Dažnas iš mūsų pastebėjo, kad kitų nuotaika veikia mus, jei mes atsiduriame šalia tam tikro žmogaus.
Pavyzdžiui, jūsų kaimynas geros nuotaikos ir jums šypsosi, ir tai persiduoda ir jums. O jei šalia jūsų žmogus, kuris išgyvena depresiją ir kuris gali būti agresyvus – ir jūsų nuotaika kaipmat sugenda.
Šis reiškinys vadinamas vieno objekto vidinių būsenų perdavimu kitam objektui.
Beje, ir negyvi objektai taip pat ilgai išsaugo buvusio savininko energiją (tai pravartu turėti omenyje, kai paveldimi giminės papuošalai arba tiesiog superkami seni daiktai).
Ypač jei jūs (pabrėžiu!) esate labai jautrus, todėl nemokate atskirti savo būsenų nuo kitų ir pilnai įsitraukiate į kitų žmonių gyvenimo situacijas ir pergyvenimus…
Tarkime, jūs turite ištekėjusią draugę arba vedusį draugą, kurio šeimoje ne viskas sklandu, ir šis žmogus nuolatos skundžiasi jums, išlieja savo emocijas arba depresyvias nuotaikas.
Ir tuomet palaipsniui, jei tik jūs neatseksite savo minčių ir nuotaikų eigos, kurios susietos tik su šiuo žmogumi, gali nutikti taip, kad ir jūsų šeimoje prasidės bendravimo problemos.
O tuo tarpu to žmogaus santykiai pagerės. Todėl, kad jis pajuto, jog gali išlieti jums savo negatyvias būsenas.
Jūs nuoširdžiai užjautėte arba pergyvenote (įsijautėte į jo skausmą kaip į savo), o tai reiškia, kad savo vidine būsena priėmėte jo energijas…
Jūsų nenužiūrėjo, kaip pagalvotų daugelis. Ne.
Įvyko energijų apykaita.
Padėka autoriui! Pagal M. Markus tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Keiskimės tyromis ir šviesiomis energijomis 🙂 !
ruvi 
Labas rytas:) Apie energijas mokausi jau beveik 20 metų. Patirtys rodo, kaip jos veikia, o jei yra kam paaiškinti, tai dar geriau. Energijos “vaikšto“ nuo vieno prie kito, sklando ore ir tarsi “stebi“ prie ko prilipti, – ką nudžiuginti jos gausa, ką apsunkinti, nes to vertas. Patyriau, kai per didelis įsijautimas į praeitį, į išėjusių tėvų nuotraukas, daiktus sukūrė tiek minčių energijos, kad teko kviesti greitąją. Viskas su kūnu buvo gerai, svaigimą susikūriau pati mintimis, tad į ateitį jau žinau kas ir kaip. O kartais savaime ateina galvos skausmas, tuomet atgaminu su kuo bendravau, apie ką. Po kokio susitikimo su žmogumi, jaučiamas galvos skausmas rodo, kad jis galvoja apie mane, nesutinka su mano mintimis ir bando kovoti. Po kurio praeina savaime. Tam, kad neįeitų į mus kitų blogos energijos, reikia išmokti apsidaryti apsaugą, pirmiausia – stiprinti savo vidinę ašį. Taip vadinu savo vidinę būseną, pasitikėjimo savimi pojūtį, tvirtumą mintyse. Kurio niekas negalės išmušti ar jam pakenkti. Tai nėra lengva, bet įmanoma. Ne visada ir man pavyksta, bet kai skauda galvą (arba eina signalai kūne) jau žinau kodėl. Su artėjančiom Gandrinėm! Pažinkime ir saugokime savy esančią gerąją jėgą:)
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Labas, miela Rūta !
Labai teisingos išvados – supratimą įgyjame tik per asmeninę patirtį, ir – reikia stiprinti vidinę stiprybę, tai mūsų dvasinės jėgos šaltinis, kuris ir yra patikimiausia apsauga nuo visokių nepageidautinų išorinių poveikių. Ir būtinas sąmoningumas, kad patys netaptume negatyvumo šaltiniais.
Taip, tai nelengva, kai aplink tiek negatyvumo, galima greitai juo “užsikrėsti“. Bet, pritariu Jums – įmanoma ir būtina, kitaip nebus atsvaros tam negatyvumui. Visiems mums prieinami būdai riboti negatyvumą – atsisakyti jo šaltinių, ir pirmiausiai tai įvairiausios informavimo priemonės. Juk mes labai puikiai jaučiame negatyvumo poveikį – jis veikia žaibiškai ir visada gniuždančiai. Mokykimės tai atskirti iš masės informacijos ir sąmoningai atsisakykime šių informacinių nuodų. Jais užsikrėtę žmonės taip pat užkrečia visus aplinkui.
Būkime geranoriški, tyri, šviesūs – tuomet jokia tamsa nebaisi. Laikykimės ir palaikykime vieni kitus 🙂 .
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
O kaip reikia elgtis jeigu žmogus agresyvus? Gal tai irgi koks ženklas, nes būna kad žmonėm užeina tokia ūmi, stipri emocija kad gali kąnors padaryti.
PatinkaPatinka
Sveiki!
Daug kas gali būti agresijos priežastimi – ir ūmus būdas, ir vidinė įtampa, ir psichinė liga, ar – tiesiog bloga nuotaika. Bet kokiu atveju geriau vengti atsakomosios agresijos: ugnis ugnimi negesinama, o nepalaikoma agresija paprastai užgęsta, ir žmogus atsipeikėja.
Jei tai atsitiktinis žmogus ar retas atvejis – taip jau būna, tai greičiau ne ženklas, o savotiškas išbandymas – kaip sureaguosime. Na, o jei tai žmogus iš jūsų gyvenimo – čia jau labai asmeniškas dalykas, bet sprendimo, aišku, reikia ieškoti.
Todėl – elgiamės pagal situaciją, taip, kaip tuo metu gaunasi, tačiau bet kokiu atveju ramus, geranoriškas žmogus jei ir susiduria su agresyvumu, gana greitai tą agresiją išsklaido.
PatinkaPatinka
Agresija, tai reakcija į kito sakymą, ar aplinką, (čia ne apie psichikos ligą kalbu). Kiekviena reakcija turi pradinę priežastį. Būna ir taip, kad žmogus savaime į bet kokį sakymą reaguoja taip. Aš darau taip, – leidžiu tokiam žmogui kalbėt, rėkt kol iš jo išeis tai, tyliu, bet neleidžiu savy augti nepasitenkinimui, ar pykčiui į tai. Tiesiog matau, girdžiu, bet many nėra į tai reakcijos. Aš jam atgal neatiduodu savo energijos, laikau ją savy. Aš esu rami ir neleidžiu aplinkos į savo vidinį pasaulį. Tai ir yra vidinės šerdies stiprumas. Laikymasis savo asmenybės vidinės ramybės, t.y. tai ką aš sau susikuriu savy niekas negali pajudinti. Tai yra dvasinė stiprybė. Galima išmokti tai, tam reikia save stebėti, ir pastebėti net mažiausias smulkmenas savo mąstyme. Net pati mažiausia mano mintelė apie kažką labai svarbi, nes ji yra arba reakcija į aplinką, arba atėjusi savaime man.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims
Labas, Rūta!
Pilnai pritariu – ir mūsų reakcijos, ir tai, kaip mes patys bendraujame su žmonėmis, priklauso nuo mūsų būsenos, o vienokia ar kitokia būsena taip pat priklauso nuo tam tikrų priežasčių. Ir jei žmogus sąmoningas – jis supranta tas priežastis ir valdo savo būsenas.
Aš retai sutinku agresyviai nusiteikusius žmonės, bet jei pasitaiko – taip pat neužsikabinu už jų būsenos, todėl tai greitai užgęsta. Nors būdavo ir taip, kad rami reakcija pradžioje tik dar labiau įsiutina agresyvų žmogų. Bet.. galiausiai ramybė ima viršų 🙂 .
