Žinai, mes tiesiog pamiršome, kaip būti vaikais. Pametėme pasakas ir stebuklus “didelių“ žmonių pasaulyje, kuriam tų pasakų ir stebuklų labai reikia.
Mes visai pamiršome aviečių morso skonį, močiutės palėpės kvapą ir nesibaigiančios vasaros pojūtį. Mes pamiršome, kaip smagu bėgti per žydinčių žolynų pievą ir jausti gėlių prisilietimų bangas.
Mes pamiršome pilnas prijuostes žalių rūgščių obuolių, basas kojas ant saulės įkaitintų takelių ir šiltą vandenį didelėse sodo statinėse. Pamiršome suteptas uogomis rankas, mieguistas rytines bites ant pienių ir gulinčias kažkur tolimoje lentynoje vaikiškas knygas. O dar karkvabalius degtukų dėžutėse, žydinčias obelis sode ir šiltas nuo saulės palanges.
Mes pamiršome vaikystę, mes pamiršome kelią namo.
Tik pamanyk, pagalvojau, kaip aš anksčiau nepastebėjau tokios paprastos tiesos. Ir tikrai, visas mūsų liūdesys tik dėl to, kad mes visa tai pamiršome. Bet pamiršti – nereiškia atsisveikinti visiems laikams.
Ir kiekvienas iš mūsų turi savo prisiminimų takelį, vedantį į tą stebuklingą laiką. Vaikystė. Ji visada bus gyva širdies prisiminimuose. Ir švies viduje pačiu ryškiausiu švyturiu.
Tavo vaikystė.
Paprasta, bet tokia tikra.
Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 