Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Jaukumas tavyje svarbiausias..

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Grožis – tai unikalumas ir žavesys

Trečdalį gyvenimo nesupratau, kas yra grožis.

Mūsų šeimoje verdiktai buvo dalinami akimirksniu. Šitas strazdanotas. Šitas mažo ūgio. Šito kojos trumpos, o jos pernelyg masyvus žandikaulis.

Tai buvo laikoma tiesa ir iki tam tikro laiko aš buvau įsitikinus, kad taip ir yra. Žinoma, remiantis tokiais kriterijais surasti gražų žmogų buvo sudėtinga. Net televizoriuje. Nekalbant jau apie veidrodį.

Bet 15 metų aš įsimylėjau berniuką. Anksčiau aš buvau įsitikinusi – man patinka brunetai rudomis akimis. O šitas buvo rausvaplaukis ir mėlynakis.

Didelių pastangų dėka gavau jo nuotrauką pasui ir atsargiai klausinėjau draugių: “Ar jis gražus?“ Niekaip negalėjau šito suprasti. Žinojau viena – jo šypsena mane veikia tiesiog kerinčiai.

Pamenu, kartą pliaže viena mamytė šnekino savo kūdikėlį vežimėlyje: “Ak, tu mano gražuoliukas!“ Iš smalsumo akies krašteliu žvilgtelėjau į jį ir nustebau. Mažiukas, strazdanotas, didelėmis atlėpusiomis ausimis kūdikis toli gražu nepriminė dailių vaikučių iš reklamos.

Bet jo mama žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kad ir aš nejučiomis ėmiau juo gėrėtis.

O kai buvau dvidešimties, pasiėmiau į namus kačiuką iš gatvės. Po kelių mėnesių jis ūgtelėjo ir atrodė kaip ir visi neproporcingai išsitempę paaugliai. Mano dėdė, pažvelgęs į mano augintinio nuotrauką, neiškentęs išpyškino: “ Na ir baisus gi tas tavo katinas…“

Baisus? “Keista“, – pagalvojau aš. “Argi jis nemato, kokios gražios jo įkypos žalios akys, koks pūkuotas snukutis ir akinančiai balta pakaklė?“ Jis buvo gražuolis – aš buvau tuo įsitikinus. Dėdė tiesiog nieko nenusimanė apie katinus.

Prisimenu, devintoje klasėje mokiausi su viena mergaite. Tuo metu, kai dauguma mergaičių virto gražuolėmis merginomis, ji tarsi liko šio stebuklingo proceso nuošalyje.

Aukšta, laiba, su ilgomis rankomis, kurios atrodė lyg virvės, prikabintos prie kūno, su ilgais retais plaukais, kuriuos ji surišdavo už nugaros, ši mergaitė atrodė tarsi kažkokio animacinio filmuko herojė. Strazdanotas veidas ir atlapos ausys vainikavo šį vaizdinį.

Ir štai vieną dieną per pertrauką, kai mes su mergaitėmis aptarinėjome lūpdažių spalvas, ji atsegė savo kuprinę, išsiėmė sudedamą veidrodėlį, atvėrė jį ir pareiškė: “Na, ar aš ne gražuolė?“

Mes visos stačiai nustėrome.

O ji, matyt, tam, kad sustiprintų efektą, kilstelėjo smakrą ir pirštu perbraukė dešinįjį antakį. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet šį triuką mergaitė pradėjo kartoti reguliariai.

Iš pradžių mes tyliai juokėmės, paskui sukiojome pirštą ties smilkiniu, bet paskui prie to pripratome.

O laikui bėgant ji jau mums neatrodė tokia jau balta varna. Aš atkreipiau dėmesį, kad nepastebiu jos strazdanų, bet matau jos šaunią riestą nosytę. Ir antakiai jos, nors ir bespalviai, bet idealios formos. Ir kad matau ne jos laibas rankas, bet gražius pianistės pirštus.

Grožis – daug sudėtingesnė sąvoka, nei harmonija.

Idealios proporcijos – tai simetrija. Grožis – tai unikalumas ir žavesys.

Bėgant metams aš supratau, kad grožis – subjektyvi sąvoka ir dažniausiai, kai mes manome, kad žmogus yra nepatrauklus, tai tereiškia, kad jo išvaizda neatitinka MŪSŲ nuomonės apie grožį.

Socialiniuose tinkluose merginos dažnai įdeda savo mylimųjų nuotraukas su užrašais – “juk jis gražuolis, tiesa?“, arba “sutikite, jis panašus į aktorių.., dainininką..“ ir pan.

Aš žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad panašus jis į tas įžymybes gal tik savo kairės rankos smiliumi, bet taip pat suvokiu, kad tai merginai, kuri šalia jo, viskas būtent taip ir yra.

Ji žiūri į jį kitomis akimis. Mylinčiomis akimis. Su meile.

Todėl nesuprantu, kai sako: “Na, objektyviai jis negražus.“ Ką reiškia – objektyviai? Man tai reiškia viena: į tą žmogų žiūrima be meilės.

Jei atmetame visus standartus ir nuomones apie grožį, įvyksta stebuklas.

Kiekvienas žmogus tampa patrauklus.

Vienas užkrečiančiai juokiasi. Kito labai grakšti eisena. Trečio žvilgsnis toks išraiškingas. O šalia ketvirtojo pajuntame ypatingą ramybę. Penktas…

Ir pasidaro visai nesvarbu, kad kažkieno sąkandis neteisingas, arba šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, kreivos kojos.

Ir jei harmonija pasiekiama dėka sudėtingo kokteilio iš sporto, mados ir kosmetologijos, tai gražiu galima tapti labai lengvai.

Pakanka, kad į tave pažvelgtų mylinčiomis akimis.

Pagal Darjos Isačenko novelę, vertė ruvi.lt

Aš myliu tave..

Gyveno kartą viena Moteris, kuri jautėsi visų nemylima: tėvų, vyro, vaikų, draugių.. Jai taip trūko dvasinės šilumos, dėmesio, rūpesčio, apkabinimų, švelnių žodžių. Ne taip ji įsivaizdavo savo laimingą gyvenimą, nežinojo ji, kad gyvenime gali būti taip nyku ir vieniša.

Ir kartą, kai praėjo jau gana daug laiko po vestuvių, ją aplankė Krikštamotė-Fėja, kuriai visada rūpėjo nors jau ir suaugusios, bet vis tik jos globotinės likimas. Išsipasakojusi jai savo bėdas, Moteris pajuto palengvėjimą, bet liko tiek daug klausimų..

Fėja, švelniai sūpuodama savo glėbyje globotinę, štai ką jai pasakė:

– Meilė gali būti išreiškiama labai įvairiai. Tu supranti tą išraišką vienaip, o kitas žmogus kitaip. Kažkas drovisi atvirai kalbėti apie meilę, todėl išreiškia savo jausmus taip, kaip gali. Tavo užduotis – pamatyti užslėptas frazes “aš myliu tave“. Gal einame ir pasimokome dabar kartu?

Moteris pritardama linktelėjo ir kartu su Fėja patraukė ieškoti meilės, kuri, pasirodo, būna užslėpta, užkoduota, užmaskuota, užburta..

Ir Moteris jau buvo beišeinanti į lauką, bet išgirdo mamos balsą pavymui:

– Apsirenk šilčiau!

Fėja atkreipė Moters dėmesį: štai pirmasis jų atrastas “aš tave myliu!“. Ir tai visai ne kontrolė ar įkyrumas, o nuoširdus rūpestis artimu žmogumi.

Visą dieną Moteris girdėjo daugybę panašių frazių iš savo tėvų, vyro, anytos, vaikų, draugių ir net iš bendradarbės ir kaimynės:

– Jei grįši vėlai, paskambink, aš pasitiksiu (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo saugumu);

– Tu pavargai, tau reikia gerai išsimiegoti (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo sveikata);

– Aš padėsiu tau paruošti vakarienę.. Aš tau nupirkau.., ir t.t…

Štai taip “aš myliu tave“ yra išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu, atvirais pasakojimais apie tai, kas svarbu, vertinga ar apmaudu; o taip pat poelgiais, bendrais pietumis, nuoširdžiais pokalbiais, ilgais pasivaikščiojimais.

Ir dar:

– Kai tau dovanoja savo laiką;

– Kai pastebi, kaip tu atrodai, kad pavargai arba sergi, o kada esi geros nuotaikos;

– Kai tavęs išklauso ir supranta;

– Kai pasitiki tavimi ir kai tu gali pasitikėti;

– Kai yra šalia, kai to labai reikia, kai palaiko sunkią minutę;

– Kai pasirinko tave, o ne barnius ir skyrybas;

– Kai nesako to, kas gali tave įžeisti, nuliūdinti, išmušti iš vėžių (arba atsargiai parenka žodžius);

– Kai renka dovaną būtent tau;

– Kai žino, ko tau dabar labiausiai reikia;

– Kai palaiko tai, kas tau svarbu ir nesišaipo iš tavo gabumų, pomėgių ar pasiekimų; kai nenori, kad tu išduotum pačią save;

– Kai džiaugiasi tavo pasiekimais, kai tiki tavimi.

Tą stebuklingą dieną Moteris pagaliau pasijuto mylima. Ji niekada ir nebuvo nemylima, bet tiesiog nepastebėjo dėmesio, gerų žodžių ir poelgių. Ji meilę suvokė labai ribotai. O juk meilė tokia graži ir spalvinga..

Bet mūsų pasaka tęsiasi.. Sekančią stebuklingą dieną jau pati Moteris panoro tapti mylinčia ir išmokti savo meilę išreikšti taip, kad kiti žmonės pajustų jos švelnumą, dėmesį ir rūpestį. Buvo tiek atradimų, tiek malonių netikėtumų! Juk laimingi mes jaučiamės tik tuomet, kai mylime ir esame mylimi..

O kaip šiandien jums prisipažino meilėje? Ir kaip savo meilę išreiškiate jūs?

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Sugrįžimas namo

Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..

Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..

Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.

Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.

Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.

Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.

Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.

Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.

Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.

Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .

Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt