neįprasta. Čia stovėjo tokie žavūs ir nepakartojamo grožio nameliai! Likimo nameliai. Ir ant kiekvieno buvo užrašyta: štai kas būtų, jei būtų.. Ir toliau buvo įvardinta išsipildžiusi tame paraleliniame pasaulyje svajonė, jau įgyvendintas jos noras. Kaip įdomu..

Ji užėjo į pirmąjį namelį ir atsidūrė Kitame Likime, kur ji tapo tuo, kuo seniai norėjo tapti, kur ji išsirinko kitą profesiją. Bet, stop, laiminga ji toli gražu nepasijuto, atvirkščiai, ji pajuto, kad čia būtų pragyvenusi ne savo gyvenimą, nes tiesiog būtų atkartojusi savo draugės gyvenimą, kuri kaip tik ir pasirinko savo kelią ir buvo labai laiminga. Kaip keista.. Ir kaip gerai, kad ji netapo svetimo gyvenimo kopija!

Jai labai parūpo pabuvoti antrame likimo namelyje. Čia ji būtų pasirinkusi pavydo ir konkurencijos kelią. Tai taip pat būtų ne jos gyvenimas, tai būtų lenktynės dėl pranašumo, dėl “geriausio“ iš “geriausių“ vardo. Ir gyvenimas pralėktų tarp triumfo sekundžių po pergalių ir valandų kartaus nusivylimo po pralaimėjimų.

Trečiasis namelis buvo kupinas baimių. Kas būtų, jei ji būtų priėmusi sprendimus iš baimės, jei bijotų gyventi savo tikru gyvenimu? Chm.., Pasirodo, jos gyvenime viskas gerai, ir ji dažnai buvo drąsi, laisva ir ryžtinga!

Ketvirtasis namelis rodė visas negatyvias galimų sprendimų pasekmes, kurie būtų priimami impulsyviai, neapgalvotai ar kitų įtakoje. Čia tai bent! Pasirodo, savo gyvenime ji labai dažnai buvo Išmintinga Moteris, todėl jai pavyko išvengti daugybės nemalonumų..

Penktasis namelis parodė jai likimą, kurį galima būtų pavadinti “čiuožimu paviršiumi“, kai ji galėjo nuolat nusigręžti nuo svarbiausių gyvenimo vertybių ir nukreipti savo dėmesį į antraeilius arba visai neesminius dalykus. Ir tai galėjo atimti visas jos gyvenimo jėgas ir visą laiką, ir daugiau niekam tikram ir geram jėgų tiesiog nebeliktų! Ir, reikia pripažinti, kad ji vos nepradėjo gyventi šiuo likimu!

Šeštame namelyje ji atsidūrė savo idealaus gyvenimo centre, kur ji nepadarė nei vienos klaidos, kur dėl nieko neapgailestavo, niekada neliūdėjo, kur gyveno “teisingą“ šabloninį gyvenimą. Bet štai ką ji pagalvojo: jei ji netaisytų savo klaidų, jei nesigilintų į jų priežastis, ji negalėtų suprasti kitų žmonių skausmo, neišmoktų mylėti ir atleisti, netaptų tokia, kokia ji dabar yra.

Ir staiga vėl viskas išnyko.. Ji atsidūrė savo mieste, tame mieste, kur jai buvo gera. Gera ten, kur ji dabar yra. Ir gera su tais, kurie šalia būtent dabar. Ir gerai tai, kas su ja vyksta būtent dabar.

Branginkite savo gyvenimą, jis jūsų, ir, patikėkite, jis pats geriausias!

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Ieškau artimos sielos..

Vaikystėje skaičiau pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Įdėjo jį į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią turtą. O kai jo paklausė, kodėl jis naują žaisliuką pakeitė į vabaliuką, jis atsakė: “Bet juk jis gyvas ir šviečia..“

Man buvo gaila to berniuko, nes tada man atrodė, kad jis, švelniai tariant, apsikvailino. O jo paaiškinimas man tada atrodė juokingas. Tuomet aš dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas – tai didelis mainų punktas, kur keičiamas laikas į pinigus, asmeninis gyvenimas į karjerą, ir.. tuščias – į kiaurą..

Ir jau daug vėliau, kai jau dirbau žurnaliste, kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie vieną VIP klientų parduotuvę, kuri greičiau priminė muziejų, nei suvenyrų krautuvėlę. Stiklinėse vitrinose auksu ir sidabru spindėjo keisti daiktai, ir pavadinimai jų buvo ne mažiau keisti: humidoras, giljotina cigarams pjauti..

Prisimenu, kaip ilgai ir atidžiai apžiūrinėjau visus tuos niekus, kurių gamybai buvo skiriamos tokios didelės pajėgos. O vėliau taip pat ilgai ir atidžiai klausiau pardavėjų, kurie visiškai rimtai man aiškino, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus negali apsieiti be tų giljotinų ir humidorų.

Prieš rašydama aš bandžiau suprasti tų mažų daiktų būtinybę gyvenime. Ir man buvo labai įdomu pamatyti – kas gi visa tai perka? Juk bet koks niekniekis šioje parduotuvėje gerokai viršijo vidutinį statistinį pragyvenimo minimumą.

Ir štai kartą aš pamačiau televizijos laidą apie buvusį garsų laidų vedėją, buvusį gražuolį. Rodė jo namą, labai jau primenantį tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais.. Šeimininkas įprastu judesiu oriai trumpino giljotina cigarą, su didinga povyza sėdosi į prabangų krėslą, užkėlė kojas ant stalo.

Aš neprisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet tai ir ne taip jau svarbu, nes kamera tuo metu rodė jo įvairias brangias kolekcijas, nuotraukų galerijas su įžymybėmis, visą jo didžiulį namą, kuriuo jis labai didžiavosi ir kuriame niekada neskambėjo vaikų juokas.

Reporteris kalbėjo kažką apie šlovę, pripažinimą ir turtus. O aš mačiau senatvę ir vienatvę to viso antikvaro apsuptyje, kuris tik dar labiau stiprino tą senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir tie humidorai, kaip beprasmiškumo ir nereikalingumo simboliai taip greitai praeinančiame gyvenime..

Ir tada aš kažkodėl prisiminiau tą mažą berniuką iš savo vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs plastmasinę mašinėlę į gyvą šviečiantį jonvabalį.

Kartą aš pamačiau reklaminį skydą su užrašu: “Ieškau artimos sielos..“ ir telefono numerį. Ir žvelgdama į automobilių srautą, aš staiga aiškiai suvokiau, kad dauguma pakeistų savo tikras mašinas į artimą sielą, kaip tas berniukas iš mano vaikystės – į jonvabalį.

Pagal Elenos Rog pasakojimą, vertė ruvi.lt

Stebuklų metas..

Štai ir atėjo būtent tas stebuklų metas, kai viską, kas nelabai gerai, jau galima paskelbti pernykščiu ir drąsiai su tuo atsisveikinti..

Ne visiems šie metai buvo geri ir džiaugsmingi. Kartais mes jautėmės vieniši. Pasimetę. Sutrikę. Mes išgyvenome išsiskyrimo ir sunkių netekčių skausmą..

Suvokėme tikras vertybes ir atradome prasmes. Dėjome tašką. Stovėjome ant pavojingos ribos. Išmokome vertinti duotybę.

Atvėrėme širdis.. Patikėjome.. Juk visuomet yra tai, dėl ko verta gyventi.. Eiti į priekį.. Nepalūžti..

Šeima ir draugai buvo pasiryžę padėti sunkią akimirką. Juk ištikimybė, kaip ir visais laikais, yra vertinama labiau už viską. Ir mes ryžomės nuostabiems poelgiams.

Kartais tai buvo kasdieninis, nedidelis, bet vis dėl to – žygdarbis. Gerumas išliko gerumu. Žmogiškumas įveikė egoizmą. Švelnumas įrodė, kad jis stipresnis už prievartą. Ir meilė dar kartą parodė, kad ji – stipriausia jėga..

Ir Naujuose metuose būtinai bus geraširdiškumas.. Santarvė.. Vienybė.. Meilė..

Ir tikėjimas stebuklais išliks, ir uždarytos durys atsivers, ir kiekvienam iš mūsų pakaks vidinės šviesos ir dvasinių jėgų, kad dovanotume savo širdies šilumą kitiems.

Ir Kūrėjas suteiks jėgų viską įveikti, atleisti, suprasti.. ir suteiks vilties sparnus..

Būkite laimingi ir visada išlikite Žmonėmis!

Įsiklausykite į tylą.. Stebuklai jau visai šalia..

Jie jau mumyse 🙂 ..

Pagal Ijos Latan tekstą, vertė ruvi.lt

Gražių, šviesių, stebuklingų metų mums visiems 🙂 !

Naujametinės nakties stebuklai :)

Laiptinės kaimynai Mykolas ir Marija vienas kito nemėgo, švelniai tariant, jau seniai.

Tai Mykolo šuo garsiai lojo, vedamas į kiemą pasivaikščioti, tai šiukšlių paketas, lyg tyčia, suplyšdavo šalia kaimynės durų, tai triukšminga kaimyno draugų kompanija per klaidą paspausdavo Marijos durų skambutį..

Bet viena naujametinė naktis pakeitė viską.

Nutiko tai prieš keletą metų, gruodžio 31 dieną, likus nepilnai valandai iki Naujųjų metų. Taip jau sutapo, kad Mykolas ir Marija vienu metu įžengė į liftą su pilnais krepšiais šventinių pirkinių.

Pas Mariją turėjo ateiti draugės, ji net stalą iš anksto padengė, bet prieš tai ji dar susiruošė pasivaikščioti į šventinį miestą. O Mykolas skubėjo namo iš tėvų, nes netrukus turėjo atvažiuoti jo pasiimti draugai, ir visi kartu rengėsi važiuoti į miestą sutikti Naujųjų.

Ir.. kažkur ties ketvirtu ir penktu aukštais liftas su trenksmu netikėtai sustojo.. Maža to – šviesa iš pradžių sumirksėjo, o netrukus ir visai užgeso.. beliko blanki avarinė šviesa.. Abiems vienu metu paniškai ištrūko: “Įstrigome!“

Bet pasirodė, kad išsikviesti avarinę pagalbą Naujųjų metų naktį nėra taip jau paprasta..

Kol jie susiskambino su remonto tarnyba, kol surado lifto meistrą, praėjo.. daugiau nei keturios valandos! Dar kaimynai bandė kažkaip pagelbėti, bet galiausiai visi išsiskirstė švęsti, o nesutaikomi “priešai’ pasiliko šaltame lifte sutikti Naujųjų..

Bet per tą laiką jie suspėjo: pradžiai – išsiaiškinti santykius ir išsakyti abipuses pretenzijas, paskui – susipažinti ir atvirai pasikalbėti, o galiausiai – ir.. įsimylėti vienas kitą. Iš lifto jie išėjo draugiškai šnekučiuodamiesi..

O po dviejų mėnesių tokio neįtikėtino Naujųjų metų sutikimo lifte Marija ir Mykolas padavė pareiškimus santuokai ir netrukus atšventė vestuves.

Jie gyvena laimingai jau penkerius metus.. O kiekvieni Naujieji metai jiems – dviguba šventė 🙂 !

Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą internete, vertė ruvi.lt

Stebuklingų, kūrybingų, vieningų, įkvepiančių artėjančių Naujųjų metų 🙂 ! Ir tegul jie bus laimingi mums visiems 🙂 !

 

Nereikia priežasties

Nereikia priežasties, mielieji.

Kad pasakytume “aš tave myliu“ – nereikia laukti pasimatymo. Kad padovanotume gėles, nereikia laukti gimimo dienos.

Kad pasakytume “atleisk, aš buvau neteisus“ – nereikia laukti tinkamo momento, jis jau čia. Kad parašytume “tu pats geriausias“ – nereikia laukti, kol bus sunkumai ir kliūtys. Pagelbėti galima ir tuomet, kai viskas gerai.

Kad už kažką pagirtume vaiką – visiškai nebūtina laukti, kol jis parneš iš mokyklos gerą pažymį, pakanka to, kad jis jūsų vaikas, o tai jau reiškia – jis geras. Ir tikrai vertas šiltų žodžių. Kiekvieną, kiekvieną dieną. Ir tų žodžių verti visi, kuriuos mylite.

Kad nusiųstume žinutę mamai, kad nupirktume pyragėlį kolegai darbe, kad pagirtume kiemsargį, kuris sąžiningai nukasa sniegą – nereikia laukti progos. Padarykite tai tiesiog dabar.

Idealus momentas mažam stebuklui, mielam netikėtumui, trumpam skambučiui, atviram prisipažinimui – tiesiog DABAR.

Pagal Yaroslavos Gres novelę, vertė ruvi.lt

Gražių besibaigiančių metų dienų mums visiems 🙂 !

Šventės artėja :) ..

Žiemos šventės tokios ypatingos – kai ypač smagu sugrįžti į šiltus namus po kandaus šaltuko lauke, ir kai taip gerai jaučiame žmonių širdžių šilumą 🙂 !

Šiuo metu taip reikalinga viskas, kas gali sušildyti – geras žodis, dėmesys, nuoširdūs palinkėjimai, rūpestis, džiugus pasiruošimas šventėms, susitikimai su draugais ir artimaisiais, žaidimai su vaikais, apkabinimai, sveikinimai ir tiesiog jaukus buvimas drauge..

Tikra šventė – ne išoriniai stebuklai ir šurmulys, tikra šventė – tai mūsų širdies šiluma, kurią vieni kitiems dovanojame. Nes didžiausias stebuklas ir gėris šioje Žemėje – Meilė, kuri dalinama tik auga, stiprėja ir visus suvienija 🙂 ..

Mylėkime vieni kitus, sušildykime visus savo širdies šiluma 🙂 !

Jaukių, smagių, šviesių švenčių mums visiems 🙂 !