Pasaka “Mergina, kuri mato žodžius“

Ji matė juos nuo pat vaikystės. Žodžius, kurie sklandė ore, sukosi, tarsi snaigės ar nuplėšti vėjo lapai, skrido laiškais pas savo paslaptingus adresatus, ir sugrįždavo aštriomis nuodingomis strėlėmis arba mielomis širdutėmis.

Vieni žodžiai buvo tušti ir pritraukdavo beviltiškumą, atimdavo laiką ir jėgas. Be tokių žodžių galima buvo gyventi, be jų lengvai galima apsieiti, nes po jų belieka kažko negrįžtamai prarasto pojūtis.

Buvo žodžių šeimynoje ir purvini giminaičiai, ištepti grubumu, apkalbomis ir smerkimo suodžiais. Jie tepė ne tik patį kalbantįjį, bet ir tuos, kurie jo klausėsi. Todėl pašnekovai išsiskirdavo su dideliu noru kuo greičiau nusiprausti nuo galvos iki kojų.

Neretai pasitaikydavo ir žodžiai-dygliai, kurie skaudžiai žeidė žmones tiesiai į širdį, žemindavo, išduodavo, nuvildavo…

Jų artimi giminaičiai buvo apgailestavimo žodžiai. Jie tarsi širšės sukosi apie žmogų, atimdami jėgas, viltį, tikėjimą.

Ji matė žodžius, kurie įgaudavo elektros srovės formą ir laikė žmones įtampoje, vertė juos kažką daryti, kažkuo sekti, keistis per prievartą.

Buvo ir keisti žodžiai: lyg ir linkėjo “gero“, bet netrukus virsdavo meškos paslauga arba atpirkimo ožiu. Norėjo kaip geriau, o gaudavosi…

Mergina verkė kartu su liūdnais žodžiais, kurie paliesdavo jos širdį, atrasdavo atgarsį sieloje, sukeldavo nostalgiją ar rudenišką nuotaiką…

Ji blaškėsi kartu su plepumu, kai žodžiai labai greitai susimaišydavo ir virsdavo palaida bala ir neaišku buvo, apie ką buvo kalbama ir kam visa tai buvo pasakyta.

Merginai nepatiko žodžiai-peštukai, kurie surengdavo mūšius be taisyklių ginčo metu, arba šeimose tapdavo barnių, nesutarimo, susvetimėjimo priežastimi.

“Peštukai“ kartais kviesdavosi savo draugužius – žodžius, ištartus įkarščio metu. Jie smilko, kaip iškepta ant anglių bulvė, ir sukeldavo pavojingus jausmų nudegimus.

Buvo tarp Merginos pažįstamų ir veidmainiškos frazės, kurios keitė savo pavidalą, priklausomai nuo motyvų ir aplinkybių, ir nebuvo lengva pastebėti minčių ir žodžių neatitikimą tiems, kas neturėjo tokio gebėjimo – matyti žodžius.

Kartą Mergina Kreipėsi į Kūrėją su prašymu parodyti jai pačius stipriausius, pačius galingiausius žodžius. Ir ji pajuto visą magiją frazių, kurios laužo likimus, žudo, naikina, žemina, slopina. Mergina vos išgyveno, vos išsigelbėjo. Gerosios Fėjos dėka ji akimirksniu atsigavo… žodžių pagalba – tų, kurie padeda pakilti, sugrąžina į gyvenimą, dovanoja viltį, apkabina ir sušildo.

Ir tuomet Mergina pajuto, kad tai ir yra jos misija – atgaivinti ir gydyti žodžius. Ir pradėti būtinai reikia nuo savęs: tuščias frazes – užpildyti žiniomis ir išmintimi; purvinus žodžius – nuplauti dėkingumu, šviesa ir gerumu; žaizdas nuo dygių žodžių gydyti švelnumu, širdies šiluma ir gebėjimu išklausyti; apgailestavimo adatas paversti stebuklingu įkvėpimu; žeminančius žodžius pakeisti supratingumu; liūdnus – nuraminti; “peštukus“ išmokyti kantriai klausyti ir girdėti; žodžius, ištartus įkarštyje – atvėsinti; nuimti veidmainiškų frazių kaukes ir paversti jas nuoširdumu.

Taip Mergina, kuri matė žodžius, tapo ta, kuri įvaldė meną juos gaivinti ir gydyti. Tai nėra taip jau sunku. Tereikia vienintelio stebuklingo ketinimo.

Aš linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt