Dabarties pilnatvė

Na ir sugeba kai kurie žmonės būti laimingi! Dėl pačių paprasčiausių smulkmenų.

Žiūri į naktines žvaigždes arba klausosi cikadų garsų – ir išgyvena absoliučią, tyrą, niekuo nesudrumstą laimę.

Ir juk kiek apie tai bekalbėtumei su žmonėmis, niekaip nepavyksta jiems išaiškinti, kad būtent taip ir verta gyventi. Džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena…

Pabudai ryte, paruošei skanius pusryčius, pažvelgei pro langą – o ten pasaulis, kažkoks metų laikas, ir kiekvienas savotiškai gražus.

Kuo gražus? Savo nepakartojamu savitumu!

Žiema puiki savo sniegu, gaiviu šaltuku ir naujametiniais spalvotais žiburėliais.

Pavasaris – sprogstančiais lapų pumpurais ir sugrįžusių iš šiltųjų kraštų paukščių čiulbėjimu.

Vasara – sodria žaluma, šiluma ir jaukumu, sklindančiu iš kiekvieno išsiskleidusio žiedo.

Ruduo – ryškiomis medžių lapų spalvomis ir melodingu lietaus barbenimu…

Na, argi tai ne laimė – stebėti visa tai, tiesiog būti tame, tiesiog gyventi? Mylėti savo artimuosius, gyventi gerąja viltimi ir laukti dar didesnio gėrio.

Bet visų svarbiausia – patirti dabarties pilnatvę.

Padėka autorei! Pagal Anos Ostrovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

5 mintys apie „Dabarties pilnatvė“

  1. Pagrokime… 🙂

    Jeigu žmogus iki galo suvoktų šios dainos žodžius ir prasmę – jis galėtų daugiau gyvenime jau nebesimokyti. 🙂

    Ir tai tiesa. Nieko nėra svarbiau ir brangiau žmogui už gyvenimo AKIMIRKĄ, kurią jis pragyvena šiuo metu.

    Bet koks paradoksas.
    Būtent jos žmogus labiausiai ir nevertina.
    Ir tai būtų dar pusė bėdos, bet jis, praktiškai visada, tik su mažomis išimtimis, yra šia akimirka dar ir nepatenkintas.
    Žmogus gyvena kaip šizofrenikas. Jis paranojiškai nori kontroliuoti gyvenimą, kurio kontroliuoti neįmanoma, neišgyvena jį supančio gyvenimo ir numiršta taip ir negyvenęs…😕

    Gyvenimas bando visais įmanomais būdais prasibrauti į jo gyvenimą, bando padėti žmogui įnešti gyvybės į jo nūdną ir neįdomią kazdieninę egzistenciją, bet žmogus kaip ožys, užispyrusiai nori keisti ir kontroliuoti ne save, bet gyvenimą.
    Pabandykime isivaizduoti kaip nelengva, kiek daug išmonės reikia pasitelkti dangaus kanciliarijai, kiek reikia žmogelį mokyti, šlifuoti ir grūdinti, kad vieną dieną jis suprastų – nereikia kontroliuoti keisti gyvenimo, tai neįmanoma. Keisti ir kontroliuoti reikia save.

    Nesvarbu kas vyksta – svarbi tik tavo reakcija į tai kas vyksta. Bet kas tai suvokia? O kas taip gyvena? 🙂

    O sakykit, kada paskutinį kartą matėt save, matėt savo reakcijas, mimikas, ar jautėte kaip reguoja jūsų vidus, kada buvot situacijoje ne artistas, bet stebėtojas, kada matėte save iš šalies, kada stebėjote ne kitus, bet save?
    Atsakysiu – niekada. Tai kaip gi tu gali pakeisti save, jeigu tavo dėmesys visada nukreiptas į išorę ir tu savęs net napažįsti?
    Tu puikiausiai žinai kokia kvaiša tavo kaimynė ir koks/ia idiotas/ia tavo buvęs/usi, nes juos stebi per padidinimo stiklą, pastoviai ieškai galimybės pasidžiaugti jų netobulumu.
    Ir koks idiotizmas.
    Juos pažįsti kaip nuluptus, o savęs nepažįsti absoliučiai. Tai kas, po velnių, tau labiau rūpi – jie ar tu?
    Kodėl negyveni savo gyvenimo? Štai kur bėda, štai kur didžioji žmogaus gyvenimo tragedija.
    Ką tu keisi miela/as mano, jeigu net neįsivaizduoji koks tu esi ištikrųjų “fainas“?

    Esama akimirka – nieko nėra svarbiau už ją gyvenime. Ir būtent ji leidžia tau pamatyti ir pakeisti save.
    Žinoma, jeigu stebi save, ir žinai kaip reikia stebėti…🙂

    Patinka

    1. Labas, Vytautai!

      Ačiū už tokį išsamų komentarą, už dainą – iš tiesų mes visi gyventume kitaip, jei visi žmonės būtų sąmoningi 🙂 . O pabudimas kiekvienam – savo laiku, ir vargu ar galima tai paskubinti, nes yra dvasiniai dėsniai, kuriuos gyvendami čia, šioje Žemėje, kur daug manipuliacijų žmonių sąmone, mes ne visada galime suprasti..

      Jaukaus vakaro mums visiems 🙂 !

      Patinka

  2. Labas rytas, Rūta,
    Jei visi būtų sąmoningi, tai žemė būtų rojumi, žinoma, kad taip. 🙂
    Bet tikriausiai sutiksit, tada ji prarastų savo, kaip visatos universiteto, prasmę, kuriame sielos mokosi ir auga…
    Kam žemei būtų reikalinga vidurinė mokykla, jeigu visi atėję į žemę mokiniai jau baigę aukštają?
    Todėl niekada nebuvo ir niekada nebus, kad visi gyvenantys žemėje pabustų ir taptų sąmoningi.
    Pabunda deja, tik labai ir labai mažas procentas. Tie kuriems jau atėjo laikas ir kuriems pasisesekė gauti žinias. Ir pabudusių žmonių procentas per anžius išlieka praktiškai tas pats.
    Greitėja arba lėtėja tik žmogaus augimo arba degradacijos procesas, bet pabudusių skaičius, kaip beja ir miegančių – išlieka tas pats. Jokio automatinio ar mechaninio pabudimo niekada nebuvo ir nebus.
    Ar galima paskubinti žmogaus pabudimą?
    Galima. Bet skatinti reikia ne pabudimą, bet bendrą žmogaus augimą. Juk iš pirmokų nereikalaujame, kad beigę pirmą klasę jie iš karto taptų išradėjais ar išminčiais. Pirmokus mokome ilgai ir kantriai. Ir puikiai žinome, kad iš milijono žavių geltonsnapių išaugas tik vienas ar du talentai. O kiti tiesiog gyvens, mokysis ir šlifuos savo sielos briaunas…
    Tas pats yra ir su pabudimu – pabunda tik keletas. Bet taip ir turi būti.
    Niekas nestovi vietoje – žmogus arba auga arba degraduoja, priklausomai nuo turimų žinių ir jį supančios kultūros.
    Iš žmonių atėmė žinias ir todėl jie degraduoja, todėl jais ir manipuliuoja tie, kas žinias turi.
    Žmonės kalba: apei dvasinius dėsnius, bet jų nežino; kalba apie pabudimą, bet nežino kas tai yra; kalba apie sielą, bet nežino nei kas ji yra, nei kur ji gyvena; kalba apie šv. dvasią, bet nesuvokia kas ji ir kaip ji gaunama; kalba kaip pabūgos apie aurą, bet jos niekada nėra matę, nors pamatyti kito žmogaus arba savo aurą – gali praktiškai bet koks žmogus per pora minučių, jeigu jam parodyti kaip reikia žiūrėti… 🙂
    Tas pats yra ir su dvasiniais dėsniais. Turi žinias – suvoki ir dvasinius dėsnius ir tave supančią realybę.
    Realybės suvokimas, beja, ir yra vienas iš pagrindinių žmogaus uždavinių. Ne visatą žmogui reikia keisti, ten viskas ir be jo tobula.
    Žmogus atėjo į žemę keisti save ir jį supančią realybę. Bet norint ją keisti, pirmiausia reikia ją suprasti, nes kitaip tiek prikeisi brolyti, kad net ir ši degradacinė realybė rojum pasirodys.
    O ar norim suprasti save ir mus supančią realybę? Ne.
    Mes bijom, norim kuo greičiau pabėgti. Ir nuo savęs ir nuo supančios realybės.
    Kodėl?
    Todėl, kad mus supanti realybė yra mūsų pačių atspindys. Bet to – mes nematome, nenorime ir nesugebame pripažinti.
    Todėl, mes ir keičiam kitus, purkštaujame prieš gyvenimą, nes bijom ir gyvenimo ir patys savęs…
    Parodyti tau tave, parodyti realybę, parodyti kaip reikia žiūrėti gali tik tas kas jau gavo žinias ir todėl jis jau gali tau padėti.
    Ieškokim žinių, budriai, kantriai, kritiškai vertindami kalbančias galvas ir esamas mokyklas.
    Ieškokime ir rasime. 🙂
    Pagarbiai

    Patinka

  3. Sveiki, Vytautai!

    Taip, kas ieško – būtinai atranda 🙂 . Pritariu, kad svarbiausias žingsnis – tai pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią mums piešia. O antras svarbus klausimas – ką gi aš veikiu ir galiu nuveiki šioje realybėje? Savarankiškai atrasti atsakymai į šiuos klausimus vysto mūsų gebėjimą girdėti savo sąžinę, pajusti vienybę su visa gyvybe ir planeta, suprasti mūsų visų sąveikos galimybes.

    Ar Žemė yra Visatos universitetas? Ko gero.., galbūt, gyvenimas – tai būdas mūsų sielai pažinti materiją, sąveiką ir ryšį tarp gyvybės formų, galimybę kurti ir vienytis visų gerovei. Kelia abejonių “mokymo“ būdas per nuolatinę kančią ir nesibaigiančias kliūtis – kartais ir gyvenimo nepakanka, kad žmogus įveiktų jas ir bent jau turėtų galimybę susimąstyti – kam visa tai. Ir jei mes esame gimę čia keisti Žemę – tai kokiu būdu besimokydami galime kartu ir keisti ją? Taip, klausimų daug..

    Aišku viena – kiekvienas klausimas kelia dar daugiau klausimų, ir tai patvirtins kiekvienas tiesos ir prasmės ieškotojas. Iš tiesų mes mokomės visą gyvenimą, nes kai kuriems klausimams reikia brandumo ir patirties, išvystyto gebėjimo atskirti tiesą nuo melo. Labai daug dalykų čia, šioje Žemėje, mes negalime suprasti, nes tai, kas apribota, negali suvokti beribio, o laikinas – amžino. Todėl tiek daug manipuliacijų, fantazijų, iliuzijų. Na, bet mes galime prie to prisiliesti, pajusti savyje kuriančią jėgą, ir tuomet jau galime tapti sveikos sąveikos ir harmonijos bendrakūrėjais 🙂 .

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s