Įveikti depresiją..

Depresija – slegianti psichikos būsena, kuriai įveikti reikia pastangų ir kantrybės. Ji visada turi priežastį, bet kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai – vieni atsigauna greičiau, kiti dėl menkiausių išorinių negatyvių įvykių ar neatsargių aplinkinių žodžių vėl puola į gilius ir sunkius pergyvenimus.

Depresija sukausto žmogaus mąstymą ir kūną, ir žmogus atsiduria tarsi užburtame negatyvumo rate, iš kurio išeiti nėra paprasta. O kai žmogus yra prislėgtos būsenos, jam apskritai sunku net pagalvoti apie tai, kad ir jis pats gali valdyti sveikimo procesą.

Bet labai svarbu suprasti, kad be specialistų pagalbos, pats žmogus taip pat turi prisidėti prie savo pasveikimo. Ir gerų rezultatų galima pasiekti tuomet, kai kiekvieną dieną padarote nors vieną mažą, bet sąmoningą pozityvų žingsnelį, t.y., elgiatės atvirkščiai, nei verčia slegianti depresyvi būsena.

Tam reikia kantrybės, nes tie maži žingsneliai gali pasirodyti nereikšmingi, tačiau jei būsite nuoseklūs, maži žingsneliai po truputį sumuojasi ir rezultatai galiausiai tampa akivaizdūs: pagerėja savijauta, atsiranda poreikis kažką nuveikti, gerėja nuotaika.

Taigi, nuo ko pradėti?

Kai žmogus yra depresijoje, atsiranda polinkis užsidaryti ir atsiriboti nuo žmonių, nuo supančio pasaulio. Net bendravimas su artimais ir jį mylinčiais žmonėmis jį gali slėgti.

Tačiau aplinkinių palaikymas yra būtinas įveikiant depresiją, todėl neatsiribokite nuo žmonių ir neužsidarykite savyje!

Pabandykite pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite – svarbiausia, kad jus išklausytų, palaikytų ir užjaustų, kad nesmerktų, nežemintų ir neskaudintų neapgalvotais komentarais ar patarimais.

Jei jaučiate, kad neturite į ką kreiptis – paieškokite žmonių, kuriems reikia pagalbos – tai padeda pasijusti reikalingu. Galite internete susirasti palaikymo grupes ar forumus žmonių, kurie taip pat išgyvena depresiją.

Arba – susisiekite su geru draugu, su kuriuo seniai bendravote: malonūs prisiminimai tikrai praskaidrins niūrią būseną. Atsigauti padeda ir rūpestis naminiais gyvūnais – tai taip pat padeda pasijusti reikalingu.

Dar vienas svarbus žingsnis įveikiant depresiją – judėjimas. Ir nors depresijos metu net rytinis atsikėlimas iš lovos kartais atrodo neįveikiama užduotimi, tačiau būtent fizinis aktyvumas padeda įveikti depresiją – tai jau įrodyta tyrimais.

Nustatyta, kad 10 minučių pasivaikščiojimas pagerina nuotaiką 2 valandoms. Patartina užsiimti tuo, kas patinka – bėgioti, minti dviratį, eiti pasivaikščioti, šokti, plaukti ir t.t., bet ne mažiau kaip 30 minučių per dieną. Judėjimas padeda išvengti ir recidyvų po būsenos pagerėjimo – tai labai svarbu.

Kad sąmoningai įveiktumėte depresiją, labai naudinga užsiimti veikla, kuri jums teikia džiaugsmą ir įkvepia. Tai veikla, kuria galite užsiimti bet kada, net jei tuo metu to nenorite – ji visada jus įtraukia ir sudomina, ir net jei iš karto nepajusite pagerėjimo, ši veikla galiausiai jus išjudins.

Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, ir dažnai ne vieną: tai gali būti darbas sode, piešimas, mezgimas, muzika, meistravimas, mėgiama sporto šaka, skaitymas, eilių rašymas ar kažkokia kitokia kūryba.

Įveikti depresiją padeda ir dienos režimas bei rūpestis savo sveikata. Reikia pakankamai išsimiegoti ir sveikai maitintis. Vengti kofeino, alkoholio, cukraus ir rafinuoto maisto. Valgyti daug žalumynų – vaisių, daržovių, uogų.

Be to, depresiją gydo ir saulės šviesa – labai naudinga bent 15 minučių per dieną pabūti saulėje ar dienos šviesoje. Naudingos taip pat meditacijos ir įvairūs atsipalaidavimo pratimai.

Vienas iš svarbiausių faktorių, įveikiant depresiją – reikia atsikratyti negatyvaus mąstymo įpročio. Toks įprotis susiformuoja per daugelį metų, o kartais ir per visą gyvenimą, todėl keisti jį reikėtų palengva. Ir tam reikia laiko, nuoseklumo ir kantrybės.

Pradžioje reikia atsekti savo negatyvų mąstymą ir jį pripažinti, po to stabdyti savo negatyvias reakcijas ir pamažu jas keisti pozityviomis. Taip pat sąmoningai atsisakyti negatyvių apibendrinimų, smerkimo, savęs ir kitų kaltinimų, skubotų išvadų.

Ir tai nereiškia, kad nematysite negatyvių reiškinių, kurių yra gyvenime, ar juos ignoruosite, tačiau išmoksite juos vertinti adekvačiai, be neigiamų emocijų ir dramų. O pozityvus požiūris į gyvenimą padės išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę, įveikti gyvenimo sunkumus ir nepalūžti.

Depresija – tai užburtas negatyvių emocijų ratas, iš kurio išeiti be pačio žmogaus pastangų neįmanoma. Svarbiausia – neužsidaryti savyje, ieškoti pagalbos ir informacijos. Ir, žinoma, veikti – padaryti viską, ką galite, kad pasveiktumėte.

Parengė ruvi.lt

Padovanoti džiaugsmą :) ..

Gatvėje ant suoliuko sėdėjo senolis, vilkintis tvarkingą, bet gerokai panešiotą švarką. Šalia jo stovėjo kartoninė dėžė su užrašu: “Padovanokite man džiaugsmą“.

Pro šalį ėjo praeiviai, kai kurie sustodavo, bet, perskaitę užrašą, tik gūžteldavo pečiais ir nueidavo sau..

Prie senolio pribėgo mažas berniukas. Suspaudęs kumštelyje jis laikė monetą, kurią norėjo paaukoti senoliui. Bet, žvilgtelėjęs į dėžės vidų, vaikas sutriko: joje nebuvo pinigų.

Ten buvo saldainiai, įvairūs rankų darbo žaisliukai, vaikiškos knygelės, spalvoti pieštukai, mažos vėliavėlės, balionai ir dar daug daug visko..

– Laba diena, – pasisveikino senolis ir nusišypsojo.

– Sveiki, – vis dar sutrikęs atsakė berniukas ir ištiesė ranką su moneta. – O aš turiu tik pinigų.

Senolis vėl nusišypsojo, sugniaužė vaiko pirštukus su moneta ir atsakė:

– Pasilik ją.. Sakyk, ar mėgsti saldumynus?

– Ne, man negalima, – atsakė vaikas.

– O skaityti ar mėgsti?

– Dar nemoku..

– Tuomet, galbūt, tau patinka pūsti balionus?

Berniukas pritardamas linktelėjo – tai jam tikrai labai patinka!

Senolis plačiai nusišypsojo, paėmė iš kartoninės dėžės saują įvairiaspalvių balionų ir padavė berniukui.

– O kaip aš jums atsidėkosiu? – paklausė vaikas.

– Ką tu, vaikeli! – atsakė senolis. – Tai aš turiu tau dėkoti – juk tu padovanojai man džiaugsmą! Padaryti kažką gero kitam – didelis džiaugsmas 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Specialistas apie vaistus

Verčiantis susimąstyti chemiko Shane Ellison pasakojimas:

“Aš – chemikas. Aš mėgstu mokslinį požiūrį, aš rėmiausi juo visada. Ir kuomet aš dirbau farmacinėje pramonėje – ten pamačiau visišką mokslinio požiūrio į mediciną atsisakymą.

Tose kompanijose pokalbyje dėl darbo nesidrovėjo sakyti: “Turėkite omenyje, kad mes gaminame vaistus simptomų panaikinimui. Mes negydome“. Štai toks biznio modelis, leidžiantis žmogui iki gyvenimo pabaigos skirti vaistus.

O jei simptomų nėra, ką jiems belieka daryti? Sekantis preparatų reklamos lygis – naujų ligų išradimas. Jei nėra daugiau simptomų, tuomet baigiasi pardavimų klientūra, ir belieka išradinėti ligas. Su vaistais psichiatrijoje jūs galite išradinėti ligas be galo.

Yra du žodžiai, kurių bijo psichiatras. Du žodžiai: “Įrodykite tai“. Ir jei gydytojas negali įrodyti – o jie negali įrodyti devynių atvejų iš dešimties – nevartokite tų vaistų. Tai suteikia pacientui teisę priimti sprendimus.

Kaip chemikas aš stebėjausi – aš gaminu tuos preparatus, jų kenksmingos savybės nustatomos mūsų laboratorijose, jas patvirtina ir kitos laboratorijos. Pavojingi, neveiksmingi, sukeliantys tuos pačius efektus, kuriuos jie turi išgydyti – kaip jie tuos preparatus įsigudrina parduoti? Kaip jie juos parduoda?

Jie turi marketingo skyrius, farmaciniai gigantai turi geriausius marketingo skyrius pasaulyje. Tiesiog genialius. Jūs tiesiog sumokate profesionalams – gydytojams, profesoriams, psichiatrams – už ataskaitas, kurios tarsi patvirtina pozityvius tyrimų rezultatus. Jūs jiems mokate, jūs perkate mokslą.

Kasmet apie 125 tūkstančiai žmonių miršta nuo receptinių preparatų. Reikėtų susimąstyti, kad jums derėtų atlikti daugiau tyrimų, kad sumažintumėte mirtingumą. Ne. Jūs tęsiate marketingą: reklamuojate, reklamuojate, reklamuojate. Hipnotizuojate žmones.

Hipnotizuojate juos ir išrašote jiems preparatus, nukreipiate juos pas psichiatrus, kad žmonės tyliai nurytų eilinę piliulę, kurią jie pasiūlys. Jūs gausite milijardų dolerių industriją, kuri susargdina daugybę žmonių, o ji iš to klesti“.

Teisingas kvėpavimas, grynas oras ir sveikata

*Teisingas kvėpavimas pilna krūtine, t.y., diafragminis kvėpavimas  – vienas iš svarbiausių sveikatos faktorių. Teisingas kvėpavimas padeda palaikyti gerą sveikatą ir išvengti daugybės ligų.

*Kai žmogus įkvepia pilna krūtine, diafragma išsiplečia ir lengvai spusteli kepenis, skrandį ir kitus organus – tai ne tik normalus plaučių funkcionavimas, bet kartu ir vidinių organų lengva mankšta ir masažas, padedantis normaliai jų veiklai ir palaikantis jų tonusą.

*Teisingas kvėpavimas palaiko sveikais plaučius, apsaugo žmogų nuo kvėpavimo sistemos ligų ir nuo peršalimo ligų. Tuo tarpu negilus, paviršutiniškas kvėpavimas palieka didžiąją plaučių dalį neveiksmingą, kuri nusilpsta ir tampa terpe įvairioms baciloms, o vidiniai organai lieka be stimuliavimo, kurį suteikia diafragminis kvėpavimas.

*Teisingai kvėpuojančių žmonių krūtinės ląsta yra gerai išsivysčiusi. Tuo tarpu sergantys plaučių ligomis žmonės dažniausiai turi siaurą krūtinės ląstą – tai neteisingo kvėpavimo pasekmė, kurią galima ištaisyti, išmokus kvėpuoti diafragma.

*Nuo mūsų kvėpavimo priklauso kraujo kokybė, virškinimo sistemos darbas, nervų sistemos veikla, žmogaus gyvybinė energija ir bendras organizmo tonusas. Kvėpuodami taip pat atsikratome ir įvairiausių šlakų.

*Tačiau turime atkreipti dėmesį ne tik į tai, kaip mes kvėpuojame, bet ir į tai – kuo kvėpuojame. Galime teisingai kvėpuoti, bet jei kvėpuosime užterštu ar užsistovėjusiu oru – sveiki nebūsime.

*Deja, šiuolaikiniams žmonėms dėl jų gyvenimo būdo ir grynas oras tampa prabanga. Tai dažnai susiję ir su klaidingais įsitikinimais bei įpročiais.

*Mes labai daug laiko praleidžiame uždarose patalpose. Todėl kur mes bebūtume – darbe ar namuose, mes turime nuolat vėdinti patalpas. O ypač patalpas, kuriose mes miegame.

*Prisimenate – juk kvėpuodami mes išskiriame ir šlakus iš organizmo, o jei patalpos blogai ventiliuojamos, jie kaupiasi: mums visiems gerai pažįstamas tas nemalonus užsistovėjęs oras nevėdinamose patalpose..

*Užsistovėjęs oras ne tik nemalonus, bet ir kenksmingas: paskaičiuota, kad hermetiškai uždarytame kambaryje per valandą žmogus iškvepia apie tris kibirus anglies dioksido ir kitų nuodingų medžiagų!

*O jei tokioje patalpoje yra daugiau žmonių, o jei jie išbūna nevėdinamoje patalpoje daug valandų – įsivaizduojate, kuo jie kvėpuoja?.. Todėl būtina patalpas nuolat vėdinti, o šaltuoju metų laiku vėdinti tiesiog dažniau ir trumpiau. Ir nepainiokime vėdinimo su skersvėju!

*Ypatingą dėmesį skirkime kambariams, kuriuose miegame. Miego metu mes turime atgauti jėgas ir pailsėti, o tam būtinas grynas oras. Todėl miegamajame kambaryje oras turi būti toks pat šviežias, kaip ir lauke. Vasarą reikėtų miegoti prie atviro lango, o žiemą – gerai išvėdinti kambarį prieš miegą arba atverti mikroorlaidę nakčiai.

*Jei miegamasis kambarys nebus išvėdintas – kvėpuosime savo pačių iškvėptomis nuodingomis medžiagomis, o ryte atsibusime blogai išsimiegoję, nepailsėję, vangūs. Geriau išsimiegosime, jei miegamajame bus kiek vėsiau.

*Taigi: teisingas kvėpavimas ir grynas oras – neatsiejami. Šalia fizinių pratimų būtinai atlikime ir kvėpavimo pratimus, ir būtinai kasdien pabūkime gryname ore – juk tai mūsų gyvybės ir sveikatos šaltinis!

*Mes taip dažnai ieškome kažkokių stebuklingų priemonių ar piliulių gerai sveikatai palaikyti, bet pamirštame paprastas, visiems prieinamas, pačias natūraliausias ir tinkamiausias žmogui Gamtos dovanas 🙂 ..

Iš paskaitų apie sveiką gyvenseną parengė ruvi.lt

Tikra Meilė

Tai buvo įprastas darbo savaitės rytas, maždaug 8:30, kai pagyvenęs vyras atėjo į polikliniką perrišti žaizdos ant rankos piršto.

Matėsi, kad jis labai skuba. Drebančiu iš susijaudinimo balsu jis pasakė, kad 9 valandą ryto jis turi labai svarbų susitikimą.

Supratingai palingavęs galvą, aš pasiūliau jam prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai dabar užsiėmę ir galės priimti jį ne anksčiau kaip po valandos.

Tačiau matydamas, su kokiu susirūpinimu jis žvilgčioja į laikrodį, aš nusprendžiau jam padėti, nes tuo metu kaip tik neturėjau pacientų.

Apžiūrėjęs žaizdą pamačiau, kad ji sėkmingai gyja, todėl pasiruošiau visas priemones, kad išimčiau siūlus iš žaizdos.

Kai tvarkiau jo pirštą, aš paklausiau:

– Turbūt, susitikimas labai svarbus, jei taip baiminatės pavėluoti?

Vyras atsakė:

– Na, ne visai taip. Matote, aš turiu suspėti į ligoninę, kad pamaitinčiau savo sergančią žmoną.

Tuomet aš paklausiau, kas nutiko jo žmonai. Ir pagyvenęs vyras atsakė, kad jai, deja, diagnozavo Alzheimerio ligą.

Kol mes kalbėjomės, aš išėmiau siūlus iš žaizdos ir sutvarsčiau jo pirštą. Pažvelgęs į laikrodį, aš paklausiau, ar žmona labai nerimaus, jei jis truputį pavėluos.

– Suprantate, pastaruosius penkerius metus ji manęs jau neatpažįsta, – liūdnai atsakė vyras, – ji net nežino, kas aš esu.

– Ir jūs vis vien ją lankote kiekvieną rytą, nežiūrint į tai, kad ji net nežino, kas jūs toks? – nustebęs paklausiau aš.

Jis tik nusišypsojo, tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir atsakė:

–  Ji nežino, kas aš esu, bet juk aš žinau, kas ji..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems šilto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (41)

Žmonės nemėgsta rutinos ir monotonijos, bet esmė ne juose.. Tai mūsų realybės apribojimai – nemėgiamas darbas, primetamos prievolės, savirealizacijos trūkumas ir dirbtinos problemos – sukelia beprasmiškumo pojūtį.

Tereikia pažvelgti, kuo užimti politikai, mokytojai, valdininkai, gydytojai, mokslininkai ir t.t.. Galiausiai, kuo užimta žmonija, kokie visos žmonijos tikslai ir vertybės – jie kuria ir vienijasi, ar griauna, vartoja ir kovoja?..

Žmonės turi vienytis bendriems tikslams ir visų gerovei. Mylėti tyrai ir besąlygiškai. Su meile bendrauti, kurti ir dirbti. Mylėti savo vienintelius namus – Žemę ir visą gyvybę joje.

Tai dvasinės sveikatos formulė, kurioje nėra vietos rutinai ir monotonijai.

************

Mūsų ramybė – iliuzinė. Bet kokia smulkmena gali ją sugriauti. Tai, ką mes vadiname ramybe – tiesiog išorinių dirgiklių nebuvimas arba kūno poilsis.

Tikra ramybė – tai vidinė tyla, iš kurios gimsta vidinė stiprybė. Jos nedrumsčia išoriniai įvykiai, neramus protas ar emocijos.

Vidinė ramybė – tai ryšys su savimi, iš kurio gimsta harmoninga sąveika su supančiu pasauliu.

************

Ego tvirtina: “Tu išskirtinis!“.

Meilė kužda: “Tu unikalus“..

O mes kartais nesuvokiame skirtumo.

Išskirtinumas – tai ego spąstai, kurie atskiria mus nuo kitų žmonių, iškelia mus virš jų. Išskirtinumas supriešina žmones ir suardo vienybę. Bet puikybė neleidžia to pamatyti.

Unikalumas – tai kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė. Tai ne tik mūsų išvaizdos ar pirštų antspaudų skirtumai, tai mūsų unikalūs kūrybiniai gebėjimai ir talentai. Tai įvairovės vienybė visų labui.

Pajuskime skirtumą..

***********

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai nėra su kuo pasitarti. Visai nėra su kuo.

Ir ne todėl, kad šalia nieko nėra. Bet todėl, kad jie nėjo tavo keliu. Jie eina savuoju.

O tu tiesiog ėjai savuoju ir staiga pamatei, kad eini vienas. O kai esi vienas, gali pasirodyti, kad viską darai neteisingai.

Ir ne todėl, kad kažkas ne taip, o todėl, kad kiti taip nedaro. Apskritai niekas taip nedaro.

Tu pradedi žvalgytis ir tikiesi žmonių pritarimo, bet sulauki priekaištų, kad eini ne ten ir ne taip.

Tada pasijunti toks vienišas!..

Bet tai išbandymas tau, tai kritinis tavo kelio taškas: pasiryši eiti toliau, sutrikęs sustosi ar prisijungsi prie plataus išminto vieškelio?

************

Žmogaus gyvenimas be dvasinio vystymosi, be aukštų siekių – tarsi debesys be lašo lietaus, plaukiantys virš sausros iškankintos žemės ir išsisklaidantys kažkur už horizonto.

Tokiame žmoguje yra gyvybė, bet jis nėra tos gyvybės šaltinis, jame yra šviesa, bet ji pernelyg blanki ir šalta, kad galėtų šviesti.

Ir net vystydamas savo kūną ir protą, jis negali įžiebti šios šviesos, kol nesuvoks, kad turi vystyti savo dvasines savybes.

************

Vieną dieną mes suprasime, kad yra žmonės, kurie niekada neišduoda, bet tam, kad tai suprastume, teks patirti eilę išdavysčių.

Vieną dieną mes suprasime, kad išorinis blizgesys – tai ne grožio rodiklis, kad tikrasis grožis – tai žmogaus vidinės savybės: gerumas, gebėjimas mylėti, širdies šiluma. Ir kad tai suprastume, teks daug kartų nusivilti išoriniu blizgesiu.

Vieną dieną mes suprasime, kad aforizmai ir citatos – tik gražūs žodžiai, kol asmeninė patirtis to nepatvirtina. Kad tai suprastume, mes patirsime išbandymus, kuriuose gims tikroji išmintis.

Vieną dieną mes suprasime, kad gerumas, dėmesys, rūpestis ir švelnumas – tai vidinės jėgos išraiška, o ne silpnybė. Bet tam, kad tai suprastume, turėsime išmokti atpažinti amžinas gyvenimo vertybes.

**********

“Nušvitimas“ arba “Pabudimas“ – tai pati natūraliausia žmogaus būsena. Joje nėra nieko egzotiško ar mistiško. Tai žmogaus tikrasis “Aš“, tai jo prigimtis – paprasta, tyra, šviesi..

Tai buvimas savimi tikruoju.

Šią būseną “užmigdo“ arba ““užtemdo“ dualumo iliuzijos: egoizmas,  susitapatinimas tik su kūnu ir materija, susiskaldymas, gobšumas, puikybė, priešiškumas, kova..

“Nušvisti“ arba “pabusti“ reiškia sugrįžti į Save Tikrąjį 🙂 ..

***********

Parengė ruvi.lt

Apie priekaištus

Ar pastebėjote, kiek daug žmonių bendrauja priekaištų forma? Ir dažniausiai jie to net nepastebi, nes jiems tai atrodo normalu. Toks bendravimas dabar labai paplitęs – jį matome šeimose, darbovietėse, draugų ir kaimynų santykiuose.

Kai įprantame priekaištauti, tuomet labai sunku atsekti, kad būtent priekaištai tampa konfliktų priežastimi bendravime. Juk priekaištai – užslėpta agresija, psichoemocinė prievarta prieš kitą žmogų, todėl visada sulaukia atsakomosios agresijos.

Priekaištai – tai nuolat išsakomi kaltinimai kitam žmogui, kurie sukelia jam kaltės jausmą ir poreikį apsiginti. Besigindamas žmogus taip pat gali pradėti priekaištauti, o tai neišvengiamai dar labiau aštrina konfliktą. Ir jei žmonės taip bendrauja nuolatos – santykiai pasidaro skausmingi ir griaunantys.

Kaip gi skamba priekaištai mūsų bendravime? Tai visada vertinimas iš teisuolio pozicijos: “Aš vertinu tavo veiksmus kaip blogus ir tuo pačiu smerkiu tave“. Kitaip tariant, vertinamas ne kažkoks veiksmas, bet smerkiamas žmogus, atlikęs tą veiksmą.

Pavyzdžiui: “Tu vėl padarei kažką ne tą ar ne taip.. Tu neteisingai tai darai.. Tu amžinai viską sugadini.. Tau nieko negalima patikėti.. Tu nieko nemoki..“, ir pan.

Toks bendravimas ardo bet kokius santykius ir galiausiai liūdnai baigiasi, nes persmelktas priešiškumu, nuolatiniais barniais ir yra kupinas nuolatinių dramatiškų situacijų. Tai nesveiki santykiai, kurie nuodija žmonių psichiką ir sveikatą.

Jei norime tai pakeisti, turime suprasti, kad nuolatiniai priekaištai bendravime – tai labai blogas įprotis, kurio galime sąmoningai atsisakyti ir pradėti mokytis bendrauti harmoningai.

Kartais mes net nesuvokiame, kad priekaištaudami sukeliame kaltės jausmą žmogui ir pradedame tuo kaltės jausmu manipuliuoti. Todėl pirmiausiai stabdykime bet kokį ketinimą pasmerkti ar pažeminti žmogų.

Išmokime geranoriškai paprašyti, o ne priekaištauti – pavyzdžiui, išreikšti savo jausmus ir vertinti veiksmą, o ne žmogų: “Mane tai nuliūdino, prašau, nedaryk taip daugiau“, arba: “Aš tikiu tavimi, pasistenk, prašau“, “Ko gero, aš neteisingai tave supratau, gal galėtum paaiškinti?“, ir pan.

Kai nustojame priekaištauti, žmogui atkrenta būtinybė gintis ar kažkaip kitaip agresyviai reaguoti. Prašymas vietoje priekaišto – tai paprastas būdas nustoti griauti santykius ir pradėti kurti harmoningą, geranorišką bendravimą.

Tačiau prašydami turime atminti, kad prašymas – tai tik pasiūlymas sutikti arba atsisakyti to, ko prašome, todėl turime būti pasirengę priimti ir atsisakymą.

Bet kokiu atveju – visus veiksmus turime derinti su žmonėmis, gerbdami kiekvieno pasirinkimo laisvę. O priekaištaudami pasirinkimo laisvės kitiems nesuteikiame, nes prievarta primetame savo valią, įsijautę į teisuolio ir teisėjo vaidmenį.

Turime išmokti nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ko tikimės iš artimų žmonių, o taip pat išklausyti tai, ko jie iš mūsų tikisi – tik taip galime suprasti vieni kitus, derinti savo veiksmus ir galutinai atsisakyti priekaištų bendravime.

Elgdamiesi negatyviai, niekada nesukursime gerų santykių, todėl juose neturi būti spaudimo, prievartos ar pažeminimo – o juk visa tai mes darome net nesusimąstydami, kai priekaištaujame kitam žmogui..

Tiesiog užduokime sau klausimą: ko mes siekiame savo bendravime? Jei norime harmonijos – elkimės pozityviai: mylėkime, būkime dėmesingi ir rūpestingi vieni kitiems, būkime geranoriški 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Ramybė

Gyveno kartą vienas karalius.

Vieną rytą jis sukvietė visos karalystės dailininkus ir pasiūlė jiems nupiešti.. ramybę. O tam dailininkui, kuriam tai pavyks geriausiai, karalius pažadėjo apdovanojimą.

Dauguma dailininkų sutiko ir ėmėsi darbo.

Karalius peržiūrėjo visus paveikslus, bet išsirinko tik du, kurie jam iš tiesų patiko. Dabar jam reikėjo nuspręsti – kuris iš jų geriausiai išreiškė ramybę.

Viename iš paveikslų buvo pavaizduotas ežeras. Jo paviršius, lygus lyg veidrodis, atspindėjo supančius ežerą kalnus ir dangų, kuriuo plaukė balti debesys.

Žiūrint į šį paveikslą atrodė, kad tai ir yra tobula ramybės išraiška.

Antrame paveiksle buvo pavaizduoti kalnai. Jie buvo kampuoti ir pliki. Viršuje nupiešta įsisiautėjusi audra: lijo smarkus lietus, tamsius debesis perskrodė žaibo blyksnis. O nuo vieno kalno putodamas virto krioklys..

Visa tai toli gražu nepriminė ramybės. Tačiau žvelgdamas į krioklį, karalius pamatė mažą krūmelį, kuris augo iš nedidelės properšos uoloje. Ant to krūmelio paukštis susivijo lizdą ir šniokščiančio vandens apsuptyje perėjo savo jauniklių vadą..

Karalius išrinko būtent šį paveikslą.

Jis padėkojo dailininkui, pasveikino jį ir pasakė:

– Ramybė tai ne vieta, kur ramu ir tyku, kur nėra triukšmo, šurmulio ar kažkokio veiksmo..  Ramybė – kai visa tai yra, bet jūs išsaugote širdyje taiką ir ramybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !