Mėnuo: lapkričio 2020

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Aš atsakiau: išgyventi ją pilnai. Kol nepajusi, kad atgauni jėgas, kad gali atsistoti ir žengti mažą žingsnį.

Neversk savęs atrodyti laimingu, kai esi nelaimingas, nebandyk pritaikyti sau begalinius patarimus, tokius kaip: “susiimk ir prisiversk kažką daryti“, “kol tu verki, laimė išeina“, “laikas ne galvoti, o veikti“, ir t.t.

Dar pavojingiau lyginti save su tais, kurie tarsi stipresni, ryžtingesni, sėkmingesni.

Kiekvienas gyvena jam priimtinu gyvenimo tempu.

Bet net atsidūręs dugne prisimink, kad ten, aukštai, šviečia saulė, ir tikėk, kad būtinai išauš rytas, kai pabusi ir suprasi: tau jau lengviau.

Pagal Elčin Safarli esė, vertė ruvi.lt

Ramaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !