Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo…
Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.
Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“
Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.
Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.
Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.
Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.
Padėka autorei! Pagal Al Sneg esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Gan nemažai žmonių mano, kad yra tokių poelgių už kuriuos neatleidžiam. Viskas atleidžiama, net ir patys baisiausi nusikltimai. Kitaip tiesiog negali būti nes ilgainiui neatleidimas ims slėgti pačią auką kurios atžvilgiu įvykdytas nedoras poelgis. Ir pačiam sau taip pat reikia atleisti nes ateina metas kai tai ima slėgti ypač tada kai nedoro poelgio pasekmės suvoktos. Atleisti reikia, užmiršti negalima.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Sutinku su jumis – nuoskauda pirmiausiai žlugdo patį žmogų. Bet yra dalykų, už kuriuos sudėtinga atleisti – gali būti ir noras atleisti, ir atleidimo žodžiai, bet nuoskauda nepaleidžia.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vis vien reikia gal ne atleisti, jei tai labai sunku, bet paleisti situaciją. Juk viskas jau įvyko, o to, kas įvyko, jau nepakeisi, ir pergyvenimai ne tik nepadės, bet alins psichiką ir sveikatą. Gal iš karto po įvykio sudėtinga atleisti, bet laikui bėgant, kai aprims emocijos, galima bandyti. Ir, žinoma, nuspręsti – kaip ir ar bendrausime su skriaudėju, juk ne visada įmanoma nuo jo atsiriboti. Kartais nuoskaudos nelieka, bet tolimesnis bendravimas jau neįmanomas. Čia, kaip ir jūs rašėte – atleisti (paleisti situaciją) reikia, bet užmiršti negalima.
Vėl gi – yra klaidos, o yra traumuojantys poelgiai, net nusikaltimai.
Jei žmogus suklydo, suprato savo klaidą, jos pasekmes ir jos nekartoja – reiškia, jis įgijo patirtį. O sisteminės klaidos be išvadų – gali būti ir psichikos sutrikimas.
Taip, klaidas reikia taisyti ir suprasti, kad ir kiti žmonės gali suklysti.
PatinkaPatinka