Pritariu Jums – ugdykime vidinę stiprybę, tuomet neužsikabiname už paviršutiniškumų, nes matome gilumines reiškinių priežastis. Taika širdyje – taika gyvenime 🙂 .
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas rytas, dėkoju Rūtai už įžvalgas❤️, nes man irgi kartais galvos skausmas reaguodavo po bendravimo.
Ruvi, gal galite plačiau apie būsenų atskyrimą savo nuo kitų paaiškinti, kaip tai atrodo?
Pasidalinsiu savo patirtimi, tai įvyko prieš keliolika metų, bet tas ryškumas situacijos iki šiol menamas. Viena moteris grupelėje pradėjo pasakoti apie jai brangaus žmogaus ligą, bet tiek pasakojo, kad aš ėmiau labai dėl to išgyventi, tą vakarą man sukilo temperatūra be jokių simptomų ir kitą dieną išnyko. Vėliau, kai grupė ėmė klausinėti, kaip savijauta to žmogaus, buvo nesidžiaugiama net mažiausiu pagerėjimu. Žodžiu gerėjant, jokio dalijimosi. Tas žmogus, žinoma pasveiko❤️
Bet mane tąkart nustebino tai, kad kaip sielvartauti, tai buvo daroma daug, o kai pasidžiaugti – tyla.
Kaip manote, dėl ko neretai net gyvai nematytiems žmonėms, arba mažai bendraujantiems tarpusavyje yra pasakojama apie ligas?(Čia ne apie patarimo klausimą, o tiesiog kaip sakant bėdavojama).
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas rytas, Saule!
Taip jau yra – gal tai ir keista, bet lengviau kartais savo bėdomis pasidalinti su nepažįstamais žmonėmis, ypač jei sutinka empatą. Ir aš galvojau – kodėl?, nes gyvenime buvo sunkių situacijų, kai “pasibėdavoti“ su artimaisiais nesinorėdavo, nes buvo įspūdis, kad tokiu būdu tik dar labiau giliname tą bėdą.
Turbūt, nepažįstami žmonės ne taip giliai pasineria į tai, nors iš Jūsų pasakojimo matau, kad išgyvenote tą bėdą kaip savo. Aš, beje, tokia pati – kai man pasiguodžia ligomis, tai dažnai jaučiu tos ligos simptomus… Kažkokia energijų apykaita įvyksta, savotiškas “garo nuleidimas“, balanso atkūrimas.
Man teko eilę metų slaugyti tėvus, ir iš savo patirties žinau, kaip tai išvargina ir fiziškai, ir psichologiškai, ir visi namiškiai buvo pavargę, todėl kalbėtis apie tai vengėme – tiesiog kiekvienas tuo metu darė tai, ką galėjo. Žinoma, jei tuo metu būtų žmogus, su kuriuo galėčiau apie tai pakalbėti – tikrai pasikalbėčiau.
Aš manau, tokios situacijos kaip niekas kitas išryškina mūsų tikrąsias, o ne teorines savybes. Toks žmoniškumo egzaminas – ir tiesiogiai susidūrus su bėda, ir palaikant atsidūrusius bėdoje.
Ir dar supratau, kad sudėtingoje situacijoje iš esmės lieki vienas su savimi, kai turi priimti ir svarbius sprendimus, ir atsakomybę. Jei tai pavyksta padaryti, tuomet jautiesi tvirčiau. Ir labai svarbu neprarasti teigiamo nusiteikimo – ir dėl žmogaus, kuris bėdoje, ir dėl savo psichologinės būsenos. Tai neturi būti vaidyba, tai tiesiog toks nusiteikimas, kurio dėka visi jaučiasi geriau.
Ir manau, kad bet kokiu atveju ir išklausyti, ir padėti kuo galime žmonėms reikia. Laikausi tokio principo – jei man skambina, rašo ar kreipiasi palaikymo ar pagalbos – aš turiu atsiliepti, kuo galiu padėti, nes šiaip sau nieko nevyksta. Juk esame žmonės, ir tarpusavio ryšys, bendravimas, palaikymas ir yra žmoniškumo išraiška 🙂 .
O dėl to, kad žmonėms nesigauna pasidžiaugti dėl kitų – na, toks laikmetis… – daug egoizmo, pavydo, susipriešinimo. Džiaugsmo ne tik dėl kitų, džiaugsmo apskritai mažai. Pasaulyje vyrauja negatyvumas, todėl tuo ir gyvenama. Bet visada turime savo gyvenimo erdvę, savo pasaulėlį, kuriame galime skleisti gerumą, meilę, tyrumą 🙂 .
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Na mano atveju nustebino tai, kad guostis tai guodėsi, išties buvo begalinis palaikymas, bet nepasakoti, kad jau žmogui gerėja ir neleisti pasidžiaugti palaikytojams kuriems rūpi, bent kokiu pagerėjimu, man su žmoniškumu kažkaip nedera. Išties išgyventa tarsi savo artimo. Tas įvykis iškėlė ir pamąstymų, ir klausimų.
Ko gero, kaip rašėte, kiti neįsitraukia taip į svetimų bėdas, todėl jiems ir pasakotis tinka, o yra tokių, kad reikia net nedalyvauti – saugant save.
Ši tema apie pagalbą kitiems yra labai plati. Visokių žmonių yra.Sudėtinga visus būtų sudėti į vieną rikiuotę, daug variacijų.
Apie būtinas , ekstremalias situacijas net kalbų nėra.
O ir šeip žmonės įkvėpti kitus juk linkę.
Tačiau galvoju, ar kartais ne egoistiška kitam sukrauti savo problemas? O kaip tas žmogus? Gal ir jis turi, tik nepasakoja, o čia jam dar iš visų pusių.
Man patiko kažkur skaityta istorija, kad jei turi problemų ir tave kviečiasi mylintys žmonės – neteršk susitikimo srauto savo problemomis, nes kaip taisyklė, jei išlaikai šį egzaminą, situacija ima taisytis.
Gal ir kitoje pusėje turima laikytis žmoniškumo? Gal abi pusės laiko egzaminus įvairiose situacijose?❤️
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Kartais sunku suprasti, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Tik akivaizdu, kad daugumai žmonių trūksta nuoširdaus bendravimo ir dėmesio. Vieni norėdami gauti dėmesio pradeda manipuliuoti, kiti užima aukos poziciją, na, o kiti tikrai tiesiog nori žmogiško šilto bendravimo. Nėra taip paprasta suprasti tikruosius žmogaus elgesio motyvus. Kaip Jūs ir rašėte – sudėtinga visus būtų sudėti į vieną rikiuotę, daug variacijų. Sutinku.
O dėl egoizmo sukrauti kitiems savo problemas – esmė tame, kad sistema, kurioje gyvename, “parūpina“ visiems vienokių ar kitokių problemų. Nesutikau dar žmogaus, kuris jų neturėtų. Vieni sugeba viską išspręsti, kiti nuo jų pavargsta, todėl dažniausiai dabar žmonės tiesiog pasakoja apie savo gyvenimą, kuriame yra problemų. Taip jau yra, toks dabar visų mūsų gyvenimas – vieni guodžiasi, skundžiasi, kiti užsidaro, atsiriboja. O kažkas – išklauso, palaiko, padeda.
O juk viskas gali taip pasisukti, kad situacija pasikeis ir tas, kas guodėsi ar padėjo, palaikys tą, kuris kažkada išklausė ir palaikė. Gyvenimas toks nenuspėjamas.., bet mes tikrai visada galime išlikti žmonėmis. Besąlygiškai 🙂 .
PatinkaPatinka
Taip, šioje temoje variantų nuo šviesiausio iki tamsiausio, mes tik mažas daleles paminime, kurios egzistuoja, kad būtų variantai konkrečiu atveju, gal kažkas kada skaitys ir jam bus aktualu❤️
Šviesių akimirkų visiems❤️
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person