Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo…
Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.
Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“
Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.
Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.
Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.
Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Gan nemažai žmonių mano, kad yra tokių poelgių už kuriuos neatleidžiam. Viskas atleidžiama, net ir patys baisiausi nusikltimai. Kitaip tiesiog negali būti nes ilgainiui neatleidimas ims slėgti pačią auką kurios atžvilgiu įvykdytas nedoras poelgis. Ir pačiam sau taip pat reikia atleisti nes ateina metas kai tai ima slėgti ypač tada kai nedoro poelgio pasekmės suvoktos. Atleisti reikia, užmiršti negalima.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Sutinku su jumis – nuoskauda pirmiausiai žlugdo patį žmogų. Bet yra dalykų, už kuriuos sudėtinga atleisti – gali būti ir noras atleisti, ir atleidimo žodžiai, bet nuoskauda nepaleidžia.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vis vien reikia gal ne atleisti, jei tai labai sunku, bet paleisti situaciją. Juk viskas jau įvyko, o to, kas įvyko, jau nepakeisi, ir pergyvenimai ne tik nepadės, bet alins psichiką ir sveikatą. Gal iš karto po įvykio sudėtinga atleisti, bet laikui bėgant, kai aprims emocijos, galima bandyti. Ir, žinoma, nuspręsti – kaip ir ar bendrausime su skriaudėju, juk ne visada įmanoma nuo jo atsiriboti. Kartais nuoskaudos nelieka, bet tolimesnis bendravimas jau neįmanomas. Čia, kaip ir jūs rašėte – atleisti (paleisti situaciją) reikia, bet užmiršti negalima.
Vėl gi – yra klaidos, o yra traumuojantys poelgiai, net nusikaltimai.
Jei žmogus suklydo, suprato savo klaidą, jos pasekmes ir jos nekartoja – reiškia, jis įgijo patirtį. O sisteminės klaidos be išvadų – gali būti ir psichikos sutrikimas.
Taip, klaidas reikia taisyti ir suprasti, kad ir kiti žmonės gali suklysti.
PatinkaPatinka
O žinote kada tikrai baisiam nusikaltėliui atleidžiama? Ne tada kai jis atsiprašo, atlygina žalą, gailisi, suvokia ką padaręs, prisitaiko ir persiauklėja, ar dar ką padaro. Tada kai tie kurie jį pažįsta ir žino ką baisaus anas padaręs priima jį kaip savą. Tai yra tada kai žmonės pamato, kad jis pasitaisė. Labai svarbu pastebėti tą, kad tokiu atveju bendruomęnė jam atleistų net tada jeigu auka atleisti nesutinka. Tai yra itin svarbu. Čia bendruomenė veikia lyg koks saugiklis saugantis save nes negalima leisti kankintis žmogui kuris pasitaisė , turi būti atleista netgi tada jeigu auka atleisti nenori. O auka vis tiek atleis anksčiau ar vėliau nes neįmanoma vienam pykti ir kankintis. Ilgai to neištvertų niekas.
PatinkaPatinka
Klaida ir nusikaltimas – skirtingi dalykai. Ir žala žalai nelygu, ir ne visi nusikaltėliai taisosi. Situacijos būna įvairios, todėl ir pasekmės skirtingos. Yra neatitaisoma žala, pavyzdžiui, sveikatai, arba dar baisesnės pasekmės – kaip tokiu atveju jaustis aukai ar jos artimiesiems, ar įmanoma apskritai tokiu atveju galvoti apie nusikaltėlį bent kažkiek palankiai? Tokiu atveju tik laikas ir atimųjų palaikymas padeda aukai atsigauti, o patį nusikaltimą ir nusikaltėlį norisi kuo greičiau pamiršti. Patikėkite, tai labai traumuojanti patirtis.
Žinoma, yra nusikaltėlių, kurie keičiasi, jie gal taip pat turi artimuosius, kurie juos besąlygiškai priima ir supranta. Ir, ko gero, tiems, kas pasikeitė, nėra lengva savo gyvenimu įrodyti, kad jie iš tiesų pasikeitė. Manau, tie, kas keičiasi, tą supranta, ir jiems taip pat nelengva.
Visi mes pirmiausiai žmonės, ir ne rojuje gyvename, todėl tiek visko pasitaiko mūsų gyvenime. Svarbu išlikti žmonėmis bet kokiose aplinkybėse.
PatinkaPatinka
Ta tema pats esu rašęs ir dar daug galėčiau parašyti nes man tai įdomu. Esu įsitikinęs, kad čia veikia savireguliacijos dėsniai kurie neleidžia žmonėms savęs naikinti, tačiau skatina pažinti ir prisiminti tikruosius save. Ne tobulėti, (tobulam tiesiog neįmanoma tobulėti) o prisiminti kas mes, iš tikrųjų, esame.
Yra vietų kur su jumis ne visiškai sutinku, tačiau trumpais komentarais sunku būtų glaustai išdėstyti savo požiūrį, reiktų rašyti didesnės apimties straipsnį.
PatinkaPatinka
Sutinku, kad tema plati – nuo klaidų išsiplėtėme iki nusikaltimų.
Šiuo klausimu ir vėl pritariu Žakui Fresko: https://ruvi.lt/2016/08/29/zakas-fresko-apie-nusikalstama-elgesi/
PatinkaPatinka