Kodėl vasara?

Ir kas žino, kodėl mes taip sunkiai atsisveikiname su vasara?

Paskutinė rudens diena skęsta šaltuose žiemos rūkuose. Atsisveikinimas su rudeniu tylus ir nepastebimas. Pilką liūdesį palaipsniui keičia griežtas baltumas ir siluetų ryškumas.

Paskutinė žiemos diena niekada nedovanoja vilčių ankstyvam pavasariui. Mes visada patys piešiame sau šią viltį.

Paskutinė pavasario diena – ne atsisveikinimas, tai nuojauta. Vasaros nuojauta. Ji gali būti įvairi. Kažkam – uodai ir musės, leipstantys nuo karščio miestai, kaitinanti saulė. Kažkam – besąlygiško džiaugsmo pojūtis, lengvas svaigulys nuo spalvų ryškumo, pojūčių ir jausmų. Paskutinė pavasario diena – tai nuojauta “Rytoj vasara!“  

Ir tik paskutinė vasaros diena sukelia nepaaiškinamą liūdesį. Ir mes bandome prailginti vasarą, išvažiuodami į šiltus kraštus. Mes prisimename, kokia trumpa (jau kelintą kartą!) buvo ši vasara. Ir vėl pradedame laukti kitos vasaros.

Gerai, kad ji kaskart sugrįžta…

Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !