Šia aktualia mūsų dienų tema – istoriko Rutgero Bregmano pasisakymo TED konferencijoje apžvalga. Pilną pasisakymą anglų kalba galite pažiūrėti čia, o rusų kalba – štai čia.
Savo kalbą istorikas R. Bregmanas pradeda paprastu klausimu: kodėl skurdžiai gyvenantys žmonės priima tiek daug blogų sprendimų? Juk kai kurie duomenys teigia, kad nepasiturintys daugiau skolinasi, mažiau taupo, daugiau rūko ir geria, mažiau sportuoja, nesveikai maitinasi.. Kodėl?
Plačiai žinomas ir M. Tečer šio reiškinio paaiškinimas – skurdą ji pavadino asmenybės defektu. Ir mintis apie tai, kad problema yra pačiuose nepasiturinčiuose žmonėse, priklauso ne tik jai.
Dauguma iš mūsų yra įsitikinę, kad dėl savo skurdaus gyvenimo yra kalti patys nepasiturintys, o kiti prieštarauja, sakydami, kad mes turime juos išmokyti teisingai gyventi ir priimti geresnius sprendimus. Bet visų išvada vienoda: problema yra pačiuose skurstančiuose.
Tačiau pasirodo, kad viskas, ką mes iki šiol žinojome apie skurdą – yra iš esmės neteisinga.
R. Bregmanas tyrinėjo psichologų darbus ir domėjosi įvairiais tyrimais skurdo tema. Jis susitiko ir su šios srities specialistu, profesoriumi Eldaru Šafiru. Profesorius teigė, kad skurdo problema yra žmonių mąstyme, tiksliau – “deficito mentalitete“.
Pasirodo, kai žmonės kažką priima kaip trūkumą, jie pradeda elgtis kitaip, ir nesvarbu, kas tai – laikas, pinigai ar maistas. Ir mums visiems tai pažįstama: tai būsena, kai reikia padaryti labai daug darbų, o mes nieko nespėjame.
Galime šią būseną palyginti su nauju kompiuteriu, į kurį vienu metu paleidžiame 10 sudėtingų programų: jis pradeda dirbti vis lėčiau, paskui atsiranda klaidos, o galiausiai jis ir visai “pakimba“.. Ir ne todėl, kad kompiuteris blogas, o todėl, kad vienu metu jis turi atlikti pernelyg daug.
Nepasiturintys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis: jie priima blogus sprendimus ne dėl savo kvailumo, bet todėl, kad gyvena aplinkybėse, kuriuose kiekvienas priimtų neteisingus sprendimus.
Dabar darosi aišku, kodėl tiek daug kovos su skurdu projektų neduoda jokių rezultatų.. Juk skurdas – ne žinių stoka, o pinigų stoka!
Žymus rašytojas Dž. Orvelas pats asmeniškai patyrė skurdą, todėl remdamasis savo patirtimi, padarė išvadą apie skurdo esmę: skurdas baisus tuo, kad visiškai užbraukia ateitį. Jis stebėjosi, kad žmonėms yra visiškai normalu niekinti ir žeminti tuos, kieno pajamos krenta žemiau tam tikro lygio. Tai mes matome ir šiandien..
Taigi, kyla pagrindinis klausimas – ką galima padaryti?
Šiandien ekonomistai turi keletą sprendimų – padėti nepasiturintiems sutvarkyti klausimus su dokumentais ir laiku jiems išsiųsti priminimus apie mokesčius. Ir tokie sprendimai dabar populiarūs tik todėl, kad beveik nieko nekainuoja..
Tokie “sprendimai“ – tai mūsų epochos simbolis, kai dažniausiai “gydome“ simptomus, ignoruodami pagrindinę problemos priežastį. Todėl kyla klausimas – kodėl mums tiesiog nepakeitus sąlygų, kuriose gyvena nepasiturintys žmonės?
Arba, jei grįšime prie analogijos su kompiuteriu – kam vargti su programomis, jei galime tiesiog pridėti papildomą atmintį?
Labai gerą šios problemos sprendimą daugiau kaip prieš 500 metų pasiūlė filosofas Tomas Moras, ir jį palaikė daugybė mąstytojų, humanistų, ekonomistų ir kovotojų už žmonių teises ir laisvę.
Tai neįtikėtinai paprasta koncepcija – garantuotos bazinės pajamos. Tai besąlygiškos išmokos, mokamos kas mėnesį ir užtikrinančios pajamas pagrindiniams poreikiams – maistui, būstui, mokslui, gydymui.
Bazinės pajamos – ne privilegija ar malonė, bet kiekvieno žmogaus teisė.
Eksperimentai su bazinėmis pajamomis buvo atliekami visame pasaulyje, tame tarpe ir Kanadoje, Dofino mieste – nuo 1974 iki 1978 metų. Kiekvienas šio miesto gyventojas kas mėnesį gaudavo bazines pajamas, ir skurdas buvo panaikintas. Viskas ėjosi puikiai, tačiau pasikeitė valdžia, ir naujieji ministrai nutraukė šį eksperimentą.
Niekas neskyrė lėšų ir eksperimento išvadoms, todėl tyrimai buvo sustabdyti. Bet po 25 metų viena Kanados profesorė aptiko šio eksperimento užrašus ir ištyrė juos pagal visus parametrus. Išvada stulbinanti: eksperimentas buvo labai sėkmingas!
Dofino gyventojai tapo ne tik turtingesni, bet ir protingesni bei sveikesni. Vaikai sėkmingiau mokėsi, ligoninėse mažėjo ligonių, žmonės nesiskundė psichine sveikata, mažėjo smurto, žmonės nekeitė darbo. Mažiau dirbo tik jaunos motinos.
Panašūs rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse visame pasaulyje – nuo JAV iki Indijos.
Išvada paprasta: jei yra skurdas, nereikia apsimetinėti, kad turtingieji žino, kaip tai ištaisyti, nereikia siųsti labdaros skurstantiems. Pirmiausiai reikia atsikratyti plačiai paplitusios paternalistinės biurokratijos (kai biurokratija tariasi geriau už patį žmogų žinanti, ko jam reikia), perduodant jos algas tiems nepasiturintiems, kuriems ji privalo padėti.
Tik įsivaizduokite, kiek talentingų ir gabių žmonių dabar vargsta skurde! Ir kiek energijos, kiek talentų pasireikš, jei skurdas bus panaikintas visiems laikams! Įsivaizduokite, kiek nerealizuotų talentų prapuola, nes mes aiškiname savo vaikams, kad jie privalo užsidirbti pragyvenimui..
Be to, skurdas labai brangiai atsieina – vien vaikų skurdas JAV įvertinamas 500 milijardų dolerių, kurie kasmet sumokami už sveikatos apsaugos išlaidas, švietimą ir augančio nusikalstamumo problemas. Tai neįtikėtinas žmonių potencialo iššvaistymas.
Tai kaip gi praktiškai įgyvendinti garantuotas bazines pajamas? Iš tiesų tai daug paprasčiau, nei gali atrodyti. Pavyzdžiui, pakaktų ketvirčio JAV karinio biudžeto arba 1 % BVP, ir galima kilstelėti iš skurdo visus nepasiturinčius amerikiečius.
Nedidelių pokyčių ir smulkių pataisymų laikas praėjo. Atėjo laikas principingai naujoms idėjoms.
Bazinės pajamos suteikia mums visiems galimybę suvokti – kas gi apskritai yra darbas. Šiandien milijonai žmonių supranta, kad jų darbas ne toks jau naudingas ir reikšmingas..
Ir mes kalbame ne apie mokytojus, kiemsargius ar slauges – be jų darbo kiltų daug problemų.. Mes kalbame apie dideles algas gaunančius “profesionalus“, kurie susitikę aptaria “pridėtinės vertės dydį dėl neorganizuoto bendradarbiavimo tinkle“.. ir pan.
Jei istorija mus kažko moko, tai pirmiausiai to, kad viskas gali būti kitaip. Nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti mūsų visuomenėje ir ekonomikoje. Idėjos gali keisti pasaulį ir keičia jį.
Ypatingai paskutinieji dešimtmečiai aiškiai visiems parodė, kad mes negalime laikytis dabartinės pozicijos (“statuso quo“), kad mums būtinos naujos koncepcijos. Ir nors dauguma pesimistiškai žiūri į tai, kas vyksta pasaulyje, mums nepakanka suprasti – kas yra blogai, mums reikia žinoti – ko mes visi norime.
R. Bregmanas tiki ateitimi, kur darbas bus vertinamas ne algos dydžiu, o gerovės kiekiu, kurį mes nešame pasauliui. Tiki ateitimi, kur gyvenimas be skurdo – ne privilegija, o teisė, kurios mes visi verti.
Taigi, dabar mes turime atliktus tyrimus, įrodymus ir instrumentus. Praėjo daugiau nei 500 metų, kai T. Manas parašė apie bazines pajamas ir 100 metų, kai Dž. Orvelas atvėrė skurdo esmę.
Mums visiems reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą, nes skurdas – tai ne silpnas charakteris, skurdas – tai pinigų stoka.
Pagal Rutgero Bregmano pasisakymą TED konferencijoje, parengė ir vertė ruvi.lt
