Esminiuose gyvenimo pokyčiuose žmogus visada vienišas.
Taip, jūs galite gyventi poroje, jūsų santykiai labai artimi, jūs mylite vienas kitą – ir tai yra puiku. Jūs einate drauge per gyvenimą, jūs suteikiate vienas kitam palaikymą ir saugumą.
Ir visas jūsų bendras gyvenimas įrodo, kad esate nedaloma visuma.
Bet vos tik prieinate svarbių vidinių pokyčių ribą, jūs kaipmat pajuntate gilią vienatvę. Nes šis žingsnis visada žengiamas vienatvėje, pasikliaujant tik savimi. Ir tai gali bauginti…
Tačiau… Sutikite: po visų tų paieškų ir pokyčių taip gera žinoti, kad yra artimas žmogus, kuris visada jūsų laukia, ir su kuriuo galite pasidalinti savo atradimais ir naujais pojūčiais!..
Kokia tai didelė palaikanti ir įkvepianti jėga 🙂 !..
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Gera tiems kurių laukia ir su kuriais galima pasidalinti. Vis tik gyvena ir net nemiršta ir tie kurių niekas nelaukia ir nenori išgirsti.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Pritariu jums – visaip būna. Būna ir taip, kad ir gyvendami poroje žmonės yra svetimi. Artimi santykiai – tai abipusis procesas: besąlygiška meilė, draugystė, harmoninga sąveika, tarpusavio ryšys, vienybė.. Ir kartais žmonės dėl įvairių priežasčių negali ar nemoka tokių tarpusavio ryšių palaikyti. Bet gyvenimas vis vien galiausiai sujungia žmones, kurie nori ir gali pasidalinti savo meile ir širdies šiluma 🙂 ..
PatinkaPatinka
Jau 12 metų nuo tų pokyčių pradžios, nuo to laiko vis vienišiau. Ir tas nėra blogai. Baugina? Ne, tik nedidelis susierzinimas dėl to, kad daugelis dalykų man prišyla negreit. Turiu minty tuos, į ką galėjau nukreipti savo energiją anksčiau. Ką padarysi, būčiau žinojęs kur krisiu būčiau pagalvę pasidėjęs. Nėra artimo žmogaus? Nėra. Bus, o jeigu nebus tai būsiu be jo ar jos. Šiaip jau, yra artimos sielos, nėra tik artimos dvasios įsikūnijusios fiziniame pavidale. Taigi nėra taip blogai 🙂 Iš tikrųjų, jeigu atliepti straipsnio temą aš net nežinau kokia jėga mane palaiko. Turbūt ta pati kaip ir daugelį.
Liepsna šildo kūną, meilė šildo ir kūną ir sielą.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai 🙂 !
Manau, kad viskas kiekvieno žmogaus ir žmonijos gyvenime vyksta savo laiku, viskame yra savo logika ir priežastys, todėl nei paskubinti, nei iš karto viską suprasti, nei pagalvės pasitiesti mums nepavyksta.. Mes kažką pradedame aiškiai suprasti tik tada, kai jau iš savo patirties galime padaryti išvadas. Žinoma, norisi kuo greičiau viską gyvenime išsiaiškinti, bet – svarbu pradėti, o paskui jau vienas atsakymas kelia kitus klausimus, ir taip galiausiai palaipsniui artėjame prie esmės ir tiesos, bet tai – kiekvieno žmogaus savarankiškas paieškų kelias ir, žinoma, indėlis į bendrą žmonijos šviesėjimą ir harmoniją. Ir visus mus palaiko tas vienas tikslas – bendra žmonijos gerovė..
O dėl artimų žmonių – manau, tuomet, kai žmogus išmoksta būti su savimi, suprasti save, tuomet jis gali ir kitus suprasti, ir palaikyti artimus ryšius.. Ir, ko gero, daugelis iš mūsų patiria ir aktyvaus bendravimo periodus, ir vienatvės (ar vienišumo) periodus. Ir tai ne blogumo ar gerumo klausimas, svarbu neskubėti to vertinti negatyviai. Kiekvienas gyvenimo periodas savitas ir svarbus, o yra jame artimi žmonės ar ne – labai daug nuo ko priklauso, ir ne visada iš karto mes tas priežastis suprantame. Aišku, atrodytų, su artimais žmonėmis lengviau, bet kartais – ir vienam lengviau 🙂 ..
Tiesiog šildykime kiekvieną sutiktą žmogų savo širdies šiluma 🙂 .. Ir pritarsiu jums, Algirdai: liepsna šildo kūną, o meilė – kūną ir sielą 🙂 ..
PatinkaPatinka